Be įprastų bendruomenės veiklų Stupuruose kepami šakočiai, šaltyje džiovinami (liofilizuojami) produktai, veikia siuvyklėlė ir treniruoklių salė. Veiklos nestinga ir už bendruomenės namų sienų – kaime yra šeima, kuri spaudžia aliejų, gamina sūrius. Be viso to, žmonės čia ir ūkininkauja, mat Joniškio kraštas garsėja derlingomis žemėmis.
„Aš tuoj, dar esu darže“, – telefonu sako bendruomenės pirmininkė Lina Vyšniauskaitė, ir maždaug po penkiolikos minučių, plevėsuodama suknia, įžengia į bendruomenės namus.
Čia mus jau priėmė Jolanta Petrauskienė – taip pat aktyvi bendruomenės narė, šakočių kepimo meistrė.
15min GYVENIMO pokalbis su Lina ir Jolanta – apie gyvenimą. Kitokį, kuriame laimė gali kvepėti braškėmis ar ką tik nupjauta žole. Kuriame veiklos yra tiek, kad šviesaus paros meto – per maža.
– Kada jūsų bendruomenė susikūrė?
Lina: Kitais metais bus jau 20 metų. Mes rajone beveik patys pirmi įkūrėme bendruomenę.
Jolanta: Pradžioje buvo ūkininkių moterų draugija. Paskui atėjo laikai, kai ėmė steigtis bendruomenės, o bendruomenės galėjo rašyti įvairius projektus. Taip ir įkūrėme. Mūsų kaime yra kelios moterys, kurios labai veiklios ir reiklios. Visko nori. Gal kokios penkios.
Lina: Ūkininkių draugija veikia iki šiol, o jos pirmininkė Elytė – puiki išvykų organizatorė. Prieš karantiną turėjome tradiciją kiekvieną mėnesį aplankyti kokį nors Lietuvos dvarą. Taip ir akiratį praplėsdavom, ir pabendraudavom.
– Jolanta, jūs esate šakočių kepėja. Ši veikla prasidėjo nuo bendruomenės?
Jolanta: Kaip man buvo su šakočiais? Pas mus kaime neliko medicininio punkto. Ir mes galvojome, ką galėtume nuveikt tose patalpose, nes gaila patalpų.
Mūsų projektų vadovė Loreta rašo projektus. Tad susėdome ir pasikalbėjome, ko mums reikėtų. Pamanėme, kad reikėtų virtuvėlės, o aš pasakiau, kad labai noriu šakočio kepimo aparato. Noriu išmokti. Tada man sako: juk daug tų šakočių.
Viską darėme labai protingai, bet nieko neišėjo. Tešlą – ištaškyta, skonis prastas. Šakočiais vištas lesindavom.
Bet man nesvarbu – aš noriu pati dėl savęs. Moterys parašė projektą, gavom finansavimą. Kaip tik tada buvo pirmasis karantinas, ir aš tuo metu pradėjau mokytis kepti šakočius.
Kartu su šakočio kepimo aparatu buvome gavę ir receptūrą, ir aprašymą, kaip daryti. Mes, aišku, kaip geros mokinės, viską darėme labai protingai, bet nieko neišėjo. Tešlą – ištaškyta, skonis prastas. Šakočiais vištas lesindavom.
– O dabar?
Jolanta: Dabar ne, nelesinam. Pradėjome kurti savo receptą. Kepėm, valgėm ir taip kūrėme. Ko mes tik nedarėme, kol ištobulinome receptą. Dabar viskas labai gerai.
Man apskritai patinka virtuvė, aš ir vieno kąsnio užkandžius gaminu. Lankiau kursus, kuriuose mokiausi paruošti vieno kąsnio užkandukus. Ruošdavau juos savo draugėm, kompanijom. Taip po truputį viskas išsirutuliojo.
Dabar dirbu su individualios veiklos pažyma, kepu šakočius. Ir perka nuolat, žmonės sužino vieni per kitus.
Viena jau nebespėju, tad kepame dviese. O iš šakočio trupinių darome „Tinginį“.
Lina: Jolanta papasakojo labai gerą pavyzdį, kaip bendruomenės gali kurti verslą. Mes, kaip ir kitos šeimos, irgi ūkininkaujame. Kartą pasisodinome pluoštinių kanapių, jos užderėjo. O bendruomenė savo virtuvėlėje turi mažą aparatą aliejui spausti. Pradėjome spausti aliejų – po lašelį, nes kiek tu sėdėsi bendruomenės namuose prie aparato?
Tada pagalvojau, kad galima nusipirkti savo aparatą, į namus. Ir taip mano aliejus pradėjo kapsėti. Ir vieni draugai nori, ir kiti. Taip prasidėjo mano verslas – nuo bendruomenės. Dabar spaudžiu įvairų aliejų – iš kanapių, moliūgų.
Jolanta: Aš kol kas turiu aparato panaudos sutartį su bendruomene. Svarstau šakočių kepimo aparatą įsigyti ir sau. Kaip Lina, kuri išbandė su aliejumi, ir įsigijo savo.
O kita moteris įsigijo liofilizatorių ir sukūrė savo verslą. Mes visos iš bendruomenės mokyklos, pabandžiusios, ar norime ir galime, kuriame verslą.
– Vadinasi, projektai bendruomenėms – labai svarbūs?
Jolanta: Taip, labai reikalingi. Dėl to, kad taip išbandai save ir tada pradedi galvoti, galėtum kurti savo verslą, ar ne.
Lina: Ir viskas pas mus iš projektų. Pavyzdžiui, yra siuvykla. Mes visos galvojome, kad čia siūsime, bet užsikabino tik kelios. Viena iš jų – Regina. Jei mums ko reikia, pavyzdžiui, užuolaidas pasiūti, nešame Reginai. Ji taip pat dirba pagal individualios veiklos pažymą.
Jolanta: Net jei ir minimalūs projektai, mes rašome. Imame viską. Pernai nusipirkome dažus ir išsidažėme visą salę. Užuolaidas pasiuvom. Lubas tik meistrai dėjo.
Lendam visur, žiūrim – mūsų nosys ilgos. Nieko nepraleidžiam.
– Kokie tie projektai, kas finansuoja bendruomenės veiklas?
Jolanta: Vietos veiklos grupė, Žemės ūkio ministerija, seniūnija ir kiti. Lendam visur, žiūrim – mūsų nosys ilgos. Nieko nepraleidžiam.
– Kiek finansavimo per metus tokiu būdu gaunat?
Lina: Paskutinis projektas su liofilizatoriumi buvo 10 tūkstančių. Vidurkis per metus – gal apie 15 tūkstančių.
Jolanta: Bet tokie dideli projektai būna rečiau. Yra ir mažų – 1000, 500 eurų.
Lina: Kai lauko įrengimus ir lauko erdvę tvarkėm, irgi buvo nemaža suma. Kai pečių montavome – irgi nemažas projektas.
Jolanta: Teisingai, mes juk ir pečių pasistatėm, nes patalpos buvo nekūrenamos. O šildom šiukšlėm, kurias mums duoda ūkininkai, tad pastatą, galima sakyti, kūrenamės už dyką. Tik mums reikėjo susiieškoti pečkurį. Mes, bekepdamos ir bedirbdamos, užsidirbam pinigų ir jam sumokam atlyginimą.
Lina: Daug nemokam, bet jis pats sutiko. Sako, vis tiek žiemą nieko neveikiu – ateisiu, prižiūrėsiu. Taip ir sukamės.
– Lina, o jums su aliejumi kaip sekasi?
Lina: Visada jį spaudžiu šviežiai, niekada nelaikau, nesandėliuoju. Per valandą ar pusantros litrą prilašini. Tada iš karto nepilstau į buteliukus, leidžiu natūraliai nusėsti. Prie šios veiklos prisideda ir vaikai, ir vyras. Etiketes dariau, sveikatos pasus, specialistai tyrimus padarė – kokia aliejaus sudėtis ir kiek visko jame yra. Sau įdomu, o be to, ir ant etiketės reikia. Jau susikūriau ir internetinį puslapį.
– Liofilizavimas – irgi įdomi veikla?
Lina: Tai produktai, džiovinti šaltyje. Loreta pas mus viską tokiu būdu džiovina.
Jolanta: Loreta yra nusipirkus savo asmeninį aparatą ir tą daro savarankiškai, namuose. Bendruomenėje tik pabandė. Tuo užsiima ir kitos bendruomenės moterys, tad prie bendruomenės aparato ilga eilė. Produktai džiovinami apie tris paras. Loreta džiovina viską, net ir prieskonių mišinius sukūrė.
Lina: Ne viską, o beveik viską. Išskyrus gal kokius lašinius. Ir varškė į kreidą pavirsta.
Jolanta: Bet džiovina net pušų pumuriukus, pienes.
Produktai džiovinami apie tris paras. Loreta džiovina viską, net ir prieskonių mišinius sukūrė.
– Kartą bandžiau paprastuoju būdu džiovinti pienes. Išėjo pūkeliai.
Jolanta: O džiovinti šaltyje – pavyksta. Imkit, paragaukit.
Lina: Džiovinti pušų pumpurai yra kaip citrininis prieskonis, juos galima sutrinti ir naudoti vietoje žuvų prieskonių.
Jolanta: Loreta ir žoleles džiovina, špinatus, rūgštynes.
Lina: Braškes.
