Šiuo metu šeima bando kurti gyvenimą iš naujo Lietuvoje, Varniuose. Tačiau pasakodama savo istoriją, kuri yra tokia klaiki, kad protas nenori tuo tikėti, Tania prisipažįsta – degantys rajonai, sumaitoti kūnai ir sužalotų žmonių riksmai ją persekioja iki dabar. Persekioja kaltės jausmas, kad tu girdi pagalbos šauksmus, bet negali padėti.
Persekioja prisiminimai, kaip popieriumi rinko sniegą ir tirpino jį surūdijusiame kibire. Kaip virė košę vaikams rasale nuo konservuotų daržovių. Kaip iš degančio namo nešė rankose nuo karščio trūkinėjančius stiklainius, nes skystis tuo metu buvo aukso vertės. Kaip bėgo pasisemti vandens tarp sproginėjančių sviedinių, nors pati sau leido gerti vos po du gurkšnius per dieną.
Kaip Rusijoje sugebėjo atsiskirti nuo evakuojamų mariupoliečių konvojaus ir pabėgo. Kaip bijojo susitikimo su savo vyru, nes veidrodyje pamatė 10 metų pasenusią, žilstelėjusią moterį... „Nuo persekiojančių atsiminimų galima išprotėti, bet mes privalome gyventi toliau. Aš neturiu teisės palūžti, aš turiu vaikų ir jie žiūri į mane. Jeigu mes ištrūkome, jeigu likome gyvi, vadinasi, taip reikėjo, vadinasi, mes gavome galimybę gyventi toliau“, – pati save drąsina pašnekovė.
Nuo persekiojančių atsiminimų galima išprotėti, bet mes privalome gyventi.
– Prisiminkite pirmąją karo dieną. Kaip ji prasidėjo Mariupolyje?
– Vasario 24-ąją 4.30 val. pabudome nuo sprogimų, tačiau tuo metu net minties nebuvo apie tai, kas vyksta dabar. Mes prie šių garsų pripratę – taip gyvename jau 8 metus. Tačiau tai būdavo pavieniai sprogimai, o dabar bombarduojama buvo labai dažnai – serijomis. Be to, anksčiau jie vykdavo toliau, o dabar supratau, kad bombarduojama prie pat miesto ribos, toje pusėje, kur gyveno mano tėvai. Iš karto puoliau skambinti mamai. Ji taip pat netikėjo, kad prasidėjo karas, ruošėsi į darbą, nors patvirtino, kad bombos krenta maždaug kilometro atstumu nuo jų namų.
Galiausiai prisikviečiau tėvus pas save. Jie atvažiavo pasiėmę tik dokumentus, nes tikėjosi vakare, kai situacija aprims, grįžti namo. Aš susikroviau kiek didesnę kuprinę – pasiėmiau savo ir trijų savo vaikų dokumentus, po porą pakaitinių apatinių, kojinių ir po žaislą, su kuriuo miega vaikai. Visi kartu iškeliavome pas sesę, kuri su šeima gyveno rūsį turinčiame name. Aš irgi planavau sugrįžti po kelių dienų.
Elektros sesers name jau nebuvo, tad po dviejų dienų likome be ryšio – negalėjome pakrauti telefonų. Ir iš arti matėme, kaip dega miesto rajonai, kaip dega rajonas, kuriame gyveno tėvai, kaip lekia bombos ar numušami rusų bepiločiai lėktuvai.
– Ką darėte toliau, kai supratote, kad karo veiksmai nesiliauja?
– Kai po kelių dienų į mūsų kiemą nukritusi bomba sugriovė pusę namo, supratome, kad likti nebegalime. Mūsų buvo 10 žmonių. Susigrūdome į mažą „Ford“ sedaną ir pajudėjome mažai tikėdami, kad išgyvensime. Tai buvo kovo 5 d. Tuo metu bombarduojamas buvo jau visas miestas.
