G.Dauguvietytės su mumis nėra jau dvejus metus – ji išėjo 2015 m. spalio 8 d. Šiemet jei būtų sukakę 91-eri. Tačiau I.Liutkevičienės rengiami vakarai, skirti G.Dauguvietytės atminimui, vis dar pritraukia daugybę šios spalvingos asmenybės gerbėjų, o knyga sulaukė jau trijų leidimų. 15min taip pat nusprendė žvilgtelėti pro rakto skylutę į nežinomą jos gyvenimo pusę ir pateikia keletą ištraukų iš minėtos knygos.
Iš skyriaus „Pokalbiai mėlynojoje virtuvėje“
Galina pasikviesdavo mane į svečius kelis kartus per metus. Nors viešai pasakodavo mėgstanti tik baltąją, mes dažniausiai gurkšnodavome brendį, valgydavome pyragą „Naujiena“ arba riebų sviestinį vyniotinį, ledų, gerdavome ką tik sumaltų pupelių kavą – tai būdavo firminis jos vaišių meniu. Aš dažniausiai atsinešdavau savo ruoštos ir jos labai pamėgtos silkės su svogūnais ir pomidorų padažu (šį užkandį iki šiol vadiname Dauguvietytės silke), kurios ji tik paragaudavo, o likusią dėdavo į šaldytuvą džiaugdamasi, kad turės skanios silkės kelioms dienoms.
Nors išgerdavome brendžio, bet ji dažnai sakydavo: „Dabar jau atpratau gerti, man nebeskanu, o seniau, būdavo, pageriu ir noriu dar, tik padavaj.“ Kartą ji gavo dovanų 4,5 litro viskio butelį iš kažkurio „Vilniaus prekybos“ savininko. Sakė, tai buvusi diena, kai Vilniuje buvo atidarytas prekybos centras „Akropolis“. Palenkusi didžiulį butelį, pripylė viskio į mažesnį ir mudvi jį ragavome vis prisimindamos geradarį, kuris parinko labai vykusią dovaną Dauguvietytei. Tokios dovanos jai patikdavo daug labiau negu gėlės, su kuriomis tenka vargti – kirpti kotus, merkti į vonią, keisti vazose vandenį. „Tai jau nebe malonumas, o tarnyba“, – sakydavo ji.
Kai kurios su Galina praleistos akimirkos buvo iš tiesų žavingos – pilnos improvizacijos, ekspromto, kažkokio žodžiais nenusakomo bendrumo. Tokiomis akimirkomis, rodės, išbučiuotum Galiną už tą nuostabią būseną, kai sėdi su žmogumi visiškai atsipalaidavęs, vienodai jauti situaciją, labai tiksliai vienas kitą supranti ir pagauni kiekvieną niuansą. Ji buvo ideali sugėrovė – linksma, šmaikšti, improvizuojanti, anaiptol ne sukriošėlė.
Stipriųjų gėrimų išprovokuoto atvirumo akimirkomis ne kartą yra apgailestavusi dėl neįvykusių meilės nuotykių: „Gailiuosi, kad jaunystėje per didelė spyna buvau. Ak, kaip dabar gailiuosi praleistų progų! Atrodydavo – Dieve, kaip gerai būtų pasiglamonėti. Bet ne, negalima, dar per mažai įsimylėjusi. Galima būdavo po kokių devynių mėnesių. Toks lyg įsimylėjimo nėštumo laikotarpis. Išnešioji įsimylėjimą ir jau gali. O kai gali, žiūrėk, jau ir nebenori. Viskas atbulai.“
Dažnai pasakojo apie savo karštą meilę Avantiūristui, dėl kurio buvo pametusi galvą ir iššvaistė su juo tiek pinigų, kad mamai, norint padengti jos skolas, teko parduoti vertingus Mstislavo Dobužinskio paveikslus. „Meilė tikrai yra akla“, – mėgo kartoti ji, pasakodama istoriją, kaip įsimylėjo savęs nevertą vyrą ir kiek daug dėl jo paaukojo, o atgal gavo tik išdavystę, patyrė fizinį smurtą, finansinių sunkumų.
Bet užtat kaip smagu būdavę skrieti su juo motociklu per Lietuvos vieškelius ir pievas! „Durnė, kokia aš durnė buvau“, – sakydavo ji, bet sakydavo taip, kad aš taip ir nesuprasdavau – gailisi ji ar džiaugiasi, kad teko išgyventi tokią gaivališką meilę. Savigrauža jai nebuvo būdinga, todėl ir į tai, manau, žiūrėjo pro pirštus ir vertino šią meilę tik kaip įdomų savo gyvenimo faktą, vertą papasakoti knygose.
