Tikslas – negyventi tarp keturių sienų
„Sakoma, kad tautos kultūrą ir dvasingumą pažinsi iš to, kaip ji rūpinasi senąja karta. Lietuvoje dar egzistuoja negatyvus požiūris į pagyvenusius žmones. Jie labiausiai pažeidžiami socialiniu, ekonominiu ir medicininiu aspektu, kadangi jų fizinė sveikata ir dvasinė galia palaipsniui silpnėja. Gal reikia burtis ir ištiesti vienas kitam pagalbos ranką?“ – paskaitė ištrauką iš asociacijos 60-mečiui skirtos knygos L.Kančauskienė.
Tačiau iš karto pridūrė, kaip mat išsklaidydama besikaupiantį niūrumą: „Bėga metai. Jų negali nei pavyti, nei sustabdyti, senatvė visiems ateina nelaukta ir neprašyta. Tokia gyvenimo realybė. Išmok, žmogau, pasiruošti šiam gyvenimo tarpsniui. Pasitik jį ramiai, neliūdėk, nesiskųsk. Kai kada tau trūksta gyvo žodžio, kuris sušildytų ar paguostų neviltyje, nuramintų, jei nedėmesingi yra vaikai. Nedejuok, kad užmiršo darbo draugai ir senokai beskambėjo telefonas. Glauskis prie tokių žmonių, kurie tau paguos širdį, pasirink savo bendraamžius.“
Asociacijos tikslas, dėl kurios ji ir buvo įkurta, – sudaryti sąlygas pagyvenusiems žmonėms išeiti iš namų ir taip nepasenti pirma laiko.
„Labai daug keliaujame, daug koncertuojame, turime savo ansamblį, turime duetą, dramos būrelį. Esame labai veiklūs žmonės. Visų akys didelės, visi nori visur dalyvauti, yra sveiki ir laimingi, visi turi krūvą užsiėmimų ir pageidavimų, ką veikti. Mes net juokaujame, kad namų nebeturime, nes ir gimtadienius švenčiame kartu su gyva muzika ir kitokia programa, rengiame poezijos vakarus, dalyvaujame ir miesto renginiuose, ir patys juos organizuojame, vasarą turime stovyklą prie ežero.
Kai tik kur nors paskelbiami kokie nors konkursai ar šventės, visur dalyvaujame. Pavyzdžiui, Donelaičiui skirtame konkurse pristačiau dedikaciją, parašytą Donelaičio laikmečio kalba, ir gavau gražią premiją už šį savo darbą“, – tęsė pašnekovė.
Dabar jaučiasi laimingesnė nei bet kada
Pati L.Kančauskienė kadaise dirbo prekybininke, vėliau buvo restorano vadovė, net ir išėjusi į pensiją kurį laiką turėjo savo kavinę, tačiau prisipažįsta, kad „pražydo“ tik ją uždariusi.
„Man visą gyvenimą norėjosi gėrio ir kūrybinės veiklos. Ir aš dabar tokia laiminga, kad galiu gyventi šia veikla. Kuriu eiles, rašau scenarijus mūsų teatrui, esu tokia pakylėta, kad visos ligos nuo manęs bėga, nors metų man tikrai nemažai. Su „dieduku“ greitai auksines vestuves švęsime. Nepasiduodu, dar ir pasportuoju. Nereikia nuliūsti, kai ateina senatvė, ir galvoti apie mirtį. Kai ateis laikas išeiti, reikės išeiti, bet, kol galima, reikia švęsti gyvenimą“, – svarstė moteris.
Pagal sąrašą asociacijoje yra 140 narių, bet ne visi aktyvūs, kiti jau sunkiai serga. Pastarieji yra aplankomi, pagelbėjama jiems labdaros prekėmis. O tie, kurie gali, linksminasi iš širdies.
