Be to, gydytojas yra net keturių knygų – romanų „Miestelis, kuris buvo Jo“ ir „Afganistano daktaras“, dviejų dalių monografijos „Vištytis“ ir apsakymų knygos „Gydytojai miršta kitaip“ – autorius.
Paklaustas apie savo dabartinę kasdienybę, jis pirmiausia ir pamini knygas. Šiuo metu jo planuose – trečias ir ketvirtas monografijos „Vištytis“ tomas. Medžiagą, apimančią beveik visas jo gimtojo miestelio sferas, pradedant istorija, baigiant visuomenine veikla, jis renka nuo 1994-ųjų.
Pasak pašnekovo, medicina ir rašymas jį lydėjo visą gyvenimą. „Yra žmonės polimatai (mokslininkai universalai – red.), kurie domisi įvairiomis sritimis. Turbūt esu vienas iš jų, – juokiasi. – Galiausiai naujausia mano knyga „Gydytojai miršta kitaip“ nenutolusi nuo gydytojo darbo. Norėjau parodyti gydytojo kasdienybę, jo vidinį pasaulį įvairiais pjūviais – per emocijas, pasaulėjautą, pašaukimą. Knyga, kaip ir „Afganistano daktaras“, gimė iš noro perteikti savo patirtis.“ O tos patirtys, kaip tuoj sužinosite, iš tiesų neeilinės.
– Dalyvavote net trijose misijose Afganistane. Kodėl nusprendėte į jas vykti?
– Afganistane iš viso praleidau apie dvejus metus. Pirmą kartą išvykau 2004 m. Motyvas buvo toks, kad norėjau kažką pakeisti gyvenime, nusibodo sėdėti kabinete su popieriais. Tuo metu į Afganistaną kaip tik buvo įvestos NATO pajėgos ir atsirado labai didelis gydytojų poreikis. Aišku, važiavo tie, kurie turėjo patirties, o aš kaip tik daug metų dirbau skubios pagalbos srityje. Pirmas krikštas truko keturis mėnesius: dirbome su šautinėmis žaizdomis, sprogimų traumomis, galūnių amputacijomis. Tai buvo mano pirmoji patirtis.
Afganistane iki šiol yra apie 10 milijonų minų, kurios gali sprogti.
Kai po metų vykau su Lietuvos kariais, jau žinojau, kas manęs laukia. Tąkart buvo daug fizinio darbo, nes mums nuo nulio reikėjo įkurti bazę ir ligoninę su operacinėmis bei visais kitais skyriais. Ten buvo tik plynas Mėnulio kraštovaizdžio laukas. Miegodavome ant žemės, pasitiesę miegmaišį.
Kai po pertraukos vėl atvykau į tą pačią bazę, ji jau buvo visiškai įrengta, turėjome biblioteką, sporto salę, ramovę, puikią valgyklą. Juokavau, kad dabar gyvename kaip kurorte. Tačiau darbo, aišku, buvo daug. Kita vertus, ten nieko daugiau nenuveiksi – arba dirbdavau, arba rašydavau. Kartais pasižiūrėdavau filmą arba pažaisdavau tenisą. Į vadinamąjį konteinerį grįždavau tik permiegoti, o iki vienuoliktos–dvyliktos valandos nakties būdavau ligoninėje.
– Kokie įspūdžiai iš misijų Afganistane labiausiai įsirėžę?
– Didelė problema – ne tik skurdas, bet ir didelis mentaliteto, kultūrų skirtumas. Afganistaniečiai gyvena viduramžiuose ir visas jų gyvenimas remiasi religija, kuri ne visada yra pats geriausias būdas spręsti problemas.
Pavyzdžiui, ar moteriai gimdyti namuose ar vežti į ligoninę, sprendžia mula (musulmonų dvasininkas – red.), o ne gydytojas. Kita vertus, jis susitaria su gydytoju, organizuoja transportą, taigi rūpinasi vaiku ir motina, todėl vienareikšmiškai negalima sakyti, kad yra blogai.
Labai didelis mirtingumas nuo įvairių ligų. Siaučia infekcinės, parazitinės ligos, tuberkuliozė, meningitai, osteomielitas, avitaminozė, nudegimai, šalčio traumos... Vyrų vidutinis amžius – apie 35 metus. Tiesa, jie dažniausiai žūsta nuo traumų, šautinių žaizdų, avarijose.
