„Užsportavę, tatuiruoti, grandinės ant kaklo – šitie tai tikrai iš kalėjimo. Žinau, žmonės vis bando mus įkišti į kažkokius rėmus, bet niekaip netelpame“, – klestelėjęs ant Jonavos gatvėje Kaune veikiančio savo sporto klubo „Muscle Colosseum“ krėslo, šypteli dešimčia minučių už brolį vyresnis Tomas.
Klausaisi Tomo ir Manto gyvenimo istorijos ir stebiesi, kokie, rodos, neišskiriami jie yra. Jei vienas ko imasi, tai kitas būtinai seka iš paskos.
Rugpjūčio 23 dieną dvyniai švęs 32-ąjį gimtadienį. Klausaisi Tomo ir Manto gyvenimo istorijos ir stebiesi, kokie, rodos, neišskiriami jie yra. Jei vienas ko imasi, tai kitas būtinai seka iš paskos. Jei vienam kyla kokia idėja, ją įgyvendinti visuomet padeda ir antrasis dvynys.
Netgi pykstasi broliai taip, jog negali nesišypsoti. Mantas į klausimus nori atsakyti išsamiai, kad atsakymai paliestų auditoriją, Tomas moko, kad kalbėti reikia aiškiai ir tiksliai. Tuomet jaunesnysis dvynys pykteli dėl to, jog buvo pertrauktas.
Mantas sukiojasi broliams priklausančioje sporto salėje Elektrėnuose, Tomas užsiima dvejus metus Kaune veikiančio antrojo klubo reikalais. Šios dvi įstaigos – Norvegijoje uždirbtų pinigų savotiška investicija. Ir jei žvelgdami į šiuos du galiūnus primenančius vyrus galvojate, kad jie – kultūrizmo sporto šakos puoselėtojai, klystate. Niekuomet varžybose savęs neišbandę pašnekovai prisipažįsta netgi daugiau nei prieš metus tapę veganais – iš raciono išbraukė mėsą, žuvį ir pieno produktus.
„Kartą užsuko į mūsų sporto klubą toks treneris. Mestelėjo frazę: „Tai ką, vienas tarp daržovių esu.“ Galbūt ir esame vieninteliai tokie sporto treneriai veganai, tačiau mums svarbi gyvybė.
Ilgą laiką sąžinė graužė dėl gyvūnų. Pasirinkimas pasirinkimu, kol kita gyvybė nėra įtraukiama. Kiekvienas sako, kad tai jo asmeninis pasirinkimas. Taip, bet jei asmeninis pasirinkimas, tai kam rinktis smurtą ir blogį?“ – savo požiūrį perteikė Tomas.
Pasak jo, žmonės yra veikiami iliuzijos. Problema ne ta, kad asmuo yra pasiklydęs, problema ta, kad jis nenori iš tos būsenos išeiti.
„Mitas, kad sportuojančiam organizmui reikia daug baltymų, gyvūninės kilmės produktų. Niekas žmonijos istorijoje dar nekentėjo dėl baltymų trūkumo. Ne man spręsti, kas gyvens, o kas mirs.
Perėjus prie augalinės mitybos, dingo mieguistumas, pagerėjo savijauta, miegas, greičiau atsigaunu po treniruotės, traumų, greičiau gyja žaizdos“, – veganizmo privalumus sportuojančiajam atskleidė 10–14 kartų per savaitę besitreniruojantis Mantas.
***
– Mantai ir Tomai, veganizmas nebus jums tik vienas iš gyvenimo etapų?
Mantas: Ne, jei jau pradėjai, atgal neisi. Žmogui reikia maistinių medžiagų, o visos maistinės medžiagos – tik augaluose. Kam viską filtruoti per gyvūną? Kam jį užmušti? Atvesti gyvybę į žemę tik dėl to, kad perpjautum gerklę, sukapotum į gabalus ir suvalgytum? Žinoma, nebuvo taip, kad ir mes staigiai su diena visko atsisakėme.
