Sunkių ligonių slaugytoja: „Mirštančios moters vyro klausiau: o kada buvote ją apkabinęs?”

„Ji manęs paklausė: kaip manai, jei būtume susitikusios kitomis aplinkybėmis, juk galėjome būti geromis draugėmis? Ji buvo bene dešimčia metų už mane jaunesnė. Mirė po savaitės. Tai buvo vienintelis kartas, kai aš nuėjau į savo pacientės laidotuves. Supratau, kad reikia. Pamenu, tada buvo labai graži, saulėta diena. Iš laidotuvių išėjau tarsi nuo pečių būčiau nusimetus sunkią naštą. Palengvėjo, paleidau“, – sako Laima Baršauskienė, sostinės Centro poliklinikos bendrosios praktikos slaugytoja, dirbanti su paliatyviais pacientais.
Laima Baršauskienė
Laima Baršauskienė / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

Dažnai iš arti mirtį matanti slaugytoja sako, kad daugelis žmonių neturi pakankamai žinių apie slaugą, apie artimųjų išlydėjimą, paliatyvią priežiūrą ir pamiršta, kad sergančiam žmogui reikia ne tik medikų dėmesio.

L.Baršauskienė vis dažniau pasvarsto apie seminarus, kurie būtų skirti žmonėms, savo aplinkoje turintiems sunkių ligonių.

„Galvoju, kad norėčiau vesti tokius seminarus ir aiškinti žmonėms, nes pasakyti turiu ką. O juk mirtis yra pats natūraliausias dalykas. Jei buvo pirmas įkvėpimas – vadinasi, bus ir paskutinis iškvėpimas“, – sako L.Baršauskienė.

– Laima, kaip į jūsų pačios gyvenimą atėjo medicina?

– Neprofesionalia slaugytoja aš tapau dar ankstyvoje paauglystėje, kai teko karšinti savo močiutę, kurią vadinau Mamele. Vyresnė sesuo tuo metu jau gyveno atskirai, grįždavo tik savaitgaliais, mūsų mama nuolat daug ir sunkiai dirbo. Tėtės netekau būdama penkerių.

Mamelę maudžiau, karpiau nagus, klojau patalus, rengiau, aviau, vaikščiojau link jos lovos su sriubos dubenėliu ir alyvinių obuolių sterble. O ji man pasakojo pačias gražiausias pasakas ir nutikimus, mokė pačių įvairiausių gyvenimo tiesų. Daugelį vertingiausių savo gyvenime dalykų aš gavau, išmokau, sužinojau, paveldėjau būtent iš jos.

Mirtis ir mokesčiai yra tai, ko tu neišvengsi. Mirtis yra vienintelis niekaip neatšaukiamas ir nepataisomas dalykas.

Mes viena kitą mylėjom, todėl man buvo labai lengva. Bet tik man, jai buvo sunku. Jautėsi našta, kliuviniu. Sykiais apsiverkdavo. Tada ramindavau taip, kaip tik pagal savo paaugliškus metus mokėjau.

Šiuo savo gyvenimo tarpsniu puikiai supratau vieną paprastą tiesą – lengva slaugyti žmogų, kurį labai myli. Buvau bene 16-os, kai ji susiruošė išeiti. Dabar man pačiai atrodo keista, kad esant tokio amžiaus pirmas mano dalyvavimas marinimo apeigose atrodė visiškai normalus ir laiku vykstantis dalykas.

Padėjau nuprausti, aprengti, paguldyti į karstą. Visas tris laidotuvių naktis miegojau ant senos sofos šalia karsto, kuklioje mūsų namų svetainėje. Labai vėlai, kai už sienos visi sumigdavo, man buvo keistai gera likti dviese su ja.

Per laidotuves man nesiverkė visai. Stovėdama prie karsto galvojau apie liūdniausius dalykus, kad bent jau dėl padoraus vaizdo išvarvinčiau nors kokią ašarą. Keistas sausas graudumas, nors tu ką. Užtat grįžusi iš kapinių kūkčiojau negalėdama sustoti.

