Be viso to, kraštiečiai poną Rimantą pažįsta ir kaip sportišką šaltame vandenyje besimaudantį sveikuolį. A.a. žinoma Lietuvos gydytoja Filomena Taunytė, apsilankiusi dotnuviškio organizuojamose sveikuolių stovyklose, poną Rimantą įvardijo antrąja dangaus dovana Dotnuvai po čia kunigavusio Tėvo Stanislovo, o praktiką mokykloje atlikęs studentas jį pavadino tėvu.
Nors pašnekovui balandį suėjo 60 metų, jis tvirtai sako: „Mokyklose neturėtų dirbti pensinio amžiaus pedagogai.“ Ponas Rimantas pensijos nelaiko gyvenimo pabaiga, todėl užsidegęs ima berti planus, kuriuos įgyvendins dar po keturių rugsėjų palikęs numylėtąją mokyklą.
– Visą gyvenimą dirbate mokykloje. Ar sutikdamas Rugsėjo 1-ąją širdyje vis dar išgyvenate šventinę nuotaiką, jaudulį?
– Rugsėjo visada laukiu. Jau liepos mėnesį pradedu sapnuoti mokinius, taip pat, kaip vedu posėdžius. Jaučiu jaudulį. Tokį stiprų, kad net skrandį įsiskausta (šypteli). Dotnuvos mokyklos direktoriumi esu jau 34 metus, tačiau Rugsėjo 1-oji man vis tiek ypatinga diena. Kiekvienus mokslo metus norisi pradėti su naujomis, išskirtinėmis mintimis bei tikslais ir būti mokyklos bendruomenei reikalingam.
Dabar labai gera dirbti. Mokykla negauna nurodymų iš aukščiau, todėl turi būti savarankiška. Mokyklos bendruomenei pačiai tenka spręsti visus klausimus ir tai gerai.
Prisimenu darbą sovietiniais metais. Buvo tokių laikotarpių, kai darbas vykdavo pagal įsakymus, nurodymus, kiek pamokų turime aplankyti, kokius planus įgyvendinti, vyko socialistinis lenktyniavimas. O kiek mokinių „išvarėme“ į profesines mokyklas už tai gaudami daug balų... Toks darbas mane erzino.
Džiaugiuosi, kad dabar – demokratijos laikai. Su mokyklos bendruomene turime kalbėti, susikalbėti ir priimti bendrus sprendimus. Jei kalbėtume apie sėkmę, aš atvirai sakau, kad man sekasi, o formulė labai lengva – stengtis būti pavyzdžiu, nemeluoti ir gebėti susitarti.
– O ką manote apie daugybę diskusijų sukėlusį vadovų rotacijos siūlymą?
– Mane piktina, kad kalbėti apie tai pradėjo Prezidentė. Kitas dalykas, jei tai būtų Švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyva, gimusi matant mokyklų vadovų ar bendruomenių klaidas. Galbūt ir savivaldybės galėtų teikti tokius siūlymus, bet ne Prezidentė, kuri tik iš kažkur kitur turbūt gavo kokius pastebėjimus, kad mokyklose blogai, trūksta pažangumo. Mes kai kuriais atvejais džiaugiamės, kad vaikas apskritai ateina į mokyklą.
Ministerija irgi laikydavosi požiūrio, kad jei rugsėjį vaikas padarė 100 klaidų, o gegužę 99, tai jau pažanga. Vaikas mokykloje turi jaustis laimingas. Dabar tiek dėmesio skiriama fizinei ir dvasinei sveikatai. Taigi vadovų rotacijos siūlymas mane nustebino.
Sutinku, galbūt kai kuriais atvejais rotacija ir reikalinga, bet nepažįstant mokyklos tai atrodo keistai. Štai mūsų mokykloje aš sutinku jau trečią mokinių kartą. Atėjus pirmokams žinau, kad čia Jono, čia Petro, o čia jau ne mūsų buvusio mokinio atžala. Tėveliai mane pažįsta, žino, koks mano charakteris buvo, kai jie buvo mokiniai, ir žino, koks esu dabar, kai mokosi jų vaikai. Jeigu vaikai ir tėvai Rugsėjo 1-ąją ateina su šypsena, tai, manau, kad mokykloje viskas gerai. Taigi aklai vadovų rotacijai nepritarčiau.
– Kodėl pasirinkote pedagogo profesiją? Mokytojų vyrų nėra taip jau daug.
