Priežastis ir dar viena – apie savo, kaip mokslininkės, darbą, ji pasakoti galėtų, o apie savo aistrą vilkams Renatai kalbėti sunkiau. Ne dėl to, kad pasakoti nėra ką – greičiausiai todėl, kad perduoti vienos jos gyvenimo vasaros emocijas žodžiais nėra taip paprasta.
Renata augino vilką. Tiksliau – vilkę Spyglę. Telšių miškų urėdijos „Žvėrinčiuje“ su laukiniu gyvūnu tuomet dar būdama studentė ji praleido visą vasarą. Vilkai jos gyvenime likę ir dabar – Renata tiria jų ekologiją, elgseną, populiacijos būklę bei pateikia netikėtas įžvalgas. Pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenančių vilkų genetiniai tyrimai atskleidė, kad iš beveik 600 ištirtų vilkų nėra nė vieno tokio, kurio tėvai būtų giminiški. Įdomu ir tai, kad vilkai jauniklius veda tik tada, jei žino, kad turės, kur juos užauginti.
Gyvoji gamta, sako Renata, turi daugybę paslapčių ir net mokslininkai negali paaiškinti kai kurių gyvūnų elgsenos ypatumų. Panašu, kad kai kurie klausimai gali taip ir likti neatsakyti.
Pasikalbėti su Renata susėdome VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto auditorijoje, kuri kasdieninėje kalboje yra įgijusi „Žvėrių auditorijos“ pavadinimą. Būtent čia Renata skaito paskaitas universiteto studentams: būsimiesiems miškininkams, ekologams, medžioklės specialistams.
– Renata, frazė pokalbis žvėrių auditorijoje skamba kaip visai neblogas romano pavadinimas. Mes esame jūsų darbo vietoje?
– Taip, čia mes turime sukaupę bene turtingiausią mokomosios ir parodomosios medžiagos kolekciją visose Baltijos šalyse, todėl studentams galime perteikti ne tik teorines žinias, bet ir suteikiame galimybę gyvai pamatyti žvėrių eksponatus iš arti, juos paliesti, išanalizuoti kiekvienos rūšies specifinius bruožus.
– Kai atėjau į pokalbį su jumis, žinojau vienintelį raktažodį – vilkas. Jūs nesate žmogus, dalinantis interviu apie save, apie jus informacijos viešoje erdvėje nėra tiek daug arba ji labai specifinė.
– Ir dabar norisi kalbėti ne apie mane, o apie tyrimų rezultatus (šypteli). Viešoji erdvė persotinta žmonių emocijomis, o norisi pusiausvyros. Mano tikslas informuoti visuomenę apie skaičiais ir neginčijamais įrodymais pagrįstą realią padėtį. Manau, kad svarbiausia yra skleisti moksliniais tyrimais pagrįstas žinias apie vilkų populiacijos būklę.
– Kaip į jūsų gyvenimą apskritai atėjo gamta?
– Ji visada su manimi ir manyje, todėl net negalėčiau išgryninti priežasties. Aš manau, kad kiekvienas žmogus pats save formuoja. Nors dažnai, pavyzdžiui, bitininkas sako: bitininkauti mane išmokė senelis. O aš neturėjau mokytojo. Pati savo gyvenime ieškojau savojo kelio ir kūriau save.
Antra vertus, man visada būdavo keista, kai jaunystėje iš draugių išgirsdavau: nežinau, ko noriu gyvenime. Kaip tai nežinai? Aš labai aiškiai žinau. Aš noriu į gamtą, su gamta ir apie gamtą. Niekaip ne kitaip.
O jei paklaustumėte – tada ar dabar – koks miško gyvūnas labiausiai patinka, tai būtų vilkas. Vilkas man patiko visada. Meilė ir žavėjimasis vilkais mane lydi nuolat – jau nuo pirmųjų išlikusių gyvenimo prisiminimų.
