Laura pasakoja apie savo negalią supratusi tik tada, kai pradėjo eiti į mokyklą. Iki tol jos gyvenimas jai atrodė normalus ir niekuo nesiskiriantis nuo kitų.
„Būdama maža daug laiko praleisdavau ligoninėse, tačiau be šito, viskas atrodė normalu. Kai pradėjau eiti į mokyklą, pajutau žvilgsnius. Būna, kad gatvėje nužiūri, vaikai bado pirštais, močiutė prieina ir pataria melstis. Vaikų žvilgsnių nelaikau patyčiomis, jie yra smalsūs“, – sako L.Blaževičiūtė.
Emilis priduria taip pat sulaukiantis vaikų žvilgsnių, tačiau reaguoja normaliai, o jei yra galimybė, su smalsuoliais net pasikalba.
„Kai vaikas į tave pasižiūri, dažnai šalia einanti mama jį nusuka ir sako, kad žiūrėti negražu. Manau, jog vaikų smalsumą reikėtų šiek tiek tenkinti. Aš mielai su jais pabendrauju, paaiškinu, kaip yra, pajuokauju“, – tikina E.Korickis.
Nors Laura prie aplinkinių žvilgsnių jau pripratusi, labiausiai ją erzina, kai žmonės nori padėti nepaklausę, ar jai pagalba apskritai reikalinga.
„Būna, kad žmogus pamato neįgalųjį gatvėje ir iš karto nusprendžia, kad jam reikia pagalbos. Pavyzdžiui, lipu į autobusą ir jaučiu, kaip mane iš nugaros stumia. Ar man reikia pagalbos, ar aš noriu, kad mane liestų?.. Aš paprašysiu, jei man reikės padėti“, – sako Laura.
Prieš dvejus metus L.Blaževičiūtė lankėsi dainininkės Taylor Swift koncerte, kurio metu merginai netikėtai susipynė kojos ir ji apvirto. Niekas iš aplink stovėjusių žmonių net neatsisuko pažiūrėti, kas nutiko, tačiau Lauros tokia reakcija neįskaudino.
„Šokau, per vieną dainą susipynė kojos, užkliuvau už kėdės ir kritau žemyn. Niekas neatsisuko, niekam neįdomu. Koncerte tu gali būti kuo tik nori, elgtis, kaip nori, niekam nesvarbu. Į tave nežiūri kaip į neįgalų, visų žmonių žvilgsniai nukreipti viena kryptimi – į sceną“, – prisimena Laura.
Laurai ir Emiliui pašaipių žodžių išvengti nepavyksta, be to, pora susiduria su diskriminacija tiek internete, tiek profesinėje aplinkoje. Vis dėlto, Emilio nuomone, negalia neturėtų daryti jokios įtakos.
„Ji neturi daryti nei pozityvios, nei negatyvios įtakos. Kai vyksta darbo ar pasirodymo vertinimas, būtent tai ir turi būti vertinama, o ne papildomi veiksniai, šiuo atveju, negalia“, – sako E.Korickis.
Negalia Emilį išmokė būti bebaimiu: „Išmokau nieko nebijoti. Negalia nėra barjeras, kurį reikia perkopti. Jį reikia pamiršti.“
Visą pokalbį su Laura ir Emiliu kviečiame žiūrėti vaizdo įraše:
