Išplatintame pranešime žiniasklaidai štabo seržantė Aurelija Vosylė pasakoja, ką reiškia būti Rytų kovos menų meistre, kaip sekasi visiškam „asfalto vaikui“ gyventi vienkiemyje ir kokius įpročius išsiugdė Lietuvos kariuomenėje.
– Papasakokite truputį visą savo tarnybos eigą. Žinau, kad karo policijoje buvote, dar ten kažkur?
– Pradėjau aš 1995 m. Atskirajame komendantiniame batalione (dabar – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Štabo batalionas – red.), nuo logistikos skyriaus. Tada man buvo 25-eri ir aš ieškojau darbo. Tais laikais darbą rasti nebuvo lengva. Sakė, gal pabandykim.
– Esate vilnietė.
– Taip. Baigiau septintą vidurinę, dabar vadinasi Žirmūnų gimnazija, berods. Mokyklą baigiau 1988 metais. Tuomet ištekėjau ir išvažiavau studentauti į Kauną.
Vyras studijavo, o aš bandžiau stoti į Dailės akademiją, nes taip pat buvau baigusi ir Dailės mokyklą. Į Dailės akademiją neįstojau. Antrais metais irgi neįstojau. Tada savo malonumu įstojau į kulinarijos mokyklą pasimokyti gaminti maistą.
Vėliau, tarnaudama KP, apsigyniau viešojo administravimo bakalauro laipsnį Mykolo Romerio universitete. Pabuvus tris metus su sūnumi (po trejus metus trukusių vaiko auginimo atostogų), supratau, kad reikia darbo. Kūrėsi batalionas, reikėjo žmonių. Priėmė mane.
Iš manęs lankininkai labai juokdavosi, kai aš šaudydama užmerkiu vieną akį. Jie klausia, ką tu čia darai. Aš sakau – šaudau.
Kaip jau sakiau, batalione pradėjau nuo logistikos, po to perėjau į S-5 (ryšiai su visuomene – red.). Ten dariau labai daug visko. Buvau nuo Ramovės viršininko iki Civilių karių bendradarbiavimo specialisto. Darbai buvo įvairūs: važinėjome su kariais į ekskursijas, teko dalyvauti ir rūpintis kariais įvairiuose renginiuose (GŠB viena iš funkcijų yra atstovavimas reprezentaciniuose renginiuose).
Kaip S-5 perėjau į Karo policiją. Tai įvyko 2001-aisiais, kai Karo policija buvo dar visai neseniai įsikūrusi. Štabe buvo gal tik 10–15 karių.
– Kiek laiko buvote Karo policijoje?
– Beveik 10 metų.
– Visą laiką tarnavote ryšių su visuomene skyriuje?
– Ne. Iš S-5 perėjau į operacijų skyrių. Buvo atskiras skyrius, sukurtas budėjimams, reguliuoti patrulius. Tai buvo kaip „centriukas“, taip pat buvo ir areštinė.
Gyvenau jau tada Rastinėnuose – į juos išsikėliau 2004 m., kai tarnavau Karo policijoje. Jau tada mane pradėjo traukti toliau nuo miesto. Prieš tai gyvenau Baltupiuose. Karo policijoje tuomet buvau perėjusi į kanceliariją ir prieš aštuonerius metus mane pasikvietė į tuometinį Jungtinį Štabą, kuriame tarnauju iki šiol.
– Papasakokite kokį nors išskirtinį tarnybos momentą? Ar visa tarnyba yra kaip didelis „išskirtinis momentas“?
– Nežinau iš tikrųjų didelių momentų... Atsimenu, Karo policija mane išsiuntė mokytis į Pirmą (pėstininkų) pakopą Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykloje. Kaip tik mūsų instruktoriai buvo pabaigę „marinų“ (NATO sąjungininkų – jūrų pėstininkų – instruktorių rengimo kursą – red.), tai ten buvo smagu. Grįžus namo gyvenimas pasidarė toks lengvas ir paprastas... Visokie nereikšmingi dalykai atkrito.