– Vilkas nėra dažnas gyvūnas, ypač retas mūsų miškuose jis būdavo seniau. Tad iš kur vaikystėje atsirado susidomėjimas vilku? Iš animacinių filmukų?
– Nemanau. Juk rodė tik „Na, palauk“. O koks ten vilkas? Kiškis apgaudinėja vilką – taip gamtoje nebūna. Net lapė neapgaudinėja vilko, nes jis gerokai už juos gudresnis.
Ne kartą ir pati ieškojau atsakymo, kodėl vilkas, bet, matyt, atsakymas slypi giliau, kažkur pasąmonėje. Tik pamenu, kad kiek paūgėjus atsirado svajonė – labai labai noriu auginti vilką. Tada man galėjo būti gal 12 metų. Kai pagalvoju, utopijų utopija, juk net šeimoje ar giminėje nebuvo žmonių, susijusių su gamta ar laukiniais gyvūnais. Bet jei išdrįsti eiti ten, kur veda širdis, tai ji ir nuves ten, kur svajoji. Svajonės pildosi – reikia tik išdrįsti eiti savo keliu jų pasitikti.
– Kaip išsipildė jūsų svajonė?
– Tiesiogiai. Auginau vilką. Tuo metu jau mokiausi universitete. Natūralu, kad mano aplinkoje jau buvo panašių žmonių, kaip ir aš – nestandartinių, kitaip žvelgiančių į pasaulį. Panašūs panašius traukia ir šliejasi prie jų. Taip formavosi mane supanti „savų“ aplinka. Studijų metais susipažinau su „Žvėrinčiaus“ idėjiniu lyderiu Petru Dabrišiumi. Teko su juo kalbėtis ir apie vilkus, nors tada „Žvėrinčiuje“ jų dar nebuvo.
-
Jogos instruktorius A.Bružas-Vilkas: „Kasdieniai įpročiai ramina psichiką ir keičia sąmonę“
-
Atsargos majoras A.Daugirdas pasidalijo sukaupta patirtimi: kaip išgyventi miške, kokie daiktai praverstų, ką daryti sutikus briedį ar vilką
-
Laura per metus perskaitė 41 knygą: kad išsiugdytų įprotį, reikėjo suvaldyti klaidžiojančias mintis, uždaryti autostradą iki šaldytuvo
Tačiau tokie planai, matyt, Petro galvoje brendo. Kai vėliau jis nutarė, kad reikia vilkų, norėjo, kad bent keli jų būtų šiek tiek prijaukinti prie žmonių – nes dėl atsargaus ir slapto būdo „Žvėrinčiaus“ lankytojai kitaip vilko nepamatytų. Šie gyvūnai dienos metu ilsisi ir apskritai nėra linkę rodytis žmonėms. Kartą Petras atvažiavo pas mane į universitetą ir pasidalino žinia, kad „Žvėrinčiuje“ laukiama vilkiukų vada. Paklausė, gal aš norėčiau auginti vilką, gyventi su vilku. Dėkingumas už tokį pasiūlymą ir parodytą pasitikėjimą išlikęs iki šiol!
Paklausė, gal aš norėčiau auginti vilką, gyventi su vilku. Dėkingumas už tokį pasiūlymą ir parodytą pasitikėjimą išlikęs iki šiol!
Buvo pavasaris, o aš kaip tik metams ketinau išvažiuoti į JAV. Tada būdavo populiaru vykti į užsienį prižiūrėti vaikų. Suprasdama, kad antrą kartą tokio pasiūlymo negausiu, planus išvykti į Ameriką pakeičiau ir išvažiavau į „Žvėrinčių“.
– O iki tol gyvenime buvote mačiusi vilką? Gyvoje gamtoje, ne zoologijos sode?
