Sociologė dviem savaitėms apsistos Marso dykumų tyrimų stotyje (Mars Desert Research Station, MDRS), kuri prieš porą dešimčių metų buvo įrengta Jutos valstijoje. Ne vien iš smalsumo – jos tyrimų objektas yra žmonių elgesys panašiose simuliacijose. Disertacijoje mokslininkė analizuos socialinę lytį, statusą ir emocijas kosmoso simuliacijose, kaip tokiomis aplinkybėmis veikia grupės, kaip žmonės tuomet sąveikauja vienas su kitu.
Kad doktorantė galėtų remtis ne vien anksčiau ten buvusių žmonių patirtimi, stoties šeimininkai pakvietė ją prisijungti prie eksperimento. Jame kartu dalyvaus septyni žmonės iš JAV, Italijos, Jungtinės Karalystės, Kipro, Japonijos ir Malaizijos.
Jutos dykumoje, už 11 km nuo Hanksvilio miestelio, įkurta MDRS siekia ištirti žmonių galimybes atlikti Marso tyrimus. Šioje stotyje simuliuojama Marso aplinka, kurioje tektų dirbti mokslininkams, jei būtų nuspręsta raudonąją planetą tyrinėti išsamiau. MDRS kasmet nuo spalio iki gegužės priima mokslininkus, inžinierius ir studentus, kurie gali porą savaičių pagal savo interesus ir atstovaujamą sritį (medicina, inžinerija, biologija, genetika ir pan.) analizuoti iššūkius, su kuriais galbūt susidurtų tokios misijos dalyviai.
Nedidelės komandos visą tą laiką gyvena izoliuotos nedidelėje erdvėje, su ribotu elektros, maisto, vandens ir deguonies kiekiu. Kas reikalinga išgyventi, auginama, kuriama, taisoma, keičiama ir perdirbama ten pat, be išorinių išteklių.
Visos operacijos lauke atliekamos vilkint specialius kostiumus, kokius naudoja astronautai, nešantis tokią pačią įrangą ir oro balionus – kaip tikroje misijoje Marse.
Idėją pakišo mokslinė fantastika
„Vienas iš nedidelių džiaugsmų mano gyvenime – žiūrėti, kaip žmonės lėtai mirkčioja, išgirdę, kad studijuoju kosmoso sociologiją. „Jėga“ arba „Tikrai gali tai daryti?“ kol kas yra dažniausi atsakymai“, – savo tinklaraštyje rašo mokslininkė.
Lietuvoje, kur grįžta tik kas porą metų, Inga apie savo studijas kalba retai, tad panašios reakcijos beveik nesulaukia. Užtat amerikiečiai nustemba, klausinėja, kur ji sužinojo apie tokį dalyką.
„Pasakius, ką studijuoju, reikia dar kokias 15 minučių išaiškinti, kad nestudijuoju ateivių ar kosmoso apskritai“, – juokėsi pašnekovė.
Tiesa, dalyvaudama konferencijose, kur sutinka inžinierius, kosmoso aviacijos atstovus, dažniau išgirsta pritarimo žodžius: esą reikia sociologinių tyrimų, analizuoti grupių valdymą ir funkcionavimą, mat kol kas šioje srityje aktyviau darbuojasi psichologai.
Sociologė „kosmose“ atsidūrė ne iškart. Nors iki šiol galvoja, kad „X failai“ buvo vienas geriausių serialų, skrydis iki temų, kurios artimos jo siužetui, buvo ilgas ir netiesioginis.
Klaipėdoje baigusi žurnalistiką, ji kurį laiką dirbo pagal specialybę gimtajame Vilniuje, bet netrukus iškeliavo savanoriauti į Gruziją. Ten moterų kalėjime dirbo su buvusiomis narkomanėmis, mokė anglų kalbos, dalyvavo socialinės reintegracijos sesijose, padėjo rašyti paraiškas paramai gauti, koordinavo įvairius projektus ir kitus savanorius, dirbo anglų kalbos mokytoja mokykloje ir retkarčiais parašydavo straipsnių.