– Kaip šeimyna žiūrėjo į jūsų kario kelią?
– Sudėtingai. GŠB betarnaujant išsiskyriau, ir mes gyvenome dviese su sūnumi. Sūnus manęs nematydavo nei vakarais, nei savaitgaliais dėl įvairiausių renginių. Šv. Kalėdas ir Šv. Velykas būdavome mes dviese su kariais ir su vaikais iš vaikų namų. Šauktiniai tuo metu šventes leisdavo dalinio vietose, o mes dar pasikviesdavome vaikus iš vaikų namų. O kas juo atsiveš? Aš atsiveždavau, o kad mano vaikas švenčių nesutiktų vienas, tai pasiimdavau ir jį. Dabartinis vyras, su kuriuo gyvenu, atsirado kartu su lankais.
– Paaiškinkite.
– Aš nuėjau į treniruotes 2011 m., beveik tuo pačiu metu, kai perėjau į Gynybos štabą. Tai pačiais metais atėjo treniruotis ir jis. Ir mes gal po metų pradėjome bendrauti nebe tik kaip lankininkai...
– Taigi tarnaudama Gynybos štabe susidomėjote japonų kovos menu – šaudymu iš lanko. Kaip tokia mintis atėjo?
– Tikriausiai vidurio amžiaus krizė (šypsosi)... Domėjausi Rytų filosofija, o iš to ir kovos menais. Daug knygų perskaičiau ir vieną dieną pagalvojau: „Gerai, čia teorija, o praktika kur?“ Tada galvojau, kad reikia kažkuo užsiimti. Pasidairiau ir visiškai netyčia internete pamačiau žmogų su lanku. Man tai – kovinis baletas. Vienas iš svarbesnių dalykų tai grožis. Kai pagalvoji, kaip reikia iššauti iš lanko... Iškart nulėkiau į treniruotes.
– O treniruojatės – kaip? Lankote tą „būrelį“?
– Taip, taip. Tas „būrelis“ vadinasi Kyudo federacija. Japoniškai Kiu tai lankas, do – tai kelias. Federacija subrendo ir įstojo į visas tarptautines federacijas.
Iš pradžių mus „šefavo“ vokiečiai, nes Lietuvoje nėra žmogaus, kuris galėtų mokyti; šiuo metu mūsų mokytojas yra Feliksas F. Hoffas Kyoshi (6 danas). Tam reikia priaugti iki atitinkamo dano (meistro kvalifikacinis laipsnis – red.), ir tik japonai suteikia danus ir mokytojo teises. Nuo penkto dano galima gauti instruktoriaus kvalifikaciją, kiek žinau.
– Penktas danas – tai penktas juodas diržas, jeigu lygintume su karatė?
– Taip ir yra. Tai yra labai „aukštai“. Lietuvoje kyu (mokinio kvalifikacija – red.) nedarėme. Kažkas turi sėdėti ir mokyti. Mes truputį pasitreniravę iškart važiavome laikyti danų. Pernai Japonijoje išlaikiau trečią daną.
Pirmą daną išsilaikiau po metų treniruočių (Paryžiuje). Dar po dviejų metų ten pat važiavome laikyti antro dano ir tuo pačiu ten vyko Antrasis pasaulio kyudo čempionatas.
Pats kyudo pasaulyje plisti pradėjo palyginti neseniai. Kai kurie japonai mano, kad „ne japonai“ nelabai supranta, kas tai yra, ir jie iki šiol nepaleidę kyudo iš savo rankų, tačiau svarstė, ką daryti su vis didėjančia kyudo entuziastų bendruomene visame pasaulyje.
Vis tiek labai daug atsirado besidominčių, ir tiek amerikiečiai, tiek europiečiai pradėjo įkalbinėti japonus, kad mokytų. Atsirado tarptautinė kyudo praktikuojanti bendruomenė, ir galiausiai buvo nuspręsta, kad galima organizuoti pasaulio čempionatus.