Pykau ant savęs, kad nespėjau, nesumojau jos atsiprašyti už pasitaikiusius paaugliškus išsišokimus, ir dėl to, kad nė karto taip ir nepasakiau, kaip smarkiai ją myliu.

Tai iliustracija, kad negalima atidėlioti kai kurių dalykų, nes gali tiesiog nesuspėti.

Mirtis ir mokesčiai yra tai, ko išvengti nepavyks. Mirtis yra vienintelis niekaip neatšaukiamas ir nepataisomas dalykas. Tai nors retsykiais būtų labai naudinga prisiminti kiekvienam labai skubančiam ir amžinai neturinčiam laiko. Tada laiko bus. Į valias.

Kiekvieną vakarą šioje Žemėje nutinka tas pats – ne visi žmonės grįžta po darbų, iš kelionių, atostogų namo. Kažkas iš mūsų kažkurį rytą iš namų išeina tą paskutinį kartą. Ir to reikėtų nepamiršti. Neišsiskirti susipykus, apsižodžiavus.

Nežinau, gal Mamelės karšinimo patirtis lėmė, kad tapau slaugytoja. O gal tai, kad norėjau padaryti priešingai mamos norui, kuri patarė: „Stok kur nors į maisto pramonę, tai nors visada būsi pavalgiusi.“ Todėl stojau ten, kur valgyti neduoda.

– Dabar turite nemažą patirtį slaugant sunkius ligonius ir pabrėžiate, kad jiems reikia ne tik medicininės slaugos.

– Nežinau, kaip ir kokiais žodžiais, bet kartą vienos mirštančios pacientės vyro kažkaip užuolankom išklausiau, kada paskutinį kartą buvo šalia žmonos atsigulęs, apsikabino, paglostė, pabučiavo?

Taip, turiu didelę ir gana įvairią slaugos patirtį. Su didžiąja dalimi savo pacientų susidūriau per savo darbą. Reanimacija, senelių namai, dabar – paliatyvi slauga. Su kai kuriais – per šeimą, giminę, draugus.

Dirbu labai jaukiame, draugiškame kolektyve. Tokiame darbe tai ypač svarbu. Mūsų darbas didžiąja dalimi yra komandinis, todėl ne ką benuveiktum be puikių gydytojų, socialinių darbuotojų, slaugytojų padėjėjų, vairuotojų, administratorių pagalbos.

Kitas svarbus dalykas – mes esame poliklinika, ligoninė, aš esu slaugytoja, su kuprine ant pečių ateinanti į paciento namus. Namus, kur veikia jo įstatymai, tvarka, jo įpročiai. Ten esi su savotiškomis svečio teisėmis. Nežiūrint to, privalai kokybiškai ir laiku atlikti savo darbą, dėl to kartais prireikia ypatingo lankstumo.

Per tuos visus darbinius patyrimus atradau labai skaudų dalyką, būdingą Lietuvai. Nesiimsiu spręsti, kaip yra svetur. Bet, kiek girdėjau, žinau, mačiau, tiesiogiai susidūriau dirbdama privačiai Vokietijoje, peršasi liūdna išvada. Didžiąja dalimi mūsų šalyje aptarnaujamas tik ligonio, paciento, artimojo kūnas, dvasinės, emocinės, psichologinės pusės nepaliečiant visai arba – beveik visai.

Sutinku, kad neretai taip nutinka dėl gana objektyvių priežasčių ir nepalankių aplinkybių. Bet, deja, dar dažniau taip yra dėl žinių, patyrimo ir empatijos stokos.

Mama sakė: „Stok kur nors į maisto pramonę, tai visada būsi pavalgiusi.“ Todėl stojau ten, kur valgyti neduoda.

Dėl to, kad nėra artimo ryšio tarp slaugomojo ir slaugančiojo, dėl nemeilės artimam ar tiesiog nesusimąstant.

Jei ligonis nupraustas, švariai aprengtas, baltoj lovoj sotus guli, tabletes gavęs, – tai, atrodytų, viskas. Ne.

