„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Sunkiai vaikštančios senjorės svajonė – nuo Justiniškių nueiti iki Vilniaus katedros

„Jeigu neturėčiau sveikatos problemų, būčiau tapusi sportininke“, – įsitikinusi senjorė Eligija. Ji dalyvauja Lietuvos Raudonojo Kryžiaus (LRK) programoje „Šilti apsilankymai“, skirtoje vienišiems senjorams, todėl ją bent du kartus per savaitę aplanko LRK savanorė Jūratė. Senjorė sako, kad pati mėgstamiausia jos veikla – vaikščiojimas, rašoma Raudonojo Kryžiaus pranešime spaudai.
Senjorė Eligija svajoja nueiti iki Vilniaus katedros
Senjorė Eligija svajoja nueiti iki Vilniaus katedros / Žygimanto Gedvilos / BNS, Raudonojo Kryžiaus nuotr.

Eligija dėl sveikatos problemų visada sunkiai vaikščiojo, o prieš 3 metus nukritusi ir susitrenkusi galvą, ištisus dvejus metus negalėjo išeiti iš namų. Tačiau Eligijos gyvenime atsiradus savanorei Jūratei, ji vėl gali užsiimti mėgstamiausia veikla ir turi tikslą nuo namų Justiniškėse savomis kojomis nueiti iki pat Vilniaus katedros.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Vilniaus arkikatedra
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Vilniaus arkikatedra

Mėgstamiausia veikla – pasivaikščiojimai

„Aš labai noriu vaikščioti ir jau ilgą laiką nebuvo su kuo ir kaip to daryti. Dvejus metus negalėjau išeiti į kiemą“, – pasakojimą pradeda senjorė Eligija.

Eilinę dieną į parduotuvę apsipirkti nuėjusi senjorė buvo pastumta už jos esančio vyro, griuvo ir galva trenkėsi į kasą. Į ligoninę senjorė nevažiavo – namuose viena buvo palikta jos sunkiai serganti sesuo, todėl nieko nelaukusi ir ilgai negalvojusi apie save, Eligija taksi parvažiavo namo pas seserį.

Praėjus kelioms dienoms po sutrenkimo, pasireiškė rimtos komplikacijos – Eligija apako ir visa kairioji jos kūno dalis buvo paralyžiuota. Nuvykus pas daktarą, senjorei buvo paskirtas atitinkamas gydymas, atlikta operacija, regėjimą viena akimi išsaugoti pavyko, tačiau kita akimi Eligija po smūgio nieko nebemato ir negana to nebepajėgė vaikščioti.

Dėl vaikystėje išgyventų ligų – poliomielito ir kaulų tuberkuliozės – iki pat 15 metų Eligija nevaikščiojo. Ji prisimena, kaip į mokyklą mama ją nešdavo ant nugaros, o žiemą tėtis ar pusseserė veždavo rogutėse. Tačiau didelio ryžto ir noro vedama, Eligija sustiprėjo ir paauglystėje pradėjo vaikščioti, tačiau tai daryti jai visada buvo sudėtinga.

„Aš esu labai sportinio charakterio. Man patinka judėti, vaikščioti. Jeigu nuo pat vaikystės būčiau buvusi sveika, tikrai būčiau tapusi sportininke. Ir bėgimas, ir krepšinis, ir plaukimas, ir čiuožimas – man viskas patiktų“, – sako senjorė Eligija.

Po nelaimingo nutikimo parduotuvėje, Eligija dvejus metus nepajėgė išeiti į lauką. Pas ją besilankantys socialiniai darbuotojai kratydamiesi atsakomybės, jei senjorė kristų, nesiryžo išvesti Eligijos, nebent kartais išveždavo ją vežimėliu, todėl pasivaikščiojimus – mėgstamiausią Eligijos veiklą – teko pamiršti.

Savanorė padėjo susigrąžinti mėgstamiausią veiklą

Vieną dieną Eligija sulaukė savanorės Jūratės skambučio ir pasiūlymo susitikti pasivaikščiojimui. Kadangi Eligija vaikščiodama niekada nesijautė labai tvirtai, daugybę kartų yra kritusi, o parduotuvėje – su ilgalaikėmis ir skaudžiomis pasekmėmis, ji turi didelę kritimo baimę.

Todėl kai paskambino Jūratė, Eligija ne iš karto sutiko išeiti pasivaikščioti su savanore – nauju žmogumi dar nepasitikėjo, o ir kojos buvo ilgą laiką netreniruotos. Tačiau ilgainiui, įgavusi Jūratės pasitikėjimą, Eligija pasiryžo su savanore susitikti pasivaikščiojimui.

Jūratė, turėdama patirties rūpinantis sunkiai vaikštančiu žmogumi, drąsiai išvedė senjorę ir padėjo po ilgo laiko žengti žingsnius lauke. Šiandien be gryno oro ir vaikščiojimų su savanore Eligija nebenori įsivaizduoti savo gyvenimo.