Nors vietinėje ligoninėje gydytojai buvo tikrai kompetentingi, deja, reikiamų priemonių ir įrangos trūko. Mūsų devizas buvo pasiekti vietinių žmonių širdis, t. y. padaryti jiems kažką gero, gerumu juos patraukti į savo pusę, nes kitaip jie nueis pas talibus. Taigi kartais per dieną tekdavo priimti po 50 žmonių, atlikti 2–3 operacijas, važiuodavome į vietinius kaimus ir ten atsirinkdavome žmones, kuriuos reikia operuoti.
Baisiausia būdavo matyti užleistus atvejus, kai patys jau negalėdavome padėti. Tuomet tardavomės su vietinėmis ligoninėmis, su vietinės valdžios atstovais ir organizuodavome pervežimą. Labai dažnai pasitaikydavo nudegimų, ypač tarp moterų, nes ten visur naudojamos tik žibalinės lempos, viskas „ant dujų“. Būdavo net turguje sprogimų, kai sandėliuose sprogdavo dujiniai balionai. Vieno įvykio metu nudegė vienuolika moterų.
– O kaip buvo su saugumo pojūčiu?
– Kur nors išvažiuodavome iš bazės tik su apsauga – 3–4 šarvuočiais. Įsimintiniausias atvejis, kai vidury nakties mums reikėjo paimti žuvusį vokietį iš vietinės ligoninės. Jis keliavo per Afganistaną, norėjo parašyti knygą, bet buvo nužudytas. Jau susiruošėme jo kūną krauti į mašiną, kai staiga prigužėjo pilnas kiemas talibų. Jų buvo mažiausiai 50 – apie 10 mašinų. Ir niekas nekalba angliškai. Mūsų buvo gal 16 žmonių. Tuomet jau galvojau, kad man viskas, kad gyvi iš čia neištrūksime. Buvo daug baimės – su visais jau ir atsisveikinęs buvau.
Tačiau jie pradėjo kažkam skambinti, aš irgi paskambinau vyriausiam ligoninės gydytojui, jis greičiausiai paskambino policijos vadui, šis – karo lauko vadui, ir jie susitarė mus paleisti. Kaip vėliau sužinojau, talibai būtų reikalavę už vokiečio kūną didelės išpirkos.
Jų buvo mažiausiai 50 – apie 10 mašinų. Ir niekas nekalba angliškai.
Būti apšaudytam teko tik vieną kartą, paprastai tik sužinodavau, kad buvo apšaudymas. Tą kartą, kai į stovyklą atskriejo galinga raketa, vokiečių ligoninės palapinėje sėdėjau ant kėdės. Smūgis buvo toks, kad kėdė iš po manęs išslydo. Laimė, niekas nežuvo. Tokiais atvejais iš karto prasideda evakuacija į bunkerius. Viskas tęsiasi pusę dienos ar ilgiau. Kai nusprendžiama, kad saugu, ligoniai evakuojami atgal į ligoninę.
Lietuvių bazė nebuvo dažnai puldinėjama, nors buvo ir čia susisprogdinti atklydusių savižudžių, nukentėjo ir medicinos punktas. Tačiau ten būdamas kiekvieną minutę negalvoji apie saugumą, nesidairai, ar kas nors nepuola. Tiesiog dirbi savo darbą.
– Nė neabejoju, kad teko matyti ne vieną mirtį. Kaip jautėtės tokiose situacijose?
– Atsimenu, kai sprogo ant minos užvažiavęs ukrainiečių šarvuotis, buvau pasimetęs. Maniau, kad bus keturi ar penki lavonai, bet, ačiū Dievui, jie atsipirko lengvais sužeidimais. Aišku, liko potrauminis streso sindromas, bet žmonės liko gyvi ir net pasiliko toliau tarnauti, nors pagal visas procedūras galėjo vykti namo.
Potrauminis sindromas paprastai pasireiškia maždaug po pusmečio, kai žmogus grįžta iš misijos. Jį pradeda kamuoti trauminiai prisiminimai, nerimas, baimė, nemiga, depresija. Dėl to neretai įklimpstama į narkotikus, alkoholizmą, žudomasi. Amerikoje Afganistano veteranams net specialios klinikos buvo įkurtos.
Ko gero, siaubingiausia man buvo 5 metų vaiko mirtis mūsų ligoninėje. Apie pusvalandį jį nesėkmingai gaivinome. Kadangi mačiau vaiką gyvą, kai tėvas jį atnešė ant rankų, ir po to jį teko įvynioti į baltą paklodę, šis įvykis iki šiol gyvas atmintyje. Jaučiau kaltę – gal mes padarėme klaidą, laiku nediagnozavome, kad jam reikia reanimacijos...