Per stebuklą mums visgi pavyko pasiekti mano namus. Tikėjomės, kad čia bus ramiau, tačiau radome lygiai tokią pačią situaciją, iš kurios bėgome. Tai buvo penkiaaukščių namų rajonas su techniniais rūsiais, o aš gyvenau penktame aukšte. Tačiau už 20 m nuo namo buvo darželis, kuriame dirbo sesuo. Jis turėjo tikrą slėptuvę. Ten jau radome dvi namus praradusias šeimas. Elektros nebuvo, šildymo nebuvo, dujos dar šiek tiek degė. Lauke buvo 13 laipsnių šalčio, tad iš mano buto atsigabenome visus pledus, antklodes, kailinius ir kitus šiltus drabužius, kad turėtume, kuo užsikloti.
Vandentiekis neveikė, tad mano bute ir darželyje surinkome visą vandenį, kurį tik radome. Netoliese buvo dar du darželiai, turintys požeminius 50 kubinių metrų talpos vandens rezervuarus. Per apšaudomą miestą su plastikiniais buteliais bėgdavome jo atsinešti. Tačiau šio kiekio vandens pasirodė labai mažai. Sauso maisto buvo daug, tačiau nebuvo, kaip jo gaminti, nes reikėjo taupyti vandenį. Laimė, nuo žiemos mano bute buvo likę daug konservuotų daržovių atsargų, tad košes virėme naudodami jų skystį. Man buvo klaiku galvoti apie tai, ką darysime, kai nebeturėsime vandens.
Atsimenu, kaip kovo 8 d. aš A4 formato lapais rinkau lauke sniegą ir jį tirpinome surūdijusiame kibire. Suaugusiesiems gerti buvo galima daugiausia po du gurkšnius per dieną, nes jo reikėjo vaikams ir maistui gaminti. Vaikai valgė tris kartus per dieną, suaugusieji – vieną kartą kas 3–4 dienas. Vieną dieną pataikė į mano namą. Užsidegė laiptinė, o mes iš degančio namo vis tiek bandėme išnešti konservuotų daržovių atsargas. Trilitriniai stiklainiai benešant užvirdavo ir suskildavo rankose. O tas skystis buvo aukso vertės.
– Kiek laiko praleidote toje slėptuvėje?
– Išgyvenome ten iki kovo 30 d. Mūsų kvartale jau buvo sugriauta viskas, išskyrus darželį. Aš iki šiol naktimis atsibundu nuo riksmų savo galvoje. Girdėjau, kaip klykė žmonės, kai sviedinys pramušė visus penkis namo aukštus ir sprogo rūsyje, kuriame glaudėsi moterys iš gimdymo namų. Kūdikiai ten buvo iki 10 dienų. Ir niekas ten neišgyveno. Niekas! Iki šiol girdžiu, kaip klykia, melsdami padėti, luitų prispausti žmonės, o aš negaliu išeiti iš slėptuvės, nes ištisai bombarduojama ir lauke tiesiog žūčiau. Girdėti pagalbos šauksmą ir negalėti padėti – tai baisiausia.
Slėptuvėje mūsų buvo tiek daug, kad nebuvo vietos, tačiau padėjome vieni kitiems, kaip galėjome. Mano kaimynui skeveldra pažeidė akį. Vaistinėlių jau neturėjome, tik kažkur radome ne itin švarų tvarstį. Suprantama, akies jam neišgelbėjome. Kitai kaimynei žaizdą rankoje siuvau tiesiog adata su siūlu...
Kovo 30-osios rytas buvo tylus, nors jau kelias dienas girdėjome, kad mūšiai vyksta 300–400 metrų nuo mūsų atstumu. Kaimynai nusprendė išeiti patikrinti, kas atsitiko su jų butu. Grįžo po pusvalandžio susijaudinę ir papasakojo, kad sutiko kariškius, nežinia, kurios pusės, ir jie patarė iš čia dingti, nes šiandien šitas kvartalas bus visiškai sulygintas su žeme. Pasiėmėme po butelį vandens, po stiklainėlį konservų ir visi kartu išėjome. Iš viso mūsų buvo 24 žmonės.