– Vaikystėje, gal kokioje 4 klasėje, kai dar žiemos būdavo ilgos ir gilios, su klasiokais ir mokytoja slidėmis čiuožėme pamaitinti miško žvėrelių. Kuprinėse – morkos ir burokėliai. Tik nučiuožus iki pusiaukelės laukuose iš miško išėjo vilkas. „Vaikai, viską paliekame čia ir čiuožiame namo“, – pasakė mokytoja, o aš, pamenu, taip norėjau pričiuožti arčiau vilko. Tik vėliau suvokiau, kad mokytoja buvo teisi – laukiniai gyvūnai ne tik žavūs savo išvaizda, bet, neatsakingai elgiantis, jie gali būti agresyvūs.
– Skamba kaip stebuklas, nes pamatyti vilką miške – reta.
– Tam reikia miške būti. Atsitiktinai pamatyti, net ir dabar, kai vilkų populiacija vis gausėja, pasiseka ne dažnam. Tiesa, tai ir buvo vienintelis mano susitikimas su vilku laukinėje gamtoje. Kiti – su auginamais vilkais. Bet aš ir neturiu tokio tikslo: susitikti vilką. Kam? Kad į jį pasižiūrėčiau?
– Arba nufotografuotumėte.
– Kokybiškai fotografuoja fotografai. Tam reikalinga technika, įgūdžiai, tikslingas darbas. O aš? Padaryčiau nebent tik nekokybišką nuotrauką. Mano tikslas – stebėti žvėris, netrikdant jų natūralios elgsenos. Pats informatyviausias tam būdas – žiemą sniege sekti vilkų pėdsakais, bet į priešingą pusę, nei žvėris nuėjo. Kai taip – priešingai – eini pėdsakais, tada matai viską, ką žvėris veikė: kur, kaip ir ką jis medžiojo, kur pasuko, kas jį sudomino, ką uostė, kieno pėdsakais ėjo, kur miegojo, ką ėdė, kur slėpė – visa ši informacija yra „parašyta“ pėdsakuose. Tačiau jei aš eičiau vilkams iš paskos – jie mane pajustų ir pradėtų elgtis kaip persekiojami žvėrys. Man to nereikia. Man įdomu pažinti, koks vilkas yra iš tikrųjų.
– „Žvėrinčiuje“ gyvenote su vilko jaunikliu?
– Taip, toks sprendimas buvo priimtas, nes suaugęs vilkas jau turi susiformavusį būdą, labiausiai tikėtina, kad jis nepriims žmogaus į savo gaują. Vilkas ne šuo, jis neturi poreikio užmegzti ryšį ar draugauti su žmogumi. Žinoma, dar priklauso ir nuo individualaus charakterio. Kiekvienas vilkas – asmenybė. Tą teko patirti dirbant „Žvėrinčiuje“.
Vilkai kaip ir mes, žmonės, yra asmenybės, su kiekvienam būdingu savitu charakteriu ir iš jo išplaukiančiais skirtingais sprendimais įvairiose situacijose. Štai, jums patinka žmones kalbinti, o kitas nori užsidaryti nuo visų ir, tarkim, programuoti. Vilkai tokie patys.
Man įdomu pažinti, koks vilkas yra iš tikrųjų.
Iš penkių vilkiukų vados mes išsirinkome tokią vilkę, kuri atrodė bus linkusi palaikyti ryšį su žmonėmis, bet su laiku paaiškėjo, kad ji turi ir lyderiaujančios bei nepriklausomos asmenybės bruožų. Vėliau, būdama su manimi ir Petru, vilkė pradėjo suvokti mus kaip savo gaujos narius. Vilkei buvo išrinktas vardas – Spyglė.
Su Spygle drauge praleidau vasarą, visas dienas nuo ryto iki vakaro. Mudvi gyvenome iš karto kieme, paskui – miško aptvare. Buvau su Spygle nuolat, dažnai ateidavo ir ją pakalbindavo Petras. Kartais atvažiuodavo ir ją filmuodavo komanda iš Lietuvos televizijos, nuotraukose įamžino fotografas. Daugiau nebuvo žmonių, kurie prie jos galėtų prieiti ir pabūti. Kiti jai buvo svetimi. Kartu aptvare augo ir keli šunys.
