Moteris turi ilgametę dailės mokytojos patirtį įvairiose mokyklose, apie 14 metų mokė piešti ir tapyti vaikus ir suaugusiuosius menų studijoje „Garsas ir spalva“, prie kurios kūrimo pati ir prisidėjo, o šiuo metu dailės meno vaikus moko menų studijoje „Spalvų juokas“, o jos meno kūrinius ant šilko galima pamatyti feisbuko paskyroje Astos šilko krautuvėlė.
Su pašnekove kalbamės apie tai, kodėl šiuolaikiniam žmogui ypač svarbus sąlytis su menu, kaip gimsta jos „šedevrai“ ant šilko, kodėl paskutinį vaiką ji gimdė namuose ir ką ji atkerta sakantiems, kad turėti daug vaikų – tikras vargas.
– Ar šiais laikais dirbti mokykloje nesunku? Juk šiuolaikiniai vaikai labiau vertina technologijas nei menus.
– Iš tiesų, dažniausiai vaikai į pamoką ateina su nuostata – kam man reikalinga ta dailė. Tačiau visur, kur tik pažiūrėsi, mus supa menas. Nors vaikams daug įdomiau spaudyti kompiuterio klavišus ar piešti ekrane kompiuterio pele, per dailės pamokas mes vis dar piešiame ranka.
Ir tai turi įvairių naudų – pradedant motorinių įgūdžių lavinimu, baigiant tam tikrų asmeninių savybių formavimu. Piešdami mokomės kruopštumo, kantrybės, gebėjimo užbaigti darbą iki galo. Tai labai naudingi įgūdžiai bet kuriose gyvenimo srityse – juk šiandien visi lekia, bėga, skuba, nori viską padaryti kuo greičiau ir ne visada viską pabaigia iki galo.
Pagaliau piešimas ugdo pastabumą – mes pradedame pastebėti aplinką, prisimename, kad galima pakelti akis į dangų, ko jau seniai, užsisukę savo rutinoje, nedarėme. O dangus vis mainosi – mėlynas, baltas, purpurinis, oranžinis... Kaip pasakojo piešimą studijoje lankiusi moteris, kartą ji netikėtai save pagavo, kad važiuodama autostrada pradėjo matyti ne tik kelią, bet ir dangų, debesis jame ir net skirtingas jų spalvas.
Pasaulis tikrai tampa spalvingesnis. Pavyzdžiui, paprašius žmogaus įsivaizduoti medį, daugelis pasakys – kamienas rudas, o lapai žali. Bet taip nėra. Jeigu kamienas apsamanojęs, vyrauja žalsva spalva, jeigu lietus lyja, jis vienoks, jei saulė šviečia – kitoks. O ir medžių lapai, ypač pavasarį, spindi daugybe spalvų ir atspalvių.
Taigi dailė praplečia mūsų matymą, erdvės suvokimą, moko derinti spalvas, matyti, kuri spalva kurią paryškina ar slopina. O kartu tampame atviresni aplinkai, atsiranda daugiau pastabumo viskam. Eini pasivaikščioti ir nuolat pastebi ką nors nauja, nes tu esi išlindęs iš savo kiauto.
Galiu pasidalyti savo patirtimi. Man teko iliustruoti knygą apie miško augalus. Tiesiog gaudavau sąrašą augalų, kuriuos turėdavau nupiešti. Kartą gavau sąrašą skirtingų samanų. Iki tol samanos man buvo tik vienos rūšies. Bet kai nuvažiavusi į mišką pradėjau jas apžiūrinėti, pasirodė, kad jos tikrai labai skirtingos – tiek savo formomis, tiek spalvomis. Tokių atradimų gamtoje galime padaryti begalę.
– Kas paskatina mokytis piešti suaugusius žmones?
– Nerealizuotas noras, dažniausiai atėjęs iš vaikystės. Žmogui vaikystėje vis kartodavo, kad štai brolis ar sesė moka piešti, o jis – ne. Todėl dažnai girdėdavau: „Noriu įrodyti, kad galiu.“ Ir tikrai gali. Negalinčių nėra, tiesiog yra tam tikros taisyklės, kaip maišyti spalvas, dėlioti kompoziciją, kuriomis remiantis sukuriamas vaizdas. Tereikia „perlipti“ per save ir pasakyti sau, kad aš galiu.