Po poros metų Inga ėmėsi nacionalizmo studijų Centrinės Europos universitete Budapešte. Gavusi magistro diplomą, mergina galvojo stoti į doktorantūrą, bet susidūrė akademiniai ir asmeniniai interesai. Lietuvės partneris, su kuriuo buvo Gruzijoje, kilęs iš Ajovos. Kiek pavargęs nuo gyvenimo šioje Kaukazo šalyje, amerikietis susiruošė gimtinėn.
Europoje porai likti buvo sudėtinga – kadangi jie nesusituokę, amerikiečio būtų laukę daug popierizmo. Ingai tuo metu rūpėjo studijos, tad draugas patarė pasidairyti universiteto už Atlanto. Gruzijoje ji turėjo daugiau bičiulių iš tos pačios valstijos, visi tikino, kad Ajovos universitetas yra geras pasirinkimas, tad nebedvejojo.
2015-aisiais persikėlusi į Ajovos miestą, lietuvė pradėjo studijuoti sociologiją, apsigynė magistro darbą apie etninių grėsmių suvokimą posovietinėse valstybėse; ji padarė išvadą, kad Vakaruose tokios grėsmės gali būti paaiškintos ekonominėmis priežastimis, užtat posovietinėje erdvėje labiau jaučiama simbolinė ir kultūrinė grėsmė.
Inga galvojo tęsti mokslus nacionalizmo srityje, bet pristabdė stereotipinis tenykštės akademinės bendruomenės požiūris – esą būdamas iš Rytų Europos turi studijuoti kaip tik šį regioną. Nes jį gerai žinai, moki kelias kalbas, kam nuo to nutolti.
Kiekviename seriale, mokslinės fantastikos knygose vyras – priekyje, moteris – iš paskos. Pasidarė įdomu sociologiškai pažiūrėti.
„Tas pradėjo nepatikti – kad mane lyg į dėžutę supakuoja: iš ten esi, tai turi tą studijuoti. Pagalvojau, kad to daugiau nenoriu“, – pasakojo pašnekovė.
Lemtingu tapo susitikimas su profesore, kuri vadovauja eksperimentinės sociologijos laboratorijai. Pradėjusi dirbti su ja, Inga atrado kitokią sociologiją, labiau – socialinę psichologiją.
„Kalbame apie mažų grupių sąveiką, bendravimą mažose grupėse, kaip tą bendravimą veikia „didelės“ temos, stereotipai, išankstiniai nusistatymai. Tokia sociologija man pradėjo patikti.
Nuo vaikystės ne tik „X failus“ žiūrėjau, bet ir daug mokslinės fantastikos daug skaičiau. Kažkurią vasarą – gal žiūrėdama „Star Trek“ – pagalvojau: „Kaip įdomu… Visi vadai – vyrai, moterims paliktos tik antrinės pareigos. Kiekviename seriale, mokslinės fantastikos knygose vyras – priekyje, moteris – iš paskos. Pasidarė įdomu sociologiškai pažiūrėti. Radau daug psichologinių tyrimų šia tema, o sociologinių beveik nėra. Gal įdomiau studijuoti šitą nei Rytų Europą?“
Patekti į istoriją sukliudė per didelis kostiumas
Vieną iš savo straipsnių, kurį sausio vidury publikavo spacenews.com, mokslininkė pradėjo retoriniu klausimu: „Ar skrydžių į kosmosą ateitis – moteriška?“ Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS) esančios astronautės Christina Koch ir Jessica Meir sulaukė didžiulio dėmesio, kai pernai spalį dviese išėjo į atvirą kosmosą sutaisyti baterijų kroviklį.
Pirmą kartą istorijoje moterys tai padarė be vyrų kompanijos. Sausį jos tai pakartojo, bet, šyptelėjo Inga, tik po pirmojo išėjimo visi plojo, dabar tai jau tapo rutina.