Pirmasis vyko Japonijoje, o mes važiavome į Paryžiuje vykusį antrą čempionatą 2014 m. Buvome pasitreniravę tik trejus metus, labai savimi pasitikėjome. Tokia šalis, kaip Vokietija, atsirenka iš tūkstančių. Mes atsirinkom taip – tu, tu ir tu, ir nusprendėm važiuoti.
Lietuvoje užsiimančių kyudo yra apie 20, o į treniruotes vaikštančių dar mažiau. Sudėtinga. Plius turi viską finansuoti pats. Nebuvo paprasta išvažiuoti, bet mes išvažiavome ir buvome labai patenkinti. Važiavome ir varžytis, ir egzaminų laikyti. Išsilaikėme antrą daną.
– Jeigu reikėtų apibūdinti vienu sakiniu kyudo, kas tai būtų?
– Kyudo turi savo devizą: shin zen bi - gėris, tiesa, grožis. Tie trys žodžiai apibūdina, kad tu turi žinoti, ką tu darai, dėl ko tu darai, su kokia širdim tai darai, ir tai turi būti estetiškai gražu.
Japonai daug ką mėgsta susisteminti – kam išradinėti dviratį, geriau darykime tai, ką jau vienas žmogus išrado.
– Bet šaudymas iš lanko – juk tai vis tiek yra apie gyvybės atėmimą?
– Kai pasibaigė karai Japonijoje, prasidėjo kovos menų kultivavimas. Lankas, kaligrafija ir bonsai sustatomi į vieną eilę. Taigi tikslas, kad tu privalai kažką nukauti, yra nuėjęs į antrą planą, o pirminis tikslas yra savęs tobulinimas per lanką. Tu gali tobulintis mokydamasis kaligrafijos, rengdamas arbatos gėrimo ceremonijas arba šaudydamas iš japoniško lanko.
– Kad išsilaikytum daną, tai tikriausiai ne vien estetika svarbu, bet ir pataikyti į taikinį?
– Yra reikalavimas pataikyti į taikinį. Kai esi „susistatęs“ iš savęs tam tikrą formą, iššovęs turi pataikyti. Čia reikėtų paaiškinti truputėlį apie šaudymo principus.
Kai kurie žmonės šaudo taip, kaip jiems atrodo geriau, o kyudo yra sudaryta sistema. Japonai daug ką mėgsta susisteminti – kam išradinėti dviratį, geriau darykime tai, ką jau vienas žmogus išrado. Ta sistema yra tikrai labai unikali.
Mūsų vienas kolega domisi fizika ir vis skaičiuoja tą šaudymo principą. Jam vis kažkas nesueina. Japonijoje viskas labai paprastai: tu turi atsistoti 90 laipsnių kampu (šonu) į taikinį, tavo pėdų padėtis turi būti atitinkama, alkūnės turi būti atitinkamame lygyje, rankos tam tikrame lygyje. Ir tu, net nežiūrėdamas į taikinį, pataikysi į jį. Visa sistema padaryta tam, kad jeigu tu teisingai atsistoji taikinio atžvilgiu, nepadarai klaidų, tai pataikysi vienareikšmiškai.
– Kas tas taikinys?
– Tai žmogaus krūtinės dydžio rutuliukas ir į jį turi pataikyti iš 28 metrų. Kur pataikai, į kurią vietą, yra nesvarbu.
– Viskas šlifuojama iki šūvio momento, taip?
– Taip. Japonijos princesė, kuri dalyvavo Trečiojo pasaulio kyudo čempionato atidarymo ir uždarymo ceremonijose ir kuruoja futbolą bei kyudo, yra pasakiusi, kad kyudo yra kaip jūra. Kuo toliau eini į ją, tuo ji darosi gilesnė. Kaip ir mokslininkai sako: kuo daugiau mokaisi, tuo labiau suvoki, kad nieko nemoki. Tai čia irgi tas pats.