Tomas: Gyvūnų gyvybių saugojimą ir veganizmą nelaikome mados reikalu. Tai nepraeis. Nuo vaikystės visiems įkištas tas socialinis konstruktas, kuris eina iš kartos į kartą. O suaugęs, sąmoningas žmogus gali sprendimus daryti sąmoningai, o ne aklai sekti sociumą.
Atvesti gyvybę į žemę tik dėl to, kad perpjautum gerklę, sukapotum į gabalus ir suvalgytum?
– Iki tol buvote kepsnių bei kotletų mėgėjai? Ko sunkiausia buvo atsisakyti?
Mantas: Ne, nemėgau. Valgėm, kad valgytume, bet tikrai nebuvo: oi, kaip dabar kepsiu skanų kepsniuką. Sunkiausia gal buvo atsisakyti baltyminių kokteilių. Po dviejų savaičių, perėjus prie augalinės mitybos, savijauta jau ima skirtis kaip diena nuo nakties.
Žiūrėjau neseniai filmuką. Parduotuvėje siūlė vietoje gaminamų dešrelių paragauti. Paragauja žmonės, skanu. Paprašo kilogramo įsigyti. Pardavėjas paaiškina, kad baigėsi faršas. Atsineša gyvą paršiuką – dės ir sumals jį. Tuomet pirkėjas jau ima šaukti: „Kas tu per žmogus, kas per iškrypėlis?“
Greitai smegenys persiverčia. Visi tikina, kad žino, iš kur mėsa ant jų stalo ateina. Nežino, kol pamato. O kartą pamatęs, jau negali atmatyti.
– Vis dėlto, kaip vasara be šašlykų?
Tomas: Niekad nebuvome jų mėgėjai. Man vasara labiau asocijuojasi su šiltu oru ir maudynėmis.
Tai riebalą degino, aišku, greitai, bet kai nuėjau pas gydytoją profilaktiškai pasitikrinti, kepenys buvo padidėjusios, inkstai užrūgštėję.
– Kaip kotletus sūnums iki šiol kepusi mama žvelgia į visą šį virsmą?
Mantas: Pati jau mažai to gyvūniško maisto valgo. Esu laikęsis ketogeninės „dietos“, kur beveik vien riebalai ir baltymai, angliavandenių mažai. Tai riebalą degino, aišku, greitai, bet kai nuėjau pas gydytoją profilaktiškai pasitikrinti, kepenys buvo padidėjusios, inkstai užrūgštėję. Gydytojo pirmas klausimas: kiek baltymų valgai? Atsakiau, kad 200–400 gramų per dieną. Kasdien suvalgydavau 20 kiaušinių, kilogramą vištos, proteino kokteilių gerdavau. Su tokia mityba, jis pasakė, kad ir terminą, kiek gyventi liko, galima jau nustatyti.
Šiaip viską aš išbandau ant savęs, neperteikiu žmonėms tik žinių iš knygų, ko pats nebandžiau.
Tomas: O po to visi stebisi, kaip kultūristus, sulaukusius 45-erių, infarktai išguldo. Kraujotakos sistema – kaip pas devyniasdešimtmečius.
– Paprovokuosiu. Jei kiekvienas gyvis turi savo misiją žemėje, kokia būtų karvės misija, jei mes visi staiga imtume nebevartoti pieno produktų?
Tomas: Tokio gyvūno kaip karvė iš viso nebuvo. Gyvūnas, išvestas žmogaus. Hibridas. O kokia žmogaus misija? Suvalgyt ir sunaikint visa, kas gyva?
Mantas: Sakoma, kad vėžys, diabetas – turtuolių ligos. Anksčiau tik turtingas ir sirgdavo jomis. Ir kai pradeda kalbas apie urvinius žmones ir jų medžiokles... O kodėl jūs tokie tikri, kad kažkas kažkada medžiojo mamutus? 10 tūkst. metų atgal. Kas įrodo?