Jis tarsi nustoja būti žmogumi, vyru, moterimi, asmenybe, o tampa tik mirštančiu ligoniu. Mes rūpinamės juo tarsi sergančiu naminiu gyvūnu, dėmesį sutelkiame į jo kūno aptarnavimą.

Stengiamės, kad būtų tinkamai prižiūrėtos žaizdos, laiku sulašinta lašinė, suleisti nuskausminamieji, nagai nukarpyti, plaukai sušukuoti, laiku pakeistos sauskelnės. O visa kita? Nejau žmogus tik taip ir gyveno visą gyvenimą, kad vien kirposi, skutosi, valgė, miegojo ir vaikščiojo į tualetą? Tarsi ne žmogus jis būtų, o kažkoks robotas, aparatas.

Namiškiai į jį žiūri liūdnais, nelaimingais mėnesių mėnesiais besitęsiančio slaugymo iškankintais veidais. Tarsi visi sutartinai lauktų mirties. O ji kartais ilgai neateina, delsia.

Matai, kad namiškiams tas žmogus labai svarbus, jie tik nemoka su juo elgtis, negeba to parodyti.

Ką daryti, kad žmogus nesijaustų gyvuliu, maistą perdirbančia mašina ir iki paskutinio iškvėpimo jaustųsi žmogumi, moterimi, vyru, asmenybe?

– Ką daryti? Apskritai, kai artimieji į namus parsiveža sunkų ligonį, ar jie žino, ką daryti, kaip elgtis?

– Didžioji dalis – ne. Todėl man ir atrodo, kad reikia šviesti visuomenę. Kuri, beje, sensta. Tad ateityje senų ir ligotų žmonių tik daugės.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Laima Baršauskienė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Laima Baršauskienė

Šiandien tradiciškai vos vos liečiamės prie jo emocinės, psichologinės, dvasinės, socialinės pusės. Tik pas vieną mano pacientę lankosi vienuolė, dar pas vieną – kunigas. Be abejo, yra ir vienas kitas geras pavyzdys. Pavyzdžiui, vieną mano pacientę nuolat kažkas lanko – tetos, draugės. Po vieno vizito – nauja šukuosena, po kito – manikiūras. Šalia pacientės pagalvės visada guli veidrodėlis ir plaukų šepetys, o visi reikiami vaistai – gerokai toliau. Ją prižiūri mama.

Nežiūrint to, kad ir pati nėra sveika ir labai sunkiai vaikšto, bet niekada nemačiau jos apsileidusios, nepasitempusios. Kitos pacientės mama duris man beveik visada praveria pasidabinusi tvarkinga šukuosena ir elegantiškai pasidažiusi lūpas. Ant stalo gėlių vaza retai būna tuščia. Negaliu atsistebėti, kiek daug gali motinos dėl savo vaikų ir kaip užgriuvę sunkumai nesugeba jų palaužti.

Sykį, pamenu, vis skambino ir skambino namiškiai, tuo metu iš ligoninės į namus gabenantys savo artimąjį. Kitame laido gale – labai neramus balsas. Vis klausė, ar spėsiu atvažiuoti, kol jie grįš iš ligoninės. Raminau, kad taip, o jiems grįžus aš jau stovėjau prie laiptinės durų.

Poną Laimoną (vardas pakeistas) parvežė su greitąja pagalba. „Pagaliau vėl savo lovoj“, – džiaugėsi žmogus. Pamatavau kraujospūdį, pulsą, temperatūros nėra, kvėpavimo dažnis normalus, nuskausminamieji prieš kelionę suleisti. Lašinė infuzija jam buvo padaryta ligoninėje. Žaizdą perrišau dar kartą. Kitaip nesužinosi, kas ten po tvarsčiais.

