– Kaip vyko darbas iki karantino vaikų dienos centre?
– Mūsų centrą lanko dvylika vaikų nuo aštuonių iki šešiolikos metų, kurie, atėję po pamokų, ne tik pavalgydavo, bet ir dalyvaudavo mūsų bendrose veiklose.
Sugalvodavome edukacijų temas, išvykas, ekskursijas ar šiaip veiklas, tarkim, kiekvieną trečiadienį ateidavo tautodailininkė, ir mes pindavome juostas. Kai savivaldybė dar skirdavo pinigų išorės edukaciniams užsiėmimams, keliaudavome į juos. Šiemet jau neturėjome tokios galimybės, tad tiesiog ėjome ten, kur mus kvietė ir kur galėjome dalyvauti nemokamai.
Pavyzdžiui, artimai draugaujame su M.K.Čiurlionio muziejumi, dažniausiai dalyvaujame jų edukaciniuose užsiėmimuose, o visa kita yra mokama.
Sunku pasakyti, kas ten realiai dabar šeimose yra, nes tų šeimų „nebepačiupinėji“.
Dauguma vaikų centrą lanko jau ne vienerius metus, paskui išauga iš dienos centro amžiaus ir tada išeina. Būna, kad išvažiuoja į kitą miestą gyventi. Pavyzdžiui, gyveno pas mamą, o pasiėmė tėvas, nes daug mano vaikų yra iš socialinės rizikos šeimų. Įvairiai atsiranda ir įvairiai išeina, kiekvienam vaikui atskira istorija... Dirbu su savo vaikais viena, kartais prisijungia mėnesiui ar keliems savanoriai – studentai, kurie nori atlikti praktiką.
– Kaip pasikeitė jūsų veikla, kai vaikai nebegali lankyti dienos centro?
– Pradėjau rašyti dienoraštį, kuriame pažymiu viską, kas nutinka – kokius nurodymus ministerija paskelbė, kaip su tais nurodymais tvarkosi šeimos, peržiūrėjau, ar vaikai turi kompiuterius, pasirodo, kad ne – reikia devynių.
Paprašiau Vaikų dienos centrų asociacijos, bet jų iki šiol negavome, tad dviem vaikams kompiuterius davė mokykla, vienam socialinė darbuotoja išrūpino, vienam kaimynė paskolino, o kiti mokosi mobiliaisiais telefonais. Bet tai labai nekokybiškas mokymasis – ne tik akis skauda, bet ir apskritai koks ten tas darbas?
Taip pat šeimose nutinka tam tikrų dalykų, kuomet prisireikia psichologinės pagalbos, tad tenka ilgai ir išsamiai juos konsultuoti telefonu. Nes kitaip negali, kai žmogus vien tavimi pasitiki. Džiugiausia, kai po tokių pokalbių situacija normalizuojasi.
Daug mano vaikų yra iš socialinės rizikos šeimų. Įvairiai atsiranda ir įvairiai išeina, kiekvienam vaikui atskira istorija...
Nuo karantino pradžios vaikams netekus dviejų karštų maitinimų, – vieną jie gaudavo mokykloje, o kitą Šeimos centre, – pradėjau klausinėti šeimų, ar netrūksta maisto. Žinoma, trūksta. Pradėjau ieškoti, kas galėtų to maisto vaikams nupirkti, nes mums ministerija dar nepervedė lėšų pagal projektą. Paskambinau „Maisto bankui“, bet jis Kaune maistą duoda tik toms organizacijoms, kurios yra pasirašiusios sutartis.
Tuomet kreipiausi į maldos ir paramos akcijos „Šviesos žemėlapis“ organizatorius Šiluvoje, ir jiems padedant buvo nupirkta maisto keturioms mano šeimoms. Atėjau su pirštinėm, kauke, per pirmo aukšto langą per saugų atstumą jį atidaviau. Po kiek laiko to maisto vėl pradėjo trūkti, privatus asmuo vaikams vėl jo nupirko.
– Tad socialinės rizikos šeimoms gyventi karantino sąlygomis dar sunkiau nei anksčiau, kai galėdavo sulaukti realios pagalbos?
– Kaip kad sako kito vaikų dienos centro vadovė, anksčiau mes juos bent „pačiupinėdavom“ – jie ateidavo, susikaupdavo ar nesusikaupdavo, dalyvaudavo ar nedalyvaudavo, ruošdavo pamokas ar neruošdavo, bet mes juos bent matydavome ir tada galėdavome nuspėti, kas darosi, o dabar tik telefonu girdi.
Šeimos gyvena su daugybe paslapčių. Kai kurios atsiveria, kai kurios atskleidžia vieną paslaptį, kurią nori pasakyti, kai kurias paslaptis galima nuspėti pagal vaikų elgesį, pagal kitų vaikų reakciją, yra daugybė požymių.
Sunku pasakyti, kas ten realiai dabar šeimose yra, nes tų šeimų „nebepačiupinėji“. Patys vaikai neskambina, jie ne tokie, kurie skambintų, tai aš ieškau.
Būna įvairiai – kalbuosi su tėvais arba vaikais. Jei man sako „mamai nesakykit“, arba mama neatsiliepia, tuomet tiesiai vaikui skambinu, bet dažniausiai visgi su tėvais kontaktuoju, nes tiek dėl kompiuterių ar maisto tėvai lemiamą žodį pasako.