Žmonės mėgsta atsirinkti informaciją pagal save. Kad ir 100 proc. bus tiesa, bet jei jam netiks – netikės. Jei informacija pateisina jo blogą įprotį – gera informacija.
– Atradote geriausią būdą, kuriuo paveikti žmones, kad šie atsisakytų mėsos vartojimo?
Mantas: Užduoti klausimus. Tuomet žmogus įjungia kritinį mąstymą. Pavyzdžiui, paklausi, ar esi prieš žiaurumą su gyvūnais. Kiekvienas be išimties pasakys, kad „taip“. Tuomet klausi: kaip gali pateisinti gyvybės atėmimą iš to, kuris taip pat nori gyventi, kaip ir tu? Be jokios pateisinamos priežasties. Baigiasi visi argumentai. Kas svarbiau: gyvybė ar trijų minučių skonis burnoje? Gyvybė visuomet nugalės.
Tomas: Didžiausia problema, kad žmogus save laiko aukščiau visko, todėl viską mato kaip patogumus jo poreikiams tenkint.
Žmonės mėgsta atsirinkti informaciją pagal save. Kad ir 100 proc. bus tiesa, bet jei jam netiks – netikės.
– Tai kepsnių restoranus mintyse jau esate prakeikę?
Tomas: Ne, kodėl? Nebūtų paklausos, nebūtų ir pasiūlos.
– Sportininkams svarbi ne tik mityba, bet ir režimas. O kada sportiškieji broliai keliasi?
Mantas: Pagal režimą. Buvau pripratęs 4.30 valandą keltis, nesvarbu, reikia ar nereikia. O dabar... Elektrėnuose mūsų sporto klubas atsidaro 8 valandą, tai atsikėlus 7 valandą ryto užtenka maisto visai dieną pasiruošti.
Tomas: Salės režimu gyvenu. Keliesi 7 valandą, miegoti eini 22.00–22.30 valandą.
– Į vakarėlius jūsų kviesti tuomet neapsimoka, vis vien nesulauksi?
– (Abu nusijuokia).
– O atostogų režimas taip pat neegzistuoja?
Tomas: Prieš keletą metų egzistavo. Kai Norvegijoje dirbome ir į komandiruotes vykome. Daug šalių apkeliavome. Europą beveik visą – kur tik pakrančių yra. Brazilija įsiminė labiausiai. O Palangoje pastarąjį kartą gal kokių 18-os metų buvau.
Mantas: Tai kad sporto salėje – savotiškos atostogos. Juk darai tai, kas patinka.
– O tai kur tą ištreniruotą kūną parodyti, jei ne paplūdimyje vasarą?
Tomas: Feisbuke (šypteli).
Mantas: Sportuojame ne tam, kad pasirodytume, kad būtume priimti visuomenės dėl to, jog raumenų turime. Į „Akropolio“ tualetus, norėdami nusifotografuoti, tikrai nelendame.
– O kaip su alkoholio vartojimu? Šampano taurę per vestuves pakeliate?
Tomas: Tai kad nesame buvę vestuvėse. Savaitgaliais geriau į kiną nueiname.
Mantas: Aišku, tuos visokius „tarp mūsų mergaičių“ ar „ko nori moterys“ praleidžiame (šypteli).
– Kaip tai nebuvę vestuvėse? Draugai, kaip ir jūs, taip pat visi viengungiai?
Tomas: Visokių yra, bet dar jauni, kaip ir mes, tai neskuba vesti (šypteli).
– O kuris pirmas tatuiruotę pasidarėte?
Mantas: Nusprendėme abudu, bet aš pirmas pasidariau. Nebuvo taip, žinai, broli, pasidarom ryt abu tatuiruotes. Viskas pribręsta. Ar yra simbolis ant kūno, atspindintis brolį? Ne. Kam tatuiruoti savo gyvenimą, kuris aiškiai matomas? Kam pateikti save kaip atverstą knygą?
