Daug metų Liutauras dirbo pagal savo įgytą profesiją – logistikoje, bet turi ir draudimo brokerio bei tolimųjų reisų vairuotojo specialybes. Tačiau visada greta buvo pomėgis – sportas. Viskas pasikeitė prieš septynerius metus, kai L.Zubė pateko į avariją ir liko pažeistas stuburas. Nors vaikščioti vyras galėjo, tačiau judėjimas buvo ribotas – po kelių minučių ėjimo jam reikėjo pertraukos, be to, einant kamavo didžiulis skausmas.
„Avarija buvo rimta – man į nugarą atsitrenkė atkibęs krovinys, svėręs apie pusantros tonos. Po to gydytojai sakė, kad teks susigyventi su skausmu, nekelti daugiau nei trijų kilogramų ir panašiai. Reikėjo kažką daryti, nes taip gyventi nenorėjau.
Nebuvau profesionalus treneris, masažuotojas, bet labai tuo domėjausi. Sportuoju nuo vaikystės. Būdavo ir taip, kad sporto klube padėdavau treniruotis kitiems.
Išgirdęs, kad man teks gyventi su skausmu, pradėjau pats save reabilituoti. Pasveikau per dvejus metus – be gydytojų pagalbos, o treniruodamasis sporto klube, taip pat padėjo masažai. Pastačiau save ant kojų. Dabar nežinau, kas yra skausmas“, – sako L.Zubė.
Netrukus po to Liutauras baigė gydomojo masažo studijas E.Galvanausko profesinio rengimo centre ir pakeitė profesiją. Tiesa, kaip sako pats, to nepakanka – per metus į papildomą mokymą ir tobulėjimą klaipėdietis investuoja apie 10 tūkstančių eurų.
Pradėjęs masažuotojo karjerą L.Zubė dirbo vienoje iš privačių gydymo įstaigų, vėliau atsidarė savo gydomojo masažo kabinetą, o jo svajonė – įkurti reabilitacijos centrą, kuriame dirbtų geriausi savo srities profesionalai.
– Liutaurai, pokalbį ir pradėkime nuo žmogaus rankų. Feisbuke skaitant jūsų pacientų istorijas atrodo, kad žmogaus rankos iš tikrųjų gali padaryti stebuklus.
– Kartais žmonės pasako: tavo rankos dega, kai tu darai masažą. Bet tai jokie stebuklai. Medicina yra tik anatomija.
– Kiek masažų per metus padarote?
– Apie tūkstantį, per metus pagydau apie 100 žmonių, iš kurių apie dešimt pastatau ant kojų. Daug dirbu su sunkiais, nevaikštančiais ligoniais – tokiais, kuriems medikai nieko gero nežada.
– Kodėl?
– Manau, kad tokiame darbe yra daug prasmės. Kai pradėjau mokytis, sau pasakiau: mano ligoniai bus patys sunkiausi, kurių atsisako kiti. Turėjau tokį tikslą. Nežinau, kodėl, bet man atrodo, kad aš 100 procentų jau žinojau savo ateitį.
Kartais pats pagalvoju, gal čia Dievo dovana? Taip, aš puikiai išmanau žmogaus anatomiją, be jos – niekur, ji yra pagrindas. Bet tuo pačiu yra jausmas, ką spausti ir ką padaryti. Rankos, atrodo, viską daro pačios. Dar pastebėjau, kad masažuodamas kitą žmogų judesius tarsi jaučiu ir savo kūne. Nemoku paaiškinti, kodėl taip vyksta.
– Viena iš istorijų, kuri išties gali įkvėpti ir patikėti neįmanomu, yra jūsų paciento Arvydo, kai po keturių mėnesių, praleistų komos būsenos, jis jau vaikšto ir vairuoja automobilį.
– Tai viena iš istorijų. Yra ir daugiau ligonių, kurių ketvirtasis ar penktasis kaklo slanksteliai – lūžę.