Tu jau, atrodo, save sukontroliavai, supratai, ir staiga ėmė kūnas ir pradėjo elgtis ne taip. Iš karto viskas subyra. Mūsų mokytojo mokytojas japonas Inagaki (Genshiro Inagaki – red.) yra pasakęs: „Strėlė pati sau skrenda tiesiai, tiktai mūsų ego gali sutrikdyti jos skrydį.“
Didžiausias dalykas yra emocijų išjungimas. Per varžybas tu turi kokią valandą arba dvi sėdėti ant kėdutės nejudėdamas ir laukdamas. Paskui tu išeini ir išauni dvi strėles. Gali būti, kad tu nuvažiuoji į egzaminą ir neturi daugiau galimybių išauti. Iššovei dvi strėles ir pagal tai japonai nustatė, esi vertas to dano ar ne.
Per varžybas tu turi kokią valandą arba dvi sėdėti ant kėdutės nejudėdamas ir laukdamas. Paskui tu išeini ir išauni dvi strėles.
- Pakalbėkime apie pasiekimus. Dalyvavote varžybose?
– Pernai metais buvo ketvirtasis Kyudo čempionatas. Akys buvo didelės ir plačios, nes mes patekome į kyudo „Meką – buvome Tokijo centre.
– Su kokiomis viltimis važiavote?
– Viltys buvo tokios pačios, kaip ir trečiajame čempionate – nebūti paskutiniais. Savo nelaimei mes buvome ketvirti. Pirmi buvo japonai, antri – taivaniečiai, o nusileidome pusfinalyje italams.
– Kas rikiavosi po jūsų?
– Britai, vokiečiai, prancūzai, turintys labai didelę bendruomenę, irgi liko po mūsų, kuo mes labai stebėjomės, nes jie siuntė geriausius iš geriausių.
Savo komandas buvo sudarę 18 šalių. Iš viso į pasaulio čempionatą buvo atvykęs 881 lankininkas, dauguma iš jų dalyvavo individualioje įskaitoje.
– Kokį turite priskirtą tarnybinį ginklą?
– Pistoletą ir automatą.
– Iš ko sunkiau šaudyti: iš lanko ar iš G-36?
– (juokiasi) Iš manęs lankininkai labai juokdavosi, kai aš šaudydama užmerkiu vieną akį. Jie klausia, ką tu čia darai. Aš sakau – šaudau. Su lanku šaudant reikia žiūrėti abiem akimis. Man iš tikrųjų patinka. Kartais einame ir laisvalaikiu į privačias šaudyklas pašaudyti, nes man tai patinka daryti.
– Koks yra tolimiausias atstumas šaudant iš šio lanko?
– Laikant egzaminą arba varžybose tai yra 28 metrai. Taip susiklostė istoriškai. Lankininkas turi peršauti dvi eiles ietininkų. Savo ietininkų eilę, priešininkų eilę ir pataikyti į kitus priešininkus.
Aš taip suprantu, kad ir kaunamoji galia yra atitinkama. Japonai naudojo odinius šarvus, todėl ir peršauti juos reikėjo iš tam tikro atstumo. Šiaip tai yra dar ir 60 m atstumas, yra šaudymai nuo arklių, bet mes šito nedarome, nes visų pirma reikia arklių, visų antra, reikia, kad tie arkliai būtų tam apmokyti.
Netgi patys japonai neturi tokios prabangos jodinėti ant arklių. Jie naudoja tam skirtą muliažą ir treniruojasi ant jo. O po to gauna žirgą, kuris nesibaido ir lekia šuoliais. Tuomet šaudo. Be to, aš pagalvoju, kad gal jau ir amžius jau toks, kad kažin ar aš norėčiau.
– Esate žmogus iš kariuomenės, pasitaiko dirbti stresinėmis sąlygomis. Ar panaudojate kyudo „ramybės“ įgūdžius tarnyboje?