Tomas: Aha, išsitatuiruoja draugės vardą, žiūrėk, po mėnesio jau brūkšnį reikia dėti. Tai kaip anglų kalboje yra, prilipdai gale žodį „not“ (ne – liet. k.). Sandra ...nooot. (Abu juokiasi).
– O tai kas būtų, jei vienas iš jūsų imtų ir galiausiai įsimylėtų? Vienatvė nepasijustų?
Mantas: Jei jautiesi vienišas, kai esi vienas, akivaizdu – esi blogoje kompanijoje. Turi būti laimingas pats, tuomet gali sutikti taip pat laimingą žmogų. Tik tuomet laimė dvigubinsis. O jei lauki, kol kažkas tave padarys laimingu... Susitikus dviem nelaimingiems bus tik konfliktai.
Jei jautiesi vienišas, kai esi vienas, akivaizdu – esi blogoje kompanijoje. Turi būti laimingas pats, tuomet gali sutikti taip pat laimingą žmogų.
Tomas: Dėl to tai ir vadinama įsipareigojimais. Nors iš tikro jokio įsipareigojimo neturėtų būti. Net šuo nedaro visuomet to, ko tu nori.
– Tai ar įmanoma moteriai įsiterpti tarp jūsų?
Mantas: Tai nereikia tarp mūsų terptis. (Nutyla). Atsakymo visuomenė nelabai suprastų.
Tomas: Šeima – taip pat socialinis konstruktas. Kažkas kažkada sugalvojo, kad būtinai reikia apsiženyti, namą pasistatyti, vaiko susilaukti, paskolą pasiimti. Tuomet jau reiškia, kad gyveni. Sakoma, ar nori pėdas palikti ant žemės, ar nori skristi? Kiekvienam rinktis. Pirma save turi rasti, tuomet apie vaikus galvoti.
Man dar reikia daug su savimi dirbti. Negali kitos gyvybės auginti, savęs nepažinęs. Daugybė šeimų lipdo tuos vaikus pagal savo įsitikinimus. Vis kažko negalima. Vis ramina. Savanaudiškumas, manau.
– Apie dvynių ryšį sklinda legendos. Koks jūsų ryšys? Ar charakteriai labai skiriasi?
Mantas: Aha, Tomas pertraukinėja, neleidžia kalbėti (šyptelėjo). Nelabai tikiu tais charakteriais. Žmogaus poelgius nulemia aplinka, kurioje jis gyvena. Nuo situacijos priklauso, kaip į ją reaguoji. O dėl to dvynių ryšio... Išsiskyrimo ilgesys yra. Žinai, kad išvažiuoji trim dienom į vietą, nutolusią nuo brolio 30 kilometrų, vis tiek jauti tą keistą jausmą.
Tomas: Aha, iškart sugadinta visa diena (nusijuokia). Pasiilgimas kažkoks. Išvaro ir žinai, kad reiks laukti savaitgalio.
– Tai gal kuris, pavyzdžiui, skaniai gaminate, o kitas visai nesutvertas virtuvei?
Tomas: Euforijos virtuvėje nejaučiu (nusišypso).
Mantas: Reikia ir gamini. Juk į tualetą irgi neinate iš ryto, nes faina. Reikia.
– Tai gal tuomet kuris mėgsta labiau pasipuošti?
Mantas: Kai keliaudavom, būdavo, kad Tomas kokių kelnių ar marškinėlių prisipirkdavo, aksesuarų, piniginių. O aš tai įeinu į parduotuvę ir: ai, kitą kartą.
– Konkuruodavote tarpusavyje vaikystėje?
Tomas: Dėl niekniekių. Vienam krepšinis labiau sekdavosi, kitam dar kažkas, tai, būdavo, ir stengiesi vienas kitą pavyti.
– O kaukes dažnai užsidedate?
Mantas: Ne. Todėl, matyt, ir tų žmonių tikrų aplink nėra daug. Nes nebandai kažkam įtikti. Negalėčiau savęs spausti, kentėti, kad tik kažkam įtikčiau.