– Ką tai reiškia?
– Tai reiškia, kad prognozės yra nekokios – žmogus nebejudins rankų ir kojų. Tokius žmones vadinu narais, nes dauguma traumų po to, kai nėrė į vandenį, šoko nuo tramplino ir trenkėsi į vandens telkinyje buvusį akmenį. Vienas iš mano pacientų – jaunas vaikinas – šoko į tuščią baseiną. Kaip ir neretai panašiais atvejais, buvo neblaivus. Kitas – nėrė į pusnį ir susilaužė sprandą.
Tokias traumas dažniausiai patiria jauni vaikinai. Tie, kurie galvoja, kad yra nemirtingi, kad viską gali, viską žino ir viską moka. Nors šalia esantis 50-metis sako, kad nedaryk. Bet ne. Viskas – per kvailą tariamą žinojimą.
Kalbant apie Arvydo istoriją – ji kitokia. Jauną vyrą, važiuojantį paspirtuku per gatvę ir degant žaliam šviesoforo signalui, partrenkė automobilis. Nestebina, kad BMW, lėkęs degant raudonai šviesai. Keturis mėnesius Arvydas buvo komos būklės. Vėliau prasidėjo reabilitacija, tačiau gydytojai jam sakė, kad niekada nebevaikščios.
Pirmą kartą tuomet 34 metų Arvydą aplankiau jo namuose. Patikrinau smegenų į kūną siunčiamus impulsus ir pasakiau, kad vaikščios, o ant kojų atsistos maždaug po keturių mėnesių. Iš karto – po truputį, su ramentais ar prisilaikant sienos, o vėliau – jau ir savarankiškai. Dabar, po pusės metų darbo, jis jau eina savarankiškai. Pavyko tikrai labai greitai, nes ir jis pats labai stengėsi. Kitas tikslas – kad Arvydas galėtų bėgioti.
Labai svarbu ir paties žmogaus nusiteikimas, nes, jei jis nėra pasiryžęs daug dirbti, stengtis – nieko ir nebus. Aš už ausų juk nepakelsiu.
Po kai kurių traumų laiko reikia daugiau. Kitais metais pradėsime dirbti su vienu jaunu vyru, kurį po motociklo avarijos geriausi Šveicarijos chirurgai, galima sakyti, surinko iš naujo. Tačiau jam nieko nežadu – nežinau, ar pavyks, tačiau smegenys šiokius tokius impulsus siunčia.
Jauniausias mano pacientas, su kuriuo dirbu, yra 17 metų vaikinas, taip pat naras. Jam lūžęs penktasis stuburo slankstelis ir negali judinti kojų.
Dar viena istorija – žmogaus, kurį prieš dvejus metus nutrenkė elektra. Trauma pažeidė smegenis, galima sakyti, žmogus sugrįžo į vaikystę. 16 mėnesių su juo dirbo kineziterapeutai, bet viskas blogėjo. Sutriko kalba, orientacija. Net valgyti negalėjo.
Pradėjau su juo dirbti prieš tris mėnesius ir dabar žmogus, man padedant, jau pradeda vaikščioti. Ima kalbėti, nors dar sunkiai. Žvilgsnis pasikeitė – tapo šviesesnis. Jis dvejus metus gulėjo lovoje, tarp keturių sienų. Mes kartu važiavome prie jūros, prie ežero. Reikėjo išmokti visko, net sėdėti, reikėjo sugrąžinti gyvenimo džiaugsmą.
Man kartais pikta, kai traumą patyrusiam žmogui imasi padėti specialistai, kurie neturi pakankamai žinių, profesionalumo.
Jauniausias mano pacientas, su kuriuo dirbu, yra 17 metų vaikinas, taip pat naras.
– Kai matote žmogaus pažangą, jums yra džiaugsmas?