– Kokias ypatingas patirtis savo, kaip dailės mokytojos, darbe galėtumėte įvardyti?
– Vienu metu teko dirbti su vaikais, turinčiais proto negalią ar raidos sutrikimų. Jeigu anksčiau nebūčiau dirbusi su mažais vaikais (studijoje priimdavome vaikus nuo dvejų metukų) ir pati neturėjusi mažų vaikų, nežinau, ar būčiau sugebėjusi. Jie buvo jau pakankamai dideli, bet aš juose mačiau mažus vaikus, todėl duodavau jiems tokias užduotis, kad jie su jomis susidorotų ir gautų tam tikrą rezultatą.
Labiausiai stebino, kiek daug juose džiaugsmo. Jie būdavo tokie laimingi tepdami ant popieriaus spalvas, tokie atsipalaidavę! Ir visada didžiuodavosi savo darbu. Būdavo, ateina autizmą turintis vaikas, visas susigūžęs, o piešdamas taip atsipalaiduoja, kad pradeda niūniuoti. Buvo tarp jų ir tikrai gabių vaikų. Aišku, išmokyti piešti pagal taisykles jų turbūt būtų neįmanoma, bet jie mėgavosi pačiu procesu.
– Kokią vietą dailė užima jūsų pačios gyvenime?
– Neįsivaizduoju savęs be dailės, nes piešiau, kaip juokauju, nuo pat gimimo. Darželyje ištisai piešdavau, pareidavau namo ir vėl piešdavau. Kai buvau trečiokė, su pussesere sutarėme stoti į muzikos mokyklą, kuri buvo prie pat mano namų. Mūsų giminė iš mamos pusės – labai muzikali, mano senelis buvo kaimo smuikininkas, labai geras smuikininkas.
Taigi lankiau konsultacijas prieš egzaminą, bet egzamino rytą pareiškiau: „Neisiu. Nenoriu. Labai daug darbo bus.“ O kai mokykloje sužinojau, kad kviečia mokytis dailės, labai užsinorėjau ir pati susiradau dailės mokyklą. Taip ten ir pasilikau. Ir nebuvo minčių, kad bus daug darbo, nors jo tikrai buvo.
Bebaigiant dailės mokyklą buvo „parduoti“ visi mano savaitgaliai ir atostogos. Kadangi buvau pasirinkusi tekstilę, diplominiam darbui audžiau nemažą gobeleną – 80 x 150 cm dydžio. Ištisas dienas prie jo krapščiausi, bet man buvo smagu.
Vis dėlto po studijų gana ilgai tik kitus mokiau, o savo kūrybinius sumanymus atidėdavau ateičiai, esą, kai turėsiu daugiau laiko, savo erdvę ir pan.
Tačiau laikas bėgo, o darbų, reikalų, vaikų daugėjo. Taigi reikėjo apsispręsti – arba dabar, arba niekada. Kaip tik pusseserė paprašė gimtadienio proga jai nutapyti paveikslą, po to atsirado dar keli užsakymai, tačiau tikrasis proveržis prasidėjo nuo šilko, maždaug prieš 11–12 metų.
Vieno mokinio, su kuriuo dirbau studijoje, mama pasiteiravo, ar negalėčiau nupiešti šilko skarelės. „Aš jų nepaišau“, – iš karto pasakiau. O ji dar kartą klausia: „O tai ką, negalėtum?“ Parėjau namo ir galvoju – negi tikrai negalėčiau? Juk lieti akvarele moku, o piešti ant šilko dar įdomiau. Taigi prisipirkau šilko, dažų ir pradėjau piešti. Ir man labai patiko!
Šilkas visada nenuspėjamas – ką užtepei, jau neištrinsi ir ant viršaus neužtepsi. Viskas vyksta čia ir dabar taip, kaip vyksta.