– Turėjau labai šaunią auklėtoją – dzūkę. Mokėjo ji su mumis susitvarkyti. Kartą ji man pasakė: „Rimantai, tu turi būti mokytojas.“ Aš norėjau tapti felčeriu-akušeriu, bet auklėtoja mane sulaikė. Tiesa, vyresnioji mano dukra tapo felčere-akušere.
Rugsėjo visada laukiu. Jau liepos mėnesį pradedu sapnuoti mokinius, taip pat, kaip vedu posėdžius. Jaučiu jaudulį. Tokį stiprų, kad net skrandį įsiskausta.
Taigi įgijau pradinių klasių mokytojo kvalifikaciją. Paskui – antrą aukštojo mokslo diplomą Kūno kultūros akademijoje, vėliau – sveikos gyvensenos pedagogo kvalifikaciją. Mūsų mokykla pirmoji Lietuvoje įkūrė Sveikatos kabinetą. Gavome Prezidento A.Brazausko įsteigtą taurę bei Tautinio olimpinio komiteto medalį už sveikos gyvensenos propagavimą.
Aš sakau, kad esu prieš sportą, bet už sveiką gyvenseną. Mokiniams vesdavau kūno kultūros pamokas. Rajone vykdavo įvairių sporto šakų varžybos, o mūsų mokykla jokiose nedalyvaudavo, bet mes bėgiodavome, važiuodavome į Palangą, maudydavomės šaltame vandenyje. Štai nuo pirmadienio rytais su vaikais bėgsime aplink mokyklą, kas norės eis.
– Mokytojo profesija dalį atbaido dėl baimės, kad jie nesusitvarkys su paaugliais. Ar pastebėjote, kad pedagogas vyras tarp moksleivių turi didesnį autoritetą nei pedagogė moteris?
– Nepasakyčiau. Moksleiviams pirmas prioritetas yra jaunas mokytojas. Pavyzdžiui, berniukams patinka, kad gali koridoriuje sveikindamiesi su mokytoju paduoti jam ranką.
Prisimenu, kai pradėjau direktoriauti Dotnuvos mokykloje, pedagogams plaukai šiaušėsi. Dėsčiau kūno kultūrą, todėl darbo dieną būdavau su treningais. Jei su pavaduotoja drauge priimdavome kokį žmogų, tai visi į ją kaip į direktorę žiūrėdavo, o ne į mane su sportine apranga (nusijuokia).
Ne tik tai, kitų akimis, buvo nepriimtina. Kai pradėjau dviračiu važiuoti į darbą, net žmona sakė: „Kaip tu, būdamas direktoriumi, į darbą su dviračiu važiuoji.“ Bet paskui ir pati ėmė į darbą dviračiu važiuoti.
Buvo toks kaimynas, kuris, pamatęs mane bėgiojantį su trumpa apranga, pirštą prie smilkinio sukiodavo. Bet praėjo kiek laiko ir jis atėjęs sako: „Buvau pas gydytoją, kad patartų, ką su sąnarių skausmu daryti. Tai jis man nurodė į Urbonavičių kreiptis.“ O anksčiau pirštą sukiojo. Kai patvoriuose girti voliojasi, niekas nekreipė dėmesio, bet kad direktorius su trumpa apranga bėgioja, kliūdavo.
Kalbant apie jaunus mokytojus, aš esu už tai, kad pensinio amžiaus pedagogai neturėtų dirbti. Dabar svarbu informacinės technologijos. Taip pat auklėtojas ar mokytojas turi būti judrus su vaiku. O dėl pedagogų patirties, juk dabar Ministerija nuolat reikalauja atnaujinti kvalifikaciją bei mokymo metodus.
– Rugsėjo 1-ąją kreipdamasis į mokyklos bendruomenę pirmuoju prioritetu iškėlėte ne blizgančius mokslo rezultatus, o tai, kaip vaikas jaučiasi mokykloje.
– Taip, vaikas mokykloje turi jaustis gerai – jis turi jaustis saugus. Kiekvieną rytą pasitinku vaikus prie pagrindinių mokyklos durų lauke ar viduje ir, jei nebūnu išvykęs, po pamokų palydžiu juos į mokyklinį autobusiuką.
– Koks jūsų ryšys su moksleiviais?
