15min GYVENIMO pokalbis su klubo atstove Mariana Sutkiene ir socialine darbuotoja Živile Paškonyte – apie gatvę kaip socialinį reiškinį, vaikus ir paauglius, esančius joje, priežastis, kodėl dalis jaunų žmonių savęs ieško būtent gatvėje. Ir apie tai, kodėl čia dirbančiam socialiniam darbuotojui būtini geri batai.
– Mariana, kas yra Vilniaus socialinis klubas ir kaip jis atsirado?
M.Sutkienė: Esame nevyriausybinė organizacija, veikianti jau devintus metus. Klubas gimė kaip atsakas į situaciją, kad yra labai daug vaikų, ypatingai paauglių, kurie neturi galimybių saugiai leisti laiką, būti saugioje aplinkoje, būti išgirsti.
Savo veiklą pradėjome nuo nemokamų futbolo užsiėmimų grupelei vaikų globos namų auklėtinių. Vėliau išaugome ir tapome didesne organizacija. Pas mus lankosi, su mūsų socialiniais darbuotojais bendrauja apie 200 paauglių ir jaunuolių iš viso Vilniaus. Su jais dirbame, taikydami įvairius socialinio darbo metodus. Mūsų tikslas yra kurti santykį ir per tai suteikti pagalbą, kokios jiems reikia.
– Viena iš jūsų darbo krypčių yra darbas gatvėje. Kaip savo tinklapyje rašote patys, dirbate su jaunų žmonių „chebromis“.
M.Sutkienė: Taip. Nes jie patys save taip vadina. Darbas gatvėje yra socialinio darbo forma ir į Lietuvą ji atkeliavo 2012 metais.
Ž.Paškonytė: Lietuvoje dar nėra daug socialinių darbuotojų, kurie dirba gatvėse. Tačiau jų jau daugėja. Manau, kad praeis šiek tiek laiko, ir tikrai tokių socialinių darbuotojų atsiras daugiau.
M.Sutkienė: Šią programą vykdome nuo 2016 metų, ji skirta 12–20 metų amžiaus jaunuoliams, kurie didžiąją dalį laisvalaikio praleidžia gatvėje. Esant poreikiui, gatvės darbuotojai dirba su vyresniais jaunuoliais ar jaunesniais vaikais.
Tariant trumpai, socialiniai gatvės darbuotojai eina į tas vietas, kur jauni žmonės būriuojasi. Į kiemus, laiptinių prieigas, o prieš pandemiją – ir į prekybos centrus, nes juose jauni žmonės taip pat leisdavo laiką. Mūsų tikslas yra susipažinti, su jais užmegzti ryšį, o tada atsiranda kiti pasiūlymai. Tarkime, vyresniems jaunuoliams gali būti aktualu pagalba įsidarbinant, kitiems reikia padėti sugrįžti į mokslus, dar kitiems reikia saugios erdvės, kur jie galėtų būti. Jie gali ateiti į mūsų patalpas ir ten užsiimti įvairiomis veiklomis.
Yra ne tik užsiėmimai grupėse, bet ir individualus darbas, jei yra kažkokie sunkesni atvejai. Darbuotojai imasi individualiai lydėti žmogų, gali būti, kad reikia spręsti priklausomybės problemas, jaunuolis gali turėti skolų. Šį darbą gatvėje mes vadiname pasiekti nepasiekiamus. Nes čia yra jaunuoliai, kurie sistemai nepasiekiami, vaiko teisių apsaugai jie yra per dideli, o įvairios paslaugos suaugusiems jiems yra neprieinamos ir tada jie tampa tarsi niekieno.
Ž.Paškonytė: Būna, kad turi problemų su teisėsauga, vyresni – su antstoliais.
– Živile, kokių savybių žmogui reikia, kad jis galėtų dirbti socialinį darbą gatvėje? Tai kas kita, nei mums įprastas socialinio darbuotojo darbas.
Ž.Paškonytė: Su kolegomis juokaujame, kad gerų batų, atviros širdies ir šalto proto.
– Gerų batų?
Ž.Paškonytė: Taip, nes daug laiko praleidžiame gatvėje. Mes su jais spardome kamuolį, važinėjamės paspirtukais, žaidžiame kortomis.
Kartais mes su kolegomis kalbame, kad šis procesas yra sudėtingas ir reikia nenusivilti dalykais, o eiti, kalbėtis, daryti, kartais sustoti ir žiūrėti, kas čia vyksta.
Kalbant apie asmenines savybes, reikia užsispyrimo, rankų nenuleidimo, ištvermės, supratimo, empatijos, reflektavimo, kas vyksta ir kodėl.
Santykio sukūrimas su vaikais ir jaunais žmonėmis gatvėje užtrunka.
– Živile, minėjote, kad Lietuvoje dar nėra daug socialinių darbuotojų, dirbančių gatvėje. O kokie keliai ir kaip jus atvedė į gatvę?
