Pasaulis neturi sienų, o galimybės yra beribės. Tuo įsitikinusi Julija sako visad žinojusi, kad gyvenime sieks geriausio rezultato, o netrukus jos keliai ves į Portugaliją.
– Julija, esate sakiusi: „Man 20 metų, esu Kauno technologijos universiteto Elektros ir elektronikos fakulteto (KTU EEF) biomedicininės elektronikos trečio kurso studentė ir aš einu mokslo keliu. Sakote, tai sunku ar nuobodu? Tik ne šiais galimybių laikais.“
Tad paklausiu paprastai – ar tas kelias, kuriuo einate, yra kelias tapti mokslininke? Ar tai jums atrodo labiau perspektyvu, o gal – labiau įdomu? Ir kodėl pasirinkote tokią, atrodytų, sudėtingą sritį?
– Ir taip, ir ne. Atsimenu, per Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) organizuotą atrankinį pokalbį į NASA sulaukiau panašaus klausimo iš komisijos. Išklausę apie visą mano patirtį, jie paklausė – tai kas tu nori būti? Verslininkė ar mokslininkė? Atsakiau atvirai, kad abu variantai teisingi.
Manau, vystant bet kokį verslą reikia būti tos srities ekspertu. Tas pats ir su biomedicinos inžinerija, ir mano planuojamu keliu – pirmiausia įgyti kuo daugiau žinių toje srityje, tada išsiaiškinti rinkos poreikius, pritaikyti žinias ir sukurti tai, kas neštų naudą visuomenei ir generuotų pelną.
Noriu suderinti tris man be galo įdomias sritis: medicinos technologijas, verslą ir projektų valdymą. Ir tikiu, kad tai įmanoma, su komanda sukuriant produktą, įkuriant įmonę ir ją valdant.
Man biomedicinos sritis yra labai įdomi ir atrodo be galo perspektyvi. Kad ir kaip būtų liūdna pripažinti, visų ligų pasaulyje ir bent jau artimiausioje ateityje neišgydysime, tačiau galima palengvinti tų ligų diagnostiką, gydymą, keisti sergančiųjų gyvenimus (daryti juos patogesnius, integruoti, pavyzdžiui, judėjimo, kalbos ir panašias negalias turinčius žmones. Tai mane labiausiai ir žavi šioje srityje. Ji – tikras iššūkis dėl nuolat tobulėjančių technologijų ir naujai atsirandančių ligų.
Iššūkių niekada nebijojau, net, sakyčiau, ieškojau kaip jų gauti kuo daugiau.
Iššūkių niekada nebijojau, net, sakyčiau, ieškojau kaip jų gauti kuo daugiau užsiimdama įvairiomis popamokinėmis, popaskaitinėmis veiklomis.
– Ar galėtumėte paprastais žodžiais apibūdinti savo studijų kryptį? Ko jūs mokotės? Mat „biomedicininė elektronika“ kažkam gali pasirodyti nelabai suprantama.
– Tai specialybė, kurią pabaigęs turi kompetencijos kurti, tobulinti medicininius prietaisus. Mano studijų programa sudaryta iš elektronikos, į kurią įeina tiek aparatinės (analoginės ir skaitmeninės), tiek programinės įrangos analizė ir kūrimas, signalų apdorojimas bei medicinos pakraipų dalykai.
Lietuvoje galėčiau dirbti medicinos technologijas kuriančiose įmonėse arba Kauno technologijos universiteto biomedicinos inžinerijos institute kuriant naujas technologijas.
– Kaip patekote į NASA? Kokį kelią reikėjo nueiti, nuo ko pradėjote? Tai – ne pirma jūsų stažuotė? Kur dar buvote?
– Atranką į stažuotę vykdo MITA. Istorija, kaip nusprendžiau kandidatuoti, gana įdomi. Pirmą kartą apie šią galimybę išgirdau KTU, tačiau per daug dėmesio nesuteikiau. Kitą kartą paminėjo draugai, kurie ir patys kandidatavo. Pamaniau, kad blogiau nebus, jei pabandysiu. Užpildžiau anketą. Tuomet ėjo anglų kalbos žinių patikrinimas ir motyvacinis pokalbis. Netrukus sulaukiau žinių, kad patekau. Tai buvo mano pirma stažuotė, tačiau prieš tai turėjau nemažai tarptautinės patirties, dalyvavau vasaros mokyklose Olandijoje, Vokietijoje ir Rusijoje, nemažai keliavau dėl sporto varžybų, jaunimo mainų. Taip pat dažnai išvažiuodavau ir į keliones su tėvais.
Esu dėkinga savo mamai, kuri nuo pat mano pirmųjų dienų į mane investavo vesdama į įvairius būrelius, mokymus, muzikos mokyklą, Kauno technologijos universitetui už visokeriopą pagalbą studijų metu ir suteiktas galimybes dalyvauti GIFTed talentų akademijoje bei atlikti veiklas Biomedicinos institute ir, žinoma, MITA už suteiktą galimybę išvykti ir pasisemti žinių NASA.
– Kokia buvo ši stažuotė? Kitaip tariant – kokia ten buvo jūsų veikla?