„Turime ir dainuojančių, ir šokančių, todėl stengiamės daryti tematinius vakarus, kad įdomiau būtų. Pavyzdžiui, vieno renginio metu padarėme meteorologų kiemelį. Atrodytų nesąmonė – atsinešėme akmenį ir rodome, kad kai jis šlapias, vadinasi, lyja, kai apšerkšnijęs, šalta. Tačiau darome tai su tokiu smagumu, kad visiems patinka. Mes mėgstame humorą ir nebijome iš savęs pasijuokti, nebijome ir žioplesniais už kitus pasirodyti.
Kai tik būname renginiuose ir matome kokį nedrąsesnį žmogų, visada kviečiame prie mūsų prisijungti. Būna, kad žmogus užsidaręs, tačiau mes jį savo globa taip apsupame, taip juo pasirūpiname, kad jis pradeda jaustis gerai. Joks žmogus pas mus nepaliekamas nuošalyje. Jeigu našliukas, tai ir draugę jam surandame. Esu penkias poras supiršusi. Atrandame ir talentų – žmogus nėra vaidinęs, bet kai jam pritaikai vaidmenį, visame gražume atsiskleidžia. Šiemet esame pastatę spektaklį pagal Vydūną – jau apvažiavome su juo visus aplinkinius rajonus. Daug kas net nežinojo, kas tas Vydūnas, – supažindinome“, – dėstė pašnekovė.
Parama pagyvenusiems žmonėms nepopuliari
Pasak jos, šiuo metu didžiausias nepatogumas, kad asociacija neturi savo stogo virš galvos, tenka glaustis tai šen, tai ten.
„Anksčiau daug organizacijų viename darželyje bazavomės, tačiau ten nusprendė padaryti remontą ir įkurti vaikų socialinės globos įstaigą. Nedaro nei remonto, o ir tie septyni vaikai vos porą kartų per savaitę pasirodo. Nuo sausio neturime savo kabineto, tačiau suradome išeitį – visas šventes mes rengiame pas mane po obelimi, kol nešalta. Prireikus, priglaudžia mus ir biblioteka ar kokia kita organizacija. Visada atsiranda išeičių, tik reikia aktyviai jų ieškoti. O jei tik sėdėsi ir bambėsi, nieko nepasieksi“, – tikino L.Kančauskienė.
Ji nenusimena ir dėl to, kad visi bandymai prašyti paramos atsimuša tarsi į sieną. Savivaldybėje jai pačiai teko išgirsti, kad pensininkai dar visai gerai gyvena – yra gavę kadaise valdiškus butus, dar turi automobilį, o štai jaunimui iš tiesų reikia didesnės paramos.
Vienintelė asociacijos gaunama parama – parduotuvių tinklo „Norfa“ kasmet skiriama 200 eurų parama – 100 eurų Joninėms ir 100 eurų Naujiesiems metams atšvęsti.
„Bet mes susirenkame nario mokestį – po septynis eurus. Už šias lėšas sumokame savo muzikos vadovei, kitas būtinąsias išlaidas. Dar 2 proc. paramą gauname iš narių giminių ir artimųjų. Kai į ekskursijas važiuojame, visur patys „susidedame“, stengiamės, kad suma kiekvienam neviršytų 5–7 eurų. Patys susirandame ekskursijos vadovą ar tiesiog internete paieškome informacijos apie vietoves, į kurias važiuosime.
Tačiau idėjos, kad senjorai gyvena visiškame skurde, neturi už ką net batų apsiauti, nepalaikau. Visada sakau – nekalbėkite nesąmonių. Nueikite į padėvėtų drabužių parduotuvę ir išsirinksite batus. Gal jie bus ne paskutinės mados, nebūtinai ant aukšto kulniuko, bet tikrai rasite tinkamus. Drabužių ten pat įsigyti taip pat ne problema, galima apsirengti puikiai. Pagaliau iškraustykite savo spintas, tikrai ten rasite gėrybių dar nuo mergautinių laikų. Tik nereikia dejuoti dėl to, yra daug svarbesnių dalykų“, – teigė optimizmu trykštanti moteris.