– Vilką, matyt, geriausia ir lyginti su šunimi. Mažas šuo žmogui rodo jausmus, pavyzdžiui, vizgina uodegą ar laižo nosį. O vilkiukas?
– Kaip minėjau, vilkams būdingas individualus charakteris. Štai Spyglė tik pakentė, kad mes buvome šalia. Atrodė, kad ji galvoja: „Tiek to, būk“. Taip elgėsi net ir būdama maža. Iš pradžių buvome paėmę du vilkiukus su mintimi, kad jiems nebūtų liūdna. Juk nebuvo jokios patirties, jokios literatūros, neradome jokios informacijos apie vilkų auginimą. Viskas buvo įgyta per asmeninę patirtį.
Pasirodė, kad jų abiejų charakteriai – visiškai skirtingi. Spyglė buvo labiau smalsi, o kitą vilkę pavadinome Baile. Ji visko paniškai bijojo, nebuvo įmanoma užmegzti ryšio. Tad ją sugrąžinome į jos gimtąją gaują.
– Kokia toji vasara buvo jums, kokia patirtis?
– Spyglė mane priėmė kaip gaujos narį. Labai gerai atsimenu, kai po dviejų mėnesių nuolatinio buvimo su Spygle nutariau aplankyti tėvus ir pirmą kartą išvažiavau. Tada pirmą kartą pabėgo ir Spyglė. Maža vilkė peršoko per dviejų metrų tvorą, ko niekada iki tol nebuvo dariusi. Nedarė to ir vėliau.
Svarstau, kad ji laikė mane viršesniu gaujos nariu, nes tą rodė jos elgesys. Vienas iš pavyzdžių – kai ją reikėjo paskiepyti. Jei ji būtų galvojusi, kad ji aukščiau manęs – ji būtų man įkandusi, nes pirmą kartą ją laikiau stipriai suėmusi rankomis, pirmą kartą jai sukėliau skausmą. Bet ji to nedarė, o taip pagal hierarchiją elgiasi žemesnis su aukštesniu vilku. Tokie niuansai rodo, kad ji laikė mane vedliu. Ir jei vedlys išvažiavo – reikia bėgti iš paskos, nes vilkai įpratę gyventi gaujoje.
Svarstau, kad ji laikė mane viršesniu gaujos nariu, nes tą rodė jos elgesys.
Kai gyvenau „Žvėrinčiuje“, mudvi su Spygle kiekvieną rytą ir vakarą eidavome į mišką pasivaikščioti. Dėl viso pikto aš ją vesdavausi už pavadėlio.
Būnant su Spygle, kaupėsi ir mano patirtis, pastebėjau įdomių elgesio niuansų. Štai jei lygintume vilką su šunimi, jų protinius sugebėjimus, elgseną – vienodo amžiaus šuo ir vilkas yra kaip studentas ir profesorius.
Jaunas šuo kvailioja, šokinėja, laksto, žaidžia. O Spyglė net pirmą savo gyvenimo vasarą to nedarė. Ji stebėdavo, žiūrėdavo, darydavo išvadas. Pavyzdžiui, jei pririštas šuo, ypač jaunas, susipainioja savo pavadėlyje, apsivynioja aplink pasitaikiusius daiktus, – jam prireikia žmogaus pagalbos. Spyglė tokioje situacijoje susitvarkydavo pati. Ne kartą stebėjau, kaip miške jos pavadėlis apsivyniodavo apie krūmų stiebus, o ji „įsmeigdavo“ nosį į pavadį ir „apvaikščiodavo“ krūmą taip, kad pavadėlis išsivyniodavo. Taip elgėsi kelių mėnesių vilkiukas! Aš ja didžiavausi, tai taip nerealu!
Arba kartą stabtelėjau miške prie aviečių krūmo ir ėmiau skabyti bei valgyti uogas. Atkreipiau dėmesį, kaip Spyglė atidžiai stebėjo mane, o galiausiai taip pat ėmė savarankiškai ėsti ir pati.
Kalbant apie pasivaikščiojimą su šunimi, jei gyvūnas neturi dresūros pagrindų, dažnai jis paskui save „velka“ šeimininką, bandantį jį sulaikyti pavadėliu. Ką darydavo vilkė? Pasivaikščiojimų metu pavadėlis visada būdavo laisvas – kai ji eidavo, pavadėlis laisvai kabėdavo ore, kaip karoliai.
Ne kartą Spyglė savo elgesiu parodė, kad ji norėtų eiti ne pagrindiniu keliuku, o gilyn į mišką – jai ten įdomiau, informacijos ir veiklos daugiau. O man patogiau pagrindiniu keliuku. Kai Spyglė pasisukdavo eiti į mišką, aš stabtelėdavau. Į mane žvelgdama sustodavo ir Spyglė. Man vos vos timptelėjus pavadėlį, ji atsidusdavo (taip taip, išraiškingai atsidusdavo!) ir tipendavo pagrindiniu keliuku toliau. Tad štai, dėl visų šių patirčių man net jaunas vilkas yra profesorius.
Tas vilko mokymasis, aplinkos stebėjimas, įžvalgumas, gebėjimas daryti išvadas, žaismingumas pritrenkia.
Kartą į aptvarą, kur gyveno Spyglė ir keli šunys, Petras atnešė kaulų, ant kurių buvo ir mėsos. Pirmieji skanėstus pasigriebė šunys, o Spyglei neliko. Tačiau visų kaulų šunys neįveikė. Kaip jiems būdinga, kiekvienas išsikasė po duobę ir likučius užkasė. Paslėpė. Visa tai su įstabiu atidumu stebėjo mažoji Spyglė, tačiau juk kaulo ji neturėjo. Tada apsidairė, rado akmenuką, iškasė duobę, į ją padėjo akmenuką, užkasė ir net nosimi užspaudė.
Tas vilko mokymasis, aplinkos stebėjimas, įžvalgumas, gebėjimas daryti išvadas, žaismingumas pritrenkia. Labai didelis įspūdis. Nesitikėjau, kad vilkas tiek pranašesnis už šunį.
– Auginti vilką buvo jūsų svajonė. Jūs laiminga, kad ji išsipildė?
– Taip, labai norėjau auginti vilką ir tokią patirtį turėjau. Žmonių, kurie irgi nori auginti vilką, matyt, yra ir daugiau. Nes gi labai faina. Ką aš galėčiau jiems patarti? Jei gali neauginti vilko – prašau, neaugink vilko. Jis yra pernelyg aukšto mąstymo, pasaulio suvokimo, protingas gyvūnas, kad mes jį dėl savo užgaidos galėtumėm taip kankinti.
Jei gali neauginti vilko – prašau, neaugink vilko. Jis yra pernelyg aukšto mąstymo, pasaulio suvokimo, protingas gyvūnas, kad mes jį dėl savo užgaidos galėtumėm taip kankinti.
Dažnai pastebėdavau, kaip Spyglė kviečia mane būti kartu su ja. Ji nori bėgti, nes kažką pajuto, išgirdo. Ji užuodžia. Ji nori perduoti tą informaciją man, kad aš būčiau kartu su ja – Spyglė labai aiškiai tai išreikšdavo. Bet aš negaliu. Aš nepabėgsiu jos greičiu, neužuosiu, kaip ji, aš negirdėsiu to, ką girdi ji, nes mūsų klausa nė iš tolo neprilygsta vilkiškai.
Dėl to būdavo labai skaudu. Aš esu primityvi, ne vilkas. Aš neturiu tokių juslių ir gebėjimų, ką turi vilkas. Ir aš savo buvimu šalia ją ribodavau. Mane tai gniuždė.
– Nebuvote pagalvojusi apie tai seniau?