– Labai artimas. Kai vesdavau kūno kultūros pamokas, vaikai į mano kabinetą pasiimti kamuolių eidavo nesibeldę. Vyresnius mokytojus tai piktindavo. Jie sakydavo, kad atėjęs jaunas direktorius mokykloje daro netvarką. Vis tik paskui pedagogai nuomonę pakeitė.
Visada raginu vaikus kalbėtis, jei turi kokių bėdų, kas nors kelia nerimą, prašau, kad ateitų ir pasikalbėtume. Taip pat ir tėvams sakau, jei negali rasti kalbos su vaikais. Atvirai galiu pasakyti, kad rūkančių moksleivių yra, bet man smagu, kad vaikas ateina ir pasako: „Aš jau mečiau.“ Aišku, dabar, kai vaikai mažesni, rūkymo problema gerokai menkesnė nei tada, kai mūsų mokykla buvo vidurinė. Galiu suskaičiuoti, kad šiandien yra dvi rūkančios mergaitės ir šeši berniukai.
– Anksčiau mokykla buvo pagrindinė žinių teikėja, o dabar tas pačias žinias galima susirinkti internete. Koks yra šiuolaikinės mokyklos vaidmuo?
– Galima žinias rasti ir internete, bet mokykloje vaikas ne tik mokosi. Jam čia sudaromos šiuolaikinės sąlygos mokytis, jis čia fiziškai ir dvasiškai saugus. Kalbėkime atvirai, yra šeimų, kur vaikas namie net rašomojo stalo neturi, ne visada pavalgyti gauna arba dar ir atmosfera namie neigiama, nes tėvai neturi darbo, konfliktuoja ir pan. Vaikas mokykloje turi rasti tą šilumą. Šalies mastu ne kartą buvo kalbama apie tai, kad kai kurie vaikai į mokyklą ateina vien tam, kad pavalgytų.
– Papasakokite, kaip susidomėjote sveika gyvensena?
– Kai pradėjau direktoriauti, kaip sakiau, rudenį skrandis ir stuburas imdavo negaluoti. Matyt, skaudėdavo dėl nervų. Gydytojas pasakė, kad manęs laukia operacija. 1990 m. spalį Palangoje duris atvėrė Sveikatos mokykla. Ten vykdavo dviejų savaičių stovyklos. Užsirašiau ir vasario pirmajai traukiniu riedėjau į pajūrį. Šalta, buvau visas sustingęs. Kol nuėjau iki mokyklos, man stipriai surakino nugarą. Ir ką, ryte atbėga iki apatinių išsirengę, po geros mankštos suprakaitavę dėstytojai, o mes – su striukėmis mankštą darome, bėgame paskui juos. Iš pradžių priešinausi toms sveikos gyvensenos idėjoms, bet ilgainiui jos tapo kitokio mano gyvenimo dalimi. Man 60 metų, o mano biologinis amžius atitinka 46-erius (šypsosi).
– Be to, kad gerokai pajaunėjote, ką dar sveika gyvensena pakeitė?
– Viską: nuo sveikatos iki mąstysenos. Mėsos nevalgau nuo 1991 metų, stengiuosi derinti maisto produktus, nepriaugti antsvorio, stebėti kraujo spaudimą. Aš gyvenu be vaistų. Baisu, kas dabar darosi. Pakilo cholesterolio lygis – iškart vaistai. Jei skauda galvą, geriau išeik pasivaikščioti, o ne pulk vaistų ieškoti. Mano 90-mečiai tėvai, deja, irgi tiki tik vaistais.
– Sakėte, kad pakeitęs gyvenimo būdą pradėjote kitaip mąstyti. Kaip?
– Tapau jautresnis gyvenimui ir optimistiškesnis. Nors tas optimizmas galbūt ir mano genuose yra. Jei kas klausia, visada sakau, kad viskas labai gerai. Tada žmonės stebisi: „Kaip gali būti viskas gerai? Juk mokykloms pinigų trūksta, atlyginimai maži.“ Bet kam dejuoti kiekvieną dieną?
Kai vesdavau kūno kultūros pamokas, vaikai į mano kabinetą pasiimti kamuolių eidavo nesibeldę. Vyresnius mokytojus tai piktindavo. Jie sakydavo, kad atėjęs jaunas direktorius mokykloje daro netvarką. Vis tik paskui pedagogai nuomonę pakeitė.
– Pradėję sveikai gyventi žmonės dažnai tampa labai kategoriški ir bando primesti savo požiūrį kitiems. O jūs?
