Pažadino sprogimai
Kyjive gyvenanti ukrainietė Kira su 15-mečiu sūnumi ir tuomet dar 5-mete dukryte į Lietuvą atvyko kovo 6 d. Kiros vyras dėl šauktinio amžiaus liko Kyjive. Nors, kaip sako pati Kira, jis, net jei ir būtų galėjęs išvykti, vis tiek būtų likęs Ukrainoje.
„Dėl karo padėties iš Ukrainos neišleidžia vyrų iki 60 metų. Bet mano vyras ir nesiruošė išvažiuoti, net, jei galėtų. Mes išvažiavome, kad jiems visiems atlaisvintume vietą kovos laukui, kad jie dėl mūsų nesijaudintų“, – sako moteris.
Paprašyta papasakoti, kaip ir kada sužinojo apie karą, Kira teigia, kad tą rytą pažadino sprogimų garsai.
„Buvo 5 val. ryto. Atsibudau, bet iš pradžių nieko nesupratau. Priėjome prie lango, nes pro jį gerai matosi Žiuljeno oro uostas. Man pasakė, kad jį susprogdino. Pro langą pamatėme dūmus, o paskui išgirdome ir sprogimus. Jie labai gerai girdėjosi. Buvo labai baisu. Štai taip mes sužinojome apie karą, – pasakoja Kira.
– Mums iš karto paaiškino, kad tai – karas, nebe pratybos, ir kad miestuose prasidėjo kariniai veiksmai. Niekas netikėjo, kad tai išvis yra įmanoma. Žmonės apie galimą karą kalbėjo su humoru, gana skeptiškai jį vertino. Trečiasis pasaulinis karas? Negali būti. Karas XXI a. – kažkokia nesąmonė. Manėme, kad mus gąsdina.“
Kira sako, kad dėl saugumo pasilikti daugiaaukščiame name negalėjo – nes jie stovi arti vienas kito, o, jei prasidėtų šaudymai, slėptis rūsyje būtų pavojinga.
„Pirmą dieną nusprendėme pasilikti namuose, o toliau – stebėti situaciją. Vakare prasidėjo garsūs kariniai veiksmai. Vėl apšaudė oro uostus. Mes girdėjome sprogimus, girdėjome, kaip veikia oro gynyba, sirenos. Mano vyro bendradarbis pasiūlė mums atvažiuoti pas jį – jis gyvena už miesto, kaime, ten nėra jokių karinių objektų, tad, jo manymu, turėtų būti ramu. Atvykome pas jį nakvynės.
Buvo labai baisu. Sūnui – 15 metų, o dukrai buvo penkeri. Labai jaudinausi dėl vaikų fizinio ir psichologinio saugumo, nes sirenos yra baisus dalykas.“
„Baisu, kai prie namų – karinė technika“
Kalbėdama apie žuvusius kare, ukrainietė padėkoja Dievui, kad tarp jos pažįstamų kol kas tokių nėra. Tačiau pasakoja tragiškus įvykius, kai, leidę šeimoms išvažiuoti, rusų kariai apšaudė automobilius:
„Mano kolega okupacijoje išbuvo 11 dienų. Aštuonias iš jų su šeima išbuvo be elektros, praktiškai be jokio ryšio. Jie matė, kaip aplinkui dislokavosi kariai. Jiems pavyko išvažiuoti, padarė tai vieni pirmųjų. Po jų išvažiavo ir kitos šeimos. Rusų kariai leido tai padaryti, sakė: važiuokit. Šeimos susėdo į automobilius, pradėjo važiuoti ir juos sušaudė. Niekas neišgyveno.“
Šeimos susėdo į automobilius, pradėjo važiuoti ir juos sušaudė. Niekas neišgyveno.
Kira prisimena, kaip baisu buvo, kai prie namų rikiavosi karinė technika.
„Baisu, kai prie tavo namų yra karinė technika. Ten neaukšti namai – 5 aukštų. Bučoje daug tokių namų. Jie bandė statyti karinę techniką tarp jų, arčiau laiptinių, kad būtų galima šauti į priešą, tačiau, jei priešas šautų atgal, pataikytų ne į juos, o į gyvenamąjį namą“, – pasakoja moteris.
Informacinio saugumo srityje dirbanti Kira neslepia, kad analizuojant pateikiamą informaciją apie karą Ukrainoje Rusijos socialiniuose tinkluose ją užvaldo nepaaiškinami jausmai. Moteris tikina, kad Rusijos žiniasklaida naudoja Ukrainos kanalo filmuotą medžiagą, tačiau originalų garsą nuima ir informaciją įgarsina priešingai.
Šiandienę tikrovę ji vadina baisiausiu sapnu, o Ukrainos kariškiams ir visai savo tautai negaili gražių žodžių.
„Atrodo, kad esame baisiame sapne, o rytoj pabusime ir viskas bus kitaip. Deja, praėjo jau mėnuo. Tiesą sakant, didžiuojamės savo karine struktūra. Niekas nesitikėjo, kad taip bus. Todėl aš labai didžiuojuosi mūsų kariais, ir mes jiems padėsime, kaip tik galėsime. Didžiuojuosi mūsų žmonėmis, mūsų tauta, – graudindamasi pasakoja nuo karo pabėgusi moteris ir priduria: – Na, o Rusijos daugiau nebemylim...“
Stengiasi palaikyti
Ukrainietė Kirą su vaikais priglaudusi Jūratė pasakoja, kad pirmosios dienos jiems visiems buvo itin sunkios emociškai, menkiausias garsas už lango sukeldavo baimę, kas kartą gauta žinia iš Ukrainos sukrėsdavo ir pravirkdydavo:
„Tikrai baisu žiūrėti, klausyti. Stengiamės juos palaikyti, įnešti tvirtybės, nes jie neturi, iš kur jos gauti.
Už lango koks didesnis garsas – ir jiems jau baisu, kad galbūt ir čia karas. Nusiraminimo teko palaukti ne vieną dieną.
Jų dukrytė, kuriai neseniai suėjo šešeri, kurį laiką net bijojo išeiti iš kambario: kviesdavai kur nors eiti, sakydavo, ne, aš būsiu namie. Nusileisdavo pavalgyti ir vėl grįždavo į kambarį. Matyt, dėl saugumo. Dabar jau tapo drąsesnė, eina į darželį, išeina su mumis pasivaikščioti.“
Jūratė sako, kad suaugusieji geba sutvardyti emocijas, o vaikai – atviri. „Mergaitė po pirmos dienos daržely sako: įsivaizduoji, aš ten susidraugavau su berniuku, kuris yra rusas, ir jis manęs nemušė, nieko man nedarė. Arba, pavyzdžiui, verkia ta mažytė, klausi, kas nutiko, sako, tėvelio pasiilgau, greičiau tas karas baigtųsi. Negali į tai ramiai žiūrėti, tiesiog nepavyksta“, – dalijasi moteris.
