Pirmą kartą išvydusi 36-erių metų Živilę bei 37-erių metų Roberto kiek sutrikau, nes jų išvaizda – apgaulinga. Mano abejones patvirtino ir pati raseiniškė, atskleisdama, jog dažnas klientas manąs, jog būtent ji yra italė, o Roberto – lietuvis. Viską į savas vėžes sustato tik laužyta Roberto lietuvių kalba. Paprašytas pasakyti keletą žodžių lietuviškai, jis išrėžė: „Laba diena, viso gero“.
„Gal dar ne viso gero!“ – juokdamasi paprieštaravau.
„Aš Roberto ir gyventi Raseiniai, du metų gyventi Raseiniai, aš italu, 13 metų pažįstu Živilę ir viskas“, – dar kartą prajuokina trumpų aplodismentų už pastangas sulaukęs pašnekovas.
Geras ir blogas mokytojai
O štai Živilė itališkai kalba laisvai, vertėjavo ji ir mūsų su Roberto pokalbiui. Kaip prisipažino, išmoko šią užsienio kalbą per tris mėnesius.
„Aš geras mokytojas, – įsiterpė Roberto. – O Živilė – negeras.“
Živilė paaiškino, kad Roberto tarpusavyje nori kalbėtis lietuviškai, jog greičiau pramoktų, bet jai šis procesas – toks nenatūralus. Itališkai kalbėtis tiesiog virto įpročiu.
Roberto meiliai papriekaištauja žmonai, kad daugiau lietuviškai išmoko iš klientų per dvejus metus, kol darbuojasi savoje picerijoje ant ratų, negu per 13 metų, būdamas kartu su Živile.
„Kai manęs šalia nėra, normaliai kalbasi lietuviškai su klientais. Prie manęs nesireiškia“, – šyptelėjo Živilė.
Anot jos, Roberto dažnai vyksta vienas apsipirkti, susikalba.