Ž.Paškonytė: Šiame darbe dirbu trečius metus. Studijavau socialinį darbą, norėjau iššūkio, norėjau kitokio darbo su jaunimu. Taip susipažinau su savo kolegomis, su dabartiniu vadovu. Čia atlikau praktiką, o po to pakvietė prisijungti prie komandos.
– Iššūkių gavot?
Ž.Paškonytė: Gavau ir gaunu. Dar nesibaigė.
– Kaip vyksta pats darbas gatvėje?
M.Sutkienė: Santykio sukūrimas su vaikais ir jaunais žmonėmis gatvėje užtrunka. Tik pradėjus dirbti yra atliekamas tyrimas – socialiniai darbuotojai vaikšto po rajoną, stebi, žymisi, kur yra taškai, vietos, kuriose jie renkasi. Pagal šio tyrimo rezultatus matai, kur reiktų eiti. Ar tai labiau paaugliai, ar vyresni jaunuoliai, o gal maži vaikai? Taip tikslingai ir pradėjome eiti į jų grupes.
Pirminis kontaktas būna nejaukus, būna, kad ir pasiunčia. Dabar to jau gerokai mažiau, nes dirbame šeštus metus. Pavyzdžiui, Naujininkų rajone jau turime normalių suaugusiųjų reputaciją.
Būna, kad patys vaikai, paaugliai atveda savo draugus. Arba mažiukai, su kuriais pradėjome dirbti prieš penkerius metus, jie jau paaugo ir yra 14–15 metų, gerai mus pažįsta ir esant poreikiui kreipiasi.
Pirminis kontaktas būna nejaukus, būna, kad ir pasiunčia.
Ž.Paškonytė: Mes būname gatvėje, matome jaunus žmones, vaikus. Būname ne vieną kartą, o ilgesnį laiką. Po trečio-ketvirto karto nusprendžiame, kad jau matėmės tris kartus, todėl galima prieiti, pasisveikinti, prisistatyti, kas mes esame, ką galime pasiūlyti. O gal kartu paspardyti kamuolį?
Labai įvairūs priėjimai prie jų, labai įvairūs ir patys jaunuoliai. Bet taip, klausimas, kaip prie jo prieiti, kaip pasakyti „labas“, visada kirba.
Turi būti nuoširdus ir atviras santykis. Dirbant su tokiais žmonėmis turi labai gerai pažinoti save patį. Kad nebūtų užslėptų emocijų. Savo komandoje mes reflektuojame, kaip jaučiamės mes patys. Būna, kad kartais kyla pyktis, bejėgystės jausmas apima. Komanda padeda su visais tais jausmais susitvarkyti.
Bet esminis dalykas, jei nori kažkam padėti – turi būti labai padėjęs sau, turi būti emociškai brandus.
Aš manau, kad nuoširdumas labiausia ir veikia, kai tavęs nuoširdžiai klauso. Stebiu, kaip paaugliai nustemba, kai jie kažką pasakoja ir jų kažkas klauso. Atrodo, kad tai turėtų būti norma – šeimoje jie turėtų būti išklausyti arba mokykloje. Jie pas mus atranda tokius suaugusiuosius, kurie jų išklauso.
– Apie ką jūs kalbatės?
Ž.Paškonytė: Apie tai, kaip jie leidžia laiką, kas jiems yra svarbu. Vieną dieną kalbėjome apie paspirtukus, kokius triukus jie moka su paspirtukais, kokių triukų gali išmokyti mus. Apie mokyklą, apie sportą, apie galimybes, mūsų ar kitų siūlomas veiklas.
– Kokios jų istorijos ir kodėl jie laiką leidžia taip? Kas yra ta gatvė – kaip socialinis reiškinys?
M.Sutkienė: Gatvė – pati iš savęs – nėra blogis. Juk ir mes vaikystėje laiką leidome kieme, su draugais. Bet kalbant apie jaunimą, su kuriuo dirbame, tai turi kitokį atspalvį. Taip, jie leidžia laisvalaikį, o kai ateina ankstyvoji paauglystė – atsiranda daugiau pagundų, pavojų ir taip gatvė gali tapti ne visai saugia vieta būti.
Kai kuriems ji yra ne tik trumpo laisvalaikio praleidimo forma, bet nuolatinio buvimo erdve. Jie neturi kur daugiau eiti. Ypatingai jei šeimoje ar mokykloje patiria sunkumų ir ten nesijaučia gerai.
– Ir gatvė tampa pavojinga?
Ž.Paškonytė: Gatvėje yra daug pavojų. Čia galima įsivelti į nelegalius procesus, padidėja psichotropinių medžiagų, alkoholio vartojimo rizika. Gatvėje nėra aiškios sistemos, kaip žmogui būti. Todėl ir rizikos yra daugiau. Paaugliams ir jauniems žmonėms gatvė gali tapti vieta, kuri juos priima. Tiems, kas jaučiasi atstumti šeimoje, mokykloje, tai ypatingai svarbu.
