„X kodas“. Taip pavadinta įmonė veikia Marijampolėje, o veiklos ribos – visa Lietuva. Pavadinti jos raktų dirbtuvėmis neišeina. Neišeina pavadinti ir spynų parduotuve. Greičiau tai – Vytauto ir jo mamos gyvenimo būdas.
„Gaila, kad dabar mamos nėra, išvykusi. Ji labai šauni, rimtai sakau. Nėra Lietuvoje tokios patyrusios raktininkės. Mama apmoko ir naujai pas mus dirbančius žmones“, – apie 70 metų mamą sakė V.Bielys.
– Vytautai, dar nuo senų laikų gyvas prisiminimas. Kai įžengi į raktinę, dažnai tave pasitinka rūstus raktininkas, aplinkui – netvarka, neretai – prirūkyta. Tokia tad prisiminimuose yra raktininko profesija.
– Yra dar tokių raktinių, apie kokias jūs pasakojat. Ir nemažai. Man tai atrodo nesuprantama – kaip gali priimti žmogų patalpoje, kurioje sulūžusios grindys, smarvė?
– Kaip prasidėjo jūsų įmonės veikla? Kaip apskritai jūsų gyvenime atsirado raktai ir spynos?
– Nuo 1987-ųjų tai yra šeimos verslas. Mano tėtis tada dirbo šaldymo įrenginių įmonėje, ir jiems reikėjo raktinės. Visi atsisakinėjo, niekas šia veikla nenorėjo užsiimti. Mano tėtis įžvelgė perspektyvą ir sutiko. Taip ir pradėjo dirbti. Tačiau jau nuo pat pradžių jis turėjo bėdų dėl sveikatos.
Vieną dieną nutiko taip, kad dėl sveikatos dirbti iš viso nebegalėjo. Mes su sese – dar maži. Tada mama metė savo darbą vienoje iš gamyklų, kur dirbo ekonomiste, ir atėjo gaminti raktų, nieko apie tai nesuprasdama.
Būdavo, tėvas ligoninėje, o ji dirba prie staklių. Pjaudavo pradžioje bet ką, nes neišeidavo. Bet procesas vyko. Mama turi labai didelį užsispyrimą, valios, ryžto.
Mama metė savo darbą vienoje iš gamyklų, kur dirbo ekonomiste, ir atėjo gaminti raktų, nieko apie tai nesuprasdama.
Ji naktimis studijuodavo raktų ruošinius, pačius raktus. Dabar tų ruošinių pozicijų jau yra dešimtys tūkstančių, o tada buvo koks dešimt. Juk buvo sovietmetis, visur – standartas. Mama perprato raktų gamybos sistemą, prie jų sėdėdama naktimis. Ir taip pradėjo daryti raktus.
Netrukus atėjo 1990-ieji, atsidarė sienos, prasidėjo automobilių turgūs. Marijampolėje juk buvo didysis Lietuvos automobilių turgus. Taip atsirado ir automobilių spynos, raktai.
Automobilinių raktų spynos yra visiškai nestandartinės, viskas iš esmės kitaip. Tada Marijampolėje to niekas nedarė, tad mama ėmė remontuoti automobilių spynas. Perprato ir tokių spynų procesus. Iki šiol mūsų darbuotojus apmoko.
Aš tiek patirties neturiu, esu labiau įsigilinęs į programavimą. Mechanika manęs nežavi. Nors suprantu, gaudausi, bet tai ne mano.
Dar kiek vėliau, nuo 1995 metų, prasidėjo programavimo reikalai, nes automobiliuose atsirado imobilaizeriai.
Tada mamai buvo nemažai streso. Į programavimo įrenginius investuodavo tėtis, tačiau pats nieko daryti negalėjo. Be to, viskas anglų kalba, kurios mama nemokėjo. Būdavo, išlipa iš automobilio visa šlapia – nuo streso, bijodavo kažką ne taip padaryti. Pavyzdžiui, ne vietoje paspausti „delete“ mygtuką. Juk jei imobilaizeris užsiblokuos – teks prašyti net gamintojo pagalbos.
Būdavo visko. Bet ji mokėsi, darė, labai daug dirbo. Ir iki šiol nė viena moteris Lietuvoje tiek ir tokiu lygiu nedaro.
– Kaip į šeimos verslą atėjote jūs?
