Neseniai pasirodžiusiame internetinės laidos „Pradėk iš naujo“ epizode, jis visgi sutiko pasidalinti savo profesinio ir dvasinio gyvenimo kelionės fragmentais. Anksti atradęs sėkmingo verslo formulę, Benediktas greitai suprato, kad turtai savaime laimės jam neatneš. Netrukus vyras patyrė sukrečiančių asmeninių patirčių, kurios tik dar labiau paskatino atsakymų ieškoti už karjeros ar sėkmės pasiekusio vyro įvaizdžio ribų.
„Galvodamas apie šių dienų pasaulį matau, kad labai daug svarbos yra suteikiama žinojimui ir labai mažai kalbama ir bandoma [dalykus] suvokti“, – reflektuodamas informacijos laikus ir savo asmeninės pasaulėžiūros pokytį kalbėjo vyras.
Aurimas Mikalauskas: Benediktai, ar tu klausai audioknygų? Kada jos atsirado tavo gyvenime?
Benediktas Gylys: Daugiau klausau įvairių tinklalaidžių, bet paklausau ir audioknygų. Jos mano gyvenime atsirado labai anksti, 2011–2012 m. buvo periodas, kuomet užmigdavau su laidine ausine ausyje. Daug klausydavau paprasčiausio savipagalbos turinio, kuris man tikrai pagelbėjo, pavyzdžiui, Jimas Rohnas arba Brianas Tracy, kurie šneka ne apie kosmosus – jie kalba tokius dalykus, kurie įkvepia ir padeda susidėlioti mintis. Pavyzdžiui, „nenorėk, kad tai būtų lengva, norėk, kad tu būtum geresnis“. Tai, atrodo, paprastos frazės, bet jos sukuria tam tikrą energijos lauką, kuris įkvepia judėti į priekį.
A. M.: Ar tau pavyksta išlaikyti kritiškumą? Juk kartais klausant savipagalbos audioknygų išgirsti tokių idėjų, kurios, jei pamąstai giliau, gal ir ne visai yra tiesa. Bet kai jas išgirsti, užsimotyvuoji, nors galbūt tai yra visiškai perdėtas pozityvumas.
B. G.: Manau, kad yra dvi medalio pusės. Yra racionalioji pusė, bet yra ir emocinė pusė. Tikrai, kiek daug žmonių yra kadaise nusipirkę Tony Robbinso kasetę, įsidėję į automobilį, pasiklausę, kad tu gali, tu daryk, viskas bus gerai, ir tikrai pakeitė savo gyvenimus.
Tai veikia, dėl to man truputį užkliūva kritika savipagalbos turiniui. Galvoju, na, gerai, o ką žmonės veikia? Jie Dostojevskį skaito? Ne. Pasidomiu, ką „Netflixe“ žmonės žiūri, ir galvoju, tikrai geriau būtų paklausyti Briano Tracy ar Jimo Rohno XX a. įrašų – tikrai būtų naudingiau. Bet vis tiek yra daug nepasitenkinimo dėl to turinio, kad jis per paprastas. Galbūt yra baimė, kad kiti žmonės nori kažko daugiau ir kažką bando, ir tai lyg siunčia priekaištų tau, kad galbūt tu nepakankamai kažką darai ar bandai. Nors tai tik mano hipotezės. (…)
A. M.: Viename interviu sakei, kad 80 proc. visko, ką darai, yra nesėkmingi projektai, 20 proc. – sėkmingi, ir to užtenka. Žmonėms, kurie kažkada jau bandė kažką sukurti, bet sudegė, užsifiksuoja, kad „aš esu blogas, man nebepavyks“. O laida „Pradėk iš naujo“ ir yra apie tai, kad net jeigu tau ir nepavyko, tai nėra blogai – bandyk dar kartą ir galbūt kitą kartą tau pavyks. Įdomu išgirsti iš žmogaus, kuriam yra labai pasisekę, kad yra ir jam nepasisekę. Gal gali apie tai papasakoti?