Ilgainiui vaikai ir paaugliai nenori būti aplinkoje, kurioje yra atstumiami.
– Tuomet gatvė jiems ir atrodo saugi vieta?
M.Sutkienė: Savotiškai taip, nes tu esi grupėje. Jiems labai svarbu būti priimtiems, jie nori būti išgirsti. Jei jie nėra išgirsti savo šeimose, mokykloje, tada gatvė ir yra saugi erdvė, nes čia jie turi savo chebras, čia save atranda.
Ir tai, kas mums atrodo nesaugu, jiems yra kitaip, nepaisant to, kad gatvėje yra daug visokių dalykų, muštynės ir visa kita.
Mūsų organizacija yra išskirtinė tuo, kad mes kuriame santykį su tais žmonėmis. Mes neateiname su savo įpareigojančiu pasiūlymu, mes tik sukūrę santykį pradedame kažką siūlyti. Ir tada įvyksta stebuklai.
Pavyzdžiui, šią vasarą esame organizavę stovyklą, į kurią važiavo 12 paauglių iš Naujininkų. Prieš trejus metus nebuvo galima įsivaizduoti, kad juos būtų įmanoma visus savaitei išvežti į stovyklą ir neturėti beveik jokių problemų stovyklos metu. Nė vienas iš jų nebandė gerti, nebuvo jokių muštynių, visi laikėsi susitarimų.
Neseniai viena grupė vyko į žygį, miegojo palapinėse. Viena mergina po žygio sakė: aš buvau labai nustebusi, kad aš visą savaitę galiu negerti.
Kai taip gyveni, kai tau norisi pabėgti nuo savo realybės – taip ir nutinka. Bet kai jų pasaulyje atsiranda bent vienas suaugęs žmogus, kuris į jį žiūri kaip į žmogų, tai veikia, įkvepia sugrįžti pas mus. Kartais jie dingta, o paskui vėl ateina.
– Živile, o jums pačiai pokalbiai su jaunimu gatvėse – įdomūs?
Ž.Paškonytė: Man įdomu su jais kalbėtis, gerti arbatą. Ir tas procesas, santykis, užmegztas gatvėje – labai įdomus. Ir kaip jį išlaikyti. Man įdomu ne tik kaip jie pasakoja, bet ir kaip tie pokalbiai vystosi, gilėja, tampa vis atviresni.
– Vienas iš gatvės pavojų – ir ankstyvi lytiniai santykiai? Pavyzdžiui, visuomenėje itin didelį atgarsį sukėlė žinia apie tai, kad pagimdė 13 metų mergaitė. Tarp jūsų globojamų vaikų turbūt taip pat yra mergaičių?
M.Sutkienė: Dauguma berniukai, bet yra ir mergaičių. Taip, tikrai, ir labai svarbu, kad vaikai, jaunuoliai iš suaugusiųjų gautų patikimą informaciją, kaip saugotis. Mes negalime aiškinti, kad tu to nedaryk, nes bus blogai. Galime taip kalbėti, bet vis tiek jaunuoliai turės santykių.
Kodėl geriau jų neturėti, kodėl merginoms geriau nebūti su vyresniais vyrais – apie tai galime kalbėtis. Bet tam, kad tu galėtum tai daryti, kad tavęs klausytų – turi susikurti santykį su jaunu žmogumi.
– Apibendrinant: apie jus teko girdėti, kad esate žmonės, tikintys geresniu pasauliu ir norintys jį pakeisti. Tiesa?
M.Sutkienė: Ne, mes kaip tik suprantame, kad pasaulio neišgebėsime. Bet žmonių gyvenimus išties galima pakreipti kiek kita linkme. Kad jie pamatytų kitokias galimybes, būtų priimti, išklausyti, gautų pagalbą. Mes tokie ir stengiamės būti. Dėl pasaulio gelbėjimo neturime jokių iliuzijų, nes jei turėtume, darytume vienadienes linksmas akcijas, o mūsų veiklos – ilgalaikės. Mes pasiryžtame būti – būti pasiekiami ir atviri skirtingoms situacijoms.
Norime padėti vaikams ir paaugliams suprasti, kad jie nėra nevykę, nes tai, ką jie girdi savo aplinkoje – kartais nuo to norisi užsitverti. Kai mes, suaugę, juos puolame – jie ginasi.
Ž.Paškonytė: Jie yra žmonės. Vaikai, jaunuoliai, kurie eina į mokyklas, važinėja dviračiais, vasaromis maudosi, kuriems nesiseka arba sekasi. Tokie patys žmonės, tik jie yra išmokę kitais būdais išreikšti save, gatvė ir aplinka išmokė juos gintis, kartais – grubiai.
Bet kaip ir visi, jie jautrūs ir nuoširdūs, jiems gali skaudėti, būti liūdna ar pikta. Jie jaučia tuos pačius jausmus.
