Kovojo su depresija ir valgymo sutrikimais
Depresijos požymiai Erikos (pavardė redakcijai žinoma – aut. past.) gyvenime ėmė ryškėti, kai merginai buvo 13 metų. Iš pradžių ji jautė didelę apatiją, o galiausiai tai pribrendo iki sunkios depresijos diagnozės.
„Buvo skirtingi etapai – su didesnėmis pertraukomis depresija pasireikšdavo iki 19 metų. Kai buvau jaunesnė, tai buvo labiau paauglystės liga. Kaip vaikui man dar buvo sunku susigaudyti, kas vyksta, kodėl pasaulis atrodo toks sunkus, tamsus. Užtruko laiko, kol supratau.
Nuo 16 iki 18 metų emociškai buvau sveika. Kai vėl susirgau depresija, buvo lengviau atpažinti, nes jau žinojau, kaip ji atrodo, kokie yra simptomai“, – pasakoja Erika.
Susirgusi depresija, dar būdama 14-os, Erika ėmė gerti antidepresantus, kurie išbalansavo hormonų sistemą. Nors mergina visada buvo liekna, dėl vaistų ji priaugo nemažai svorio, o tai lėmė, jog kartu išsivystė ir valgymo sutrikimai.
„Sakyčiau, kad šaknys buvo šeimoje. Esu vienturtė, tarp tėvų visada buvo itin įtemptas santykis, o tai pasireikšdavo ir su manimi“, – galimą ligų priežastį numano Erika.
Patirtą apatiją Erika apibūdina kaip įdomų jausmą – kaip ji sako, atrodo, pats izoliuojiesi nuo aplinkos, guli lovoje, nieko nenori, būna sunku ir liūdna, tačiau tuo pačiu išgyveni didelį vienišumą.
„Išeina kaip užburtas ratas – pats esi apatiškas, atskiri save nuo žmonių, bet tada kyla kitų problemų. Jautiesi nemylimas, nereikalingas, nevykęs, jėgų nėra, tačiau nieko dėl to negali padaryti. Pats priimi sprendimą save izoliuoti, bet vis tiek įeini į aukos vaidmenį, kad kiti tavimi nesirūpina. Labai sunku gyventi su tokiomis emocijomis“, – neslepia Erika.
Išsivysčius valgymo sutrikimams, Erika svyruodavo nuo vieno kraštutinumo iki kito – arba visiškai badaudavo, arba persivalgydavo.
„Netikėtai priaugusi svorio, pradėjau jausti įtampą, kad reikia ką nors daryti. Buvo žmonių, kurie užmindavo ant skaudžios vietos sakydami, jog reikėtų mažiau valgyti, sportuoti. Tą darydavau drastiškai, nes norėdavau greito rezultato.
Prisimenu etapą, kai visą mėnesį nevalgiau nieko, tik kartais kruopų. Tai pasibaigė ligonine, nes organizmas labai išseko. Dėl badavimų alpdavau, buvau itin nualinusi save“, – prisimena Erika.
Prisimenu etapą, kai visą mėnesį nevalgiau nieko, tik kartais kruopų.
Laikydamasi drastiškų dietų, Erika būdavo įsitikinusi, kad vis negana. Mergina kasdien sverdavosi, matuodavosi apimtis, nors iš tiesų, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, ji nebuvo labai apkūni.
„Paauglystėje pasaulis padiktuoja savo taisykles, todėl norisi prisiderinti, neišsiskirti, – aiškina Erika. – Niekada nepriėjau iki tokio taško kaip anoreksija. Nebuvo taip žiauru. Badavimo etapai ilgai neužsitęsdavo, nes mano kūnas nusilpdavo, o tada reikėdavo susigrąžinti jėgas.
Dabar, kai žiūriu, žinoma, kad buvo rezultatas. Prisimenu, atėjo draugės aplankyti į ligoninę ir skaičiavo mano kaulus. Vis dėlto žmonės dažnai susifokusuoja į kraštutinumą, kai akivaizdžiai matoma, kad asmuo serga anoreksija. Yra merginų, kurios kovoja su valgymo sutrikimais, bet tai pastebėti nebūtinai yra lengva.“
Sirgdama neturėjo šeimos palaikymo
Porą mėnesių vartojusi antidepresantus ir pamačiusi, kad auga svoris, Erika nusprendė jų atsisakyti. Tuomet ji nutarė pagalbos ieškoti kitur – kaip pati sako, aplankė daugybę psichologų, tačiau tik du iš jų padėjo susidėlioti mintis, užsimezgė ryšys.
„Labiausiai padėjo tai, kad, būdama 17 metų, įtikėjau. Galiu drąsiai sakyti, jog iš viso šito mane ištraukė Dievas. Įsitraukiau į bendruomenę, pamažu ėmė keistis gyvenimas ir viskas pradėjo dėliotis į savo vietas, – pasakoja Erika.
– Kai vėl susirgau depresija, mane gelbėjo draugai, pasitikėjimas Dievu ir ieškojimas savo identiteto ne ten, ką diktuoja pasaulis. Reikėjo labai stipriai kovoti už gyvenimą ir pasistatyti jį taip, kaip noriu.“
Galiu drąsiai sakyti, jog iš viso šito mane ištraukė Dievas.
Visgi prieš atrandant Dievą, Erikai teko kurį laiką bandyti stotis ant kojų pačiai. Nors ji ilgai nerado tinkamų psichologų, mergina toliau ieškojo pagalbos, skaitė daug literatūros.
„Man nelabai rūpėjo, ką apie mane galvoja kiti, – niekada nesigėdijau eiti pas psichologą. Nemažai išbandžiau ieškodama, kas man gali padėti, kaip suvaldyti mintis, labiau pasitikėti savimi. Tačiau kol neatradau tikėjimo, tikrai nebuvo didelio lūžio“, – neslepia Erika.
Depresiją ir valgymo sutrikimus Erika apibūdina kaip itin baisią kovą. Anot merginos, ji turėjo labai nepalankias sąlygas grumtis su ligomis, o didžiausios to priežastys slypėjo šeimoje.
„Nebuvo šeimos palaikymo, supratimo. Būdama paauglė, neturėjau suaugusių žmonių aplink. Reikėjo tiesiogine žodžio prasme kovoti, siekti kito gyvenimo ir pasveikimo. Žinojau, kad niekas kitas nepadės. Bendraamžiai nesuprato, nes daugelis mano draugų buvo iš labai mylinčių šeimų, o aš palaikymo turėjau ieškoti kitur.
Iš namų reikėjo išsikraustyti gerokai anksčiau, nei turėčiau. Tuo metu dar mokiausi mokykloje, tad mane kartu gyventi priėmė šeima iš bažnyčios. Kovojau už save, rėmiausi į Dievą ir žmones, kuriuos tuo metu turėjau. Visa tai, ką turiu dabar, reikėjo susikurti pačiai“, – atvirai sako Erika.
Neturint artimųjų palaikymo, Eriką į priekį stūmė tvirtas žinojimas, kad nori gyventi kitaip. Matydama savo šeimos pavyzdį, ji suvokė, jog taip gyventi nenori.
„Mano giminėje yra daug skyrybų, žmonės liūdni, turintys traumų, o sužeisti patys, skaudindavo ir kitus. Nenorėjau, kad man taip būtų. Svajojau apie gražią šeimą, pasveikimą, užaugimą, troškau pasiekti svajones. Tai buvo didžiausia mano motyvacija.
Žinojau, jog dabar sunku, bet, jeigu labai stengsiuosi, pati susikursiu savo aplinką, rasiu draugų, kurie mane mylės, apsupsiu save žmonėmis ir viskas bus gerai“, – prisimena Erika.
Nuo depresijos ir valgymo sutrikimų pasveikstama
Būdama 19 metų, Erika suprato, kad daug išbandymų pareikalavęs gyvenimo puslapis jau užverstas. Tuo metu mergina jautėsi dvasiškai ir emociškai sustiprėjusi, neliko jokių depresijos požymių.
„Išsikrausčiau į Vilnių ir pradėjau kitą gyvenimą. Dievas palaimino greitai rasti darbą, bendruomenę, draugus, ėmiau mokytis. Labai gerai prisimenu akimirką, kai sėdėjau savo kambaryje ir galvojau – viskas, etapas, kuris, atrodė, niekada nesibaigs, tikrai yra labai toli nuo manęs, aš esu laiminga“, – apie prieš dvejus metus įvykusį lūžį pasakoja Erika.