„Tai ką dabar darysit?“ – klausė manęs neramiai mindžikuojantys artimieji. „Nieko.“ „Kaip tai nieko?“ „Na, kad čia tuo metu nėra ką daryti, viskas padaryta.“ „Kaip tai nėra ką daryti?“ „O ką, jūsų manymu, dar būtų galima padaryti?“ „Tai bent kažką.“

Toks buvo mūsų pirmas pokalbis. Žmonės nesuvokia, kad daryti nėra ką. Kad dabar taip jau ir bus. Ir taip visą likusį jam laiką. Pamažu – blogiau ir blogiau, iki užgęstant.

– Kuo baigėsi šis pokalbis ir, apskritai, ši situacija?

– Paklausiau, gal ponas Laimonas pageidautų, kad įjungtume muziką, gal norėtų pavartyti albumą, o gal atitraukti užuolaidas ir įleisti į kambarį šviesos? Arba gal tiesiog leisti pailsėti? Gal atsigerti? Na, pavyzdžiui, baltos kavos? „Konjako, žinoma, nepasiūlysim“, – mėginau bent kiek praskaidrint nuotaiką. „O kodėl nepasiūlysit? Manau, kad man dabar jau viskas galima. Aš juk namie.“ Truputį suglumau. „Tik neškit čia“, – gana įsakmiai nurėžė, kaip vėliau paaiškėjo, stipriu charakteriu pasižymintis vyras.

Labai nustebusiu veidu sūnus atidarė sovietinės sekcijos baro dureles. Suprato, kad prieštarauti būtų kvaila.

Paėmiau dviejų mililitrų švirkštą, pritraukiau gintaro spalvos gėrimo. Po to paciento burnon sušvirkščiau baltos kavos. Nuryti jam buvo nelengvas darbas. „Na kaip, tiko?“ – pasitikrinau. „Ir dar kaip! Ačiū“, – veidu nuslinko valiūkiška šypsena.

Ką daryti, kad žmogus nesijaustų gyvuliu, maistą perdirbančia mašina, o iki paskutinio iškvėpimo jaustųsi žmogumi, moterimi, vyru, asmenybe?

– O artimieji?

– Stovėjo šalia kaip žvakės ir stebėjo, kas vyksta. Pradžioje – baugiais žvilgsniais, po to irgi ėmė šypsotis. Taip užsimezgė gražus, deja, trumpalaikis ryšys. Pas juos kasdien praleisdavau po porą valandų. Dvi savaites.

Nežinau, gal mane už tokius dalykus galima paduoti į teismą? Bet toks ir yra mūsų darbas, kai tu laviruoji tarp to, kas galima ir tarp to, kas reikalinga pacientui.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Laima Baršauskienė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Laima Baršauskienė


Su tais keliais lašais konjako, su kava, savo lovoj ir po savo antklode jis pasijautė tikrai namuose, reikalingas, tebeturintis teisę į savo norus. Minutės dalį jis pasijuto sveiku žmogumi, su kuriuo normaliai bendrauja, o ne ligoniu, prie kurio lovos visi atsistoję žiūri ir laukia, kas bus.

Žmogui blogai, kai su juo elgiasi tarsi su porcelianu, kaip su labai greitai dūžtančiu, gendančiu daiktu. Tarsi skaičiuoja, kiek kartų įkvepia, ar ne per mažai, ar dar nepradeda mirti.

Ponas Laimonas kasdien ėjo vis silpnyn. Kiekvieną kartą atsisveikindavau su juo kažkodėl vis tuo pačiu sakiniu: tai rytoj toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku, taip? Ponas Laimonas kilstelėdavo ranką ir linkteldavo. Žodžiais švaistytis jam jau buvo per sunku.

Paskutinį kartą išeidama nepasakiau nieko, tik iškėliau aukštyn tvirtai sugniaužtą kumštį, o tai reiškė: „Gero, lengvo kelio, ponas Laimonai.“ Jis nulydėjo mane viską suprantančiu ramiu žvilgsniu. Matomės paskutinį kartą – tai supratome abu. Ponas Laimonas mirė rytojaus dieną.

– Toks ir yra jūsų darbas – išlydėti?