– Kai buvau studentas, kūriau savo verslus – langų, taip pat apželdinimo įmones. Tada, kai tėčio sveikata vis prastėjo, supratau: arba aš maudausi savo svajonėse, arba einu ir padedu tėvams, išplečiame verslą. Taip ir padariau, savo verslus pardaviau, investavau į šeimos verslą. Tada man buvo 29-eri.
Visų pirma, pirkau programavimo dalykus, kurių reikėjo darbui su automobilių raktais, spynomis. Teko susipažinti su imobilaizerių valdikliais, procesoriais, juos lituoti, perrašinėti mikroschemas.
Nors man matematika niekada nesisekė, bet po septynerių metų naktinio darbo pradėjo sektis. Kalbant paprastai, tu gauni žemėlapį – skaičių ir raidžių mišinį. Tada turi atrasti, kur įdėti čipą. Turiu iš mamos užsispyrimo. Išmokau.
– Nebuvo greičiau tiesiog kažkur to mokytis, o ne bandyti pačiam?
– Tuo laiku niekas tokių dalykų nemokė. Jau vėliau važiavau tobulintis į Italiją.
– Kaip įvardinti tai, ką jūs darote? Jūs raktininkai? Spynų pardavėjai?
– Visų pirma – raktų gamyba. Įvairių: buitinių, seifų, automobilių, traktorių. Kita veiklos rūšis – mes raktus programuojame, taip pat remontuojame spynas tiek namų, tiek automobilių, jas montuojame. Atliekame avarinį atrakinimą – seifų, paprastų ir šarvo durų.
Esame Lietuvos ir Europos raktininkų asociacijos nariai. Žinoma, ir prekiaujame spynomis. Kartais mūsų pagalbos prašo policijos pareigūnai, kai jiems reikia informacijos, kokiu būdu, kaip buvo atrakinta spyna.
– Kiek kainuoja brangiausia jūsų turima spyna?
– 450 eurų.
– Kuo ji ypatinga?
– Tai Vokietijos gamintojo spyna. Pasaulyje tai yra spyna, kurios neįmanoma atrakinti. Jos negalima ir peršauti, nupjauti, pragręžti. Tokios spynos labiau skirtos pinigų saugykloms, jos patikimesnės už seifą.
Nyderlanduose vyksta čempionatai, kuriuose vadinamieji hakeriai bando atrakinti įvairias spynas. Šios neatrakino dar niekas.
Jos negalima ir peršauti, nupjauti, pragręžti.
Yra apsaugota spynos anga, yra trys aukščiai, trys gyliai. Dėl to jos neįmanoma atrakinti. Kiekviena mechaninė spyna atrakinama duodant jai tempimą, stumdant plokšteles. O čia nieko nepatempsi. Raktai tai spynai nėra gaminami, jie užsakomi pagal tavo identifikacijos kortelę, siunčiami iš Vokietijos.
Tiesa, šias spynas gali atrakinti saugumo tarnybos – tą žinau. Tačiau su viena būtina sąlyga: jos turi turėti labai aiškią nuotrauką.
– Tad žodis „visraktis“ tėra mitas? Pamenu, esu pagalvojusi: ką reikškia žodis visraktis.
– Tai skamba tarsi kaip raktas. Bet tokio dalyko nėra. Visraktis yra įrenginys, prietaisas, kur kartu dirba tavo pirštai, rankos ir galva. Kada darai spynų tempimus, kilnoji plokšteles ir atrakini. Tačiau nėra, kad išsitraukei iš kišenės stebuklingą daiktą, ir atrakinai. Buratino rakto nėra.
– Minėjote apie spynų atrakinimo čempionatus. Buvote tokiame čempionate, ar ten dalyvauja lietuviai?
– Ne, neteko girdėti. Aš buvau kaip stebėtojas, ne dalyvis.
– Ar yra Lietuvoje perkančių tokias spynas, kurios atstoja seifą?
– Vienas kitas.
– Dar viena jūsų veiklos sritis – išmanios spynos. Kas tai?
– Tai spyna, kurią gali valdyti iš bet kurios pasaulio vietos. Būdamas Niujorke aš galiu atrakinti savo namų Lietuvoje duris. Jos atsidaro su kodu arba su piršto antspaudu.
– Ar tai nėra mūsų gyvenimo perteklius? Mus supa daugybė šiuolaikinių dalykų, tačiau kam reikalinga išmani spyna?