– Silicio slėnyje (Kalifornijos valstija) dirbome psichofiziologijos laboratorijoje, atlikome tyrimą, kurio metu mokėme oro ir jūros gelbėtojus savitaigos galia kontroliuoti savo širdies ritmą, kraujospūdį, temperatūrą ir kitus fiziologinius parametrus, suvaldyti stresą, išvengti pykinimo, alpimo, vėmimo lėktuvui kylant arba per gelbėjimo misijas vandenyje.
Susipažinau su daugybe be galo įdomių žmonių – ir stažuotojų, ir darbuotojų. Buvo įdomu apsilankyti įvairiose NASA Ames centro laboratorijose, pamatyti, kaip vyksta darbai čia ir dabar. Nustebino NASA skatinamas bendruomeniškumas.
Visi ypač geranoriški ir draugiški, visada patars ir atsakys į klausimus, nesvarbu, koks to žmogaus statusas – mokslininkas, laborantas ar skyriaus vadovas.
– Kaip tai vyksta? Ar galima tai iliustruoti pavyzdžiu? Kaip galima savitaigos galia kontroliuoti, tarkim, širdies ritmą? Jei aš ketinu šokti su guma nuo tilto, bet labai bijau?
– Deja, komentuoti to negaliu dėl konfidencialumo sutarčių. O dėl šuolio su guma nuo tilto – tik vienas patarimas: eini ir darai, nes kuo daugiau galvosi, tuo labiau bijosi ir susigalvosi priežasčių kodėl to nedaryti.
– Pats banaliausias klausimas – kaip jautėtės?
Pirmą dieną atėjusi į laboratoriją pagalvojau – ką aš čia veikiu?
– Iš pradžių buvo labai nedrąsu, o pirmą dieną atėjusi į laboratoriją pagalvojau – ką aš čia veikiu? Ir apskritai, ar galėsiu kaip nors prisidėti dėl žinių trūkumo? Minčių buvo kilę visokių, nuo „gal viską mesti ir grįžti“ iki skyriaus pakeitimo, tačiau nusprendžiau, kad pasiduoti ir neišnaudoti tokios nerealios galimybės būtų kvaila. Be to, ir tema atrodė labai įdomi. Šiuo sprendimu nenusivyliau, nes bėgant laikui ir mentoriams padedant pradėjau įgyti reikalingų žinių ir kontaktų bei vis labiau įsitraukti į psichofiziologijos sritį. Apibendrinus: būti ten yra nerealus jausmas.
Įsivaizduokite, kad esate JAV Silicio slėnyje, dirbate agentūroje, kuri kuria naujausias technologijas, jūsų mentorius turi 40 metų patirtį jūsų mėgstamoje srityje ir visada randa laiko atsakyti į visus klausimus.
Šalia jūsų darbo vietos yra „Google“ miestelis, „Microsoft“ ir „Amazon“ būstinės, todėl sutinki žmonių ir iš ten. Dar prie viso to pridėkite darbą su naujausiomis technologijomis įspūdingose laboratorijose, nerealius kalnų vaizdus pašonėje, visuomet šviečiančią saulę ir aplink esančius draugiškus žmones iš visų pasaulio kraštų. Dabar tuos jausmus padauginkite iš 100 kartų ir greičiausiai suprasite dalelę to, kaip tuo metu jaučiausi.
– Kokia ten buvo įdomiausia ir įsimintiniausia pažintis?
– Visos pažintys, kurias išsivežiau iš NASA, man yra be galo vertingos. Išskirsiu savo mentorę Patricia Cowings, 40 metų patirtį turinčią aeronautikos psichofiziologę, pirmą afroamerikietę moterį, kuri buvo treniruojama būti kosmonaute. Ji ne tik pasidalijo savo moksline patirtimi, bet ir davė daug gyvenimiškų patarimų.
– Kokioje organizacijoje dar norėtumėte atlikti stažuotę ar praktiką, o galbūt ir dirbti?
– Labai džiaugiuosi neseniai gavus patvirtinimą atlikti praktiką Porto universitete Portugalijoje, kur dirbsiu neuropsichofiziologijos laboratorijoje ir prisidėsiu prie sveikų ir patologinių smegenų senėjimo proceso tyrimo projekto.
Paskui planuoju išvažiuoti į Erasmus+ studijų mainus ir po jų bandysiu kandidatuoti atlikti praktiką psichofiziologijos skyriuje Europos kosmoso agentūroje.
– Buvote NASA, kuri užsiima kosmoso tyrimais. Tad paklausiu irgi paprastai: ar po stažuotės dažniau pakeliate akis į dangų? Ar kitapus Žemės yra daug paslapties? Kiek apskritai domėjotės šiomis temomis iki stažuotės?
– Pačiu kosmosu tiek nesidomiu, man įdomiau žmogaus egzistavimas kosmose: kaip galima būtų jį stebėti, užtikrinti maksimaliai sveikatos prasme saugią ir efektyvią sistemą.
O akis į dangų pakeliu dažnai, nes tiesiog be galo mėgstu stebėti dangų ir žvaigždes vakare.
