Ar galima išmokti spontaniškumo? Kitaip, kūrybiškiau, atlaidžiau, pradėti reaguoti į situacijas, žmones? Ar galima įgauti drąsos, jei niekada jos neturėjai, pakeisti tau pačiam svarbius dalykus? Galiausiai, ar įmanoma žmogui prisijaukinti nežinomybę, jei visą gyvenimą ši jam kėlė didžiulį stresą? Ir ar įmanoma susidraugauti su stresu? Į visus šiuos klausimus 29-erių improvizacijos treneris P.Plūkas turi vieną atsakymą – taip.
Povilas save vadina mokymosi dizaineriu, kuriančiu patirtis, kurios pažadina žmogiškąjį potencialą, skatina veikti. Apie dešimt metų jis rengia įvairius mokymus, seminarus, padeda organizacijoms atrasti ir įgyvendinti mokymosi sprendimus. Kaip pats sako, visada buvo įdomu mokytis dalykų, kurių mokykloje nemoko. Taip jo kelias prieš keletą metų nusitiesė iki teatro improvizacijos meistro Andriaus Žebrausko slenksčio, o šiandien Povilas Vilniuje ir pats veda improvizacijos mokymus suaugusiesiems.
Norėjau išmokti priimti nepatogias aplinkybes, su jomis tvarkytis. O norint ko nors išmokti pačiam, labai geras būdas yra mokyti kitus.
Prieš dvejus su puse metų jaunas vyras susirgo sunkia liga – išsėtine skleroze. „Mokiausi neurobiologijos, žinau, kokia svarbi kiekviena smegenų dalis. Kai žiūrėdamas nuotraukas ten pamačiau žaizdas, patyriau šoką. Iš pradžių galvoji apie pačius blogiausius scenarijus, paskui nusiramini, priimi situaciją, suvoki, kad teks prie to taikytis ir su tuo gyventi.
Kita vertus, ši diagnozė atnešė ir daug gerų dalykų. Dabar kas kartą einu pasivaikščioti su didžiausiu malonumu, kiekvienas žingsnis yra toks brangus ir skanus, nes vis pagalvoji, kad gal kada nors nebevaikščiosi. Pradedi kur kas stipriau justi laikinumą ir į daugelį dalykų imi žiūrėti kitaip“, – pasakoja Povilas.
Nors mokytis improvizacijos jis pradėjo anksčiau, liga irgi buvo viena priežasčių dar daugiau į tai gilintis ir tyrinėti. „Dar mokydamasis pas Žebrauską pajutau, kad tai man patinka, mane išlaisvina, sužadina kūrybiškumą, kad tai tampa aistra. Taip pat norėjau išmokti priimti nepatogias aplinkybes, su jomis tvarkytis. O norint ko nors išmokti pačiam, labai geras būdas yra mokyti kitus.
Skaitau literatūrą, stebiu kitų mokytojų paskaitas, dalyvauju jų seminaruose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tapau tarptautinio taikomosios improvizacijos tinklo nariu – dalyvauju jų rengiamose dirbtuvėse. Po konferencijos Oksforde pajutau norą dar daugiau tuo domėtis, nes mačiau, kaip tai keičia žmones, jų santykius“, – sako improvizacijos seminarus „Impro Gym“ vedantis Povilas.
– Papasakokite, kas yra „Impro Gym“?
– Gyvename pasaulyje, kuriame viskas labai greit keičiasi. Todėl gebėti staigiai prisitaikyti tampa ypač aktualu. Šie seminarai yra vieta, kurioje mes treniruojamės veikti ne pagal planą ir priimti besikeičiančias aplinkybes. Mokomės susimauti ir išlikti geros nuotaikos. Susipažįstame su savo baimėmis. Ieškome būdų, kaip tvarkytis su vidiniais kritikais. Kai tai įvyksta, ištrykšta spalvingas vaizduotės fontanas. Per pratybas laviname savo gebėjimus pasakoti įtraukiančias istorijas. Kartu kuriame erdvę, kurioje galima elgtis neįprastai, būti pačiu savimi, mokomės bendradarbiauti, kurti spontanišką partnerystę.
– Kodėl pasirinkote būtent tokį pavadinimą?
