Prisipažinusi apie homoseksualumą, nesulaukė daug palaikymo
Dar ankstyvoje paauglystėje Gabrielė ėmė įtarti, kad gali būti homoseksuali. Kurį laiką mergina bandė save įtikinti, kad taip nėra, tačiau galiausiai ji suprato, jog vaikinai netraukia, o ir santykių su jais neįsivaizduoja.
„Kaip ir visi paaugliai, mokydamasi mokykloje, draugavau su vaikinais, tačiau teko sau pripažinti, kad nieko nebus, – prisimena G.Bernotaitė. – Galutinai apie savo homoseksualumą supratau būdama 18–19 metų. Taip ilgai užtrukau, nes užaugau itin krikščioniškoje aplinkoje, tad buvo gana sunku atsiskleisti. Visgi įstojus į universitetą, pasikeitė draugų ratas, o kartu atsirado daugiau drąsos priimti save.“
Gabrielė neslepia, kad tuo metu dėl savo potraukio merginoms jautėsi kitokia nei visi. Anot jos, labiausiai tam įtaką darė krikščioniška bendruomenė, į kurią ir pati buvo įsitraukusi.
„Joje jaučiau labai stiprų pasipriešinimą LGBTQ+ žmonėms. Nors ten buvo daug gerų dalykų, kartu buvau įsitikinusi, kad jei kam nors pasakyčiau, jog esu homoseksuali, būčiau atstumta, nesuprasta. Taip iš tiesų ir nutiko“, – pripažįsta G.Bernotaitė.
Įsitikinusi, kad tikrai yra homoseksuali, Gabrielė pirmiausia prisipažino broliui ir artimiausiems draugams, kurie nebuvo iš krikščioniškos aplinkos. Kaip mergina pasakoja, reakcija buvo pozityvi, jie rodė nuostabą ir smalsumą.
„Kai pasakiau tikintiems draugams, jie padėkojo ir pareiškė, kad melsis už mane, jog man pavyktų su tuo kovoti. Tai išgirdusi supratau, kad neįmanoma turėti sveiko požiūrio į save ir kartu išlaikyti normalų santykį su tais žmonėmis, tad nuo jų atsiribojau.
Mano tėvai žinią priėmė sudėtingai – iš pradžių buvo daug kvestionavimo, minčių, ką padarė blogai, įtikinėjimo, kad tokie santykiai niekada nebus sėkmingi, aš būsiu liūdna, viena, visi mane paliks, neturėsiu aukštų pareigų darbe ir iš viso neturėčiau niekam apie tai pasakoti.
Metams bėgant, pati nubrėžiau ribas – nebeleidžiu tokiems pokalbiams prasidėti, todėl dabar tai yra tema, apie kurią mūsų šeimoje nėra daug kalbama“, – savo istorija dalijasi G.Bernotaitė.
Metams bėgant, pati nubrėžiau ribas – nebeleidžiu tokiems pokalbiams prasidėti.
Nors Gabrielė galimai nemaloniai reakcijai buvo nusiteikusi, ji nesitikėjo, kad bus taip blogai. Išgyventi sunkų periodą jai padėjo tik artimi žmonės, kurie visada merginą palaikė.
„Per beveik 8-erius metus buvo visko – ir nesikalbėjimo, ir grįžimo į vieni kitų gyvenimus. Kaip jaunam žmogui, sunku sulaukti daug neapykantos iš artimųjų, – atvirai sako G.Bernotaitė. – Tuo metu telkiausi į tuos, kurie mane palaikė – giminėje buvo žmonių, kurie buvo mano pusėje, visada padėdavo brolis, draugai.“
Anot Gabrielės, neslepiant savo orientacijos, nukrenta milžiniška našta, o tuo metu taip pat suvoki, kad tą padaryti buvo verta nepaisant to, ką galvoja kiti.
„Žinoma, ne visų patirtis yra vienoda. Kitiems buvimas homoseksualiu gali reikšti daug daugiau neapykantos ne tik iš šeimos“, – tikina G.Bernotaitė.
Susižadėjo su mergina
Vis dėlto Gabrielė į niūrias artimųjų prognozes neįsiklausė – prieš beveik dvejus metus po kelionės Azijoje sugrįžusi į Lietuvą, mergina netikėtai „Tinder“ programėlėje susipažino su dabar jau sužadėtine tapusia Gerda.
„Grįžau tik prasidėjus pandemijai, kadangi buvo daug neaiškumo, kaip viskas bus toliau. Lietuva man turėjo būti laikina stotelė, kol viskas nurims, – prisimena G.Bernotaitė. – Susipažinome, pradėjome bendrauti ir po kurio laiko supratau, kad ji yra per daug man tinkantis bei patinkantis žmogus, jog nekreipčiau į tai dėmesio. Neilgai trukus, pradėjome draugauti.“
Poros santykiai ėmė megztis ganėtinai greitai – Gabrielė juokiasi, kad net vyrauja stereotipas, jog lesbietės nedelsia įsimylėti, pradėti kartu gyventi, įsigyti šunį, susituokti.