„Dabar Jūratės man labai trūktų. Ir pokalbių, ir pasivaikščiojimų. Labai tikiuosi, kad dar ilgai draugausime“, – viliasi Eligija.

Dabar Jūratės man labai trūktų.

Pas Eligiją dažnai lankosi jos pusseserė Alvyra. Pusseserė Alvyra taip pat yra senjorė, pas Eligiją kasdien atvykti pradėjusi po nelaimingo įvykio parduotuvėje. Alvyra padeda Eligijai buityje, tik dėl pačios sveikatos išvesti jos pasivaikščioti nepajėgia. Neseniai pusseserę Alvyrą buvo ištikęs insultas, ji turėjo reabilituotis, tačiau reabilitaciją nutraukė.

„Kol manęs nebuvo, Eligija nukrito namuose ir 4 valandas niekaip negalėjo atsistoti. Turėjau grįžti namo, negaliu Eligijos palikti vienos, pagalvojau, kad aš bent jau paeinu, tad greitai grįžau – juk Eligija net arbatos pati nepasidaro, virdulio nepakelia“, – pasakoja pusseserė Alvyra.

„Taip, virdulys man per sunkus“, – prisipažįsta Eligija.

Pusseserė patikina, kad didžiausias Eligijos džiaugsmas yra pasivaikščiojimai.

„Sunkiausia, kai Eligiją užpuola neviltis, kad ji negali išeiti į lauką. Tada ir man širdį baisiausiai skauda, nes nežinau, kaip jai padėti. Visa laimė, kad atsirado savanorė Jūratė. Po susitikimų su ja Eligija būna visai kitos nuotaikos“, – džiaugiasi Alvyra.

Ne tik sportiškos, bet ir kūrybiškos sielos

Senjorė Eligija yra prozininkė ir scenaristė, Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos kinematografininkų sąjungos narė, išleidusi knygų vaikams ir suaugusiems, parašiusi per 50 animacinių filmų scenarijų, paskelbusi dailėtyros straipsnių. Eligija mokėsi kino scenaristų kursuose, vėliau – vakarinėje dailės mokykloje, o taip pat baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete.

Kadangi pirmuosius 15 metų Eligija nevaikščiojo, iš pradžių negalvojo ir apie aukštąją mokyklą, tačiau ją įkvėpė Amerikos prezidentas Franklinas D.Ruzveltas.

„Pagalvojau: jeigu Ruzveltas turėdamas negalią galėjo būti prezidentu, kodėl aš negaliu būti filologė? Galiu!“ – apie savo ryžtą mokytis ir nuolat tobulėti pasakoja Eligija.

Senjorė šiuo metu yra parašiusi 150 puslapių monografiją apie savo seserį, kuri buvo žinoma kino režisierė, dailininkė ir grafikė, tik monografijos leidybos procesas užtruko, nes vis dar trūksta finansavimo. Ilgą laiką Eligija neatlygintinai mokė lietuvių kalbos jos name gyvenančių lenkų ir rusų šeimų vaikus.

„Nors verslo jokio, už tai mainais – draugystė“, – sako Eligija.

Pagalvojau: jeigu Ruzveltas turėdamas negalią galėjo būti prezidentu, kodėl aš negaliu būti filologė?

Dabar jau suaugę vaikai, mokęsi pas Eligiją, nuperka jai vaistų, padeda sugedus buitinei technikai ar kompiuteriui.

Savanorė Jūratė pasakoja, kad žavisi Eligijos aktyvumu, veiklumu ir pati iš susitikimų su senjore pasisemia jėgų ir teigiamų emocijų:

„Tokio užsispyrimo bei valios aš pati turėčiau pasimokyti iš Eligijos, tokio ryžto ir jaunas žmogus turėtų pavydėti“, – sako Jūratė.

Ji pasakoja, kad nuolat susitikti ir lankyti Eligiją skatina ne tik įdomūs pokalbiai, tačiau ir kaskart matomas progresas – kiekvieną kartą susitikusios jos nueina vis daugiau. Motyvuoja ir tai, kad savanorė mato, kokia reikalinga ir svarbi ji yra Eligijai.

„Dabar, kai bus slidu ir tamsu, negalėsime eiti į lauką, todėl sutarėme, kad vaikščiosime laiptinėje – treniruosimės lipdamos laiptais, vaikščiodamos koridoriuje ir bent taip kojas mankštinsime“, – apie susitikimų planus pasakoja savanorė Jūratė.

„Kol kas treniruosiuosi ir tada vieną dieną vis tiek nuo Justiniškių savomis kojomis nueisiu iki Katedros aikštės“, – pasiryžusi senjorė Eligija.

Prisidėti prie pagalbos vienišiems senjorams, remti Lietuvos Raudonojo Kryžiaus veiklas ir PRENUMERUOTI GERUMĄ, kviečiama čia: https://redcross.lt/aukojimas/

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs