Šiuo metu G.M.Forgeron antrajame magistro kurse mokosi Bendrosios kalbotyros. Su pašnekove taip pat kalbėjome apie jos užduotą klausimą Prancūzijos prezidentui. Panašu, kad viena aktualiausių temų jai buvo humanitarinių mokslų bei švietimo padėtis Lietuvoje bei Europoje.
– Gabriela, su kokia svajone šiuo metu dirbate?
– Svajoju nuo mažens ir kasdien – tai vienas mėgstamiausių užsiėmimų, tad dabar dirbu ties keliais tikslais. Matote, svajonė, mano pačios suvokimu, yra konceptuali idėja, kuria mes įgaliname ir įgyvendiname save kaip atskirą individą santykyje su kitais. Ir viena tokių mano svajonių yra būti teigiamu pokyčiu valstybiniame, europiniame ir pasauliniame kontekstuose. Noriu prisidėti tiesiogiai prie mūsų valstybės kūrimo ir augimo. Tiesa, kol kas dar nesu nusprendusi, kuriame sektoriuje tiksliai norėčiau darbuotis, nors pastaruoju metu mintys sukasi apie švietimą.
Tad svajonių įgyvendinimui reikalingos kelios sąlygos: įgyti magistro laipsnį ir likusius metus tinkamai atstovauti studentams akademinėje universiteto veikloje, t.y. studijų programos komitete ir fakulteto Taryboje.
– Kaip atsidūrėte išskirtiniame susitikime su Prancūzijos prezidentu?
– Oi, na ir nuotykis! Sakyčiau, net savotiška misija! Pabandysiu papasakoti...
Prieš savaitę gavau žinutę iš mūsų fakulteto studentų atstovybės pirmininkės Elenos Pranevičiūtės, ar nenorėčiau dalyvauti studentų susitikime su Prancūzijos prezidentu. Pirmininkė žinutėje rašė, kad VU SA nutarė siųsti po vieną aktyviai visuomenišką ir/arba moksliškai veikiantį studentą iš padalinio, kuris per tą susitikimą užduotų stiprų klausimą. Kartu su savo komanda jie manė, kad puikiai tikčiau. Neslėpsiu, tą akimirką jaučiausi pakylėta: ne tik gavau galimybę susitikti su pasaulio lyderiu, bet buvau pastebėta ir įvertinta.
Tačiau tai nebuvo istorijos pabaiga. Likus parai iki susitikimo su Prancūzijos prezidentu E.Macronu, gavau žinutę, kad studentų skaičius buvo gerokai sumažintas ir vietų nebėra. Prisimenu, tądien ir taip užteko emocinio krūvio – žinutė buvo paskutinis taškas: atsisėdau ant lovos, užsidengiau rankomis veidą ir pradėjau verkti.
Sako, belsk ir bus atidaryta, ir beldžiau, ir atidarė.
Taip laukiau susitikimo, nekantravau ir ruošiausi, man tai nebuvo tik susitikimas su Prancūzijos prezidentu, tai buvo susitikimas su mano prezidentu, su tautiečiu, ir neretai nematomo darbo įvertinimas. Raminau save, kad, matyt, ne laikas susitikti, kad tikriausiai taip turi būti. Tačiau praėjus kelioms minutėms, pagalvojau, kad nesąmonė – ne laikas bus susitikti tada, kai išsiaiškinsiu, kodėl buvo sumažintas skaičius ir ar tikrai nieko negaliu dėl to padaryti.
Todėl kibau į darbą ir parašiau VU SA prezidentui Justui Kvedaravičiui, kuris [nurodė, ką daryti toliau]. Po ilgo darbo vis dėlto gavau atsakymą, kad vietos atsirado. Tai tokia mano patekimo į susitikimą istorija: sako, belsk ir bus atidaryta, ir beldžiau, ir atidarė. Esu labai dėkinga šiems žmonėms ir apskritai VU. Ačiū.
– Kiek susitikime dalyvavo studentų? Ar buvo kažkokia atranka?
– Išties, negaliu prisiimti atsakomybės atsakant į šį klausimą, bet, kaip supratau, atranka buvo daugiau vidinė ir iš viso susitikime dalyvavo, sakyčiau, iki 30 studentų; kišo koją pandemija. Tiesa, rektoriaus padėjėja Ieva sakė, kad labai nesmagu, kai neišeina visų pakviesti, bet jei galėtų, tikrai pakviestų.
– Žinau, kad esate lietuvių ir prancūzų tautybės asmuo. Kuo jums svarbus susitikimas su prezidentu?
– Taip, esu ir lietuvė, ir prancūzė: mano tėtis yra prancūzas, mama lietuvė. Tai – meilės istorija. Todėl susitikimas su prezidentu buvo svarbus asmeniškai ir tai yra susiję etninės ir kultūrinės tapatybės sampynos klausimu. Mus vienija ne tik kilmė, bet ir kultūra: bendra istorija, tradicijos, vertybių sistema, pasaulio suvokimas ir kalba. Todėl į universitetą atvyko ne tik pasaulio lyderis, ne tik Prancūzijos prezidentas, bet ir mano prezidentas (taip, balsavau už jį, kadangi išimties tvarka turiu dvigubą pilietybę).
– Kokius klausimus uždavėte? Ar jaudinotės?
– Žinoma, kad jaudinausi! Bet tas jaudulys buvo malonus. Beje, vis tiek liežuvis painiojosi.
Turėjau galimybę užduoti tik vieną klausimą, todėl pasirinkau sau aktualesnį – apie švietimą.