Tačiau netrukus vėl prasidėjo apšaudymai. Bombos krito 50–100 metrų atstumu nuo mūsų. Šito siaubo aš niekada nepamiršiu. 8 kilometrus bėgome per apdegusius žmones, lavonus, besimėtančias rankas, kojas, galvas. Niekas nesuskaičiuos, kiek žmonių ten žuvo, niekas jų neatpažins, nes iš jų liko tik mėsa.
Mes nežinojome, kas evakuoja, ar tikrai evakuoja, kur veža, galiausiai, ar mums pavyks pasiekti tą vietą.
Ir niekas iš mūsų nežinojo, kur reikia bėgti. Normalių kelių nebuvo – visur griuvėsiai ir sprogmenų skeveldros. Kažkas girdėjo, kad reikia bėgti cerkvės kryptimi, nes iš ten vyksta evakuacija. Mes nežinojome, kas evakuoja – savi ar rusai, ar tikrai evakuoja, kur veža, galiausiai ar mums pavyks pasiekti tą vietą. Nežinojome, kuri dabar valanda, nes senas laikrodis rodė tik apytikrį laiką. Datas rūsyje žymėdavome kryžiukais, tad tik apytikriai galėjome pasakyti, kuri yra diena. Rūsyje laikas slenka kitaip, taip lėtai, kad galima išeiti iš proto. Ir tu nebesupranti, kada kas įvyko – šiandien, vakar ar prieš keletą dienų.
– Kaip jūs leisdavote laiką slėptuvėje, kad neišprotėtumėte nuo viso šito siaubo?
– Mane gelbėjo vaikai – žinojau, kad privalau išgyventi dėl jų. Sekdavome pasakas, kurdavome naujas pasakas, mokėmės daugybos lentelę, pažinti skaičius ir raides, skaityti. Deklamuodavome eiles. Vyriausiam sūnui slėptuvėje sukako 10 metų, dvyniams šešeri suėjo jau Lietuvoje. Elektros rūsyje nebuvo, žvakių – taip pat, tik kartais užsidegdavome savadarbę aliejinę lempą. Tamsoje orientuodavomės pagal balsus. Kažkas pasakodavo savo gyvenimą, kažkas pajuokaudavo.
Baisiausia būdavo, kai pataikydavo į pastatą. „Gradas“ (sprogmenys, suskylantys į daugybę aštrių metalinių skeveldrų – red.) dar nėra pats baisiausias dalykas. Jis gali perskrosti sienas, bet nepramuša mūro. Bomba sugriauna viską. Todėl labiausiai bijodavome iš dangaus paleistos bombos.
– Grįžtant prie jūsų bandymo pasiekti evakuacijos tašką – ar jums visiems tai pavyko?
– Taip, išgyvenome visi. Ir tai stebuklas. Tiesa, vieną močiutę, kuri nebegalėjo toliau bėgti ir paprašė ją palikti, palikome gana tyliame kieme, kuriame glaudėsi ir daugiau žmonių. Vėliau sužinojau, kad giminaičiai ją surado ir šiuo metu ji Lenkijoje.
Mes pasiekėme DLR (Donecko liaudies respublikos) evakuacijos punktą. Ukrainiečių neradome, todėl nusprendėme ištrūkti iš čia per Rusiją. Kito kelio nebuvo. Tačiau mano tėvas – buvęs kariškis, tad jis buvo sulaikytas. Tai buvo vadinama filtracija. Po kelių dienų jį paleido, tačiau tik už kyšį – laimė, turėjome pinigų. Iš mūsų buvo paimti telefonai – rusai peržiūrėjo visus vaizdo įrašus, kuriuos turėjau, nors visuose juose buvo tik vaikai. Vieno iš vaikų telefoną sugebėjau paslėpti, nes jis buvo dar šiek tiek „gyvas“. Jo reikėjo, kad iš jo „ištraukčiau“ bičiulių ir vyro kontaktus. Aš nieko nežinojau apie savo vyrą, net nežinojau, kur jis – liko Lietuvoje ar Ukrainoje, jis nieko nežinojo apie mus.
