Įtraukties sėkmė, aišku, priklauso nuo daugybės veiksnių, bet vienu esminių Aušra įvardija norą – dirbančiųjų švietime akys turėtų degti, nuoširdus noras padėti vaikams ir tikėjimas, jog jiems pavyks. Bet yra ir daugiau detalių, patirtimi dalinasi specialioji pedagogė, apie jas ir kalbamės.
– Lietuvoje įtraukties klausimu jaučiamas lyg šioks toks šaršalas. Gerai jis ar ne? Girdime ir daug gerų patirčių, ir spendimų, bet netyla ir negatyvas. Kas už to slypi? Beje, tenka girdėti ir tokių įžvalgų, kad ypatingų poreikių vaikų turėjome bendrojo ugdymo mokyklose ir gerokai anksčiau, pavyzdžiui, besimokiusių modifikuota programa. Tačiau lyg nebuvo tiek daug išgąsčio, kad mokytojai su jais nesusitvarkys. O gal taip pasikeitė vaikai?
– Akivaizdu, kad kalbame apie labai daug veiksnių, ir į juos visus turime bandyti atsižvelgti, įvertinti. Pradėsiu nuo paskutinio aspekto – pažiūrėkime, kaip keičiasi pasaulis, kaip keičiasi visuomenė, aišku, keičiasi ir vaikai. Nesu medikė, bet akivaizdu, kad vaikus paveikė ir kovidas, jų elgesys atspindi visą spektrą mūsų gyvenimo pokyčių – tiek technologijas, tiek santykius su tėvais.