Buvau pasiruošusi kelis klausimus: vienas buvo apie European Green Deal‘ą, kaip ES valstybės turėtų siekti bendros ateities, kartu neprarasdamos savo individualumo (šį klausimą iškėlė LŽC komunikacijos vadovė Akvilė Venckutė asmeniniame pokalbyje apie Europos ateitį), kitas apie švietimą. Tiesa, turėjau galimybę užduoti tik vieną klausimą, todėl pasirinkau sau aktualesnį – apie švietimą.
Mano klausimas skambėjo taip: „Kalbant apie švietimą, šiandien daugiausia finansavimo skiriama tiksliųjų mokslų tyrimams, ypač naujausių technologijų, priešingai humanitariniams: atrodo, kad mums nereikia nei filosofų, nei istorikų, nei filologų. Jūs turite filosofijos diplomą, sakykite, kokią matote humanitarinių mokslų vertę ir, galvojant apie ES ir/ arba pasaulio ateitį, galbūt turėtumėme balansuoti tarp šių dviejų perspektyvų, ne tik telktis į tiksliuosius mokslus.“
– Kaip reagavo prezidentas?
– Prezidentas pripažino, kad šiuo metu yra daugiau investuojama į tiksliųjų mokslų sritis, tačiau humanitariniai mokslais yra lygiai tokie pats svarbūs, todėl Prancūzija yra numačiusi planą per ateinančius metus reinvestuoti į kitas studijų sritis, stiprinti jas, nes jos yra tokios pats svarbios ir reikalingos, kaip ir tikslieji mokslai.
Mums reikalingi ne tik matematikai, bet ir etikai, kadangi daiktų pasaulis stipriai pakeis mūsų privatų gyvenimą.
Prezidentas kalbėjo, jog pasaulis, kuriame dabar gyvename, yra sudėtingas ir greitai keičiasi, todėl tam, kad suvaldytumėme tą pačią pandemiją, mums reikia ne tik epidemiologų, bet ir sociologų, kurie vertintų žmonių reakcijas arba plėtodami 5G internetą. Mums reikalingi ne tik matematikai, bet ir etikai, kadangi daiktų pasaulis stipriai pakeis mūsų privatų gyvenimą.
Kalbant apie konkrečias sprendimo priemones, prezidentas pabrėžė kelis dalykus: pirmasis yra reinvestavimas į visus sektorius: biudžetas turi išlikti stabilus ir turi būti lankstesnė finansavimo programa, antrasis – skatinimas bendradarbiauti. Ir į šiuos dalykus ragina atkreipti ir kitas Europos šalis, nes, investuodami tik į tiksliuosius mokslus, smarkiai apsiriktumėme.
– Kokios prezidento mintys pačiai labiausiai įstrigo? Kokie kitų studentų klausimai įstrigo?
– Čia tikriausiai būtų ta situacija, kai sėdi paskaitoje ir kiekviena ištarta mintis yra tiek įdomi, kad išėjęs nebežinai, nuo ko pradėti ar ką išskirti. Jei atvirai, tai grįžusi namo, iš naujo peržiūrėjau diskusiją ir užsirašiau keletą minčių.
Pirmoji yra susijusi su filosofijos studijų įtaka jo paties valdymo politikoje: prezidentas sakė, kad filosofija jį išmokė suprasti idėjų pasaulį ir kurti savo epochos viziją, taip pat davė pagrindą jo dialektikai ir teigė, kad negalime būti tik idėjose ar tik veikime, turime būti kažkur tarp. Tai jo dialektika tarp galvojimo, mąstymo ir veiksmų. Tiesa, prezidentas minėjo ir E.Levino įtaką, apie tai, kaip aš galiu kurti save santykyje su kitu, žiūrint į jį kaip į visiškai radikaliai kitokį. Beje, Levinas sakė, kad čia akcentuoja pasitikėjimą kitu.
Antra įdomi mintis buvo susijusi su Europos vizijos klausimu: prezidentas teigė ją įsivaizduojant integralesnę, suverenesnę (nepriklausomą nuo kitų polių, tokių kaip JAV ir Kinija; toks stiprus trečiasis polis Europa užtikrintų taiką pasaulyje), demokratiškesnę ir vieningesnę.
Trečia mintis yra susijusi su lyderyste: prezidentas buvo paprašytas įvardinti tris pagrindines savybes, reikalingas šiuolaikiniam lyderiui. Jo atsakymas buvo toks: lyderis neturi bijoti rizikuoti ir priimti inovatyvius sprendimus bei sakyti tiesą ir taip keisti pasaulį, nes be rizikos nėra judėjimo į priekį; antra – lyderis turi mokėti telkti: be kitų palaikymo, be bendrystės – nieko negalėsime įgyvendinti; trečia – veikti: lyderis turi realizuoti idėjas, kitokiu atveju – lyderystės nėra ir tie pokyčiai turi būti konkretūs bei pakeičiantys gyvenimą.
Tiesa, kas negirdėjote, prezidentas visiems rekomendavo Romaino Gary knygą „Aušros pažadas“, kuri, anot jo, yra puikus literatūros kūrinys, parodantis ne tik tvarią draugystę tarp mūsų tautų, bet ir kalbantis apie Europos likimą, kuris gali būti tragiškas; ir galbūt dabartinei kartai, nemačiusiai karo, gali būti sunku viską suprasti, tačiau dabartiniai įvykiai Baltarusijoje čia gali padėti, taip pakomentavo prezidentas.