– Kiekvieną kartą. Aš džiaugiuosi labiau nei pats pacientas. Tarsi dar vieną žvaigždutę sau užsidedu: vėl nugalėjau ligą. Daugiau emocijų, žinoma, buvo pradžioje, dabar jų – jau mažiau. Žinai, kad tai tavo darbas ir gydai ligą. Bet džiaugsmas, taip, yra.
– Kodėl kartais gydytojai sako, kad žmogus nevaikščios, tačiau jis, kaip jūs pasakojate, atsistoja ant kojų?
– Yra įvairių gydytojų. Kai kurie vadovaujasi tik tuo, kas parašyta knygose, nors iš tikrųjų galimybių padėti žmogui yra. O kartais būna, kad gydytojai klysta, pateikdami diagnozę apie nutrauktas stuburo smegenis.
Panašiai buvo ir su mano minėtu motociklininku. Jo viena koja reaguoja į smegenų siunčiamą impulsą, o tai – geras ženklas. Yra situacijų, kad žmogų pastatyti ant kojų reikia net 2 ar 5 metų. Svarbu, kad žmogus neužsidarytų savyje, neįkristų į depresiją.
– Net sunku patikėti, kad viskas – tik dėl masažų.
– Masažų ir sporto. Kartais, kai žmonės manęs klausia, kaip jie vaikšto, nors medikų prognozės buvo priešingos, juokauju, kad net mokslas visko negali paaiškinti.
Mano pagrindinis principas – darbas per skausmą. Surandu skausmingas vietas ir per jas sudirginu smegenis. Žmogui skauda, įsijungia savisauga ir jis pripranta judinti galūnę.
– Tačiau ne visos istorijos turi laimingą pabaigą, tiesa?
– Taip, jei visiškai nutrauktos stuburo smegenys – žmogus vaikščioti negali. Mokslas dar nėra pažengęs tiek, kad būtų galimybė tai atstatyti. Esu atsisakęs gydyti maždaug 10 proc. žmonių – kai žinau, kad tikrai vilties nebėra.
Žmonės kreipiasi ne tik po traumų, bet ir sergantys išsėtine skleroze ir dėl ligos negalintys vaikščioti, onkologiniai ligoniai. Tarkim, kai dėl onkologinės ligos ištinsta ranka. Tačiau auglių masažuoti negalima. Apibendrintai – patys įvairiausi žmonės su skirtingomis sveikatos problemomis.
– Rimta trauma, avarija – išbandymas ir šeimai, kitiems šeimos nariams?
– Irgi būna įvairių situacijų. Pasitaiko, kad traumą patyrusias moteris vyrai palieka, o moterys dažniausiai lieka su savo žmogumi ir juo rūpinasi.
Moterys tokiose situacijose išties elgiasi kitaip. Jei reikia – vyrą prižiūri kasdien, keičia jam sauskelnes ar maudo. Kai girdžiu, matau tokias istorijas – atsiranda labai didelė pagarba tokioms moterims.
Norom nenorom galvoji, o kaip pasielgtum pats, jei nelaimė nutiktų tavo šeimoje? Jei taip nutiktų tavo mylimai moteriai? Bet juk niekas nepasikeitė – ji liko tas pats žmogus, kurį aš myliu. Kaip galėčiau ją palikti?
Bet jei tu – jaunas? Gal tada galvoji kitaip? Aš nežinau, bet tai sunkūs klausimai, sunkūs sprendimai. Niekada nežinai, kaip pasielgtum pats, kol tai nenutinka.
– Kaip ir minėjote, itin sudėtingos būna stuburo traumos. Klausydama jūsų pagalvojau, kiek svarbus mums yra stuburas, nes kasdienybėje ir, kol esi sveikas, apie tai tiesiog nemąstai. Medicinos proveržis didžiulis ir gydytojai gali persodinti net širdį. Tačiau stuburas yra nepakeičiamas.
