Albina: „Dabar čia visas mano gyvenimas“
„Lankau senjorų centrą nuo pat įkūrimo. Jau 13 metų esu našlė. Vaikai atskirai. Dabar čia visas mano gyvenimas. Net televizoriaus namie nebereikia – jau metai kaip sugedęs. Nepasigendu visai – laiko neturiu.
Noriu į centriuką susitikti su moteriškėmis. Anksčiau daržiuke po langu gėles auginau sau, net pasidžiaugti neturėjau su kuo. Dabar auginu, kad čia atsineščiau, papuoščiau“, – žemaitiškai pasakoja Albina.
Albinai 75-eri. Į senjorų centrą ji atvažiuoja „keturračiu“:
„Nevairavau mašinos niekada, bet nuo 70 metų užsėdau ant „motociklo“. Mano skuteris. Dabar mandrai važinėju, kartais ir palakstau. Į kapinių tvorą buvau įlėkusi... Nors iki tol visai nekokia buvau – net ant dviračio nesėdau, tik varina galėjau su juo, terbą pasikabinusi.
Kaimo jaunimas ant mūsų pyksta, kad gatvės ne tik jiems priklauso – negali smarkiau pagazuoti, reikia saugotis, jog kokia senikė su „motociklu“ iš už kampo neišlįstų.“
Albina senjorų centrą vadina didžiausia laime:
„Kai tik įsikūrėme, miestelio gyventojai burbėjo – kas čia vyksta, ko visos kaimo našlės ten lekia. Dabar taip gerai, antrus namus čia turime. Bažnyčia šalia – ji mums savesnė už visas pasaulio katedras, juk čia Dievas arčiausiai. Meldžiuosi: tegul jis duoda stiprios sveikatos mūsų vadovei Gerdai, kuri čia mus, našles, atvedė.“
„Jei ne geležinės kojos, niekur iš namų nepajudėtų“
Viduklės maltiečių vadovė Gerda Visockienė pasakoja, kaip atsirado Viduklėje senjorų „motociklų“ mada. Pirmąjį „keturratį“ vienai močiutei atvežė giminaitė, dirbanti Vokietijoje. Visos išbandė – pasirodė, puiki išeitis sunkiai judančioms senjorėms. Čia gali jų kojos nuvykti į parduotuvę, centriuką, bažnyčią.
Tada Gerda nusprendė: reikia maltiečių globojamoms moteriškėms tokio „motociklo“. Viena dėl per didelio svorio beveik iš namų neišeina, kita su lazdele tik iki kiemo vartelių nulinguoja. Bus joms galimybė judėti ir atvažiuoti į dienos centrą. Taip antras Viduklės „motociklas“, Gerdos prašymu, vienos užsienio lietuvės padovanotas atsirado prie maltiečių centriuko.
„Dabar pasikeisdamos su tomis geležinėmis kojomis visur nulekia. Vis juokauju, kad reikės moteriškėms ir garderobą keisti – odinius drabužius pirkti. Patinka joms, akys blizga“, – linksmai pasakoja Gerda.
Šiandien visų miestelio senelių siekiamybė – turėti savo skuterį. Jubiliejų proga jie vaikų ir anūkų prašo jokių dovanų nepirkti, o geriau susidėjus kokį padėvėtą „keturratį“ ar „triratį“ padovanoti. Padovanoti kojas.
Danutė: „Seniai svajojau, kad gerai būtų visoms našlėms sueiti“
Danutė tikra vidukliškė – čia gimusi, augusi, šeimą su vietiniu sukūrusi. Dabar viena. Tai laukia susitikimų dienos centre kaip atlaidų.
„Grįžtu penktadienį ir pradedu laukti antradienio, kai vėl lėksiu į centriuką. Žinoma, su „motociklu“. Jis 25 km per valandą lekia. Gerai dabar. Centriuke esame sutarusios – jokių piktumų, pasierziname viena kitą juokais ir tiek. Labai atsakingų darbų čia turime – reikia kojinių primegzti ankstukams, dar vaikų onkologijos skyriui.
Susėdusios pakalbame apie tuos mažuliukus, pasimeldžiame. Dabar visi taip skuba, nepagalvoja apie Dievą. Apie save kartais nebespėja. Aš laiminga čia. Galvoju, tegul ta duona brangsta, išgyvensime. Svarbu, žmonių gyvenimų nenupiginkime“, – sako 81-erių Danutė.
Kai nebelieka vienatvės
Visos Viduklės dienos centro lankytojos turi didelių planų. Vadovė Gerda sako:
„Daugelis vyresnių žmonių mėgsta kalbėti apie praeitį: anksčiau pyragai gardesni, vyrai gražesni, orai geresni buvo. Nemanau taip. Apie praeitį galiu pasakyti tik tiek, kad ji praėjo. Čia, centre, mes žiūrime į ateitį. Vis prisimenu vaikišką maldelę: „Dievas stato mums namus, stato ne iš akmenų, stato iš žmonių.“
Tai ir eikime į tuos namus pas vieni kitus, dalinkimės, svajokime. Žmogui metuose tai svarbiausia, juk senatvėje vienatvė yra ne apsisprendimas likti vienam. Tai netekčių, praradimų ir izoliacijos nulemtas dalykas. Kartu vaduokimės iš jo.“
Apie praeitį galiu pasakyti tik tiek, kad ji praėjo.
Gerda prisimena, kad centriuką kažkada kurti pradėjo susirinkus vos 6 našlėms, po to moteriškių daugėjo. Dabar yra dar daugiau norinčių:
„Sakau saviškėms, reikia susispausti, visos tilpsime, jei žmogus ateina, vadinasi, jam reikia mūsų. O mums jo.“
Daug gerumo centriuke ir šilumos. Nežinia, ar nuo Kaziuko, Gerdos vyro, malkų, ar nuo nepavargusių senų žmonių akių. Dar degančių. Nevienišų.
Senų žmonių istorijos su laiminga pabaiga
Kad senų žmonių istorijų apie nugalėtą vienatvę būtų kuo daugiau, maltiečiai skelbia viešinimo kampaniją „Kai lieka tik vienatvė“ ir kviečia visuomenę atkreipti dėmesį į vyresnių žmonių problemas. Kampanija skatina kiekvieną prisidėti prie pagalbos vienišiems seneliams skiriant 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) maltiečiams.
Maltiečiai šiuo metu 42 Lietuvos miestuose globoja 2800 senyvo amžiaus žmonių ir turi 6 senjorų dienos centrus skirtinguose miestuose.