– Aš lankau namuose esančius paliatyvius ligonius pagal planą ar tada, kai prireikia neplanuotai. Atlieku reikiamas procedūras, stebiu sveikatos būklę, jei reikia – konsultuojuosi su gydytoju.

– Jums ligonio artimieji skambina telefonu, jei, pavyzdžiui, jo sveikata pablogėja?

– Taip, ir pačiu įvairiausiu metu. Kartą paskambino penktadienio vakarą, man einant į koncertą filharmonijoje. Pati kalta: kartais atsiliepiu darbiniu telefonu, kai mano darbo valandos jau seniai pasibaigusios.

Nedirbu visą parą, taip pat nedirbu savaitgaliais. Jei neturėčiau pakankamai laisvo laiko, aš perdegčiau, ir darbas taptų našta. Yra budintys gydytojai, pagaliau – greitoji medicinos pagalba.

Tačiau tą kartą, kai atsiliepiau prieš koncertą, atsisakyti nesugebėjau. Nors turėjau bilietus ir to koncerto labai laukiau, bet apsisukau ir nuvažiavau pas pacientą.

– Kodėl?

– Tai buvo tas kartas, kai žinojau, kad reikia, o koncertų dar bus. Kartais taip nutinka, ir tai nėra joks žygdarbis. Tiesiog atlieki svarbiausią žmogaus paskirtį – būti naudingam, reikalingam. Ir tyliai šiek tiek tikiesi, kad, kai tau pačiai ar tavo artimajam reikės, kas nors ateis pagelbėti tau.

Manau, kad tai turi prasmę. Jei aš atiduosiu dalį savo laiko sunkiai sergančiam ligoniui, jam bus geriau. Nenuskurdinsiu savęs, turėdama mažiau laisvo laiko, ir eilinį kartą nenubrauktos namuose dulkės pretenzijų man nepareikš.

Beje, padirbėjus metus kitus tokiame darbe, nereikia sverti, dėlioti vertybių, prioritetų skalės. Ji susidėlioja pati. Greit ir savaime.

O būna ir taip. Kartą, grįžusi po savaitgalio, radau daug praleistų skambučių. Visi – ponios Reginos (vardas pakeistas). Perskambinau jai pirmadienio rytą, nujausdama, kas ir kaip. Pasirodo, ponia Regina norėjo sužinoti, kaip galėtų pasikeisti neįgaliojo vežimėlio ratą, kuris lyg ir truputį leidžia orą. Aš jai sakau: juk jūs turit sūnų, kodėl jam neskambinat? O ji man: mano sūnus labai užsiėmęs, daktaryte, būkit gera, sutvarkykit man šitą reikalą.

Prisimenu dar vieną istoriją. Ji – iš jau minėto pono Laimono slaugymo. Kartą, kai atėjau, artimieji ruošėsi jį nuprausti, perrengti, pakeisti patalynę, nes lankyti turėjo atvažiuoti anūkai. O tada jis buvo jau visai silpnas.

Aš klausiu artimųjų: ar jūs suvokiate, kad mėginate padaryti geresnę senelio prekinę išvaizdą anūkams? Juk tai jų mylimas senelis, tai koks skirtumas, jei ant jo pižamos nulašėjęs kraujo lašas ištraukiant lašinę ar pora kavos dėmelių ant pagalvės? Ką tai keičia?

Sunkiam ligoniui kiekvienas judesys kelia nepakeliamą skausmą, o pakeisti pižamą kartais yra didžiulis darbas. Jei įmanoma be to apsieiti, tai geriau pataupyti jėgas, kai jų tikrai prireiks.

Žmonės daug ką daro nesusimąstydami, kodėl jie tą daro, ir nesuprasdami, kaip sunku ligoniui.

Manau, kad tai turi prasmę. Jei aš atiduosiu dalį savo laiko sunkiai sergančiam ligoniui, jam bus geriau.

– Vienus ligonius slaugote metus, kitus – savaitėmis. Ar tarp jūsų atsiranda žmogiškas ryšys? Taip pat – tarp jūsų ir šeimos narių? Ar jus vaišina sriuba, arbata?