– Taip, tarnyboje tai labai padeda. Streso natūraliai visada kariuomenėje kažkiek yra, ir ta kyudo ramybė man tai labai padeda. Pagalvoju, jeigu aš dabar stresuosiu, keičia ką nors ar ne? Tai sunkiai nupasakojama, bet emociškai tai padaroma. Tu turi pereiti tam tikrus lygmenis.
– Kariuomenėje esate daugiau nei 20 metų. Kokie įpročiai susiformavo?
– Rytais pradėjau gerti kavą. O štai rūkyti mečiau. Buvau pradėjusi jaunystėje „pankuodama“. O nustojau rūkyti tuomet, kai apsigyvenau Rastinėnuose. Tiesiog nebenorėjau rūkyti.
Kitas įprotis – kariuomenė išugdo nepakantumą zyziantiems ir visokiems išlepėliams. Kai čia atvažiuoja kažkas į svečius, kuris sako: „Oi, čia uodas“, „Oi, čia dar kažkas“, aš save labai užspaudusi laikau, kad tik neleptelėčiau ko nors nederamo.
– Kai susipažinote, kaip vyras žiūrėjo į jūsų profesiją?
– Aš galvoju, kad gal jam kaip tik tai ir imponavo. Jis dešimt metų lankė aikido. Tai irgi kovinę dvasią ugdantis užsiėmimas, kuriame lygiom teisėm dalyvauja ir moterys. Taigi jo nenustebino mano profesija, jam pasidarė labai įdomu, bet pernelyg irgi neklausinėjo. Turbūt stebėjo labiau iš šono viską.
– Kaip matote savo ateitį? Ką dar būtų įdomu nuveikti?
– Žiūrėkim tiesai į akis. Kitais metais man 50, tai dar bus likę tarnauti apie 6 metus. Aš galvoju, kad per tą laiką kokių nors kardinalių šuolių kažin ar aš norėsiu daryti, nors kažkaip vis su nostalgija prisimenu ryšius su visuomene, pagalvoju, gal būtų įdomu.
Įdomu dar visokie kibernetiniai dalykai, kuriems aš neturiu reikiamo išsilavinimo, bet gal būtų įdomu darbuotis kokiame žvalgybos paramos centre.
– Tai širdis vis tiek šaukiasi kovinės tarnybos?
– Šaukiasi. Nori nenori, pirma pakopa (įtemptas kursas Lietuvos kariuomenės mokykloje – red.) iš manęs karį padarė ir įstatė į tam tikras vėžes. Sakysim, tas kanceliarijos darbas. Sakiau, kad niekada gyvenime neisiu, bet kai Karo policijoje iš budėjimo režimo man pasiūlė pereiti į dieninį darbą, tai aš pamąsčiau, gal ir reikėtų. Pamaniau, kad kanceliarija mane išmokys atidumo smulkioms detalėms. Kartais netgi vienos parašo detalės įsiminimas būna svarbus, nes tavęs kas nors paklausia, ar toks dokumentas buvo, ar nebuvo. Tu pagal tą „kringeliuką“ gali pasakyti, ar jis buvo gautas, ar ne.
Po 23 metų tarnybos jaučiu, kad kariuomenė labai daug davė man įvairiabriaunių įgūdžių. Turbūt kiekvienam duoda, tik kiekvienas tą pastebi skirtingu laiku.
– Grįžkime prie jūsų gyvenamosios vietos. Kodėl atsiradote čia, vienkiemyje?
– Kai pradėjome kartu gyventi su vyru, mes sakėm: kai išeisim į pensiją, nusipirksim trobelę Labanoro girioje, ant ežero kranto, ir kuo toliau nuo viso miesto beprotybės, nuo viso šurmulio. Ir aš, ir jis „atsikandę“ viso šurmulio ir savo laiku dalyvavę daug kur, todėl tikrai norėsim ramybės.