– Aš pats seniau nešiojausi ryšulį raktų. Dabar neturiu nė vieno. Visų pirma, tai patogu. Pamenu, kai maždaug prieš trejus metus į savo namų duris įdėjau išmanią spyną, žmona dar kurį laiką nešiodavosi kitų durų raktus, kad galėtų įeiti, jei nesuveiks spyna. Paklaustumėte jos dabar – nė už ką negrįžtų prie tradicinių spynų.
Turėdamas namuose išmanią spyną, tu neužmirši užrakinti durų, o jeigu galvoji, kad pamiršai, gali telefone visada pasižiūrėti. Tu niekada nepamirši raktų, nes jų tiesiog nėra. Paplūdimy, važiuodamas dviračiu – niekur ir niekada nereikia raktų.
Pamenu atvejį, kai su bičiuliu grįžome iš kelionės. Lėktuvas turėjo leistis Palangoje, tačiau dėl rūko buvo nukreiptas į Kauno oro uostą. Išlipom. Bičiulio raktai – mašinoj, o mašina Palangoj. Tuo tarpu man raktų nereikia, aš galiu grįžti namo.
Dar labai patogu, kai atveža siuntinius, ir šeimininkų nėra namie. Tada gali sugeneruoti vienkartinį, kurjeriui skirtą, kodą. Arba žinoti, kada išeina ar ateina namų tvarkytoja. Be galo patogu ir nuomojant būstus – nereikia vežti raktų, kai atvyksta svečiai.
– Kai gyvenome Palangoje, raktą vienas kitam palikdavome po kilimėliu. Išmanus sprendimas, tiesa?
– Labai (šypsosi). Ir iki šiol žmonės palieka. Po kilimėliu, gėlių vazonuose, po vazonu. Kartą vienas klientas, kuris nuomoja būstą pajūryje, sakė: turbūt pusė Lietuvos jau žino, kur yra mano būsto raktas.
Dar labai išskirčiau senus žmones. Kiek būna atvejų, kad jie sunegaluoja, patys negali atrakinti durų. Išmanios spynos taip pat yra sprendimas, galima be vargo įleisti medikus. Tą gali padaryti vaikai, būdami net kitame pasaulio krašte. Kad tokios spynos veiktų, nereikalingas internetas, spynos veikia ir esant nemažai minusinei temperatūrai.
– O saugumo prasme?
– Mano nuomone, vagys niekada neinvestuos tiek, kad galėtų atrakinti vis tobulėjančias išmanias spynas. Tačiau aš vis tik akcentuočiau ne saugumą, o patogumą.
Matot, jei jūs namuose laikysite rožinį deimantą, ir kažkas pasaulyje norės jį pavogti, tai ir pavogs. Pro langą, pro duris, galiausiai tą deimantą paims į namus atskraidinta „blakė“.
Apie šarvo duris sukurtas mitas. Jos nėra nei saugios, nei tokios patikimos.
– Kiek kainuoja išmani spyna?
– Įvairiai, bet vidurkis – apie 250 eurų.
– Brangu.
– Sakyčiau, kad pigu. Gerai pagalvojus, gera ir patikima paprasta spyna kainuoja panašiai, bet privalumai akivaizdūs: niekada neteks ieškoti pamestų raktų, kasdien grįžus nereiks kuistis po kišenes ar rankines ir panašiai. Tai šiuolaikinis sprendimas patogiai jaustis, nesirūpinti dėl raktų, planuoti laiką samdant tiek namų tvarkytojus, nuomojant būstus.
Viską valdai savo telefonu, matai kas įėjo ir išėjo, nustatai atvykstantiems asmenims jų patekimo laiką.
– Kalbant apie saugumą, yra dar ir šarvo durys, ne tik spynos.
– Specialistui atrakinti šarvo duris yra penkių minučių darbas. Tai durys, apie kurias sukurtas mitas. Jos nėra nei saugios, nei tokios patikimos.
Kur jūs pasaulyje matėt į vienas duris sudėtas dvi spynas – viršutinę ir apatinę? Apatinė – skandinavų gamintojo, viršutinė – italų. Du dalykai, vienas su kitu nesuderinti – šiaurė ir pietūs – sukišti į vienas duris. O tie vadinamieji šarvo durų spynos kaiščiai yra juokas.
– Vytautai, žvelgdamas atgal, į savo sprendimą parduoti savo sukurtą verslą, dabar džiaugiatės?
– Taip, aš save čia visiškai realizuoju. Tai nėra nuobodus, vienodas darbas. Viskas nuolatos kinta.