– Kartą esu skaitęs publikaciją, kad, rodos, rusui ketino transplantuoti galvą. Bet vėliau tos istorijos tęsinio taip ir neradau, gali būti, jog tai tebuvo feikas. Taip, žmogaus stuburas yra nepakeičiamas. Smegenys yra kietasis diskas, o stuburo smegenys – šviesolaidis, kuriuo keliauja visa informacija.
– Liutaurai, tačiau masažas nėra visai nekaltas dalykas? Netinkami judesiai gali dar pagilinti žmogaus problemas. Kartą mano draugė, kuri turėjo gana rimtų problemų dėl širdies darbo, apsilankė tailandietiško masažo salone. Sakė: maniau, kad sustos širdis ir mirsiu.
– Esu skaitęs spaudoje, kad po masažo žmogui pradėjo judėti inkstuose esantys akmenys, nes buvo sukelta per didelė vibracija. Visko būna. Pasitaiko, kad masažuojamas kaklas, kai jo slankstelių liesti negalima. Problemų gali sukelti ir masažinis plaktukas, kurį naudoja nemažai masažuotojų – reikia jo ar ne.
Smegenys yra kietasis diskas, o stuburo smegenys – šviesolaidis, kuriuo keliauja visa informacija.
Tailandietiškas masažas yra labai skaudus, jo pagrindas – tempimai. Jei žmogaus širdis nesveika, dėl tokio masažo metu patiriamo skausmo ji pradeda permušinėti, greičiau dirbti. Todėl tokiam žmogui tailandietiško masažo nerekomenduočiau dėl patiriamo streso.
Tačiau tas pats yra ir sporte – jis taip pat juk nėra visai nekaltas dalykas. Kartais sporto salėje matau, kaip lenktyniauja jauni vaikinai – kas pakels, išstums didesnį svorį. Būna, kad ir pastabą pasakau, o man atsako: ruošiuosi varžyboms. Dar vienas argumentas – kaip daryti pratimą, matė „YouTube“.
Bet kai patirsi traumą, ar youtub‘as tave pagydys? Ne viskas, kas yra internete, yra teisinga. Kalbant apie varžybas, ar tikrai taip svarbu laimėti medalį, kurį pasikabinsi ant sienos, tačiau po varžybų turėsi stuburo išvaržą? Ar turėsi už ką tada susimokėti už gydymą? Diplomu ar medaliu juk neatsiskaitysi.
– Kalbant ne apie rimtas traumas, tačiau bendrai – daug žmonių turi problemų dėl stuburo, kamuoja nugaros skausmai. Kodėl?
– Kartais sakoma, kad 30-mečiai dabar yra kaip 70-mečiai. Dėl stuburo problemų kreipiasi net paaugliai, tėvai atveda vaikus.
Kodėl? Nes į regresą mus veda progresas. Kuo daugiau patogumų turime – tuo daugiau ir ligų. Kokia žmogaus prigimtis, jei žvelgtume istoriškai? Galima sakyti, kad mes gimę laipioti medžiais, bėgioti, judėti. Tačiau sėdime susikūprinę kabinetuose ar prie televizorių.
Kartais pagal žmogaus negalavimus gali pasakyti, ką jis dirba. Jei skauda riešą – žmogus daug dirba kompiuteriu ir naudoja kompiuterio pelę, jei alkūnė – greičiausiai tai kosmetologė ar kirpėja. Ir panašiai.
Beje, įdomu tai, kad vyrus į masažą dažnai atveda žmonos. Nes vyrų dažniausiai yra dvi ligos stadijos: dar nieko tokio arba jau viskas. Vyrai dažniau būna skeptiški. Ateina ir sako, kad niekuo netiki, kad niekas nepadės, vaistai – irgi. „Aš tikrai jums nieko neįrodinėsiu. Gulkitės ant stalo“, – sakau. Jau po pirmųjų seansų skepticizmas dingsta.
– Kartą teko kalbėtis su vienu masažuotoju apie tai, kad šį darbą gali dirbti ne kiekvienas ir tikrai ne dėl per silpnų rankų. Masažuotojas liečiasi prie kito žmogaus, o tą gali daryti irgi ne visi. Prisilietimas – subtilus, gal net kiek intymus procesas.