– Impro – tai improvizacija, arba kaip iš nieko padaryti ką nors, arba dar kitaip – kaip galvoti kojomis ir rankomis. Gym – pratimai ir žaidimai man labai susiję su teatro sportu, tad šis žodis atspindi aktyviąją dalį, nes žaidimai yra aktyvūs tiek fiziškai, tiek emociškai.
– Kokiu principu visa tai vyksta?
Seminarai yra vieta, kurioje mes treniruojamės veikti ne pagal planą ir priimti besikeičiančias aplinkybes.
– Čia labai svarbi vadinamoji kūno atmintis, ir man labai įdomi žmogaus psichofiziologija – kaip mūsų elgesys atsispindi mūsų kūne. Kaip sakau, tai, kas neįrašyta į raumenis, yra plepalai. Tad didžiąją dalį šių treniruočių sudaro pratimai, žaidimai, kurie lavina įgūdžius ir padeda patirti improvizacijos principus. Jie subalansuoti taip, kad įtrauktų ir protą, ir emocijas, ir kūną. Kitaip tariant, per žaidimą mokaisi nusišnekėti, pasakoti istorijas, atpažinti savo reakcijas į tam tikras kito žmogaus reakcijas, būti išmuštas iš vėžių ir vėl į jas sugrįžti bei daugelio kitų dalykų.
Mes visi esame labai skirtingi, kiekvienas dalykas mus veikia kitaip. Todėl per treniruotes reflektuojame, kas ir kaip mus asmeniškai palietė iš to, ką patyrėme. Tokiu būdu auginame savo sąmoningumą.
Pavyzdžiui, yra labai paprastas vieno žodžio žaidimas kuriant istoriją. Aš pasakau bet kokį žodį, jūs atsakote kitu žodžiu – vyksta istorijos pratęsimas. Kai tai užstringa, vadinasi, žmogus jau nori per toli pabėgti, mąstyti per daug. O esmė yra būti čia ir dabar, neplanuoti toli į priekį, nes tavo partneris bet kuriuo momentu gali nustebinti. Turi mokytis prisiderinti prie kito, gerbti jo pasiūlymus, juos išgirsti, priimti, keliauti su jais į priekį ir kurti. Tai stiprina įgūdžius, kurių reikia ir kitose srityse.
Remiuosi ir naudojuosi legendinių improvizacijos teatro mokytojų Keith'o Johnstone'o ir Violos Spolin ištobulintomis metodikomis. Be jų, išradinėjame ir savas, nes ne visada, kas tiko ten ir tada, tinka čia ir dabar.
– Dėl kokių priežasčių į šiuos mokymus ateina žmonės?
– Viena priežastis – žmonės ateina nusiimti savo rimtų kaukių, pažaisti, pasismaginti, pabūti nerimtais, paeksperimentuoti su savo socialiniais vaidmenimis, leisti sau būti tokiems, kokiais neleidžia būti įprastai.
Antra priežastis – žmonės nori drąsiau ir patogiau jaustis esant neapibrėžtumui, nežinomybei, atrasti būdą, kaip gerai jaustis, savęs negraužti, nekaltinti, tyrinėti, mokytis nekontroliuoti ir pan.
Žmonės ateina nusiimti savo rimtų kaukių, pažaisti, pasismaginti, pabūti nerimtais, paeksperimentuoti su savo socialiniais vaidmenimis.
Trečia priežastis – žmonės ateina norėdami atsikratyti užsiblokavimo, kurį patiria bendraudami su kitais, ir dėl asmeninių blokų, pavyzdžiui, pasiekti vieną ar kitą statusą, nereikšti jausmų, emocijų.
Improvizacija sujungia žmones ir leidžia jiems kartu, padedant vienas kitam, efektyviai veikti, megzti santykį, drauge išgyventi tam tikras emocijas.
Dažnai mūsų emocijų, jausmų sugėrėjais tampa niekuo dėti žmonės, gyvūnai ar daiktai. Sveika pasakyti, kaip jautiesi, tam žmogui, į kurį tavo būsena nukreipta. Taip ir savyje nepaslepi, neuždarai, ir savo sveikatos neblogini. Improvizacijos mokymuose svarbi raiška ir refleksija – bandymas suprasti, kas man sukelia pyktį, baimę, pasišlykštėjimą ir kitus jausmus. Taip pat svarbu suprasti, pajusti, kas yra skirta ne tau, ir to nepriimti, į tai nereaguoti.
– Koks jūsų tikslas?