Aeronautika seniai nebėra vien tik vyrų sritis. Ne vieną apdovanojimą pelnęs 2016-ųjų filmas „Paslėpti skaičiai“ pasakoja apie tris afroamerikietes matematikes, kurios dirbo NASA dar kosmoso lenktynių laikais.
Per pastarąjį dešimtmetį pasirodė ir didžiulio populiarumo sulaukė keli filmai („Tarp žvaigždžių“, „Gravitacija“, „Atvykimas“), kur moterims teko pagrindiniai mokslininkių ir astronaučių vaidmenys. Tikrovėje taip pat nebegalvojama, kad moterys negali skristi į kosmosą. Tarp besitreniruojančiųjų skrydžiams moterų per dešimtmetį nuo 20 proc. padaugėjo dvigubai. Pernai moteris buvo viena iš „Virgin“ komercinio skrydžio į kosmosą pilotų.
Pokyčiai, anot Ingos, vyksta, bet labai lėtai. NASA ir kitos kosmoso agentūros turi daug įvairių programų ir iniciatyvų, kaip pritraukti ir išlaikyti kuo daugiau moterų, tautinių ir rasinių mažumų atstovų.
Tačiau šis kelias yra duobėtas.
TKS atliekų šalinimo sistema nepritaikyta apdoroti menstruacijų kraujo ir higieninių priemonių, todėl astronautės pasirenka vartoti kontraceptines priemones, kad išvengtų mėnesinių.
Štai pirmą kartą vien moterys į atvirą kosmosą turėjo išeiti dar prieš metus. Bet viena to negalėjo padaryti, nes pritrūko mažesnio dydžio kostiumų. Astronautė grįžo į žemę, taip ir nesudalyvavusi istoriniame projekte. TKS atliekų šalinimo sistema nepritaikyta apdoroti menstruacijų kraujo ir higieninių priemonių, todėl astronautės pasirenka vartoti kontraceptines priemones, kad išvengtų mėnesinių.
„Kosmonautikos, technikos industrija, inžinerija iki šiol yra vyriška sritis dėl įvairiausių priežasčių. O kai moterų mažiau, joms sunkiau kilti pareigose. Tai prasideda nuo mažų dalykų, pavyzdžiui, stereotipų, ką moterys gali ir ko negali daryti. Joms esą natūraliai geriau sekasi mokytis kalbų, o matematikoje joms sunkiau, nes smegenys kitokios.
Jei mergaitės pasirenka kažką iš STEM (mokslo, technologijų, inžinerijos, matematikos srities disciplinos – red.), tyrimai rodo, kad joms reikia labiau stengtis, kad būtų vertinamos lygiai su vyrais. Tai prasideda nuo mokyklos – visą laiką turi labiau įrodinėti.
Per metinius darbo pokalbius vyrai „vyriškuose“ darbuose paprastai įvertinami geriau. Nebūtinai dėl tiesioginio seksizmo – dažnai žmonės priima sprendimus pasąmoningai, vadovaujasi tuo, ką žino, supranta ir galvoja, kad supranta.“
Taip galvojantieji tikriausiai nepaskaičiavo, kad siųsti į kosmosą labiau apsimoka kaip tik moteris. „Žiūrint pragmatiškai, turėti moteris astronautes labiau apsimoka. Jos vidutiniškai yra lengvesnės. Kiekvienam papildomam gramui reikia papildomų degalų, taip išauga svoris. Norint ką nors pakelti į kosmosą, reikia labai daug skaičiuoti, kiekvienas gramas svarbus. Moterys mažesnės, joms reikia mažiau kalorijų. Ne vien dėl to, kad mums liepia salotas valgyti – mažesniam kūnui tiesiog reikia mažiau energijos. Būtų sutaupyta jau vien masei.