„Mes tai irgi įgyvendinome, – šypsosi G.Bernotaitė. – Po pusmečio man jau buvo labai aišku, kad tai bus rimti santykiai. Taigi buvo aišku, kad Gerda yra žmogus, su kuriuo renkuosi praleisti likusį savo gyvenimą. Galbūt tam įtakos turi ir amžius – kai tau nebėra 20 metų, žinai, ko ieškai, kas tave daro laimingą. Visa tai radau su ja. Greitai ėmėme kalbėti apie santuoką, bendrą ateitį.“
Po pusmečio man jau buvo labai aišku, kad tai bus rimti santykiai.
Kaip aiškina Gabrielė, vienos lyties santykiuose nėra išreikštų aiškių vaidmenų ir taisyklių, todėl jei esi mergina, nereiškia, jog turi laukti, kol tau pasipirš.
„Kadangi aš pakviečiau Gerdą susitikti pirmą kartą, buvau iš pradžių iniciatyvesnė ir drąsesnė, ji kažkuriuo metu pasakė, jog suplanuos sužadėtuves. Mes jau nujautėme, kada turėjome viena kitai žiedus, tad Gerda suorganizavo labai gražią išvyką prie jūros, kitą dieną turėjome fotosesiją“, – pasakoja G.Bernotaitė.
Nors didelės staigmenos dėl sužadėtuvių Gabrielei nebuvo, ji neslepia, kad viduje kirbėjo nemenkas jaudulys. Tiesa, jis buvo kitoks nei įprasta.
„Atvažiavus į sodybą, Gerda man pasakė, jog rytoj turėsime fotosesiją. Supratau, kad jeigu šįvakar neapsikeisime žiedais, rytoj visą dieną galvosime, kada tas tinkamas momentas, bus daug streso. Galiausiai vakare pradėjau ją kalbinti apie tai, ką mums reiškia santykiai, santuoka. Daug diskutavome ir priėjome prie patogios, intymios akimirkos, kuri atrodė tinkama žiedų apsikeitimui“, – sako G.Bernotaitė.
Sužadėtuvės Gabrielei sukėlė daug džiaugsmo, tačiau kartu ji jautė ir liūdesį, kadangi net tokiame svarbiame žingsnyje nesulaukė nuoširdaus artimųjų palaikymo.
„Žinojau, kad artimieji reaguos kitaip nei susižadėjus mano broliui. Reakcijos buvo labai tuščios, mano tėvai neišspaudė nieko pozityvaus. Tėtis žinute atsiuntė širdutę, o po to nė karto apie tai neužsiminė. Mamai nusiunčiau nuotrauką, kurioje matėsi mūsų rankos su žiedais, ji pasiteiravo, ar mes susižadėjome, o tada paklausė, ar man paskambinti. Kiek kartų matėmės, niekaip apie tai nekalbėjome.
Partnerės šeimoje tėtis pasakė, kad sveikina, o mama taip pat nepratarė nė žodžio. Žinai, kad nebus ko nors ypatingo, bet vis tiek tikiesi geriau“, – pripažįsta G.Bernotaitė ir priduria, kad draugų reakcijos buvo puikios.
Reakcijos buvo labai tuščios, mano tėvai neišspaudė nieko pozityvaus.
Gabrielė su sužadėtine gyvena Vilniuje, todėl džiaugiasi, kad šiame mieste joms nereikia savęs varžyti. Merginos elgiasi taip, kaip ir visos poros, nieko neslepia ir drąsiai laikosi už rankų.
„Atrodome stereotipiškai moteriškai, manau, todėl nesulaukiame ypatingų žvilgsnių. Neturiu blogų patirčių, nors, žinoma, tai nereiškia, kad to nepatyrė kiti. Man atrodo, kuo labiau tolsti savo išvaizda nuo heteroseksualaus standartinio žmogaus, tuo tau sudėtingiau“, – svarsto G.Bernotaitė.
Organizuoja šventes LGBTQ+ bendruomenei
Pagrindinis Gabrielės darbas yra vadovauti kanapių pluošto apdirbimo verslo pardavimams, tačiau be to, visai neseniai mergina pradėjo naują projektą, kuriuo užsiima laisvalaikiu. Ji siūlo suorganizuoti šventę LGBTQ+ bendruomenės nariams.
„Projektas kol kas yra tik teoriniame lygmenyje, kadangi jokia LGBTQ+ pora į mane dar nesikreipė, – šypsosi G.Bernotaitė.