– Bet jūs ne viena šiomis šeimomis rūpinatės – yra ir seniūnijų socialinės darbuotojos?
– Įvairiai. Jei šeimoje yra vienuolika vaikų, tai toje šeimoje lankosi socialinė darbuotoja. Bet jei yra vienas vaikas ar neįgalumo problemos, tai nesilanko.
Vaikai iš globos namų turi savo socialinius darbuotojus, globojamus irgi kartą per metus atvažiuoja patikrinti, ir tai sako, kad tik vieną vaiką nori pažiūrėti, o kitas – nesvarbu. Tuo tarpu mano supratimu, tai yra nesąmonė, nes būtent reikėjo pažiūrėti tą kitą vaiką, kuris yra neįgalus, o jis tuo metu buvo mokykloje. Požiūris toks – atvažiavome, pažiūrėjome, maisto yra šaldytuve, ir gerai.
Nesakau, kad toje šeimoje kas nors negerai, bet jei aš važiuočiau tikrinti, tai tikrai pagalvočiau, kad jei yra neįgalus vaikas, tai jį pirmiausia reiktų pamatyti. Taip, yra ir labai puikių žmonių ir toje pačioje savivaldybėje, kur tikrai labai daug padaro, iškovoja teismuose vaikams butą, sutaria dėl nemokamo dantų protezavimo ir kita. Tomis socialinėmis darbuotojomis aš tikrai labai didžiuojuosi.
– Tad ką šiuo metu galima būtų daugiau padaryti?
– Manau, kad ir ne karantino sąlygomis joms galima buvo daugiau pagelbėti, pavyzdžiui skirti pinigų vaistams ir drabužiams.
Drabužių labdarą per penkiolika metų gavau vos vieną kartą, o ir tą pačią išmečiau. O dėl vaistų, tai šie vaikai yra tikrai prastos sveikatos. Kas trečiam skauda dantį atėjus į centrą, kas kelintam – galvytę, reikia sutvarkyti nubrozdinimus, ir jie centre tikisi pagalbos.
Būtų labai gerai turėti ir vitaminų, bet kol kas negalima iš projekto lėšų jų pirkti. Taip pat būtina skirti pinigų vasaros stovykloms.
Šios šeimos neturi tokių pinigų, kad galėtų sumokėti už stovyklas, tuomet jie ateina pas mane į dienos centrą. Bet juk yra skirtumas tarp dienos centro mieste ir vasaros stovyklos užmiestyje prie vandens telkinio, o kur dar galimybė su kitais vaikais susitikti... Yra rašomi projektai stovyklų finansavimui gauti, tuomet norintys jau per pirmą valandą nuo paskelbimo užpildo visas vietas.
Kita vertus, būna tokių nemokamų stovyklų, kur, labai abejoju, ar verta leisti vaiką – kur darbuotojai vakaroja, o vaikai daro, ką nori… Ir yra kitokios, kurias organizuoja katalikiškos organizacijos, ten pasirūpinta ir ugdymu, ir priežiūra visą parą.
Pernai labai džiaugiausi viena stovykla, kurioje dalyvavo mano neįgalūs vaikai – ją gyrė ir vaikai, ir globėjai, o ir nuotraukose matyti daugybė patrauklių veiklų, užsiėmimų pagal vaiko poreikius, tokios stovyklos yra vertos, kad jose dalyvautum.
– Ko norėtųsi sau ir kitiems pandemijai atslūgstant?
– Kad tie sprendimai, kurie bus priimti pokriziniu laikotarpiu, būtų teisingi, atsižvelgiant į rizikos grupėse esančių šeimų ir vaikų padėtį. Jie nekalti dėl šitos pandemijos, o tikrai nukentės jų mokslo pasiekimai, nes šie tėvai tikrai nesėdi prie savo vaikų, kai jie dabar mokosi nuotoliniu būdu. Jie mokosi vieni ir dar neaišku, kaip – labai abejoju, kad sąžiningai sėdi ir įsisavina žinias.
Jiems sunku sukaupti dėmesį, kai tuo tarpu mokytojas buvo tai, kas juos stabilizuoja ir pasako: „Na, tu Jonukai, dabar paklausyk, netriukšmauk.“ Nukentės šių vaikų mokslas, sveikata, jų šeimos nukentės finansiškai, tad norėtųsi, kad būtų į tai atsižvelgta ir labiau pagelbėta šioms šeimoms ir ypač šiems vaikams.
Lietuvos šeimos centras kviečia žmones padėkoti prisidedantiems prie gyvybės išsaugojimo šiuo nelengvu metu, ypač dirbantiems priešakinėse gretose kovoje už gyvybę.
Sekmadienį švenčiant Gyvybės dieną, tikintieji jungsis į bendrą maldą už viso pasaulio žmones, kurie rūpinasi ligoniais, kad Dievo paguoda ir meilė sustiprintų medicinos darbuotojus, kovojančius dėl kiekvienos gyvybės, melsis už besilaukiančias mamas, šeimas, vienišus, senus ir sunkiai sergančius žmones, kad Dievo gydantis prisilietimas suteiktų jiems vilties.
Gyvybės diena Lietuvoje švenčiama nuo 1998 metų paskutinį balandžio mėnesio sekmadienį. Šventę 1991 metais inicijavo Kardinolų konsistorija, ją visame pasaulyje išpopuliarino šventasis Popiežius Jonas Paulius II.