Norint ką nors pakelti į kosmosą, reikia labai daug skaičiuoti, kiekvienas gramas svarbus. Moterys mažesnės, joms reikia mažiau kalorijų.
Moterys yra socialesnės, bendruomeniškesnės. Mus nuo vaikystės labiau socializuoja. Moterys labiau pasirengusios darbui komandoje, yra atsakingesnės.
Tyrimai rodo, kad grupės su daugiau moterų, jei jos turi dirbti ilgą laiką ar sudėtingesnėse situacijose, pasiekia geresnių rezultatų. Kelionė į Mėnulį ar Marsą būtų ilga. Tam geriau turėti komandą be lyderių, ryškių asmenybių, be „aš herojus, aš viską padarysiu!“ Reikia „mes“. Ne vien dėl bendrų pasiekimų, bet ir dėl geros atmosferos, emocinio klimato“, - įsitikinusi I.Popovaitė.
Tiesa, moterų ir vyrų organizmai skirtingai reaguoja į kosmoso poveikį. Inga prisiminė skaičiusi, kad moterų regėjimas ir klausa reaguoja ne taip jautriai. Užtat vyrams staigiai atsistojus, taigi kintant gravitacijai, mažiau svaigsta galva. Patikimesnėms išvadoms padaryti dar trūksta tyrimų – kosmose pabuvojo per mažai moterų.
„Jei nukryptume į labai fantastinę sritį – norint siųsti žmones ne tik trumpalaikiams tyrimams, bet ir Marso apgyvendinimui, vyrų iš esmės nereikia. Embrioną išnešioja moteris, apvaisinti galima mėgintuvėlyje“, – svarstė pašnekovė.
Į lauką – su skafandru, į dušą – kas antrą dieną
Balandį lietuvė galės pati patirti, ką reiškia gyventi ir dirbti Marse. Žinoma, ne pačioje raudonojoje planetoje, bet aplinkoje, kokioje greičiausiai atsidurtų jos tyrėjai ar kolonizatoriai.
2001 metais Jutos valstijoje buvo pastatyta simuliacinė Marso tyrimų stotis (MDRS). Ji priklauso „Mars Society“ („Marso bendrijai“), kuri ragina skristi į šią planetą. Prieš gerus porą dešimtmečių šie aktyvistai sugalvojo įrengti vietą, kur būtų galima treniruoti žmones tokiai misijai.
„Mars Society“ priklauso panaši bazė Kanados arktinėje dalyje, kur sudėtingesnėmis sąlygomis rengiamos ilgesnės simuliacijos. Juta pasirinkta neatsitiktinai – ta vietovė esą geologiškai atitinka Marsą, net panašiai atrodo – vyrauja raudonos uolienos.
Bazėje stovi 8 metrų skersmens dviaukštis gyvenamasis pastatas, kuriame įrengtos kajutės su gultais, gyvenamasis ir darbo kambarys, virtuvė, tualetas, dušas.
Taip pat yra dvi observatorijos, šiltnamis, kuriame augalai auginami įprastu būdu ir vandenyje, mikrobiologinė ir geologinė laboratorija.
Bazės funkcionavimą užtikrina savanorių komanda, o direktorė gyvena toje pačioje teritorijoje, tad simuliacijų dalyviai nebūna paliekami vienui vieni. Nutikus nenumatytiems atvejams (pavyzdžiui, smurto protrūkiui) būtų įsikišta. Be to, bazė sulaukia ir turistų.
Kasmet aštuonis mėnesius MDRS priima mokslininkų, inžinierių, studentų grupes. 6–8 žmonių komandos stotyje paprastai praleidžia po dvi savaites. Kiekvienam skiriamos tam tikros pareigos: vado, sveikatos ir saugumo pareigūno, biologo, geologo, astrofiziko, inžinieriaus.
Kas vakarą reikia bendrauti su kontrolės centru, sudaryti kitos dienos darbotvarkę, gauti leidimą išeiti į lauką ir ne šiaip pakvėpuoti grynu oru, o atlikti tam tikrą misiją.