Kuo daugiau su Galina bendravome, tuo geriau perpratau jos charakterį: ji dėl nieko nesigraužė ir nesigailėjo. Blogos patirtys praeidavo tarsi pro šalį. Ji neleisdavo sau susirgti „chandra“. Kratėsi visko, kas jai galėjo sukelti liūdnų minčių – nesilankė niekieno laidotuvėse, negailėjo mirusiųjų, prisimindavo tik linksmas ir juokingas su jais susijusias akimirkas, neapkraudavo savęs įsipareigojimais, pareigomis. Visada jausdavosi teisi, net ir tada, kai būdavo neteisi. Ir visada už visus pranašesnė – netgi tada, kai tokia nebuvo.
Ji neleisdavo sau susirgti „chandra“. Kratėsi visko, kas jai galėjo sukelti liūdnų minčių – nesilankė niekieno laidotuvėse, negailėjo mirusiųjų, neapkraudavo savęs įsipareigojimais, pareigomis. Visada jausdavosi teisi, net ir tada, kai būdavo neteisi.
Iš Lietuvos dainininkų jai patiko Stasys Povilaitis, Vytautas Kernagis, Nelė Paltinienė. Iš rašytojų nemėgo Filomenos Taunytės, su kuria savo knygomis varžėsi dėl populiarumo, abiejų knygas leido ta pati leidykla, tad kartkartėm jos susitikdavo. Ji kritikuodavo F.Taunytės figūrą, juokdavosi iš jos propaguojamo sveiko gyvenimo būdo. „Ar rūkysi, ar nerūkysi – vis tiek mirsi“, – baigdavo pokalbį apie daktarės knygas ir pasiūlymus, kaip ilgiau išsaugoti sveikatą. Ir bohemos liūtė Galina, ir sergančiųjų viltis Filomena išgyveno beveik tiek pat: Galina mirė sulaukusi 89-erių, Filomena – 88-erių.
Iš pasaulio šalių dievino (taip, dievino – kitokių emocijų nebūdavo: Galina arba dievino, arba nekentė, sakydavo, kad tai nulis, vidurio jos apibūdinimuose nesulaukdavo niekas) Vokietiją – už švarą, tvarką, kur net karo metu po bombardavimų jau kitą dieną visi gaudavo pranešimus, kurioje vietoje bus dalijamas maisto davinys pagal korteles. Yra net minėjusi – jei jau tektų priverstinai emigruoti, rinktųsi tik Vokietiją. Be to, ji gerai kalbėjo vokiškai, vaikystėje tėvai buvo nusamdę auklę, su kuria Galina privalėjo mokytis vokiečių kalbos.
Iš skyriaus „Be tvirtos atramos“
Po poros dienų Galina pasikviečia mane į namus. „Atsisveikinsime su Jurgiu. Išgersime“, – sako ji man. Neįsivaizduoju, kaip mes atsisveikinsime su kremuotu Jurgiu (Jurgis Nikolajevas buvo G.Dauguvietytės vyras – red. past.) miegamajame. Neįsivaizduoju, nes dar nė karto gyvenime šalyje, kurioje įprasta grąžyti rankas prie karsto, nesu ėjusi atsisveikinti su žmogaus pelenais, padėtais į „tumbočkę“ prie lovos.
Viešnagės laiką paskyrė Galina: taip būdavo per visą mūsų bendravimo laiką – viskas, ką galėdavau, norėdama jį pakoreguoti – tai pasiteisinti darbu. Jei darbas, tai šventa. Visos kitos priežastys jos nedomino. Taigi laiką atsisveikinti su Jurgiu prie taurelės virtuvėje paskyrė Galina. Įsakė atvažiuoti vienuoliktą valandą ryto sekmadienį.
Čia virė šeimyninės aistros, bet, kaip supratau iš pasakojimų, dažniau ne tarp sutuoktinių, o tarp mamos ir dukros. Švelniai tariant, mama ir dukra nemėgo viena kitos.
Ko nunešti? Gėlių? Svarsčiau, kol galiausiai apsisprendžiau eiti be nieko. Skintų gėlių Galina nemėgsta, nes jas reikia prižiūrėti, keisti vandenį. Be to, sakydavo, kad jos jai asocijuojasi su laidotuvėmis. Taip, Jurgis, bet ji jo nelaidoja, pelenus laiko namie, kol pati mirs. Tad pasakykite man: tai laidotuvės ar ne? Nusprendžiu nedirginti jos jokiomis detalėmis. Be to, atrodo, kad jie ir toliau abu gyvena V. Mykolaičio Putino gatvėje Vilniuje, tik Jurgis – pelenų pavidalu, o Galina – įprastu kūniškuoju.