B. G.: Net sunku išsirinkti kažkokią nesėkmę, nes jų buvo labai daug. Pavyzdžiui, kūriau privatumo apsaugos programinę įrangą, šiam produktui išleidau labai daug pinigų, tuo metu rašiau ir knygą, iš pradžių atrodė, kad viskas einasi gerai, bet galiausiai supratau, kad nieko nebus ir tiesiog tą projektą baigiau. Nors išleidau jam šešiaženklę sumą. Mane tai palietė, bet kadangi turėjau sėkmių anksčiau, 2008 m., galvojau, na, gerai – kitą kartą. Tad toliau sukausi tame ir galiausiai vis tiek kas nors atsiranda sėkmingo.
Bet sunku yra netapatinti savęs su nesėkmėmis. Tikrai suprantu tuos žmones. Atrodo, pagal statistiką yra 7 bandymai iki pirmos sėkmės, pagal JAV duomenis. Manau, reikia taip ir galvoti – kad gali prireikti 7 bandymų, bet aš padarysiu geriausia, ką galiu šiandien, dėl pirmo ar antro bandymo.
Bet sunku yra netapatinti savęs su nesėkmėmis. Tikrai suprantu tuos žmones.
A. M.: Kartais galvoju, kad „Audioteka“ man buvo pirmas ir sėkmingas bandymas, bet prireikė septynerių metų, per kuriuos bandžiau kasdien sau priminti, kad reikia išlaukti ir galiausiai pavyks…
O kaip atrodė tavo pats sėkmingojo papildų verslo augimas? Ar lėtai augai link milijono, ar buvo, kad kažkas staigiai įvyko rinkoje ir tada išaugai labai greitai?
B. G.: Tai vyko gana greitai. Buvo turbūt 6 mėnesiai nuo 0 iki milijono. Tai buvo didelis greitis – pagaliau mano vizija tapo realybe.
A. M.: Kaip tau sekėsi emociškai tą priimti?
B. G.: Sakyčiau, kad paprastai. Tiek metų įsivaizdavau, kad taip bus. Nuo tų laikų, kai paauglystėje žiūrėjau į kitus, mačiau, kaip jie uždirba, ir galvojau, na, ir aš galiu uždirbti – čia ne raketų mokslas, ką jie daro. Tad buvo toks - na, pagaliau.
A. M.: Ką tu per tą laiką darei? Kalbu ne apie techninius dalykus, nes šie gana išsamiai aprašyti tavo knygoje „Bitonomija“, bet iš psichologinės pusės. Gal turėjai tam tikrų rutinų? Juk esi kilęs iš šeimos, kuri turbūt net nesvajojo apie milijoną, vadinasi, visos nuostatos nebuvo tavyje susiformavusios iš pirminės socializacijos. Kaip tu pats ugdeisi šitas nuostatas?
B. G.: Buvo knygos, buvo videoįrašų žiūrėjimas „YouTube“, bendra nuovoka, ką daryti, ko nedaryti, kaip saugoti savo turtą. Nes yra daug kartų girdėta frazė, kad „viena yra uždirbti, bet išlaikyti yra daug kartų sunkiau“, ir mane ji gąsdina – pradedi galvoti apie tai. Tai vedė prie tam tikros evoliucijos, nes supratau, kad netapsiu tuo, kuo aš tikėjausi tapti uždirbęs pinigus.
Aš tikėjausi tapti laimingu ir būti su šypsena veide kiekvieną dieną. Keliauti, matyti palmes, maudytis šiltam vandeny. Tai buvo skausmingas momentas – tai net nebuvo momentas, tai tęsėsi ilgus metus – kai tiesiog žiūri pro langą ir galvoji, na, taip, ateis vasara, gal kažkaip geriau jausiuosi. Bet praeina vienas ciklas ir supranti, kad dar ne.
Nuo tų laikų, kai paauglystėje žiūrėjau į kitus, mačiau, kaip jie uždirba ir galvojau, na, ir aš galiu uždirbti – čia ne raketų mokslas, ką jie daro.
