Apie tai, ką reiškia dirbti su ypač svarbiais keliautojais, kurie jų paliko neišdildomą įspūdį ir kodėl bent kartą kiekvienas turėtų išbandyti VIP terminalo paslaugas, pranešime žiniasklaidai pasakoja pati vadovė.
-
Eglė ir Andrius įsirengė „Zirzalinę“ kelionėms po Lietuvą ir Europą: galime bet kur sustoti, nakvoti ir džiaugtis gamta
-
Į Monblaną įkopusi 17-metė Rugilė: „Labai keistas jausmas, kai trūksta oro“
-
Mingailė ir Albertas su mažyliu ir šunimis keliauja po kalnus: „Net vienos iš trejų mūsų vestuvių vyko kalnuose!“
– Aušra, matėte VIP terminalų kaitą nuo tada, kai 1993 metais buvo įkurtas pirmasis panašaus pobūdžio terminalas. Kaip keitėsi ypač svarbių asmenų terminalai ne tik iš vizualinės, architektūrinės pusės, bet ir savo funkcine prasme? Kokį didžiausią proveržį išskirtumėte?
– Taip, iš tiesų 1993 metais buvo išleistas Vyriausybės nutarimas, kuris įgalino įkurti labai svarbių asmenų aptarnavimo salę. Terminale buvo surasta tam tinkama vieta viename iš sparnų, turėjusi atskirą nuo kitų keleivių patekimą. Keliaujantieji per šią salę turėjo galimybę paprasčiau priduoti bagažą ir būdavo nuvežami tiesiai prie orlaivio. Salės interjeras buvo kiek šiltesnis nei likusi terminalo dalis, tačiau ypatingų funkcijų tikrai nebuvo.
O štai 2013 metais, kai Lietuva ruošėsi pirmininkauti ES tarybai, reikėjo labai greito sprendimo pastatui, kuriame galėtume priimti aukštas pareigas užimančius šalių atstovus. Greitas sprendimas ir buvo padarytas, nes per daugiau nei tris mėnesius, rekonstravus buvusios Patrulinės tarnybos pastatą, buvo įkurta LSA (labai svarbių asmenų) salė.
Be visų saugumo paslaugų, svečiams buvo skirtos trys salės, tinkamos darbui ir susitikimams, baras bei virtuvė. Buvo ir atskira prezidentinė salė, skirta ypač aukštas pareigas einantiems šalių pareigūnams. Čia dominavo ir klasikinis, ir net vietine tautodaile persmelktas stilius. To sprendimo tuo metu užteko, nes prioritetas buvo greičiui, kad patalpos kuo sparčiau atsirastų.
O šiais metais dienos šviesą išvydo jau tarptautiniu pavadinimu pakrikštytas VIP terminalas su antrame aukšte veikiančiu konferencijų centru. Tai iš esmės kitoks sprendimas. Šis pastatas ir pats jo verslo modelis yra detaliai apgalvotas, viskas pritaikyta rinkos poreikiams, technologiniai sprendimai yra visiškai kito kokybės lygio. Pirmajame aukšte įrengtos kelios laukimo salės, „lounge“ zonos, patikros procedūrų zona, kavinė, antrajame – iki 300 žmonių galinti priimti konferencijų salė su vaizdu į orlaivių peroną.
– Įprasta manyti, kad VIP terminalas skirtas tik ypač svarbiems keliautojams, tačiau šiandien naujuoju terminalu gali naudotis bet kas, susimokėjęs atitinkamą pinigų sumą. Ar daug žmonių naudojasi šia galimybe?
– Susidomėjimas VIP terminalo paslaugomis prieš arba po skrydžio (atvykus) labai sparčiai auga. Vasarą, kuomet aviacija po pandemijos ir vėl buvo grįžusi prie nuoseklaus augimo, turėjome tikrai nemažą privačių keleivių srautą, kurie rinkosi būtent VIP terminalą. Priežastys gana žemiškos – daugumai tokia galimybė suteikia daugiau privatumo, o tai šiais laikais yra jau savaime didelė privilegija. Kaina (pirmam asmeniui siekia 230 eurų, antram ir kiekvienam kitam – 110 eurų) nėra didelė, palyginti, kokios kokybės paslaugas galima gauti. Dabartinė pandemijos situacija tikrai prisidėjo prie VIP terminalo populiarumo.
Tiesa, šis terminalas neturi likusiems terminalams būdingų parduotuvių, tačiau norinčiuosius transportas ten visuomet nuveža, palydi, palaukia ir vėl parveža į VIP terminalą. Dėmesį stengiamės užtikrinti kiekviename žingsnyje: nuo pageidaujamo maisto ir užkandžių iki patogių laukimo vietų ar privačios palydos mūsų transportu iki pat orlaivio. Jei yra poreikis iki lėktuvo keliauti savo transportu, sutvarkome tam leidimus.
– Per savo darbo patirtį teko organizuoti ir prisidėti prie įvairių vizitų. Kurie jų jums paliko išskirtinį įspūdį?
– VIP terminale iš tikrųjų teko matyti įvairiausių keliautojų: tai įvairių šalių premjerai, prezidentai, karališkų šeimų atstovai, monarchai. Taip pat, žinoma, pramogų pasaulio atstovai: kino aktoriai, muzikos pasaulio žvaigždės, sportininkai. Kitaip tariant, tie, kurie atvyksta į mūsų šalį ir siekia privatumo, dažniausiai neišvengiamai keliauja būtent per VIP terminalą, todėl tokie vizitai man yra tapę kasdiene praktika. Vieniems jų pasirengimas reikalauja daugiau dėmesio ir streso, kitiems – mažiau, bet bemaž visi palieka tam tikrą įspūdį.