Štai ir įžymusis Vilniaus daugiabutis, kuriame po karo gyveno ir dabar gyvena nemažai garsių Lietuvos meno žmonių. Čia visą laiką, daugiau negu keturis dešimtmečius, susituokę gyveno ir Galina su Jurgiu. Kol buvo gyva, kartu gyveno ir Galinos motina aktorė Nelė Vosyliūtė-Dauguvietienė. Čia virė šeimyninės aistros, bet, kaip supratau iš pasakojimų, dažniau ne tarp sutuoktinių, o tarp mamos ir dukros.
Skydas tarp besivaidijančių moterų pradžioje būdavo režisierius Borisas Dauguvietis, o vėliau – Jurgis. Šiuose namuose Galinos mama įširdusi ne kartą dukrai yra sakiusi: „Kai numirsiu, nedrįsk artintis. Mane Jurgelis palaidos.“ Švelniai tariant, mama ir dukra nemėgo viena kitos. Iš tiesų jos buvo per daug skirtingos: viena – ugnis, kita – plienas.
Bute, kuriame daug dešimtmečių griaudėjo Galinos juokas, kunkuliavo jausmų ir aistrų katilas, dabar tylu. Galina liko vienintelė šio legendinio buto gyventoja. Spaudžiu durų skambutį. Rodos, spustelėjau delikačiai, bet pasigirdo čaižus zzzzzzzzzzzz. Girdžiu, kaip Galina artėja prie durų, praveria jas. Iš karto pastebiu, koks išblyškęs, lyg kreida nuteptas jos veidas. Jaučiuosi kaip tada, kai susitikom pirmą kartą, nes tai ir yra pirmas kartas po to, kai Galina liko be Jurgio. Apsikabiname. Jokių ašarų.
„Einam pas Jurgį“, – sako man Galina. Veda į miegamąjį. Ten, kur ir sakė, „tumbočkėje“ prie lovos, kurioje miegodavo Jurgis, dabar stovi urna su jo pelenais. Ant spintelės dega žvakutė. Galina pasilenkia ir išima iš spintelės, kaip ji sako, Jurgį.
„Einam pas Jurgį“, – sako man Galina. Veda į miegamąjį. Ten, kur ir sakė, „tumbočkėje“ prie lovos, kurioje miegodavo Jurgis, dabar stovi urna su jo pelenais.
Gal tai sutapo, bet po Jurgio mirties Galina, visą laiką buvusi geležinės sveikatos, niekuo nesiskundusi, gal tik nemiga, ir kas vakarą gėrusi migdomuosius, pradėjo ir fiziškai blogiau jaustis. Trumpai teko gydytis Onkologijos institute. Dar po kurio laiko Galiną ištiko infarktas. „Dvi naktis gulėjau su Justinu Marcinkevičiumi“, – pasakojo ji telefonu iš ligoninės. Sutapimas – reanimacijoje tuo pačiu metu buvo gydomas ir poetas. Jis Galinai tada pasakęs, kad nuo širdies ligų jiedu pasveiks, bet nepasveiks nuo vienintelės nepagydomos ligos: „Yra vienintelė sunki ir nepagydoma liga – gyvenimas...“
Galina man pasakodavo daug smulkmenų – ne tik kaip miegojusi, ką galvojusi vienu ar kitu klausimu, į kokią radijo laidą skambinusi pareikšti savo nuomonę, bet ir apie kai kurių gerbėjų skambučius, kurių daugėjo su kiekviena nauja knyga. Vieną dieną ją nustebino ankstyvas skambutis – telefonas suskambo po šešių ryto, kai tai sau gali leisti tik artimas žmogus, ištikus didelei nelaimei. Tąkart Galinos kaimynės vyras buvo prie mirties, tad pamanė – gal jis numirė. Bet skambino kažkokia moteris, Jehovos liudytoja, ir siūlė pirkti religinės literatūros.
Monologas truko penkiolika minučių. Galina tuomet prisiminė sovietmetį, kai Dauguviečių vienkiemį prižiūrėjo dvi šeimos. Koks grožis, kiek gėlių, kokia tvarka – kiekvienas takelis smėliuku nubarstytas. Jokių girtuoklysčių. Bet vieną dieną ten nuvažiavo milicija ir juos visus suėmė – pasirodo, tai buvę Jehovos liudytojai.