Jaučiausi įstrigęs. Jei domiesi dabartine kultūra apie sėkmę, augimą, pasiekimus, atrodo, kad turėti daugiau yra išeitis. Aš nustojau tuo tikėti, bet neturėjau kitos filosofijos, į kurią būtų galima atsiremti. Dėl to ilgus metus jaučiausi įstrigęs. Tai buvo gana baisu, nes žinojau, kad ilgas gyvenimas laukia, o aš jaučiuosi blogai. Mano paauglystės plane visi paukščiukai buvo sudėti, viskas yra, bet kas toliau? (…)
Atsakymas rado mane, kai aš buvau pasiruošęs tam atsakymui. Įvyko kažkas megadidelio ir aš nesupratau, kas įvyko.* Tokios būsenos praleidau gal dvi savaites, non-stop klausiausi „Foje“ dainos „Kitoks pasaulis“ ir viskas pradėjo keistis. Praradau apetitą valgyti mėsą, praradau daug įpročių, beveik nustojau vartoti alkoholį. Atrodo, tai net nebuvo mano pasirinkimas – anksčiau juk nuolat valgydavau kepsnius, net turėjau išsivystęs lengvą alkoholizmą.
Mano paauglystės plane visi paukščiukai buvo sudėti, viskas yra, bet kas toliau?
A. M.: Ar pavyko šiek tiek tą patirtį integruoti? Tik ką ją išgyvenęs nesupratai, kas su tavimi vyksta, iš kur tai, bet kaip apie tai papasakotum iš dabartinės perspektyvos? Kas su tavimi vyko?
B. G.: Tas mano nepasitenkinimas ir nežinojimas sukūrė tam tikrą tuštumą, ir tada pavyko atrasti naują suvokimą, supratau, kad aš nesu nei mano protas, nei mano kūnas. Yra nauja erdvė, naujas aš. Daug apie tai galvojau, skaičiau, domėjausi – tam yra įvairūs paaiškinimai. Esu dėkingas už šią patirtį, man ji davė daug žinojimo, laimės, suvokimo apie tai, kas mes esame ir ką mes darome.(…)
Yra tiek daug pasiūlymų būti kuo nors. Ir tiek daug kaukių, kurias mes užsidedama ir augdami, ir įtikėdami į tam tikrus žodžius, kurie dažnai virsta kalėjimais, kad mažai lieka laiko ir dėmesio pamąstymui, kas mes iš tikrųjų esame. Sunku suvokti, kas iš tikrųjų esi. Ir dėl to tai yra viena svarbiausių užduočių, kurią mes kiekvienas turime atlikti. (…)
A. M.: Pakalbėkime apie tavo Benedikto Gylio paramos fondą – jis, regis, atsirado dar iki tavo skulptūrų projekto „Portalas“. Kaip tai atsitiko? Kokia tai buvo misija? Kaip tau toptelėjo mintis įkurti fondą?
B. G.: Šiuo metu fondas mini jau 10 metų. Jis atsirado man ieškant savęs, skaitant knygas. Iš Vakarų yra atėjusi tradicija dalintis – skirti 5 proc. ar 10 proc. O kartu tai buvo ir tam tikra laimės, pripažinimo, meilės paieška, nes buvau įstrigęs prie kompiuterio ekrano – kažkokie skaičiai didėja, kažkas vyksta, bet aš tuo metu sėdžiu savo butẽlyje, gyvenimas eina – pavasaris, vasara… Pro langą žiūriu, nuo medžių krenta lapai ir atrodo, kad negyvenu.
Fondas man buvo platforma ne tik prasmei, bet ir veiklą surasti, susipažinti su žmonėmis. Tas tikrai padėjo kaip įrankis mano asmeniniam tobulėjimui, bet negaliu sakyti, kad tai buvo patogu. Aš išleisdavau ir dabar išleidžiu dideles sumas, ir statau save į nepatogias būsenas dėl to, kad tai yra viena iš mano vertybių – ne tik daugyba, bet ir dalyba, ir savęs įprasminimas padedant kitiems.