Asmeniškai man neišdildoma patirtis buvo popiežiaus Pranciškaus vizitas. Įspūdį kūrė tai, kad visa sutikimo ceremonija vyko ne kaip įprasta prezidentūroje, bet oro uoste. Pasirengimui buvo sutelktos maksimalios komandos pajėgos, dirbome be išeiginių, bet visi nekantriai laukėme popiežiaus. Reikėjo kruopščiai suplanuoti kiekvieną detalę, net orlaivio parkavimas pirmą kartą mūsų istorijoje vyko netradiciškai, kad tik galėtume patiesti kilimą nuo trapo iki pat terminalo. Sprendimai buvo itin atsakingi – juk vizitą stebėjo tokia didelė pasaulio dalis!
Reikėjo kruopščiai suplanuoti kiekvieną detalę, net orlaivio parkavimas pirmą kartą mūsų istorijoje vyko netradiciškai.
– Vilniaus VIP terminalu naudojosi daugybė žymių žmonių. Ar tenka susidurti su išskirtinėmis jų užgaidomis?
– Tiesą sakant, esu pastebėjusi, kad ryškiausios ir svarbiausios personos būna labai paprastos. Kartais, sužinojus, kad netrukus sulauksime ypatingų svečių, būdavo, jog apima jaudulys ar net baimė, tačiau patirtis užgrūdina – visi čia dirbantys yra profesionalai, neabejojame savo kompetencijomis patenkinti poreikius.
Vis dėlto pasitaiko kurioziškų situacijų: ruošiesi rimtam vizito priėmimui, o svečiai nusiteikę linksmai, nori šėlti. Tokia patirtis buvo pasitinkant roko muzikantus iš grupės „Aerosmith“ – nors iš orlaivio lipo gana pavargusios asmenybės, vos įžengę į terminalą ėmė linksmintis: atėmė personalo racijas, puolė kiekvienam į glėbį, dainavo, bendravo, ragavo gerbėjų atvežtą šakotį ir tikrąja žodžio prasme mėgavosi vizitu.
Būta ir priešingų situacijų, kai svečias iš anksto prašo apsaugoti nuo fotografų blyksčių oro uoste ar kito dėmesio – tokią patirtį turėjome su atlikėju Eltonu Johnu. Pasitaiko ir visiškai neemocionalių įžymybių, tokių, kurios nori kuo greičiau dingti iš oro uosto. Pamenu, jog atvykus futbolininkui Ronaldo, šis visiškai nepageidavo dėmesio.
– Ar daug laiko ir jėgų reikalauja pasirengimas išskirtiniams vizitams?
– Prieš kiekvieną vizitą atvyksta išankstinio parengimo grupė, su kuria detaliai aptariame visą planą, išsiaiškiname poreikius, nusistatome, kada bus atliekama patikra ir kitos būtinosios keliavimo procedūros. Juk nesvarbu, jog tai VIP terminalas, – pagrindinės taisyklės čia visiems galioja tos pačios.
Stengiamės iš anksto suplanuoti, kur tiesti kilimus, kur kabinti vėliavas, kas konkrečiai pasitiks ar palydės svečią.
Šiaip pasirengimas vizitams yra labai kruopštus ir didelės atsakomybės reikalaujantis darbas, tačiau per eilę metų pripratau ir prie tempo, ir prie šiokios tokios įtampos. Be to, turiu puikų kolektyvą – VIP terminalo personalas yra tikrai profesionalus. Mums svarbu kiekvienam keleiviai užtikrinti pačią maloniausią patirtį, todėl dirbame taip, kad visi keliaujantieji turėtų pakankamai erdvės sau.
Naujajame VIP terminale turime kur kas daugiau privačių erdvių, todėl stengiamės užtikrinti, kad srautai nesikirstų. Sakykime, jei tuo pačiu metu terminale vieši prezidentas, tai kiti, čia laukiantieji skrydžio, jo net ir norėdami nesutiks.
– Su ypač svarbiais keleiviais dirbate jau 15 metų, bendrai aviacijoje – 23 metus. Kuo aviacijos sritis jus žavi, ar pati dar jaučiate malonumą skraidydama?
– Esu visiškai priklausoma nuo aviacijos! Nežinau, kur slypi didžiausia šios srities paslaptis, bet dauguma, bent kartą prisilietę prie aviacijos, negali taip lengvai nuo jos nusisukti. Man mano darbas – didelis malonumas, pradedant nuo viso veiksmo terminale, baigiant tiesiog stulbinamu vaizdu, kurį kaskart matau pro langus.
Stebiu, kaip dirba kitų šalių personalas, tačiau tai džiaugsmo lygio nesumažina, priešingai – mėgaujuosi, kad galiu suderinti darbą ir malonumą.
Be to, esu orientuota ne tik į galutinį rezultatą, bet ir į procesą – jei tik turiu galimybę, visuomet pabendrauju su keleiviais, stengiuosi kurti pozityvų santykį. Žinau, kad kiekviena delegacija ir kiekvienas VIP terminalu keliaujantis asmuo man yra unikalus. Galiu patikinti, jog nėra dviejų vienodų aptarnavimų ar identiškų keliavimo patirčių.
O keliauti tikrai vis dar mėgstu, gaila, kad situacija tam kol kas nėra pati palankiausia, bet, viliuosi, jog netrukus grįšime prie įprastos praktikos.
Tiesa, aš turiu profesinę ligą ir keliaudama dažniau fiksuoju kiekvieną oro uosto detalę, stebiu, kaip dirba kitų šalių personalas, tačiau tai džiaugsmo lygio nesumažina, priešingai – mėgaujuosi, kad galiu suderinti darbą ir malonumą.