– Neturėtų sesutė nei pietų valgyt, nei kavos, nei arbatos gerti pas pacientą. Bet jei matai, kad tai yra tiesiog būtina, tą ir darai.

Turiu vieną pacientę, kuri mano atėjimo rytą kepa blynelius su varške ir pliko čiobrelių arbatą. Skaniausi pasaulyje blyneliai ir kvapniausia arbata! Pamenu, pirmą kartą mėginau atsisakyti. Ir tai buvo klaida. Tokiu neapdairumu galima ir tachikardiją sukelti. Pasirodo, yra ir tokia meilės bei dėkingumo išraiška – blyneliai.

Tu, atėjęs į šeimą, tampi tam tikra prasme savu. Žmonės būna išsigandę, pavargę, o tu esi kaip jų gelbėjimosi ratas. Jei jiems kažkas neaišku – skambina. Jei randi laisvą valandėlę, pas juos užsuki. Jei dėl kažko nerimauja, nuramini. Jei reikia – paskambini gydytojui, paaiškini, kas yra, pasikonsultuoji.

Juk tai jų mylimas senelis, tai koks skirtumas, jei ant jo pižamos nulašėjęs kraujo lašas ištraukiant lašinę?


Ir iš lėto namiškius jaukini prie tos minties, kad tai jau finišo tiesioji. Gal dar maratonas, gal ne sprintas, bet vis tiek jau viskas – į tą pusę. Ir į tai teks išmokti žiūrėti natūraliai, ramiai, taikiai, negąsdinant ir neskaudinant išeinančiojo. Nes kitaip nebus. Kito pasirinkimo tiesiog nėra.

Kartais nutinka, kad ligonis panūsta nuraminti dūšią graužiantį kirminuką. Tada tenka išklausyt savotišką išpažintį. Net labai asmeninėmis, intymiomis temomis, apie ką jis nekalbėtų su niekuo ir niekada.

– Kokie būna tie pokalbiai? Apie ką?

– Apie viską. Nuo gyvenimo prasmės iki nesantuokinių vaikų. Mirties akivaizdoje žmonės dažniausiai nesigaili, kad kažką padarė ne taip – bent jau dauguma.

Dažniau gailisi, kad kažko nepadarė. Kažko neatsiprašė, neatleido, neprisipažino meilėje, kad per mažai glaudė savo vaikus, per mažai rodė švelnumo mylimiesiems. Tai dažniausiai yra emociniai, o ne materialūs dalykai. Arba, pavyzdžiui, norėjo tapyti, o paklusdamas griežtų tėvų valiai tapo teisininku.

Antra, sunkiai miršta žmonės, kurie gyvenime rašė juodraštį. Kaip iš to filmo: vis atrodo, kad juodraštį rašau, į švarraštį dar suspėsiu.

Taip ir nugyvena žmonės lėkime, nuolatiniame bėgime, strese dėl pinigų, daiktų, dėl naujų plastikinių langų, dėl naujos sofos ar apmušalų ant sienų. Taip pamažu ir užmiršta, kas gyvenime išties svarbu.

Ir tik tada, kai sužino tą baisų ir neapskundžiamą nuosprendį, staiga suvokia skaudžią tiesą, kad taip ir negyveno. Supranta, kad jau nesuspės, kad visą gyvenimą gyveno pro šalį, tenkino sociumo poreikius, siekė tikslų, kuriuos užkrovė tėvai, sutuoktinis ar aplinka, darė tai, ko iš jų buvo laukiama, tikimasi.

Tačiau jei liga tarsi milžinišku kūju stukteli per galvą, o žmogus pasveiksta, dažnai jo gyvenimas apsiverčia 180 laipsnių kampu. Nes gavo priminimą, žinutę, kad trečio dublio tikrai nebus.

Jis ima gyventi savo gyvenimą, nes supranta, kad liga buvo įspėjimas.

Gal ji buvo Dievo laiškas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis