15min jau rašė, kad Nojus yra trečias vaikas šeimoje. Planuoto pagranduko Rita su vyru susilaukė, kai jai buvo 42-eji. Pasak jos, tai buvo vienintelė „rizika“. Visi tyrimai buvo geri, nėštumas taip pat buvo sklandus. Visgi, kad vaikelis gims su kitokiomis kojomis, niekas neįtarė – tai paaiškėjo tik berniukui gimus.
Nors vilties, kad jis savarankiškai judės, buvo mažai, tėvai nepasidavė. Jų pastangų dėka mažylis pradėjo vaikščioti su vaikštyne. O proveržis įvyko, kai prieš pusę metų Lenkijoje „Paley Europe Institute“ medikai atliko klubų operaciją, kainavusią 39 tūkst. eurų. Didžiąją dalį lėšų Nojui paaukojo geradariai, sureagavę į žiniasklaidoje, taip pat ir portale 15min, paskelbtą šeimos istoriją bei prašymą paaukoti.
Po operacijos ir reabilitacijų – didžiulis proveržis
Kaip portalui 15min Nojaus mama pasakojo, operacija buvo sėkminga. O pooperacinis laikotarpis – ilgas, bet produktyvus. Dabar berniukas ir jo šeima gyvena nuolatinėmis reabilitacijomis. Būtent joms šiuo metu vėl prašo paaukoti. Tikslas toks, koks ir buvo – 3,5 metų sūnų auginantys lietuviai svajoja, kad jis galėtų savarankiškai vaikščioti.
„Operacija atlikta balandžio mėnesį. Po jos Varšuvoje su Nojumi praleidome tris mėnesius: gydėmės, reabilitavomės, mokėmės, ką galime padaryti Lietuvoje. Iki šiol kas 1,5 mėnesio važiuojame į „Paley Europe Institute“ – ten Nojus sportuoja ir stiprėja“, – pasakojo Nojaus mama Rita. Pasak jos, kad operacija ir reabilitacijos duoda rezultatų, matyti ir plika akimi – šiuo metu 3,5 metų Nojus jau gali vaikščioti įsikibęs viena ranka į mamą, tėtį ar kitą žmogų, taip pat viena ranka prisilaikydamas pats.
„Kartais jam pavyksta ir paeiti nesilaikant – jau kokius šešis žingsnelius padaro. Aišku, dar sudėtinga jam, bet mums tai didžiulis pasiekimas“, – džiaugėsi Nojaus mama ir pridūrė, jog visa tai – dėl operacijos: „Kai klubai vietoje, jis stabiliau stovi, išlaiko savo pusiausvyrą, todėl jam lengviau bandyti eiti.“
Moteris neslėpė, jog nerimo būta: kairysis klubas sunkiai „pasidavė“, po operacijos Nojus atsigavo irgi ne iš karto. „Tris savaites turėjome lovos rėžimą – vaikui leista tik gulėti. Tai tikrai buvo sudėtinga“, – prisiminė Nojaus mama.
Vėliau, pasak jos, prasidėjo juodas darbas, kurio rezultatais visi džiaugiasi – mažylis žingsnis po žingsnis vis tvirčiau juda savarankiškai. Rita pasakoja, kad maksimaliai išnaudoja visas reabilitacijas ir pagalbas, kurias Nojui skiria Lietuvos valstybė. Tačiau to neužtenka – veiksmingiausia visgi yra reabilitacija Varšuvoje, kur paslaugos – mokamos. Taigi, ir vėl šeima priversta ieškoti geradarių ir prašyti prisidėti.
„Mums svarbu nenutraukti esamos reabilitacijos, nes pasiekta pažanga labai didelė. Visi stebisi, kad Nojus eina. Tačiau ne tik tai – jis pradėjo kalbėti! Einame pas logopedą. Tačiau svarbiausia duoti darbo jo klubams – to reikia nuolatos. Kaip ir minėjau, todėl mes kas pusantro mėnesio važiuojame į Lenkiją. Dirbame namuose ir dirbame ten. Todėl nuolatos tų lėšų reikia“, – apie kasdienybę pasakojo Rita ir priduria, kad augant Nojui reikia vis naujų protezų: „Jų kaina siekia 6000 eurų. Po Naujų metų dabartinius turėsime keisti, kad sūnus ir toliau galėtų vaikščioti.“
Pasak jos, Nojaus sveikatai reikalingos išlaidos priklauso nuo to, ar reabilitacija vyksta Lietuvoje, ar ir Lenkijoje. Šeima skaičiuoja, kad metinės reabilitacijos išlaidos Varšuvoje siekia 20 000 eurų.