„Prieškaryje mes apie tokias bažnyčias nieko negirdėjome. Dar girdėjau apie masonus, bet jokių Jehovos liudytojų nei „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios nebuvo arba aš negirdėjau apie tokias. „Aušros“ gimnazijoje būdavo dėstoma katalikų tikyba, o pas mus, evangelikus reformatus, tuo metu ateidavo mūsų pastorius. Tada ir pasakė mano klasiokas Kvederavičius humorą apie tris karalius. Kai pastorius jo per pamoką paklausė: „Ką pamatė trys karaliai atėję į mišką?“ – šis atsakė: „Medžius.“ Tuo labai užrūstinęs pastorių ir šis jam rėžęs: „Sėsk, tu, mėšlo krūva.“ Pas žydus ateidavo rabinas. Kiekvieni turėjome savo tikėjimą. Būdavo viena pamoka per savaitę.“
Pilkos pelytės gyvenimas Galinai netiko net sulaukus pensijos. Kai mudvi susitikome, jos darbai jau seniai buvo praeityje, visų pamiršti, niekas nieko apie tai nekalbėjo. Visuomenei nebuvo pažįstama ar įdomi ir pati Galina, kol leidykla, kurios tikslas ir yra ieškoti įdomių autorių, nepasiūlė rašyti prisiminimų knygos. Ir tada ištiko populiarumo cunamis. Jo banga pastvėrė pusę Lietuvos, o galiausiai ir pačią Galiną.
Nuo tada jos gyvenimas pasikeitė, pasikeitė ir Galina. Dešimt metų ji su malonumu nardė savo knygų sukelto populiarumo bangose, tapo žiniasklaidos labiausiai geidžiama eksperte visais klausimais – nuo sekso iki politikos, nuo sporto iki maisto, nuo sveikos gyvensenos iki knygų, nuo socialinių reiškinių iki asmenybių vertinimo. Kliūdavo visoms valdžioms už didelę emigraciją, už pinigų keitimą, dėl kurio visada nuskursta žmonės, už tai, kad Lietuvai prireikė „Maisto banko“, barė ir tuos, kurie taip nusigyveno, kad turi į jį kreiptis: „Mane tėvai mokė, kad valgyti neturi tik tinginiai ir girtuokliai.“
Žmonės lyg užburti skaitė, klausėsi, juokėsi, pritarė ir norėjo dar. Dar Galinos Dauguvietytės minčių, kurios tarsi slypėjo kiekvieno viduje, bet niekas garsiai neišdrįsdavo jų ištarti. Laukė minčių, kurios prieštaravo visoms moralės normoms, vertybėms ir tradiciniam gyvenimui.
Lietuvos vyrus ji vadino Bezdonių dendžiais, merginas bardavo už tai, kad jos, apsimovusios kelnaites su juostele per užpakalį, šiais laikais tik ir dairosi senų, plikų senių su storomis piniginėmis ir už pinigus parduoda savo jaunystę, kuri niekada nebegrįš ir bus paaukota senam pirdylai. Viešai šnekėdavo, kad už nė vieno Lietuvos vyro ji dabar netekėtų, tik už vokiečio, kurie tvarkingi ir galantiški, bet ne sentimentalūs.
Bardavosi už tai, kad dabar vos susitikę vyras ir moteris plėšia vienas nuo kito drabužius ir virsta į lovą, o moteris per lytinį aktą dar ir šaukia lyg skerdžiama kiaulė. Ji išsijuosusi vanojo jai nepatikusius laidų vedėjus, aktorius ir politikus ir kabino pagyrimo medalius kitiems, tiems, kurie jai patiko.
Iš skyriaus „Geltonoji forsitija“
Paskutinis linksmas mūsų pokalbis telefonu buvo prasidėjus įvykiams Kryme. „Rusas gali sugrįžti į Lietuvą, karas gali būti, nes jau seniai nebuvo“, – pasakė ji, ir pridūrė: „Bet, kaip sakė Šveikas, karas – geras ir reikalingas dalykas, nes per jį žūva ne tik geri žmonės, bet ir žulikai bei banditai.“
Galina, moteris, kuria aš kadaise, kaip ir dauguma jūsų, žavėjausi ir žmogiškai mylėjau ir kuri kažkada mylėjo mane, išskrido. Pokalbių jos mėlynojoje virtuvėje metu buvome sutarusios, kad išskridusi ji mane sapne aplankys. Aplankė rašant šią knygą.
O žemėje, nuošaliame Dauguviečių vienkiemyje, Galina kiekvieną pavasarį pražys geltonu forsitijos krūmu. Forsitija – netaisyklingos formos, gal ne visiems patinka, bet jos nepastebėti neįmanoma, ji tikrai kiekvieną sudomins ir patrauks savo ryškia spalva.