– Studijų metais ir vėliau organizavau daug renginių – tai visada buvo veikla, kuri man patiko. Galiausiai nuėjau kita kryptimi, bet renginių organizavimas išliko kaip pomėgis. Vis dėlto nesinorėjo organizuoti bet kokių renginių. Vestuvės man visada atrodė kaip graži šventė, bet kartu joje daug komercijos, blizgučių ir ne visada daug prasmės bei meilės.
Nusprendusi skirti tam laiko, norėjau pasirinkti specifinę auditoriją, su kuria pati jausčiausi gerai ir kurią gerai suprasčiau“, – apie gimusią idėją pasakoja G.Bernotaitė.
Nors Gabrielė gali suorganizuoti bet kokią pageidaujamą šventę, daugiausia dėmesio ji skiria vestuvėmis.
„Vestuvės gali būti tiesiog šventė, humanistinė ceremonija, kuri nėra apie religiją ar civilinį susirašymą. Pora gali, pavyzdžiui, pasakyti vienas kitam įžadus, atšvęsti meilę.
Taip pat pora gali keliauti į šalį, kurioje legalu įteisinti tos pačios lyties santuoką. Tuomet jie atšvenčia ten arba sugrįžta į Lietuvą. Būna kaip dviejų dalių įvykis“, – aiškina G.Bernotaitė.
Vis dėlto poros į Gabrielę kol kas kreipiasi nedrąsiai. Merginos manymu, daugelis nemato tame prasmės, o kai kurie galimai baiminasi aplinkinių reakcijos.
„Lietuvoje užaugi su mintimi, kad tavo meilė nėra legali, tad neturėsi galimybės susituokti. Todėl daugelis porų net neleidžia sau apie tai galvoti. Jeigu nėra legalu, kam švęsti? Be to, vestuvės matoma kaip šeimos šventė, o LGBTQ+ poros neretai yra diskriminuojamos giminių. Kartais atrodo, kad šventė bus mažiau reikšminga, jei joje nebus tėvų ar dėdžių.
Kartu yra baimė, kad suorganizuoti šventę Lietuvoje bus labai sudėtinga. Tu nežinosi, į ką kreiptis, jog jaustumeisi saugiai ir patogiai. Stengdamiesi to išvengti, žmonės tuokiasi užsienyje arba iš viso to nedaro“, – įsitikinusi G.Bernotaitė.
Lietuvoje užaugi su mintimi, kad tavo meilė nėra legali, tad neturėsi galimybės susituokti.
Anot Gabrielės, organizuoti tokias šventes ir apie tai kalbėti yra itin svarbu. Ji tikina, kad pagrindinis tikslas nėra tik suorganizuoti pasibuvimą – svarbiausia leisti porai jaustis saugiai, parekomenduoti tiekėjus, kurie išreiškia palaikymą LGBTQ+.
„Man atrodo, net jei nesurengsiu jokių vestuvių, žmonės vis tiek bent kažkiek apie tai išgirs, pamatys“, – viliasi G.Bernotaitė.
Gabrielė pastebi, kad situacija Lietuvoje tolerancijos LGBTQ+ asmenims atžvilgiu pamažu keičiasi į gerą pusę. Jos teigimu, vis daugiau žmonių savo orientacijos nebelaiko paslaptimi, ne taip bijo apie savo šeimą kalbėtis su darbdaviais. Visgi to nepakanka.
„Manau, galiausiai situacija pasikeis, teoriškai viskas yra įmanoma. Turbūt negali būti Europos Sąjungos dalimi ir funkcionuoti toliau taip stipriai diskriminuojant žmones. Mano manymu, tam tikra karta mus paliks, kuriai kyla didžiausia baimė dėl to, kas nėra pažįstama.
Taip pat keičiasi požiūris tų, kurie keliauja, pamato pasaulį. Tačiau tai nėra greitas procesas“, – sako G.Bernotaitė.
Pati Gabrielė su Gerda drąsiai svajoja apie ateitį – merginos planuoja susituokti, tačiau tą ketina padaryti ne Lietuvoje. Pagrindinė priežastis – būtent jaučiama diskriminacija LGBTQ+ tema.
„Dar nesame nusprendusios, kada, kur ir kaip susituoksime. Turime kitokių finansinių tikslų, bet planuose matome, kad turbūt negyvensime Lietuvoje, tad labiausiai dabar kaupiamės tam. Kai gyveni vietoje, kur buvimas LGBTQ+ niekam nėra ypatinga, skandalinga ar baisu, tikrai jautiesi kitaip. Gyventi Lietuvoje, kai yra tiek daug neapykantos, labai sudėtinga“, – teigia G.Bernotaitė.