Simuliacijų metu visi turi elgtis lyg tikros misijos į Marsą metu: einant į lauką apsirengti apie 15 kg sveriantį skafandrą, duše praustis ne kasdien ir apskritai taupiai naudoti vandenį, kuris būna išvalomas ir vėl naudojamas, internetą – taip pat.
Kas vakarą reikia bendrauti su kontrolės centru, sudaryti kitos dienos darbotvarkę, gauti leidimą išeiti į lauką ir ne šiaip pakvėpuoti grynu oru, o atlikti tam tikrą misiją. Kiekvienas dalyvis specialiame žurnale turi pažymėti, ką darė, ar technika veikia, ar nėra sveikatos problemų.
Bazėje jau pabuvojo apie 220 komandų (daugiau nei 1 200 žmonių). Patekti teoriškai gali bet kas – tereikia užpildyti paraišką. Praktiškai pavyksta ne kiekvienam – reikia atitikti tam tikrus reikalavimus. Kiekvienoje komandoje turi būti užimti visi minėti vaidmenys. Taigi reikia žmonių su inžineriniu, medicininiu, medicininiu-biologiniu išsilavinimu, tiksliųjų mokslų atstovų. Vieno komandos nario pareiga būna švietimas ir komunikacija. Šio darbo gali imtis žurnalistai, menininkai, tinklaraštininkai.
MDRS labiausiai domina kosminių technologijų kompanijų darbuotojus, kosmoso inžinerijos ir panašių disciplinų studentus. Anot pašnekovės, ten filmuotas vienas korėjiečių realybės šou. Bet bilietas į bazę yra ne noras egzotiškai papramogauti, o tyrimai. Kiekviena komanda turi parengti tyrimų planą. Teikiant paraišką reikia nurodyti, kodėl svarbu pagyventi MDRS. Kažkas nori patikrinti, kaip ten veikia nešiojamoji laboratorija, medikai – kaip suteikti pagalbą ekstremaliomis sąlygomis, kai esi vienintelis tai mokantis, o pakonsultuoti galintys žmonės Žemėje pasiekiami ne iškart (dėl signalo keliavimo laiko).
Bilietas į bazę yra ne noras egzotiškai papramogauti, o tyrimai. Kiekviena komanda turi parengti tyrimų planą.
Nesvarumo būklės ten patirti neįmanoma, todėl specialaus pasirengimo dalyviams nereikia. Ilgesnėms simuliacijoms tenka praeiti ir medikų patikrą, o norinčiam patekti į MDRS pretendentui užtenka pačiam patvirtinti, kad neturi užkrečiamųjų ligų ar psichologinių problemų. Ir dar nurodyti, ar turėtų pakankamai jėgų vaikščioti su keliolika kilogramų sveriančiu skafandru.
„Mars Society“ suteikia gyvenamąją vietą, maitinimą ir erdvę tyrimams, kuriuos simuliacijų dalyviai atlieka pagal savo interesus. Inga savo disertacijai ne tik analizuoja minėtus žurnalų įrašus, bet ir pati taps vienos komandos nare. Sugalvojusi disertacijoje nagrinėti, kaip stereotipai, turima socialinė patirtis lemia sprendimų priėmimą, bendravimą ir elgesį grupėje, ji susidūrė su problema – iš kur gauti duomenų savo tyrimui. Į kosmoso stotį patekti neįmanoma, tad internete rastos simuliacijų MDRS dalyvių ataskaitos pasirodė lyg lobių skrynia. Pradėjusi bendrauti su „Mars Society“ atstovais dėl galimybės panaudoti šiuos duomenis, Inga sulaukė kvietimo į MDRS.