Aišku, pirmi blynai buvo pirmi blynai, bet man jie vis tiek gražūs. Šilkas visada nenuspėjamas – ką užtepei, jau neištrinsi ir ant viršaus neužtepsi. Viskas vyksta čia ir dabar taip, kaip vyksta. Jeigu kažkur dažai nuvarvėjo, galvoji, kaip čia pagerinti situaciją, kad atrodytų, jog taip ir turėjo būti. Dėl to kartais kompozicija išeina netgi įdomesnė. Daug kas priklauso ir nuo audinio tekstūros. Jeigu viršutinis siūlas labiau iškilęs, į jį spalva įsigeria švelniau negu į apatinį. Taigi būna įvairių netikėtumų, bet grožio jie nesugadina.
Be to, piešimas ant šilko veikia labai raminamai. Atsimenu, kartą atėjo paauglio sūnaus draugai. Aš virtuvėje piešiau, o jie atsisėdę laukė, kol sūnus padarys arbatos. Kai jau reikėjo jiems keltis nuo stalo, negalėjo atsiplėšti ir patys stebėjosi, kaip stebėjimas, kaip aš piešiu, juos ramina. Tai iš tiesų tobula terapija, tik gal truputį brangoka.
Prieš penkerius metus prisiminiau ir aliejinę tapybą. Kairėnų botanikos sode, gražioje aplinkoje, buvo organizuojamas pleneras pedagogams. Pagalvojau, reikia pabandyti. Kaip aš ten dūsavau prie tos drobės! Taip jau yra: kaip muzikantui reikia nuolat groti, taip dailininkui – tapyti. Tu žinai, kaip tapyti, gali pamokyti kitą, bet čia tu nepasislėpsi už mokinio. Lieki tik tu ir drobė. Netgi teko prisiminti, kaip drąsindavau savo mokinius, kad padrąsinčiau save. Tačiau užsikabinau.
Tiek piešimas ant šilko, tiek tapymas ant drobės – tai mano laikas sau. Tokiu būdu pabūnu su savimi, pasikraunu kokia nors emocija, pagaliau tai atšviežina erdvės matymą ir pajautimą, nes jeigu kurį laiką nepieši, viskas atbunka. Man tai suteikia pilnatvės jausmą – tarsi savo vidumi pasidarai pilnesnė.
Be to, tapydama aš tobulėju ir kaip mokytoja, nes ir savo mokiniams galiu daugiau pasakyti. Juk viena yra viską žinoti teoriškai, visai kas kita – praktika.
– Kiek laiko užtrunka nupiešti šilko skarelę?
– Piešti galėčiau neatsitraukdama visą dieną, tad nebūnu patenkinta, kai tenka nutraukti piešimą dėl buitinių darbų (juokiasi). Prie 185 x 50 cm dydžio šalio užtrunku apie 12–14 valandų. Kuo piešinys smulkmeniškesnis, tuo daugiau reikia laiko. Jeigu ornamentas paprastesnis, įmanoma darbą pabaigti ir per 6–7 valandas. Suknelės piešiniui prireikia visos paros.
Anksčiau darydavau eskizus, dabar kartais jų jau nebedarau. Įsivaizduoju, ką piešiu, bet iki galo nežinau, kas išeis, leidžiu mane vesti įsijungusiai vaizduotei, todėl piešinys gimsta procese. Net spalvų derinio iš pradžių nežinau, tik nusprendžiu – bus tamsi ar šviesi skarelė.
– Iš jūsų dažnai užsako skareles dovanų. Kaip nusprendžiate, kokia skarelė patiktų žmogui?
– Kartais man tiesiog šiek tiek papasakoja apie žmogų, koks jo charakteris, koks darbas, kaip atrodo, kokia jo akių spalva, kokių spalvų drabužius mėgsta. Nežinau, kaip tai vyksta, mistika (juokiasi)! Tiesiog pajaučiu, kokią skarelę jam piešti. Ir vėliau skarelę užsakęs žmogus pasidžiaugia, kad ji tikrai labai patiko.
Pavyzdžiui, jeigu žmogus yra rimtas, darbe visada turi atrodyti oficialiai, negali atrodyti iššaukiamai, vienaip sustyguoju spalvas ir ornamentus. O jeigu žmogus linksmas, ekstravagantiškas, ieškau kitokio būdo jį atspindėti.