Tomas: Viskas juk gerai, kol į kažkieno dėžutę telpi. Tik išeini iš rėmų – kas tu per vienas. Ir salėje kiekvienam savo nuomonės negali kišti. Kiekvienas su savomis bėdomis čia ateina. Pailsėti. Taip ir su veganizmu buvo: norėjosi iš pradžių mokyti kitus, o po to pamatai, kad nereikia to daryti.
Mantas: Aha, ištempė vieną raundą darbe. Ateina į salę atsipalaiduoti, o čia – antras raundas, pamokslai (nusijuokia).
– Augote Garliavoje.
Mantas: Vasaras pas prosenelę ilgaamžę Ariogaloje leidome. Vokietijoje turėjome tetą – močiutės seserį. Pas ją kartais nuvažiuodavome. Atsiųsdavo skanios bulkos, dešros, margarino. Kai kiti prašydavo kokių daiktų, mes prašydavome tos dešros ir bulkos. (Abu nusijuokia).
– Kaip tenka pastebėti, augote apsupti moterų. Kur vyriškoji jūsų giminės dalis?
Mantas: Savo tėvo nepažįstame. Nesame net matę. Mama neužsiminė apie jį, o mes neklausėme. Į televizijos laidą ieškoti jo tikrai neisime.
Tomas: Būtum turėjęs ir būtų dingęs, gal ir trūktų. O dabar... Smalsumas nekamuoja.
– Paauglystėje likote gyventi su močiute, nes mama išvyko gyventi į Norvegiją. Supratote jos sprendimą?
Mantas: Juk nenumirė. Tik išvažiavo. Niekur nedingo. Aišku, pradžioje buvo ilgesys. Bet juk kasdien telefonu bendrauti galėjai.
Tomas: Išvažiavo, kad mums geriau būtų.
– Vėliau patys atsidūrėte Norvegijoje. Toks ir buvo šeimos planas?
Mantas: Kai mokėmės, net minties tokios nebuvo. Galvojome, baigsime Lietuvoje mokslus, čia kažką ir dirbsime. Tačiau kartą aplankėme vasarą mamą, ir šovė mintis netikėtai. Nevažiavome į Norvegiją dėl pinigų, norėjome įgyti patirties, pagyventi kitur. Nemanėme, kad grįšime į Lietuvą. Išvažiavome ten ne dirbti, o gyventi.
Tomas: Kai stojome studijuoti geodezijos mokslų, geodezininkai uždirbdavo apie 4000 litų. O kol baigėme mokslus, ir krizė atėjo. Atlyginimas sumažėjo iki 800 litų.
Mantas: Studijavome geodeziją, nes žinojome, kad nereikės ofise nuolat sėdėti.
– O kaip nusprendėte abu pasirinkti tuos pačius mokslus?
Tomas: Taip nuo mažens buvo – jei kartu, tai kartu. Baigę mokslus Lietuvoje taip ir nedirbome – išvykome į Norvegiją. Įsidarbinome amerikiečių įmonėje – dirbome naftos platformose. Atlikdavome inžinerinius matavimus. Dirbome su pramonine technika, ne žemės sklypais – su laivais, platformomis, konstrukcijomis.
Mantas: Principas panašus kaip ir geodezijoje, tačiau tikslumas matavimų kitas, darbas ne toks purvinas. Laivams kurdavome koordinačių sistemas, matuodavome jų sensorius, kalibruodavome. Įdomesnis darbas. Pamenu, baigėme mokslus ir pirma mintis – miškais tikrai nelakstysiu, kadastrinių matavimų nedarysiu.
– Kalbos barjero Norvegijoje nepajutote?
Tomas: Ne, klientai dažniausiai buvo užsieniečiai. Aš pirmasis persikrausčiau, įsidarbinau. Brolis gal po metų atvyko. Iš pradžių įsidarbino kitur.
– Kiek matininkai Norvegijoje uždirba?
Mantas: Žiūrint, koks darbas. Uždirba daugiau nei vidutinį atlyginimą. Gali dvi savaites dirbti ir turėti keturias laisvas. Bet tas dvi savaites būni jūroje, naftos platformoje uždarytas. Gauni tą patį, ką uždirbtum per mėnesį dirbdamas kasdien.
Mes, pavyzdžiui, taip pat nedirbdavome kokius 4–5 mėnesius per metus. Neuždirbome tiek, kad, ai, noriu namo, perku namą. Bet, kaip Lietuvoje, neskaičiuodavom centų maistui ir drabužiams. Jei norėdavome kur išeiti, neturėdavome batų, nueidavome ir nusipirkdavome. O čia... Negaliu batų pirkti, gal kitą mėnesį atsidėsiu, tuomet juos nusipirksiu.
– Kodėl apsisprendėte po septynerių metų vis dėlto grįžti į Lietuvą?
Tomas: Gal monotoniją pradėjome justi. Penkerius pastaruosius metus mąstėme įkurti savo sporto salę. Atidarėme.
Mantas: Jei tik darbą pastoviai matai... Kiek pinigų beuždirbtum, gyventi vien darbu nenorėtum. Ką su tais pinigais veikti, jei nėra laiko kada juos leisti? Norėdami uždirbti Norvegijoje, turėjome keliauti. Mėnesį per metus gal buvome namuose. Savaitę kažkur pabūni, grįžti, išsiskalbi, kelios dienos ir jau savaitė kitur. Aišku, galėjai ir atsisakyt – daug laisvumo buvo.
– Kodėl sporto klubo neįkūrėte Norvegijoje, Stavangeryje, kuriame gyvenote? Lietuvių ten netrūksta.
Mantas: Buvo mintis. Gal ir tebėra. Gal plėsimės, gal persikelsim. Šiaip neturėjome tokio tikslo: susitaupysime ir atidarysime klubą Lietuvoje. Gyvenome ir tiek. Norvegijoje, beje, tokių bangavimų su klientais nebūtų, kaip pas mus. Vasarą tuščia, rudenį užsuka žmonės į salę ir vėl dingsta. Norvegai ištisus metus sportuoja. Kitoks požiūris į sveikatą. Aišku, Lietuvoje žmogus turi mažiau pinigų. Galvoje – tik darbas, neturi laiko kada pasportuot.
Tomas: Norvegijoje žmonės daugiau laiko leidžia lauke. Važinėja dviračiais. Mėgsta grupines treniruotes. Be to, Stavangeryje tikrai nėra tiek lietuvių, kad sporto klubas išsilaikytų ir klestėtų.
– Kokios sportuojančiųjų tendencijos šiuo metu vyrauja?
Mantas: Vis dar ateina tokių, kurie per vasarą nori numesti 30 kilogramų. Arba per pavasarį tapti atletu. Ir parodo kokio asmens, sportuojančio 20 metų, nuotrauką. Bandai žmogui paaiškinti, kad tai turi būti gyvenimo būdas. Negali mėnesį pasportuoti ir du ne. Mėnesį alų pagerti, po klubus pasiblaškyti, tuomet vėl salėje kiek pabūti.
Merginos nori nuo pilvo numesti svorio ir nuo kojų. Ir nori, kad užpakalis užaugtų. O aš nemeluoju, nesuku į vatą, kad tik išgaučiau užmokestį. Tai vieni supranta, pasilieka, o kiti apsisuka ir išeina. Per mėnesį ar du užpakalio neįmanoma užauginti.
Tomas: Riebalo per savaitę numesti taip pat. Aišku, gali alinti save, ant mirties slenksčio stovėti. Norint sveikai viską daryti, reikia bent keturių mėnesių nuoseklaus intensyvaus darbo ir režimo.
– Kurioje galvoje – Manto ar Tomo, dažniausiai gimsta tos gyvenimą keičiančios idėjos?
Tomas: Kad abudu, būna, pagalvojame. Tuomet abu suabejojame. Abudu nusprendžiame. Vėl abejojame. Vieną kartą vienas spiriame kitą į priekį, kitą kartą – kitas.