O kalbant apie karo aukas, E.M.Remarque'as yra pasakęs: „Jeigu nori sužinoti, kas yra karas, apsilankyk karo ligoninėje.“ Savo bazėje, ačiū Dievui, dažnų įvykių neturėjome, bet vokiečių ligoninėje mačiau daugybę traumuotų jaunų žmonių su nutrauktomis galūnėmis, pėdomis, pirštais, net vaikų, kurie prarado pirštus arba apako nuo sprogmens. Afganistane iki šiol yra apie 10 milijonų minų, kurios gali sprogti.
– Dirbdamas gydytoju Lietuvos kariuomenėje turbūt nieko panašaus nepatyrėte?
– Taip, tai buvo kitoks darbas, nors iššūkių taip pat netrūko. Baigiau dvi rezidentūras – vidaus ir šeimos gydytojo, po to metus tobulinausi Prancūzijoje – ligoninės priėmimo skyriuje, greitojoje pagalboje, karo ligoninėse. Nuo 1997 m. pradėjau dirbti kariuomenėje ir užsibuvau čia 20 metų. Per tą laiką kartu su švedais teko kurti centrus, kuriuose dabar tikrinama šauktinių sveikata.
Buvau karinės ekspertizės komisijos pirmininkas, mokymo centro, kuriame ruošėme į Afganistaną vykstančius gydytojus, viršininkas. Kai misijos pasibaigė, man tapo nuobodu ir galiausiai išėjau iš kariuomenės. Susigalvojau kitą misiją – prieš ketverius metus grįžau dirbti į savo gimtąjį Vištytį. Daktarų čia trūksta, todėl tenka dirbti per kelias vietas – ambulatorijoje, ligoninės priėmimo skyriuje, senelių globos namuose.
– Kaip atrodo jūsų kasdienybė dabar?
– Gyvenu ir džiaugiuosi savo svajonių darbu gimtajame miestelyje. Jis man teikia didelį malonumą, nes jaučiu, kad esu reikalingas žmonėms.
O kasdienybė? Keliuosi anksti – penktą valandą. Apie 2–3 valandas rašau. Tuomet važiuoju į darbą, o grįžęs namie pasitvarkau, išsimaudau šalia esančiame ežere ir sėdu redaguoti tai, ką esu parašęs. Vakare jau nieko nauja nerašau. Virginia Woolf yra pasakiusi: „Kai man psichozė, aš rašau, kai depresija – taisau.“ Aš papildysiu – tarp psichozių ir depresijų gydau žmones.
Lietuvos medicinos lygis iš esmės yra aukštas, tačiau matau didelę problemą, kad naikinamos gydymo įstaigos periferijoje. Rajonų ligoninės, ambulatorijos tiesiog užsmaugiamos. Joks jaunas gydytojas nevažius dirbti į tokio miestelio, kaip Vištytis, ambulatoriją. Mieliau jis išvyksta į užsienį, nes nemotyvuojamas, ir tai apmaudu.
Jeigu ne aš, šita ambulatorija jau būtų uždaryta, o žmonės turėtų vykti į kitą gydymo įstaigą 20 arba 40 km. Čia net vaistinės nėra – vaistus ligoniams parvežu pats. Jaučiuosi atsakingas prieš šiuos žmones ir negaliu apvilti jų pasitikėjimo – juk kasdien juos sutinku gatvėje, bažnyčioje, parduotuvėje.
Pacientai pas mane ateina bet kada, nėra jokios išankstinės registracijos. Mano namų durys taip pat atviros 24 valandas per parą. Turiu visada susiruošęs kuprinę ir, jeigu reikia, važiuoju pas ligonį net ir naktį. Yra tekę gaivinti žmogų, kol už pusvalandžio atvyko greitoji.
Aš čia gimiau ir užaugau. Pažįstu keturias žmonių kartas – senelius, tėvus, vaikus ir anūkus. Daugelis pacientų – garbaus amžiaus, turi daug ligų, problemų, kurias reikia spręsti.
Kai buvo kovidas, namo grįždavau apie devintą vakaro, nes turėjau daug karščiuojančių ligonių. Bet tai man, kaip sakiau, ir savotiškas savirealizacijos būdas. Ne veltui yra posakis: dirbk darbą, kuris tau patinka, ir tau nereikės dirbti.