Kartais tenka vertinti, koks ornamentas labiau patiks – natūralus augalas ar labiau stilizuoti raštai. Buvau gavusi užsakymą sukurti labai „lietuvišką“ skarelę, nes vežė ją draugei į Suomiją. Pasirinkau liaudišką simboliką, kurią išdėliojau labai taisyklingai, nes sužinojau, kad moteris – matematikė. Kaip vėliau sužinojau, šis tikslumas jai labiausiai ir patiko.
Vos man pradeda pasakoti apie žmogų, iš karto galvoje atsiranda spalva, kokia turėtų būti.
Dar nebuvo atvejo, kad nepataikyčiau pagal žmogaus charakterį. Vos man pradeda pasakoti apie žmogų, iš karto galvoje atsiranda spalva, kokia turėtų būti. Pasakotojas stebisi, kodėl tokia spalva, o vėliau sako – kaip tik ji labai patiko.
Aš pati labiausiai mėgstu piešti augalus, nes jie neturi griežtų linijų, kurių mes, ypač miestuose, esame apsupti. Piešiant augalą nėra taip svarbu, kaip pasuksi žiedlapį – vienaip ar kitaip. Juk augalas yra gyvas, todėl jis nėra toks simetriškas. O ir žmonės nuo seno puošdavosi augalais. Mano močiutė pasakodavo: „Kai į vakaruškas eidavau, jazminų šakelę – už ausies.“ Augalas turi daugiau spalvų, linijų, formų.
– O kaip gimė sumanymas žiedais bei augalais papuošti ir sukneles?
– Norėjosi kažkaip labiau papuošti žmogų. Skarelė yra sulankstoma ir užrišama, todėl jos grožio matosi mažai. Todėl pagalvojau, kad reikia jo parodyti daugiau. Tik man šilkas visada atrodė pernelyg prabangi ir daug patogumo nesuteikianti medžiaga. Be to, norėjosi, kad moteris šias sukneles galėtų dėvėti kasdien. Kitaip tariant, kad drabužis būtų puošnus, bet patogus ir neatrodantis iššaukiamai. Todėl priekinei suknelės daliai naudojau šilką, o nugarinei – liną.
– Ar meilė gamtai ir natūralumui lėmė, kad paskutinį vaiką nusprendėte gimdyti namuose?
– Jaunėlė buvo netyčiukė. Tai buvo ketvirtas vaikas. Kol buvau jauna, tikrai neįsivaizdavau, kad turėsiu tokią gausią šeimą, bet niekada vaikų nebijojau ir neturėjau nusistatymo, kad turėsiu tik vieną ir ne daugiau. Aišku, pirminį šoką ši žinia sukėlė. Jauniausiai dukrai tuo metu buvo penkeri, jau vėl pradėjau laisviau gyventi, kūriau planus... Ir vėl viskas sugriuvo. Kita vertus, tragedijos irgi nebuvo. Pagalvojau – mano abi močiutės pagimdė jau būdamos vyresnės, tad ir aš tikriausiai galiu.
Tris vaikus gimdžiau ligoninėje, bet sužavėta ligonine, deja, nebuvau. Neagituoju visų gimdyti namuose, tiesiog toks buvo mūsų pasirinkimas. Mūsų pažįstamų rate buvo tokių žmonių, kurie gimdė namuose. Planavome namuose gimdyti ir anksčiau, bet aplinkybės nesusidėliojo.
Labai ruošiausi šiam gimdymui, daug skaičiau. Baimės nebuvo – juk tai ne pirmas vaikas. Aišku, visada gali kažkas nutikti, todėl mes buvome pasiruošę, jeigu prireiks, važiuoti į ligoninę. Tačiau viskas vyko sklandžiai: ryte jau žinojau, kad gimdysiu, vyras išvežiojo vaikus į mokyklas ir darželius, ir 12 val. jau turėjome dukrytę.
– Kuo skiriasi gimdymas namuose nuo gimdymo ligoninėje? Gal gimdėte vandenyje?
– Gimdžiau ne vandenyje. Vanduo man buvo reikalingas, bet jame jaučiausi pernelyg gerai atsipalaidavusi, rimo sąrėmiai, todėl teko išlipti iš vandens.