„Visos būtinos sąlygos žmogžudystei“
NASA suplanavusi pirmą žmonių misiją į Marsą – artimiausią mums planetą – surengti kitame dešimtmetyje. „Marsas pasiekiamas!“ – savo tinklalapyje tvirtina „Mars Society“. Antra pagal mažumą Saulės sistemoje planeta, kurios paviršiaus plotas yra tokio paties dydžio, kaip visi Žemės kontinentai, turi visus elementus, reikiamus gyvenimui ir technologijos vystymui.
Jos dalyviams teks ištverti ilgą ir perpildytą skrydį. Net ir nusileidus prireiks ne vienerių metų didesnei gyvenamajai ir darbo erdvei įrengti. Ingos žodžiais, kosmoso kolonizacija prasidės labai klaustrofobiškomis sąlygomis. Kosmonautas Valerijus Riuminas prieš keturis dešimtmečius savo dienoraštyje taip apibūdino skrydį į kosmosą: „Visos būtinos sąlygos žmogžudystei, du vyrus dviem mėnesiams uždarius 5,5 x 6 m dydžio kabinoje.“
Mokslininkę domina ne kriminalinis kelionių į kosmosą aspektas, bet kas vyksta mažoje žmonių grupėje, kai skirtingų lyčių žmonės gyvena ir dirba ekstremaliomis sąlygomis uždaroje, izoliuotoje erdvėje. Jai rūpi, ar šios mikrovisuomenės bei joje priimamų sprendimų neveikia socialinės jėgos, pavyzdžiui, struktūrinė nelygybė ir stereotipai, ar įsitikinimai neveda į neformalią hierarchiją.
Tyrimai rodo, kad darbo grupėse vyksta kaip tik tai – žmonės yra linkę kitų gebėjimus įvertinti, remdamiesi turimomis žiniomis apie jų lytį, rasę, etninę priklausomybę ir kitas socialines charakteristikas. Štai vyrai laikomi gebančiais geriau atlikti daugelį užduočių – tiek pakeisti ratą, tiek būti prabangaus restorano šefu. Galvodami apie lyderį, žmonės paprastai galvoja apie baltąjį vyrą.
Kaip Marse užsiauginti salotų?
Nors dabar Ingos akys nukreiptos į kosmosą, ji užsiima ir labai žemiška veikla – pluša tvarios organinės daržininkystės ūkyje. Ten dirba jos partneris, tad lietuvė jam padeda. Nedidelis miesto ribose įsikūręs ūkis daugiausiai augina pomidorus ir moliūgus, vasarą – ir salotas, kitas daržoves, gėles. Šios gėrybės parduodamos Ajovoje veikiančiame turguje.
Paklausta, kiek Jungtinėse Valstijose populiari tokia produkcija, pašnekovė pripažino, kad ji prieinama ne visiems. „Jei turi pinigų, gali valgyti organiškai. Jei neturi – o dauguma čia neturi, – pirksi parduotuvėje „plastikinį“ pomidorą po dolerį už svarą. Jei turi, išleisi ir 3–4 dolerius. Žmonės nėra nusistatę prieš natūralius pomidorus, bet jie daugiau kainuoja. Ir auginti juos kainuoja daugiau. Jei pardavinėtume už tiek, kad pavyktų užsidirbti, niekas nieko neįpirktų.
Gal ūkyje gautos žinios praverstų ir Marse – juk užsiauginti maisto reikės? MDRS taip pat auginamos įvairios daržovės, norint patikrinti, kiek tai įmanoma padaryti kitoje planetoje. Metų pradžioje bazėje gyvenančios komandos šį bei tą pasėja, vėlesnės komandos prižiūri.
Ingos žodžiais, didžiausia problema – Marse nėra dirvožemio. Todėl MDRS bandoma daržoves auginti vandenyje. Vienas būdas – auginti vandenyje, kuris prisotintas mineralų ir trąšų. Kitas – uždara sistema, kai žuvys tręšia tame pačiame vandenyje augančius augalus. Tačiau viena realiausių išeičių – maitintis ne mums įprastomis daržovėmis, o dumbliais, kurie turi daug maistinių medžiagų.