Naršydama internete aš pamačiau šitą namą ir, kaip sakau, ne mes jį nusipirkom, bet tas namas mus nusipirko. Pamačiau ir pagalvojau, koks nuostabus namas. Nusiunčiau vyrui pasižiūrėti ir neištvėrėme – nuvažiavome pažiūrėti to namo. Kai atvažiavome, supratome, kad tą „namą ant ežero kranto“ jau radome, tik dar iki pensijos toli.
Grįžtant po apžiūros, mums NT agentas vis sakė tą seną sieną griaut, tą kitą irgi griaut. O aš žiūriu į tuos rąstus ir galvoju – čia gi istorinė vertybė. Taip važiuodami namo pasitarėm ir supratom, kad jeigu mes nepirksim šių namų, gailėsimės visą gyvenimą.
Naujas būstas apvertė mūsų gyvenimą visiškai. Kita vertus, mūsų federacijos prezidentė sako, kad rezultatuose labai matosi, kad mes nusipirkome savo viensėdį, nes turim galimybę pašaudyti kada tik norime.
Buvo toks momentas paskutinio pasaulio čempionato metu, kai mes sėdėjome ir laukėme savo išėjimo. Su Vitalijum (gal vardą pakeiskim į „vyru“) susižvalgom ir sakom: „Miliukai laimės“ (viensėdžio pavadinimas – red.).
Vienas dalykas, kas man taip neįtikėtina, kad iš kažkokio kaimo žmonės atvažiavo į čempionatą ir užėmė tokią vietą. Antras dalykas, kad ši vieta įpareigojanti. Pas mus atvažiavo architektas ir papasakojo apie šitą namą. Namas greičiausiai yra senesnis negu jo registracijos data – 1938 m. Pamąstėme, kad jis užregistruotas tuomet, kai apskritai pradėtas daryti kažkoks registras.
– Ar viską čia darėt patys?
– Mes čia nieko nedarėm. Viskas lygiai taip pat, tik mūsų baldai pastatyti. Lovą jau mes pasikabinome. Erdvė, sienos – viskas lygiai taip pat.
– Kaip pasikeitė gyvenimo buitis?
– Sakysim, čia reikia „karinio susivokimo“, ypač atvažiavusiai moteriai iš miesto. Vandens nėra, tualeto nėra – jau pasaulio pabaiga. Mes tiesiog pasižiūrėjome į tai labai kūrybiškai ir sakome, kad viską galima pasidaryti – padėjo internetas. Įsirengėme biotualetą. Pagalvojome, jog puiku – mes neteršiame gamtos, nereikėjo įkasti kokių nors brangiai kainuojančių bačkų.
Vandenį prausimuisi imame, iš kur gauname. Turime šulinį, bet kartais jame nėra vandens. Kada nors reikėtų pasidaryti gręžinį. Į rūsį patalpinome talpą, į kurią prisisemiame vandens arba iš šulinio, arba iš prūdo, arba lietaus vandens. Pasistatėm filtrą ir naudojame tą vandenį skalbimui, indaplovei, prausimuisi.
– Kaip šildotės?
– Namuose yra penkios kūrenamosios angos, kaip aš vadinu. Žiemą mes visame name negyvename. Tuomet šildome dvi krosnis. Kartais įsijungiame infraraudonųjų spindulių radiatorių. Jis vartoja elektrą, bet daug mažiau, o efektas labai geras bei patogu. Malkas perkam. Užsisakom, mums atveža.
– Tai ar pragyvenimas čia tikrai pigesnis?
– Ir taip, ir ne. Šildymas, vanduo kainuoja pigiau, bet mes kiekvieną dieną važinėjame į Vilnių. Tai kainuoja. Kitas dalykas, vis tiek kai tu gyveni tokioje erdvėje, norėsi kažką pasodinti, padaryti. Tai suryja labai daug laiko ir materialinių resursų.