– Tada buvau studentė, kuri turėjo svajonę ir žūtbūt norėjo ją įgyvendinti. Tik vėliau atsirado žinios ir supratimas – viskas atsirado iš patirties, iš bendravimo su Spygle. Visada taip būna – kai ateini į kokią nors naują sritį, labai daug ko nežinai. Pradžioje būna tik noriu, faina. O paskui, kai jau teko susidurti su tokiais niuansais, pasirodė, kad gali būti ir skaudu.
Nors, žinoma, ši patirtis man – neįkainojama ir begalybę kartų teisingas pasirinkimas buvo ne skristi į Ameriką, o auginti vilką. Taip vedė mano širdis – džiaugiuosi, kad išgirdau ir jos paklausiau.
– Niekada nebuvote pasijutusi nesaugiai?
– Ne. Gal tik nerimo buvo, kaip ir minėjau, kada Spyglę reikėjo skiepyti. Žinoma, patirčių buvo ir daugiau. Spyglė turėjo keistą įprotį: naktį, man išėjus į kiemą, ji prisėlindavo iš užnugario ir šokdavo ant pečių – jos nasrai atsidurdavo ties mano ausimi. Nežinau, kodėl ji taip darė. Galbūt jai tai buvo kaip žaidimas? Tiesa, niekada nekąsdavo.
– Po tos vasaros daugiau Spyglės nematėte?
– Važinėdavau pas ją savaitgaliais. Būdavo, kai grįžusi įeidavau į kiemą, ji sprukdavo. Tik išgirdusi mano specifinį švilpimą, suklusdavo. Jai tai būdavo signalas, kad žmogus nėra svetimas. Bet garsas, matyt, nebuvo pakankamai informatyvus, kad Spyglė bėgtų artyn sveikintis. Tik tada, kai ją pasiekdavo mano kvapas, atbėgdavo ir džiaugdavosi – panašiai taip, kaip ir šuo, tik trumpiau. Šokinėdavo, laižydavo, vizgindavo uodegą. O paskui, pasidžiaugusi, vėl tapdavo santūri. Manau, kad kvapas yra esminis informacijos šaltinis vilkams.
Paskui nutiko taip, kad Spyglės nemačiau apie dvejus metus. Kartą su vienos konferencijos dalyviais atvažiavome į „Žvėrinčių“. Tik keletas konferencijos dalyvių žinojo apie mano patirtį auginant Spyglę, todėl Petras pasiūlė jiems sustoti už tvoros, o aš įėjau į kiemą. Be Spyglės, kuri tuo metu jau buvo suaugusi vilkė, ten buvo dar keli vilkai. Jie iš karto spruko, tačiau Spyglė, išgirdusi švilpimą ir užuodusi kvapą, atbėgo džiaugtis. Susitikimo istorija pasikartojo, tarsi nebūtų dvejų metų atotrūkio!
– Jūsų veikla ir dabar yra susijusi su vilkais, tik kaip mokslininkės?
– Taip, greta to, kad vedame paskaitas studentams, mes atliekame mokslinius tyrimus, nemažai jų susiję su vilkais. Tiriame sumedžiotus vilkus.
Keistas dalykas, bet mes iš sumedžioto vilko, turėdami tik raumens gabaliuką, galime pasakyti, kiek toli vilkai keliauja, iš kur jie atkeliauja, ar jų tėvai buvo giminiški ir daug kitų faktų. Daug dalykų atskleidžia genetika.
O jei jis yra giminė – jis tokiam vilkui nepatrauklus. Vis susimąstau, kaip taip gali būti?!
Esame genetiškai ištyrę jau apie 600 sumedžiotų vilkų. Tai didelė imtis, ir iš jos neradome nė vieno vilko, kurio tėvai būtų giminiški. Ką tai reiškia? Kad laukinėje gamtoje gyvenantys, mūsų supratimu, primityvūs vilkai supranta, kad šitas vilkas jam nėra nei sesuo ar brolis, nei pusbrolis, nei antros kartos pusbrolis, todėl su juo galima turėti palikuonių. O jei jis yra giminė – jis tokiam vilkui nepatrauklus. Vis susimąstau, kaip taip gali būti?! Juk jie nerašo giminės genealogijos istorijos. Kaip jie tai supranta? Man tai paslaptis.
– Gyvoji gamta iš tiesų turi daug paslapčių ir daugybės dalykų mes nesuprantame.
– Labai daug. Moksle mes tiriame tai, ką galime pamatuoti, pasverti, dabar jau tyrinėjame genetiką. Bet vis vien, kiek daug nežinome! Ką vilkas jaučia? Ar pažįsta užpernai metų vados brolius ir seseris? Mes to nežinome, mes nemokame ištirti. Net kalbos vilkų neperprantame. Galime užregistruoti skleidžiamų garsų įvairovę, dažnį, bet kokią jie perduoda informaciją?
– Renata, pastaraisiais metais vilkų Lietuvoje daugėja. Kaip tai galima paaiškinti?
– Patikslinsiu – daugėja visų žvėrių. Kalbant apie medžiojamuosius žinduolius, ypač daugėja elninių. O jie yra vilkų maistas. Todėl miškuose vilkai dabar yra sotūs, dėl to išgyvena daugiau jauniklių.
Bet panašu, kad mes prieiname ribą, kai gamtoje daugiau vilkų nebetelpa, nes aplinkos talpumas nėra begalinis. Taip nutiko, pavyzdžiui, su šernais, kurių prisiveisė labai daug. Tada prasidėjo afrikinis kiaulių maras, o dėl didelio gyvūnų tankio liga persidavė labai greitai ir nuvilnijo ne tik per Lietuvos teritoriją.
Tyrinėdami vilkus linkstame link išvados, kad jau trūksta laisvų teritorijų, kuriose galėtų susidaryti naujos gaujos. Tai natūraliai stabdo populiacijos augimą, nes vienos gaujos teritorija miškų zonoje yra apie 200 kvadratinių kilometrų.
Kai ėmėme tyrinėti vilkus, medžiotojams reikėjo pateikti sumedžiotos vilko patelės gimdą. Pagal ją matosi, ar vilkė tais metais turėjo jauniklių ir kiek. Įdomus dalykas, nes pas šuns patelę to nesimato, o pas vilkę – matosi, net praėjus 9 mėnesiams po jauniklių vedimo, t. y. visą laikotarpį nuo jauniklių vedimo iki kitos rujos.
Jei nėra laisvos teritorijos, nesusidaro naujos poros, nes vilkai žino, kad neturės, kur išauginti jauniklių.
Pagal tai galima daryti išvadas, kad jaunų jauniklius vedančių porų skaičius santykinai nebedidėja, to priežastis – neužimtų teritorijų trūkumas. Jei nėra laisvos teritorijos, nesusidaro naujos poros, nes vilkai žino, kad neturės, kur išauginti jauniklių.
– Kai miškuose yra daugiau vilkų, pamatyti jį tikimybė yra didesnė. Kaip reiktų elgtis miške pamačius vilką?
– Pamačius vilką ar kitą plėšrūną visų pirma reikėtų nebemažinti atstumo iki jo. Nereikėtų eiti kuo arčiau, pavyzdžiui, siekiant nufotografuoti. Pamačius vilką ar plėšrūną iš tos vietos reikėtų trauktis. Jei gyvūnas jus irgi pastebėjo, reikia eiti atatupstam, veidu į gyvūną. Nes jis supranta, kur veidas, o kur nugara, o veido gyvūnas vengia labiau.
Svarbiausia taisyklė – nebėgti. Tai blogiausia, ką žmogus, neatlaikęs nervinės įtampos, gali padaryti. Tada plėšrūnui, net jei jis sotus, net jei jūs jam nekeliate asociacijų su maistu, sukyla grobio persekiojimo instinktas. Atsiranda didelė tikimybė, kad plėšrūnas bandys jus vytis.