Viskas prasidėjo nuo to, kad mes finansavome 10-ies medikų kelionę į Maidaną, o tuo metu, 2014 m., buvo prasidėję įvykiai Ukrainoje. Tai buvo pirmas projektas, kurį rėmėme. Tada turėjau įdomų projektą, kur finansavom fotografų keliones ir vietinius fotografus, kurie iš viso pasaulio siuntė žmonių nuotraukas ir uždavinėjo jiems įvairius klausimus – nuo Ukrainos iki Bangladešo iki JAV.
2017 m. organizavome „Vilnius išranda“, didelį išradėjų konkursą, su priziniais fondais ir subūrėme išradėjų bendruomenę, kurioje žmonės kūrė įvairius hardware’o išradimus. Išleidom knygą apie Lietuvą po šimto metų [Lietuva 2120] ir prisidėjom prie daug jaunų mokslininkų rėmimo. Ir dar yra daug projektų, kurių neminių, bet kurie irgi vyko.
A. M.: Ar „Portalas“ – taip pat fondo projektas?
B. G.: Taip. Tai 2016 m. prasidėjęs fondo projektas.
A. M.: Papasakok, man įdomu viskas, pradedant nuo to, kaip tu tai sugalvojai? Jau minėjai, kokios sąlygos tau padėjo, bet vis tiek įdomu, kaip tas obuolys nukrito tau ant galvos, kaip tai įvyko?
B. G.: Po mano 2016 m. patirties pasidarė sunku matyti viso ko susiskaldymą – tada viską pajaučiau kaip vienį. Man buvo labai nepatogu matyti daug neapykantos, skaldymosi – kažkas manyje norėjo iškomunikuoti vienybės žinią, bet kartu nenorėjau rašyti racionalaus ar pikto įrašo, kur išdėstyčiau savo mintis ir diskutuočiau su komentatoriais socialinėse medijose. Norėjosi kitaip viską padaryti.
Buvau restorane su savo pussesere ir ji paklausė, kas galėtų į Vilnių atgabenti 5 milijonus turistų. Tada man atėjo mintis, kad reikia padaryti šulinį, į kurį tu žiūri Vilniuje ir matai tarsi prapjautą žemės rutulį, o Naujojoje Zelandijoje žmonės žiūri ir mato Vilnių. Ta mintis tiesiog atėjo, mes pradėjom apie ją kalbėtis, galiausiai paaiškėjo, kad tai turi būti pastatytas objektas – portalas.
Tuomet buvo ilgi metai darbo su architektais, inžinieriais, savaitiniai, mėnesiniai susitikimai – tai visą laiką buvo fone, buvo apie tai kalbama, dirbama. Galiausiai su VGTU Linkmenų fabriko pagalba 2021 m. startavome – sujungėme Lietuvą ir Lenkiją, pastatėme didžiules 11 tonų sveriančias skulptūras. Ir šiuo metu aktyviai dirbame, kad tų skulptūrų pasaulyje būtų daugiau. Su tuo buvo susijusi ir mano pastarosios kelionės į Niujorką bei Estiją.
Džiaugiuosi, kad kitais metais ir net šių metų pabaigoje turėsime „Portalų“ tinklą ir tai taps tiltu į vieningą planetą. Tai taps platforma, kurioje tu gali pamatyti žmogų kaip žmogų, o ne žmogų kaip valstybę. Žmogų kaip žmogų, o ne kaip antraštę ar etiketę. Tai turėtų būti platforma, kuri padėtų išlipti iš savo ribų ir suvokti pasaulį kaip mūsų namus, nes dabar dažnai pasaulėžiūra baigiasi su valstybės sienomis.
Jeigu dega Amazonės miškai, tai neva tegu brazilai geresnį prezidentą išsirenka ir kažką daro. Bet juk tai visos planetos plaučiai. Šiuo metu tai dar per toli, bet noriu, kad tai keistųsi. O kartu tai yra skulptūra – labai atviras interpretacijom meno kūrinys, kuris vyks per visą planetą.
* Išsamus pokalbis su Benediktu Gyliu apie jo gyvenimą ir pasaulėžiūrą pakeitusią asmeninę patirtį, verslus, fondą bei globalaus skulptūrų „Portalų“ tinklo planus štai čia.