Blokposte prašiau kitų žmonių, kad leistų pasinaudoti jų telefonu – parašyti SMS ar 30 sekundžių pokalbiui, bet visi labai taupė ryšį, nesutiko net už pinigus. Tačiau vėl įvyko stebuklas – viena moteris pati prie manęs priėjo ir pasiūlė savo telefoną. Ši moteris jau 11 parų čia laukė savo sūnaus. Klausinėjo manęs, gal ką nors žinau apie tą rajoną, kuriame jis gyveno. Aš žinojau, kad tas rajonas sulygintas su žeme, tačiau neturėjau teisės sakyti, kad jos sūnaus galbūt jau nėra gyvo. Gali būti, kad jis, kaip ir mes, spėjo kažkur pasislėpti.
– Kur jus išvežė po filtracijos ir kaip jums pavyko pabėgti?
– Po filtracijos mus autobusais išvežė į Taganrogą Rusijoje, o ten turėjome persėsti į traukinį, kuris greičiausiai būtų mus išvežęs kažkur į Rusijos šiaurę. Važiavome konvojumi – 170 žmonių. Mus saugojo ginkluoti kariai. Tačiau, pasinaudoję aplinkybėmis, mes pabėgome. Visi žmonės iš Mariupolio kentė nuo baisios intoksikacijos – visą kelią mus visus pykino, mes vėmėme. Kai autobusai sustojo mieste ir buvo galima išeiti į lauką, pasinaudodami sumaištimi, kad buvo daug žmonių, mes atsiskyrėme. Taganroge gyveno senas mano tėčio bičiulis, todėl susistabdėme mašiną, sutarėme sumą už paslaugą ir paprašėme, kad nuvežtų nurodytu adresu.
Kelias dienas ten atsikvėpėme ir tuomet prasidėjo mūsų kelionė per Rusiją – nuo vieno taško iki kito taško, kol pasiekėme Maskvą. Iš čia bandėme išvykti į Lietuvą, pas vyrą, kuris, laimė, jau nespėjo išvykti į Ukrainą ir laukė mūsų čia. Visi mes turėjome tarptautinius pasus, suteikiančius teisę kirsti Europos sieną, tačiau rusai mūsų niekur neišleido. Šį klausimą vėl teko spręsti pinigais – leidimas išvykti mums kainavo 2,5 tūkst. dolerių.
– Kaip dabar jaučiatės?
– Stengiamės gyventi toliau. Mano tėvai sugrįžo atgal ir kol kas nežinau, ką jie nuspręs. Paskambinę kaimynai pranešė, kad butas liko sveikas, tačiau reikia grįžti ir įrodyti savo teisę į jį, priešingu atveju, ten įkels svetimus žmones. Jie išvažiavo tvarkyti popierių. Tokiame amžiuje jiems labai sunku netekti namų. Aš ten niekada negrįšiu. Nenoriu, kad mano vaikai žaistų kapinėse. Aš negalėsiu ramiai gyventi ir žiūrėti net į atstatytą miestą. Aš matysiu tuos siaubingus vaizdus. Matysiu, kaip mes plikomis rankomis laidojome kaimynus, aplink sproginėjant sviediniams, kaip slėptuvėje žmonės mirdavo tiesiog nuo širdies smūgio. To neįmanoma pamiršti.
Atvykusi į Lietuvą, su vienu iš dvynių gulėjau ligoninėje – jam statė lašelines, nes buvo labai nusilpęs, nuolat vėmė, nepadėjo net injekcijos nuo pykinimo. Kitam sūnui prireikė operacijos – per šešias savaites rūsyje jo raumenys atrofavosi, o kai bėgome, organizmas patyrė didžiulį stresą, ir atsirado didžiulė kirkšnies išvarža.