Jolanta: Tik dabar nėra švenčių, neturime kur išvažiuoti. Nėra mugių, nėra išvažiavimų, kur galėtum pasireklamuot. Seniau išveždavome savo produkciją ir viską parduodavome.
Lina: Kai važiuojame po muges, mes važiuojame su bendruomenės vėliava. Ir visiems prisistatome kaip bendruomenė, pristatome kaip mūsų kaimo bendruomenės produkciją.
Kalbant apie uždarbį, aš visada kažkokią dalį įdedu į bendruomenės kasą, nes aš juk naudojuosi bendruomenės vardu. Tai ir žinomumas, sklaida.
Jolanta: Dar mes pradėjome šakočio kepimo edukacijas daryti.
Lina: Mes jas vadiname „Kaimiškos virtuvės tradicijos naujai“. Ką darydavo kaime močiutės? Sūrį slėgdavo, aliejų spausdavo, duoną kepdavo, šakočius, džiovindavo vaisius. Tą darome ir mes, tik kitaip – šiuolaikiškai.
Šakotis seniau būdavo kepamas ant ugnies, dabar kepame naudodami elektrą. Mūsų vaisiai džiovinti kitaip, o sūris spaudžiamas moderniame ūkyje. Viską parodom per edukacijas. Nespėjam priiminėti klientų, nes per savaitę galime tik vieną grupę priimti.
Jolanta: Buvo neseniai gydytojų grupė, senjorai, muzikos ansamblis. Atvažiuos mokytojų grupė. Bet mes savo vedamų edukacijų niekaip nereklamuojame.
Lina: Pati geriausia reklama yra sąžiningas darbas. Mūsų bendruomenės narė Asta yra sūrių meistrė, o šeima turi modernų pieno ūkį.
Pas Astą, kol dar nebuvo karantino, vesdavau edukaciją „Pieno lašas“. Labai smagu būdavo. Jie turi tokią atskirą vietą veršeliams, tai sakydavau vaikams, kad čia yra veršelių vaikų darželis.
Jolanta: Yra ką ir suaugusiam pasižiūrėti, ne tik vaikams.
– O jūsų vyrai?
Lina: Mūsų vyrai kartais sako: ar būsit kada namuose? Vis iš namų ir iš namų.
Bet jie irgi dalyvauja bendruomenės veikloje. Dabar sugalvojome, kad reikia duris naujas įstatyti. Senas duris išėmėme pačios, o naujų pačioms įstatyti neišeina. Laukiam, kol vyrai laukuose apsidirbs ir prašysim, kad įstatytų naujas duris.
Vyrai klausdavo, kada mes nurimsim. Paskui atsirado įvairios veiklos. Dabar jie nieko negali sakyti, nes mes juk verslą sukūrėm. Dabar jie tyli.
Jolanta: Veiklos pradžioje mums buvo svarbu išeiti, pasibendrauti, pasikalbėti, kavos išgerti. Vyrai klausdavo, kada mes nurimsim. Paskui atsirado įvairios veiklos. Dabar jie nieko negali sakyti, nes mes juk verslą sukūrėm. Dabar jie tyli.
Lina: Turime ir kitokių veiklų. Pavyzdžiui, prieš Kalėdas vieni pirmųjų pradėjome lankyti senjorus. Mūsų bendruomenė jungia ne tik Stupurų, tačiau ir dar keturis aplinkinius kaimus.
Padarome dovanų maišelius. Būna labai smagu, o jie mūsų laukia dešrų prisipjaustę, saldainių pasiruošę. Dovanos – iš savo bendruomenės. Loreta, pavyzdžiui, ir žvakes lieja.
Jolanta: Pas Liną nusiperkam aliejaus, ji labai gražiai supakuoja, pas Loreta žvakių. Iš manęs – šakočius. Mums niekur išvažiuoti nereikia. Mes dovanų savo turim.
Lina: Aš nenorėčiau darbo su apibrėžtu laiku. Neseniai pradėjau lankyti kūrybinio rašymo kursus, atrandu save įvairiose veiklose. O pačios geriausios mintys ateina dirbant ūkyje.
Jolanta: Išeini į daržą ravėt ir galvoji.
Lina: Mes tik labai labai norim, kad žmonės čia ateitų, kad jie aktyviau dalyvautų bendruomenės veikloje.
Ši Lietuvos miestų lankymo kampanija pavadinta „Graži mūsų Lietuva“ – iniciatyva, kuria skatiname atrasti ir pažinti Lietuvą, t. y. jos savitumą, nematytas vietas, išskirtines asmenybes bei bendruomenes aktyviai prisidedančias prie visuomenės gerovės.
Daugiau unikalių istorijų skaitykite 15min projekte „Vasarojam Lietuvoj!“.