– Mano pagrindinis tikslas – kad žmonės ateitų ne manęs pažiūrėti ir paklausyti, o pasižiūrėti į save. Noriu pabūti jiems veidrodžiu ir sukurti erdvę, kurioje jaustųsi jaukiai tyrinėdami save. Man svarbu, kad žmogus sau susikurtų teoriją, išmoktų reikalingų įgūdžių ir visa tai taikytų praktiškai.
– Užsiminėte, kad liga paskatino dar labiau domėtis improvizacija ir jos teikiama nauda. Ar galima ją pasitelkti gydant ligą, ar gali ji pagerinti būklę?
– Vasarą planuoju vykti į stažuotę Čikagoje esančioje „Second City“ mokykloje, kurioje, beje, mokėsi ir daugelis Holivudo aktorių. Čikaga apskritai yra improvizacijos meka – sunku einant gatve neatsimušti į kokį nors improvizatorių. Ten net gydytojai mokosi dirbti su pacientais pasitelkdami improvizaciją – jų yra įvairių, taikomų pagal ligas: viena skirta Alzheimeriui, kita – senatvinei demencijai ir pan. Kadangi improvizacija yra galimybė atsiskleisti ir vidiniam, emociniam pasauliui, ji veikia ir ligas. Tai ne šiaip sumanyta, bet ir tyrimais įrodyta.
Tikiu, kad ji šiek tiek yra psichologinis vaistas ir man. Man sunku suvokti, kodėl imuninė sistema sustreikavo, klausiau to ir gydytojų, bet jie negalėjo pasakyti. Tačiau tai, kad per pastaruosius porą metų neturėjau didelio atkryčio, kelia klausimą, kas tai lemia. Aišku, aš darau daugiau dalykų, nei tik improvizuoju: ir pabadauju, vartoju daug skysčių, vitaminą D, žiūriu, ką valgau, esu stipriai sumažinęs cukraus vartojimą ir pan. Pasitelkiant improvizaciją, jos mokantis man pačiam psichologiškai lengviau priimti šį fizinį pokytį.
– Kokios įtakos improvizacija turėjo jums pačiam, jūsų gyvenimui, santykiams su kitais?
– Vieno atsakymo nėra, bet palietė stipriai. Aš vis geriau pradėjau jaustis esant neapibrėžtumui ir vis geriau suprantu, kad tas neapibrėžtumas ir yra tikrovė. Esu smalsesnis naujovėms, netikėtiems dalykams, žmonių reakcijoms, mažėja mano gynybiškumas, pavyzdžiui, nepatinka pokalbis, bet darosi vis tiek įdomu tyrinėti, nesinori pabėgti, norisi rasti atsakymą, o kas mane čia nervina, kas sukelia tą erzulį.
Mano pagrindinis tikslas – kad žmonės ateitų ne manęs pažiūrėti ir paklausyti, o pasižiūrėti į save.
Pradėjau nebe taip rimtai į viską žiūrėti – tai labai atpalaiduoja. Taip pat – mažiau kontroliuoti, nepulti visko susidėlioti į lentynėles. Improvizacija padeda nebijoti nežinomybės, drąsiau klysti, padeda suprasti, kad aš nesu tobulas ir kiti nėra tobuli, kad visi turime vertybes, bet kartais imi ir nejučia vieną ar kitą jų pamini. Būna skaudu, bet priimi tai, kad nesi tobulas. Man tai padėjo atleisti varžtelius savo ir kitų atžvilgiu, tapti atlaidesniu kitiems. Visa tai ir skatina mokytis toliau.
Mūsų pasaulėžiūra, įsitikinimai, kritiškumas nusėda mūsų kūne, virsta tam tikromis ligomis. Kitaip tariant, kiek save graužiame, tiek pragraužiame visokias skrandžio opas ir pan. Mus veikia stresas, bet pažiūrėkime, kas yra stresoriai, – jei aš galiu priimti pasaulį tokį keistą, chaotišką, neapibrėžtą, man visa tai kelia mažiau streso. Galbūt anksčiau būčiau daugiau stresavęs, kad nežinosiu, ką atsakyti į kitą jūsų klausimą, bet dabar tai kelia kur kas mažiau streso (juokiasi).