Apie depresiją ir valgymo sutrikimus neretai atsiliepiama kaip apie ligas, nuo kurių neįmanoma pilnai pasveikti – visada egzistuoja tikimybė atkristi. Vis dėlto Erika įsitikinusi, kad laimėti kovą tikrai įmanoma ir, nors tai reikalauja be galo daug pastangų, yra kiekvieno pasirinkimas.
„Reikėtų savęs paklausti, kuo renkuosi būti – auka ar laimėtoja? Aš pasirinkau kovoti ir pasipriešinti. Kai neturėjau jėgų, buvau palūžusi, klioviausi Dievu ir jame ieškojau savo identiteto. Man atrodo, daugelis pasiklysta mūsų visuomenėje, kreivų veidrodžių karalystėje, nes atrodo, kad ir ką darytum, niekada niekam neįtiksi – esi tarsi konkurse.
Nebijokite eiti pas psichologus, skaitykite literatūrą. Žmogus tikrai gali pasveikti. Manau, pasaulis gerokai per dažnai sako, kad pasveikti negalima – jeigu vieną kartą sirgai, visą gyvenimą su tuo kovosi. Kiekvienas turi pasirinkti, kuo tiki ir ko nori“, – sako Erika.
Šiandien Erika jaučiasi laiminga ir tikina, kad dabar jai nieko netrūksta, yra apsupta nuostabių draugų, turi mylimą darbą, siekia svajonių. Tiesa, merginai, kaip ir kitiems, pasitaiko įvairių etapų, kai jaučia tiek liūdesį, tiek džiaugsmą, tačiau, anot jos, tai yra normalu.
„Emocijas reikia priimti, tik labai svarbu mokėti jas atpažinti, pasidalinti su kitais, nebijoti paprašyti pagalbos. Tada viskas būna gerai, – teigia Erika. – Įsitikinau, kokie svarbūs yra tavo paties sprendimai. Dažnai ieškome, ką apkaltinti, priežasčių, kodėl yra taip arba kitaip. Žmonės neretai tame užsibūna per ilgai. Reikėtų priimti sprendimą ką nors keisti.
Pati stengiuosi sau priminti, kad neleisčiau įlipti į liūdesio traukinį, nevažiuočiau ten, bet pastebėčiau, kada esu prie ribos, o tada pasirinkčiau kitą kelią. Nebūtinai tai turi būti depresija. Be to, svarbu neieškoti pripažinimo ir nebandyti įtikti žmonėms.“
Emocijas reikia priimti, tik labai svarbu mokėti jas atpažinti.
Erika pastebi, kad visuomenėje kūno kultas yra itin baisus ir stiprus – jis izoliuoja žmones. Merginą liūdina, jog apie tai, kaip turi atrodyti, kalba ne tik socialiniai tinklai ar televizija, bet ir patys artimiausi žmonės, kurie pabrėžia, kad sustambėjai ar sulieknėjai.
„Daug dėmesio kreipiama į tai, kaip žmogus atrodo. Jaunimas jaučia, paaugliai yra jautrūs, jiems svarbu, ką apie juos mano, ar jie pritampa. Džiaugiuosi, jog dabar vis dažniau šia tema kalbama, ir raginčiau suprasti, kad ne tame yra esmė.
Nežinau, ar įmanoma nuo to pabėgti, bet pokytis jau yra. Pagalvojus, anksčiau buvo žymiai didesnis spaudimas turėti liekną kūną. Šiuo metu net modeliai demonstruoja drabužius būdami įvairesnių kūno formų. Tai yra pasirinkimas – kartais reikia pagauti liežuvį ir nieko nesakyti. Geriau dažniau dalinkite kitiems komplimentus“, – siūlo Erika.
Jaunus žmones, kurie išgyvena depresiją, valgymo sutrikimus Erika skatina nebijoti kreiptis pagalbos ir priimti sprendimą nelikti liūdesyje.
„Kiek matau merginų, kokios visos gražios! Man taip keista, kai girdžiu, kaip graži, protinga mergina blogai apie save kalba, nori numesti svorio – ar tikrai tame yra prasmė? Kas pasakė, kad gražus yra tik lieknas kūnas? Rūpinkitės savimi ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Kai tai padarysite, bus lengviau pasirūpinti ir išore“, – pataria Erika.