– Niekada neperšu savo nuomonės. Tiesiog stengiuosi būti pavyzdys kitiems. Sveikuoliškomis idėjomis susidomėjo dukros, žmona. Mokyklos bendruomenę visada kviečiu važiuoti į sveikatingumo renginius.
Gaila, kad dabar jau mažai kas maudosi šaltame upių, ežerų vandenyje. Nebijau savęs ir sveikuolių patraukti per dantį. Štai manęs klausia: „Tai kur tie sveikuoliai?“ Aš juokiuosi: „Išmirė.“
Žinoma, netrūko žmonių, kurie nepritarė man, bet niekada nepiršau savo pažiūrų. Viskas tiesiog savaime ateina po truputį. Pažiūrėkite – mokyklų valgiaraščiuose atsiranda vegetariškų patiekalų. Vis garsiau kalbama, kad reikia valgyti daugiau daržovių ir mažiau mėsos, derinti produktus. Yra žmonių, kurie ateina pasikonsultuoti su manimi sveikatos klausimais, prašo patarimų.
– Nors esate prieš vaistus, bet išrašykite piliulę mūsų visuomenei, kad ši būtų laimingesnė.
– Pirmiausia reikia rūpintis sveikata – pažinti save ir savyje ieškoti visų atsakymų. Tada reikia daugiau optimizmo. Mūsų visuomenė užkrėsta įvairiausiu negatyvu. Pradedant nuo nepagarbos ir patyčių per televiziją. Kodėl tada kalbame, kad reikia iš mokyklos išgyvendinti patyčias?
Jei kalbėtume apie pragyvenimą, tai darbą rasti galima visada. Ar kas atėjo sakydamas: „Rimai, badauju, duok kokį darbiuką.“ Ne! Neatėjo. Paprašyk, niekas tau net kiemo nenušluos, o su alaus bambaliais vaikšto. Nuvažiuokit dieną į prekybos centrą ar kur kitur – nėra vietos automobiliui pastatyti. Buvau išvykęs į tokius pedagogų kursus. Ten buvo 55 metų moteris ir ji guodėsi, kad ją, dirbančią darželyje, atleidžia: „Kokia tragedija! Ką reikės daryti? Kur eiti?“ Juk gali senelius prižiūrėti. Mano žmona prieštarauja, kad taip sakau, bet aš eičiau. Amerikoje tris mėnesius prižiūrėjau neįgalų vyriškį ir jokių problemų. Penkerius metus į užsienį važiuodavau braškių skinti. Mėnesį ir dvi savaites padirbdavau – 6 000 litų parsiveždavau. Galiu ir vaikus prižiūrėti. Oho, kokius pinigus Vilniuje už tai moka! Aš sakau, kad nors ir išeisiu į pensiją, bet darbą gausiu – ne nuolatinį, bet kad pačiam įdomiau būtų. Nebijokime gyvenimo pokyčių.
– Užsiminėte apie pensiją. Dar keli rugsėjai ir paliksite mokyklą, kuria taip rūpinatės, dėl kurios taip jaudinatės ir stengiatės. Laukiate tos paskutinės dienos?
– Žinokit, laukiu. Gal per garsiai kalbu. Kartais dėl to mane žmona sukritikuoja. Sako: „Sulauk tos dienos, o tada žiūrėsi. Gal norėsi likti.“ Bet aš norėčiau iš mokyklos išeiti pakelta galva. Tiek metų išdirbus tikrai pakanka. Lai ateina dirbti jaunesni.
– Kaip įsivaizduojate savo gyvenimą išėjus į pensiją?
– Man labai patinka auginti triušius, turėjau ir avių. Būdavo, važiuoju per Dotnuvą su arkliais, o žmonės stebisi: „Kaip čia taip – direktorius, o važiuoja paišinas.“ Atsakydavau: „Dabar aš ne direktorius.“ (nusijuokia)
Išėjęs į pensiją neketinu vien poilsiauti. Norėčiau turėti kokį sezoninį darbiuką, taip pat keliauti. Žmona sako: „Tu ne pensijos lauk, o dabar keliauk.“ Taigi su žmona kasmet išsiruošiame kelionėn į užsienį. Aplankėme Turkiją, Egiptą, Bulgariją. Žodžiu, gyvenimas išėjus į pensiją tikrai nesibaigs.