Didžiausias tokio gimdymo skirtumas, kad būdama savo aplinkoje jaučiausi daug ramesnė. Palatoje, gimdykloje visai kitoks jausmas – aplink pilna instrumentų, valytoja vis eina ir valo aplink tave, svetimi žmonės. O namuose gali gimdyti ne taip, kaip tau sako, bet taip, kaip tau patogu. Po to tau niekur nereikia eiti, atsiguli į savo lovą su kūdikiu, niekas pas tave nevaikšto, netarška, nebarška, termometro nekiša. Visa tai reikalinga, namuose irgi reikia matuotis temperatūrą, bet tu gyveni ne ligoninės, o savo ritmu. Ryte atsikeli, kada nori, jei nori miego, gali ramiai numigti.
– Dažna moteris, neturinti vaikų ar turinti jų mažiau, pasakytų: „Kokia ji vargšė, visiškai neturi laiko sau.“ Ar tai tiesa?
– Įdomiausia, kad su pirmu vaiku darbo buvo daugiausia (juokiasi). O jeigu rimtai, po trijų vaikų nebejutau, kad su ketvirtu jų padaugėjo. Juolab kad pirmesni jau paaugę, savarankiški. Kai pats neturi, atrodo, kad daug vaikų – labai daug vargo. Nei čia daug vargo, nei ką.
Mūsų visuomenėje vis dar norma yra du ar trys vaikai, o didesnis jų skaičius jau sunkiai suvokiamas ir prisimenamas. Manęs pažįstami kartais vis perklausia: „Tai kiek tu turi vaikų, penkis?“ Jeigu vaikų daugiau nei trys, tai jau yra daug.
Laikas sau ir vaikai nėra taip glaudžiai susiję, kaip manoma. Galima turėti vieną vaiką ir vis tiek pamiršti save, o galima turėti būrį vaikų ir rasti laiko sau. Jeigu tu nori, atrandi laiko viskam – ir į teatrą nueini, ir į kiną. Gal rečiau, bet nueini, susikuri šeimoje tam tikrus ritualus.
Pavyzdžiui, per mano gimtadienį su visa šeima mes einame į kiną. Kadangi pas mus yra mažų vaikų, dažniausiai renkamės filmą visai šeimai, kad visiems būtų smagu. Aišku, aš turiu mažiau galimybių kur nors išeiti, bet ne čia esmė, ne su tuo susijęs gyvenimo pilnatvės ir pasitenkinimo pojūtis.
– Daugelis jūsų vaikų taip pat užsiima vienais ar kitais menais. Ar tai jūsų įtaka?
– Nesakyčiau, kad tai mano įtaka, tai atsinešta iš gamtos. Vyriausias sūnus, tiesa, labiau linkęs konstruoti, braižyti, bet lankė mano dailės studiją ir, manau, tai jam buvo labai naudinga – išlavino erdvinį suvokimą.
Mano įtaka pasireiškė tik tuo, kad aš jį nuvedžiau pas muzikos mokytoją. Turbūt suveikė sentimentai dėl mano muzikalios giminės. Iš pradžių jis grojo smuiku, vėliau – pianinu, trombonu, būgnais. Ir muzika prie jo prilipo. Dar norėjau, kad mokytųsi dainuoti, bet jis pasipriešino, nors dabar, kai užaugo, prisipažįsta, kad gailisi, jog nesimokė. Ir visai neseniai pats užsirašė į dainavimo pamokas. Dabar jis bando įvaldyti gitarą – groja ir kartu dainuoja.
Dėl antrosios dukters net minties nebuvo, kad ji nepasirinks dailės. Ji piešė nuo mažens, todėl man būdavo ramybė – padedu jai dažų ir vaiko nelieka, visą lapą užliedavo spalvomis. Šiemet ji baigia Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, dailės specialybę, dėl kurios savo laiku apsispręsti buvo nelengva, nes nenorėjau primesti vaikui kelio. Dabar matau, kad su mokykla pataikėme, dailė jai labai patinka ir ji ruošiasi tęsti dailės studijas toliau.
Trečia dukrytė – dabar šeštokė. Ji dar nemokėjo kalbėti, bet jau dainavo, o dailei neturėjo kantrybės. Nors piešti ji taip pat mėgsta, visas jos gyvenimas – muzika. Mažiausioji, šiemet baigianti pirmą klasę, taip pat aiškiai turi polinkį į dailę.