Improvizacija man padeda suderinti loginį protą su emocijomis, atsiranda pusiausvyra – ne tik viską apmąstyti, bet ir veikti pagal emociją. Po šių treniruočių ir fiziškai jaučiuosi geriau, atsipalaidavęs ir kupinas kūrybiškumo – kartais net norisi sėsti ir pradėti rašyti poeziją (juokiasi).
– Kad jau prakalbote apie stresą, pasidalykite kokiu praktiniu patarimu, kaip jį įveikti?
– Pirmiausia reikia nukreipti savo dėmesį nuo problemos ar stresoriaus, galima atsiremti į save – tvirtai atsistoti ant dviejų kojų. Pajusti žemę po kojomis. Improvizacijoje yra labai daug pratimų ir žaidimų dėmesiui. Vienas paprasčiausių: jei užpuola staigus stresas, įvardykite penkis daiktus, kuriuos aplink save matote. Pradedi vardyti ir nebegalvoji apie stresą, aprimsti. Jei nepakanka penkių daiktų, vardykite toliau, kol aprimsite. Nors skamba kiek juokingai, bet tai tikrai veikia.
Aš vis geriau pradėjau jaustis esant neapibrėžtumui ir vis geriau suprantu, kad tas neapibrėžtumas ir yra tikrovė.
Man pačiam padeda ir toks pratimas, kai reikia garsiai įvardyti veiksmus, kuriuos dabar atlieku, pavyzdžiui, sėdžiu ant sofos, žiūriu pro langą ir pan. Taigi gali vardyti daiktus, gali gilintis į savo pojūčius arba į kvėpavimą – po truputį ilginant iškvėpimą ateina nusiraminimas.
Jei kankina ilgai besitęsiantis stresas, reikia dažniau savęs klausti, kaip jaučiuosi ir ko noriu. Ir daryti tai, ko nori.
– Kokias temas paliečiate mokymuose?
– Daugiausia santykių, bendravimo su kitais žmonėmis, auditorijos baimės, drąsos trūkumo, emocijų, jausmų reiškimo. Yra žmonių, kuriems sunku išreikšti savo pyktį, nes kažkada išmoko, kad tai daryti yra negerai, tai mokosi reikšti, nelaikyti savyje.
Viena temų yra „Momentinis statusas“ – čia kalbame ne apie socialinę padėtį, o apie momentinį tarp žmonių užsimezgusį santykį, kai bendraudami su kitu žmogumi stengiamės prie jo derintis. Pavyzdžiui, mes dabar kalbame, aš pasakoju, jūs manęs klausotės. Taigi priimate mane, išklausote, tam tikra prasme prisiderinate.
Improvizacija padeda nebijoti nežinomybės, drąsiau klysti, padeda suprasti, kad aš nesu tobulas ir kiti nėra tobuli.
Sakykime, žmogus, kuris jaučiasi ne visai jaukiai, sėdi ir nuolat liečia savo veidą, plaukus. Jis nervinasi, jam nepatogu, taigi jo statusas yra žemesnis. Visa tai gali nervinti jo pašnekovą, kurio statusas aukštesnis. Tikslas – žemesnio statuso žmogui truputį pakilti iki pastarojo, kad pats imtų geriau jaustis. Arba, jei imu kalbėti pakeltu tonu, ir kitam žmogui darosi nejauku, turėčiau susimąstyti, tai pastebėti, nuleisti balsą, nusileisti iki to žmogaus statuso.
Kitas statusų pavyzdys labai atpažįstamas visuomenėje, jis dažnai tampa patyčių pagrindu. Kalbasi du žmonės, vienas klausia: „Ką skaitai?“ Kitas atsako: „Karą ir taiką“. Pirmasis: „Pf, šitą dar mokykloje skaičiau.“ Toks pareiškimas yra kito žmogaus sumenkinimas. Mes dažnai taip nesąmoningai norime save iškelti aukščiau, tačiau kitam būna labai nemalonu.
O galima į tai pažiūrėti ir iš kitos pusės, pasakyti ką nors gražaus, pagirti tą žmogų, kad skaito, ir pan. Daugelį tokių dalykų darome automatiškai, čia įsijungia ta refleksijos dalis, kai turi sustoti ir pagalvoti, ar nori tai tęsti, ar vis dėlto nenori nuodyti savo santykių su kitu žmogumi. Čia ir yra mokymasis su meile ir nuoširdumu žvelgti į kitą žmogų ir jį priimti.
