„Kiekvieną darbą, kurį darau, aš myliu ir į jį žvelgiu su pasididžiavimu,“ – karjeros ir gyvenimo pokyčius skatinančioje laidoje „Pradėk iš naujo“ Aurimui Mikalauskui sakė moteris ir pabrėžė, kaip svarbu nepamiršti išgirsti savo vidinio balso: „Tavo pasirinkimai tave apibrėžia tam laikotarpiui, bet tai nereiškia, kad tai bus viso gyvenimo pasirinkimas, kad uždarysi kažkokias duris. Taip, bus daug sunkiau, bus nepatogu, nemalonu. Bet man bus nepatogiau 4 metus neturėti džiugesio.“
Aurimas Mikalauskas: Man atrodo, kad vienas svarbiausių dalykų mums yra pirminė socializacija. Tai labai dažnai nulemia daug įsitikinimų apie tai, kas yra gyvenimas ir koks jis yra. Labai įdomu, kaip žmogus papasakoja apie tai, koks yra jo gyvenimas, kaip jis jį mato. Kaip tu galėtum papasakoti apie savo gyvenimą? Kaip dabar jį matai? Apie ką pirmi tavo prisiminimai?
Sonata Šulcė: Jei reikėtų apibūdinti liniją nuo vaikystės iki dabar, tai būtų, kad į viską, ką nori pasiekti, reikia įdėti sunkaus darbo, energijos ir nuoširdumo, ir į tai eiti su visa energija. „Pilna koja“. Jei kažkas stipriai nepatinka – nedaryti. Bet viskas yra darbas.
Sėkmė gali būti vienas, du, trys momentai. Bet mano gyvenimas yra apie darbą ir apie pastangas. Gal tai susiję, kad aš užaugau su seneliais. Aš jiems atitekau vos kelių mėnesių. Mano mama buvo jauna, aš buvau neplanuotas vaikas. Ji neturėjo pakankamai išteklių ir galbūt noro mane auginti. Seneliai pasiėmė mane auginti savo vaikus jau užauginę, jie gavo dovaną – kūdikį mane.
Užaugau tikrame kaime. Tai vienos gatvės kaimas, neturintis net bažnyčios – mažytis. Artimiausia mokykla buvo už 5 km. Artimiausias didesnis centras, Kupiškis, – už 25 km. Tai buvo viena gatvelė tarp laukų ir nameliai palei ją. Užaugau ten kaip pramogą turėdama knygas ir tuomet suburdavau kaimo draugus į atrakcijas, apie kurias ten perskaitydavau. Aš ten užaugau labai laiminga. Labai manimi rūpinosi, lepino, mylėjo. Stengėsi savo išgalėmis suteikti viską, ką galėjo geriausia – meilę, rūpestį.
A. M.: Pradėjai dirbti būdama dar 16 metų, dirbai žurnaliste, vėliau tapai gide, įstojai į doktorantūrą, parašei knygą apie Vilnių, dirbai patarėja LR prezidentūroje, o šiuo metu esi prekių ženklų konsultantė. Kaip tu šioje veikloje atsidūrei? Kaip tu atradai ją?
Tada atsisėdau, susirašiau įgūdžius, ką aš turiu, ir ką man iš tikrųjų patinka daryti.
Vienas dažniausių klausimų iš PIN auditorijos, kurį gauname (ir šįryt gavau vieną laišką iš žmogaus, kuris sako): „Na, gerai, klausau aš saviugdos audioknygų, man sunkiai viskas atrodo, per daug vaikiškai parašyta, bet aš nežinau, ką noriu veikti savo gyvenime – nežinau, ką daryti. Nemėgstu to, ką darau, bet nežinau, kaip atrasti tą veiklą, kuri mane įkvėptų, kur norėčiau nukreipti visą savo energiją.“
A. M.: Gal tau pasakojant savo istoriją paaiškės, kaip tu atradai savo kryptį, kurioje dabar jautiesi gerai? Ko kiti gali iš to išmokti?
S. Š.: Pamenu, kai išėjau iš darbo prezidentūroje, buvo vasara ir aš tuo metu žinojau, kad kurį laiką pasinaudosiu Užimtumo tarnybos paslaugomis ir užmokesčiu – per tą laikotarpį pagalvosiu, ką iš tikro noriu daryti.
Buvo ir logiškų scenarijų: galbūt grįžti į doktorantūrą, ją pabaigti, rašyti straipsnius, gaučiau tam tikrą stipendiją, atlyginimą – kaip ir patiktų, bet jaučiau, kad širdis stipriai nedega.
Tada yra ekskursijų vedimas – patinka stipriai, bet ne taip, kad visu etatu norėčiau tai daryti. Nors norėčiau vesti ekskursijas ir pasakoti apie Vilnių net, kai man bus 80 metų, man tai yra malonumas.
Kitas variantas, galiu rašyti antrą knygą – parašiau pirmą apie Vilnių ir gavau pasiūlymą iš leidyklos rašyti antrą, atsidėti metams – kaip ir įdomu, gerai, bet jaučiau, kad dar noriu žengti į priekį. Kad turiu potencialo, dar noriu auginti savo įgūdžius, dar augti – labai daug energijos turiu, visa kita gali būti papildomi dalykai.
Tad ką aš noriu dirbti? Tokios profesijos nėra. Peržiūrėjau darbo skelbimus – niekas netraukia, nejaučiu, kad mano kūnas norėtų to darbo. Tada atsisėdau, susirašiau įgūdžius, ką aš turiu, ir ką man iš tikrųjų patinka daryti.
Pirmas buvo rašymas – noriu rašyti visą gyvenimą. Antras – komunikacija, man patinka, kaip žinutė nueina, kaip ji transformuojama. Trečias – man patinka, kai sprendimai padaromi greitai, kai matau rezultatą. Čia atsirado verslo sektorius. Nors šis dėmuo niekada nebuvo su manimi labai stipriai, bet man jis buvo artimas.
Ėmiau žiūrėti, ką užsienyje daro žmonės, turėdami tokius įgūdžius ir radau prekių ženklo stratego specialybę. Jis padeda verslui: kaip komunikacija, kaip parašytos žinutės gali parduoti arba suteikti kažkokį naratyvą, kaip atrodo prekių ženklas, kaip jį pozicionuoti ir kita. Man tai buvo labai įdomu, tik nežinojau, kaip tai padaryti.
Leidau sau neskubėti – yra labai svarbu savo pagrindą klotis lėtai, įgyti tam tikrų žinių ir gebėjimų prieš pasisakant, kad dabar aš jau esu prekių ženklų strategė. Aš pusę metų tuo domėjausi: kas ją sudaro, kaip atrodo jos šablonai, kokios yra misijos ir vizijos, kokios taktikos, kokios kliento problemos, troškimai, tikslinė auditorija… Pusę metų kroviausi viską į dokumentą – nuorodas, straipsnius, kaip daro įvairios agentūros. Tada ir sakiau: pabandysiu, ir man tai buvo labai įdomu. Tai buvo žingsnis į priekį – tobulinausi savo įgūdžius, o kartu buvo ir kūrybos elementas. Man svarbu kažką kurti, susikurti ir sau pačiai.
Kai buvau pasiruošusi tai patestuoti, pakonsultavau nemokamai keletą verslų ir prašydavau jų atgalinio ryšio – kur jiems aišku, kur reiktų tobulinti. Man patiko konsultuoti ir jų atgalinis ryšys buvo labai geras. Jie sakė, padariau pokyčius, įvyko rezultatas, įvyko pardavimas, atsirado pasiekiamumo. Mačiau, kaip tie prekių ženklai keičiasi. Tada, po jau 9 mėnesių, buvau pasiruošusi pasakyti, kad dabar aš esu prekių ženklo strategė.
A. M.: Aš negaliu patikėti, kiek daug drąsos reikėjo turėti, kad išeitum iš darbo tokioje situacijoje, kai ir tavo vyras neturėjo darbo, ir jūs turite du vaikus – o tu išeini ir nežinai, ką darysi. Bet net ir toje situacijoje tai, ką tavo širdis sakė, ėmė viršų.
S. Š.: Tikrai turiu daug drąsos. Nebijau, kad kažko neteksiu, nes viską pati pasidariau. Jeigu reiktų susikrauti lagaminą ir išvykti dirbti kitą darbą kitoj šaly – gerai. Viską pasidarysi. Manęs neapibrėžia pareigos, biuras, aplinkui esančios mašinos, butai, kiti dalykai. Tiesiog, aš esu aš. Mane apibrėžia mano mintys – mano širdis ir mano mintys.
A. M.: Kokius klausimus turėtų sau užduoti žmonės, kurie irgi yra ant to slenksčio, jei turi dvejonių?
S. Š.: Įsivertinti esamoje situacijoje, kas tavęs netenkina? Pagalvoti, ar gali tai pakeisti, ar negali? Jei negali, ar tai yra kritiškai reikšminga? Jei taip, vadinasi, ta problema nepranyks ir po mėnesio – tu tiesiog atitolini tą procesą, bet tai tęsis. Tu gali savo darbe pakeisti rutiną, gauti lanksčias darbo valandas – daug ką gali savo darbe pakeisti, jei imsiesi iniciatyvos, bet kai ko pakeisti negali. Įsivaizduok save su tuo, ko negali pakeisti – kaip jausiesi po pusės metų? Tu tiesiog atitolini savo agoniją. Kūno jausena – kaip tavo kūnas jaučiasi? Ar užspaudžia pagalvojus – pilvą skauda, gumulas gerklėje… Gal kažkas ne taip?
Tavo širdis, kurioje slypi didžiausi troškimai, tavo protas ir kūnas turi būti darnoje. Vos tik mano gyvenime kažkas manęs nebetenkina, aš pagalvoju, aha, ar čia mano protas nori kitų dalykų, ar čia kūnui kažko neduodu – gal jis pervargęs, nepailsėjęs, nepasportavęs, gal prastai maitinuosi? Šiems elementams – širdžiai, santykiams, tavo protui, tavo kūnui – turi būti gerai. Vos tik kažkas „išeina“, stengiuosi sugrąžinti ir paklausti, kaip aš tau galiu padėti? Kaip galiu padėti savo širdžiai, ko ji trokšta? Pavyzdžiui, širdis trokšta dar daugiau kūrybiškumo…
Vos tik mano gyvenime kažkas manęs nebetenkina, aš pagalvoju, aha, ar čia mano protas nori kitų dalykų, ar čia kūnui kažko neduodu.
Gyvenime priiminėdama sprendimus galvoju, ką iš tikrųjų jaučia mano kūnas? Kur jis labiau džiaugiasi? Kur užsidega?
A. M.: Kaip išmokti pasitikėti tuo intuicijos jausmu?
S. Š.: Turi suprasti, kad jis gal ir nuvils. Tai yra natūralus dalykas. Turi suprasti, kad tu nesi idealus. Tu esi besikeičiantis, klystantis – priimk tai. Leisk sau klysti, keistis. Stebėk save, stebėk, kaip tu jautiesi tam tikrose situacijose. Kaip tu jautiesi atsidūręs ne komforto būsenoje. Neleisk, kad aplinkybės tave neštų ir diktuotų. Ir nebijok klysti. Aš žinau, kad klystu, ir daugybę sykių, bet aš leidžiu sau klysti – tai yra natūralu. Man viena gražiausių citatų yra Leonido Donskio, kad „gyvenimo grožis yra gebėjime save koreguoti“. Visiškai su tuo sutinku.
A. M.: Labai dažnai žmonės laukia. Čia vėlgi kalbu apie PIN auditoriją, kuri vis laukia, kol auksinė galimybė nukris iš dangaus. Jie nori dirbti, pavyzdžiui, tam tikroje įmonėje, bet laukia, kada ateis tinkamas pasiūlymas.
Tačiau dažnai (kaip tavo atveju jau pirmajame žurnalistės darbe) yra kitaip: aš ateisiu pati, nes žinau, kad galiu pasiūlyti vertę. Aš moku tai ir tikrai žinau, kad jums galiu pasiūlyti šį tą naudingo. Tai labai svarbu – eiti ir daryti. Kur kas didesnė tikimybė taip ateiti ir įsidarbinti, jeigu yra darbdavys, pas kurį norėtum dirbti, negu laukti, kol kažkas sukurs tą poziciją.
S. Š.: Taip, ir aš nesitikiu, kad man gyvenimas atneš dovanas kiekvieną mėnesį, kokias nors staigmenas, kad bus labai nuostabu – aš žinau, kad aš turiu siekti to, ko noriu. Tai pasiimti pati.
Dabar toks vaizdinys iškilo: man 6-eri, mano seneliai sprendžia, į kurią mokyklą mane leisti. Jie atžymi medinėje pertvaroje, koks mano ūgis, ir tarpusavy kalbasi, gal galvodami, kad aš negirdžiu, kad tik sveikata būtų gera, kad tik nenumirtume, kol ją bent į 4 klases išleisim. Po to girdėjau: na, kol į 8 klasę, kol į 10.
Tada man užsifiksavo, kad seneliai man padeda, kuo gali, bet tada, jei aš pati įdedu pastangų, kažką pasakau, paprašau – visgi jie turbūt nėra buvę Vilniuje, jie neturi galimybės suteikti man to, kokią fantaziją, norą man pasiūlė knygos. Ką suteikė, kokią energiją. Žinojau, kad aš turiu pati sau iš gyvenimo paimti tas dovanas. Aš turiu pati sau suteikti dovanas.
A. M.: Taigi knygos buvo vienas dalykų, kurie paskatino turėti didesnę gyvenimo viziją?
S. Š.: Tikrai taip, svajones ir fantaziją, kad gyvenimas yra platus, beribis, kad tu gyvenime gali daryti, ką nori.
Visą pokalbį su Sonata Šulce apie jos įkvepiantį, tiek iššūkių, tiek ir vidinės ramybės kupiną gyvenimą galite peržiūrėti žemiau esančiame PIN laidos vaizdo įraše.