Atvykome be šukų, be dantų šepetėlių, be daiktų. Labai bijojau susitikimo su vyru – jis tokios manęs dar niekada nematė. Netekau 13 kg, iš manęs liko tik vieni kaulai. Buvau nesipraususi šešias savaites, bijojau ginekologinių infekcijų. Man 32 metai, tačiau per tas šešias savaites jaučiuosi pasenusi dešimčia metų. Aš pražilau. Kaip moteris, visada rūpindavausi savo išvaizda, bet kai blokposte pamačiau save veidrodyje, į mane žvelgė ne jauna moteris, o kažkokia neaiški būtybė. Kepurės nenusiėmiau penkias savaites. Veido oda nuo purvo buvo apimta uždegimo.
Kai blokposte pirmą kartą nusimoviau kojines, jas teko traukti kartu su oda, kuri luposi iki mėsos. Kojos buvo nusėtos žaizdų, pirštais traukiau iš jų skeveldras, bet organizmas buvo tokiame šoke, kad bėgdama aš nejaučiau jokio skausmo. Laimė, kad, nesirūpindama savimi, jaučiau pareigą rūpintis vaikų higiena, jų oda buvo gan sveika. Mačiau atvejų, kai vaikams pėdkelnės ar kojinės būdavo su pūliniais įaugusios į odą.
Kai pirmą kartą nusimoviau kojines, jas teko traukti kartu su oda, kuri luposi iki mėsos.
Galvoje nuolat sukasi mintys, kaip toliau gyventi. Prieš tris mėnesius planavau sūnaus gimtadienį, atostogas, dirbau socialine pedagoge mokykloje, normaliai gyvenau, o dabar aš nieko negaliu planuoti. Tačiau, jeigu mes ištrūkome, jeigu likome gyvi, vadinasi, taip reikėjo, vadinasi, mes gavome galimybę gyventi toliau. Vadinasi, aš privalau savo vaikams užtikrinti normalią ateitį, saugią vaikystę, kurioje nereikėtų garsiai dainuoti ar deklamuoti eilių, kad vaikai mažiau girdėtų sprogimus ir jų neskaičiuotų.
– Kaip šitą siaubą išgyveno vaikai?
– Dabar jie jaučiasi geriau, nors iš pradžių pašokdavo nuo kiekvieno durų trinktelėjimo. Išgirdę lėktuvo garsą, kaskart puldavo į paniką, ieškodami patalpos be langų – slėpdavosi koridoriuje, tualete, vonioje. Neturėjome jokio šanso iš Rusijos išskristi lėktuvu, nes aš jų tiesiog neįtempčiau į jį. Jie iki šiol bijo lietaus, kai jo lašai beldžiasi į stogą.
Vieną naktį atsibudome nuo griaustinio garso. Vienas iš sūnų pravirko manydamas, kad vėl bombarduoja. Raminau jį, bet net ir savęs negalėjau nuraminti, nes ir aš, suaugęs žmogus, suprantantis, kad tai tik griaustinis, viduje jaučiau tokią pačią paniką. Miegodami visi trys berniukai smarkiai griežia dantimis – žinau, kad tai nuo streso. Iki šiol prieš naktį jiems duodu raminamųjų.
– Kokie jūsų planai ateičiai?
– Mus priėmė nuostabi lietuvių šeima. Sulaukiame iš jos labai daug palaikymo, bet negalime čia gyventi per ilgai. Norėtume įsigyti savo būstą, nes vyras Lietuvoje gauna stabilias pajamas, tačiau kol kas aiškinamės situaciją dėl paskolos. Reikia kažkaip patiems stotis ant kojų, atsitokėti nuo šoko ir planuoti gyvenimą toliau. Greitai baigsis sūnaus pooperacinis laikotarpis. Tuomet galėsiu jį leisti į darželį ir ieškosiu darbo. Suprantu, kad turime kurti savo gyvenimą iš naujo. Mes nesame tinginiai: dirbsime, mokysimės kalbos, prisitaikysime.
Mariupolyje kasdien melsdavau Dievo, kad jis mus apsaugotų. Mes praradome viską, bet turime sveikas rankas ir kojas. Kitiems pasisekė mažiau negu mums. Nuo persekiojančių atsiminimų galima išprotėti, bet mes privalome gyventi toliau. Aš neturiu teisės palūžti, aš turiu vaikų ir jie žiūri į mane.