Nori būti kaip kiti vaikai
Nesustoti ir siekti užsibrėžto tikslo šeimai padeda tai, jog mato šviesą – po operacijos Nojus lanko valstybinį darželį.
„Tris dienas per savaitę būna darželyje, turime padėjėją. Nors iš esmės daug papildomo dėmesio jam nereikia, išskyrus tai, kad reikia padėti išeiti į lauką. Ir tai, darželio direktorė nuostabi, padarė jam nuvažiavimus visus! Visi mūsų atžvilgiu labai geri – tiki Nojumi, stengiasi dėl jo“, – džiaugėsi vaiko mama.
Tai, kad Nojus gali lankyti darželį ir leisti laiką su kitais vaikais, anot Ritos, jį motyvuoja. „Jis mato kitus vaikus bėgiojančius ir nori pats toks būti. Pradėjo nuolat man duoti ranką ir sakyti, kad nenori eiti su vaikštyne – tik už rankos! Mato, kaip kitus vaikučius tėveliai atveda į darželį už rankyčių, ir nori taip pat. Todėl taip ir darome: lėčiau lipam laiptais, bet ateinam patys. Kai tai matai, kaip gali sustoti? Norisi sportuoti ir siekti dar didesnio savarankiškumo“, – kalbėjo berniuko mama.
Šeima tiki: į mokyklą eis pats
Dar prieš operaciją Rita buvo įsitikinusi, kad jos sūnus vaikščios. Tačiau tuo metu, kaip pati sako, net medikai ir reabilitacijos specialistai, jai nieko nežadėjo.
„Aš klausdavau: „Ar jis eis?“ ir norėjau, kad kas nors pasakytų, jog taip ir bus. Bet niekas to nežadėjo. Dabar specialistai man sako: „Kai Nojus daro tokią pažangą, net neabejojame, kad jis vaikščios!“ – džiaugėsi mama.
Jos teigimu, ypač svarbu, kad reikalingas reabilitacijos paslaugas Nojus gautų dabar, ankstyvoje vaikystėje, nes būtent tai lemia jo galimybes „pasivyti“ bendraamžius ir gyventi kiek įmanoma pilnavertiškesnį gyvenimą.
„Pirmuosius gyvenimo metus Nojus praleido gipse... Raida buvo sustabdyta. O dabar vejamės, turime dar kur ir ką pasivyti“, – kalbėjo 3,5 metų Nojaus mama.
Artėjant žiemos šventėms ir naujiems metams moteris prasitarė, kad kitų metų tikslai – stiprinti Nojų ir skatinti jį eiti savarankiškai.
„Ar su lazdele, su atrama ar be jos – svarbu, kad po truputį eitų savarankiškai. Mūsų tikslas – kad į pirmą klasę jis eitų pats. Kad mums nereikėtų jokių padėjėjų. Suprantu, kad laukia be galo daug darbo. Nebesitikiu, kad per pusmetį tai pavyks. Dabar tikrai žinau, kad reikia laiko, daug darbo, bet tikiu, kad jis eis“, – neabejojo Rita.
Kad tai įvyktų, Nojui reikia lėšų. Paaukoti galima čia:
NOJAUS LABDAROS IR PARAMOS FONDAS LT237300010175008497
„Noriu labai padėkoti visiems, kas aukojo Nojaus operacijai: po visų tekstų, „Išsipildymo akcijos“, sulaukėme daug dėmesio. Be tokios pagalbos, nebūtume galėję tiek pasiekti. Todėl ačiū visiems! Nojus jau dabar gyvena pusiau normalų gyvenimą – ir tai mūsų visų dėka“, – dėkojo berniuko mama.