– Kai mokiausi, viena jauna moteris studijų nebaigė būtent dėl šios priežasties – ji suprato, kad negali liestis prie kito žmogaus.
Kartais manęs klausia, ar yra skirtumas, ką masažuoti – vyrą, moterį, vaiką? Jaunystėje gal daugiau apie tai galvojau. Man skirtumo nėra, nes aš nematau žmogaus kūno. Man kūnas – molis, iš kurio reikia nulipdyti sveiką žmogų. Matau tik kūno problemas. Ant masažuotojo stalo nebūna vyro, moters, vaiko – būna tiesiog žmogus.
– Jūsų nuomone, masažas profilaktiškai – prabanga ar būtinybė?
– Jis būtinas, kaip ir sportas. Masažuojant yra atstatoma kraujotaka, limfotaka, raumenų sistema. Masažus rekomenduočiau kiekvienam, bent vieną kartą per mėnesį. Tie, kurie pradeda sportuoti, jau po mėnesio pajunta pokyčius, jaučiasi geriau. Lygiai toks pat ir masažo poveikis.
Kai žmones kamuoja skausmai, keičiasi jų gyvenimo kokybė – į masažuotojo kabinetą jie kartais ateina kaip į paskutinę instanciją.
Aš manau, kad žmogaus kūnas ribų neturi. Su juo galima padaryti labai daug, svarbiausia – žinoti, kaip.
– Man atrodo, kad žmogaus kūnas turi daug kantrybės. Mes daug ką su juo galime daryti, kol jis duoda apie save žinoti ir praneša, kad kažkas – negerai. Kūnas, kaip ir smegenys, dar nėra pažinti iki galo.
– Įdomių dalykų būna. Pavyzdžiui, kūnas save gali atstatyti pats. Paimkime tą patį placebą. Mokslu yra įrodyta – kai žmogui duoda cukraus gabaliuką, sakydami, kad čia vaistas, jis ima jaustis geriau ar net pasveiksta. Ir tai padaro ne cukraus gabalėlis, o smegenys.
– Matote jaunus žmones, kurie sėdi neįgaliojo vežimėlyje, kurie po traumų. Rimtą avariją turėjote ir pats. Nekyla klausimų, kodėl žmonės patenka į tokius įvykius? Gal mes iš tiesų kiekvienas turim savo likimą?
– Jei ne mano avarija – nežinau, kur mane likimas būtų nuvedęs. Klausimų tokių kyla, žinoma. Jei „suspaustume“ Visatą, ji atrodytų kaip mūsų smegenų neuronai – labai įdomus vaizdas. O kas yra Visata? Sakoma, kad ji – pasaulinės smegenys.
Kartais, kai pasižiūriu į kosminius vaizdus, atrodo, tarsi ten būtų žmogaus organizmas. Dar ilgai žmogus nepažins savęs.
– Laukiame artėjančių didžiųjų metų švenčių. Tai laikas, kai vieni kitiems išsakome daug linkėjimų. Vienas iš jų – pats svarbiausias – sveikatos.
– Visada sakau: linkėkite sveikatos. Ne pinigų, ne kažko kito, o tik sveikatos. Bus ji – bus viskas. Žinoma, yra išimčių, pasaulyje yra istorijų, kai žmogus be rankų tapo paveikslus ir pasiekia, atrodo, neįmanomo.
Dar vienas iš žmogaus stiprybės, jo ribų neturėjimo pavyzdžių yra parolimpinės varžybos.
Seniau, pamenu, vis duodavau išmaldos, pamatęs jos prašantį žmogų. Kai pradėjau dirbti su sunkiais ligoniais, to nebedarau. Žmogus, kuris turi rankas ir kojas, tačiau prašo išmaldos? Kodėl? Juk žmonės be kojų kabinasi į gyvenimą.
