Kuo šis šventasis bei unitai svarbūs Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK), kuo jis susijęs su ukrainiečiais bei baltarusiais ir kokius Juozapato Kuncevičiaus atminimo ženklus matome visoje Europoje, aptariame su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doc. dr. Genute Kirkiene.
– Šie metai Lietuvoje paskelbti Šventojo Juozapato metais. Kuo ši asmenybė verta tokios garbės? Ir kodėl mums svarbu su juo susipažinti?
– 2023 m. lapkričio 12 d. Lietuva minės 400-ąsias Šv. Juozapato kankinystės metines, o iniciatyvą tai padaryti parodė Vilniaus universiteto istorikai. Šis Ukrainos žemės sūnus, kilęs iš Voluinės Volodymyro, savo dvasinį kelią pasirinko nueiti Lietuvoje, Vilniuje, ir paskyrė gyvenimą krikščionių Bažnyčios vienybei. Jo viso gyvenimo šūkis, pasak Evangelijos pagal Joną „Tegul visi bus viena“, ragino visus vienytis aplink Kristaus vietininko žemėje sostą. Dėl to Šv. Juozapatas Kuncevičius yra vienas iš labiausiai prisidėjusių prie Graikų apeigų katalikybės kūrėjų ir įsitvirtinimo ne tik Lietuvoje, bet ir visoje to meto Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje.
Šv. J.Kuncevičius tarnavo viename iš svarbiausių rusėnų kultūrinių-religinių centrų Vilniuje, Švč. Trejybės šventovėje ir bazilijonų vienuolyne. Vėliau tapęs Polocko arkivyskupu, savo, kaip Bažnyčios vienytojo, misiją uoliai tęsė unijai priešiškai nusiteikusios ortodoksiškos visuomenės regione – Vitebske, Polocke (dab. Baltarusija).
Savo misiją jis baigė kankinio mirtimi, po dvidešimties metų buvo paskelbtas palaimintuoju, o 1867 m. paskelbtas šventuoju. Taip šventųjų panteonas pasipildė dar viena Ukrainai ir Lietuvai iškilia asmenybe, o Šv. Juozapato kultas, kaip ir Šv. Kazimiero, yra tapęs vienu iš Lietuvos katalikų identiteto pagrindų, įkūnijančių dvasinę ir pilietinę ištikimybę vakarietiškos civilizacijos vertybėms bei LDK idealams.
– Ką žinome apie Šv. Juozapato glaudžius ryšius su Vilniumi ir gyvenimą čia?
– Šv. Juozapato Kuncevičiaus dvasinis tapsmas įvyko būtent Vilniuje, LDK sostinėje. Būsimas šventasis Ivanas Kuncevičius į Vilnių atvyko iš dabartinės Vakarų Ukrainos teritorijos 1596 m. mokytis pirklio amato. Vilniuje I.Kuncevičius labai domėjosi religiniu gyvenimu, privačiai mokėsi filosofijos ir teologijos, užmezgė ryšius su katalikų dvasininkais ir VU jėzuitais (rusėnais).
Amžininkai jį laikė uoliu bažnyčių vienytoju, išskirtiniu pamokslininku, ypač pasišventusiu kunigu, turėjusiu nepaprastą poveikį aplinkiniams.
Didelį poveikį I.Kuncevičiui padarė 1604 m. į Vilnių atvežta popiežiaus Klemenso VIII bulė (dokumentas, aut. past.) „Quae ad sanctorum“ apie karalaičio Kazimiero paskelbimą šventuoju. Tris dienas Vilniuje trukusi šventė ir žinios apie Šv. Kazimiero gyvenimą paskatino giliai tikintį I.Kuncevičių įstoti į Švč. Trejybės vienuolyną, kur jis pasirinko Juozapato vienuolinį vardą, ir visą gyvenimą rūpintis skurstančiais ir dvasinės pagalbos ieškančiais žmonėmis.
Juozapato biografai yra aprašę gilų jo maldingumą ir askezę, tai pat aktyvų darbą Vilniuje, kur gyveno per 20 metų. Amžininkai jį laikė uoliu bažnyčių vienytoju, išskirtiniu pamokslininku, sielovadininku, ypač pasišventusiu kunigu, turėjusiu nepaprastą poveikį aplinkiniams.
Juozapatas atnaujino ne tik Švč. Trejybės bažnyčią, bet ir bendruomeninį vienuolių gyvenimą ir padėjo apaštalavimo pagrindus Unitų Bažnyčioje. Šioje šventovėje Vilniuje buvo konsekruotas Polocko arkivyskupu.
– Šv. Juozapatas buvo itin reikšmingas unitams – kas juos sieja?
– Tai susiję su svarbiu įvykiu Juozapato gyvenime – susitikimu Vilniuje su Benjaminu Rutskiu, kilusiu iš Rūtos dvaro ir būsimu Kijevo metropolitu. Bendromis Rutskio ir Kuncevičiaus pastangomis tarp rusėnų pradėjo kilti vienuolių autoritetas. Rutskis unitų Švč. Trejybės vienuolyne pradėjo diegti Vakarų Europos švietimo sistemą. Per trumpą laiką čia ženkliai padidėjo vienuolių skaičius, kas netiesiogiai byloja apie itin sėkmingas Rutskio ir Kuncevičiaus pastangas.
Šie du charizmatiški rusėnai 1617 m. Naugarduke sukvietė bazilijonų vienuolynų kapitulą, sujungė Vilniaus, Bytenės, Žirovicų, Minsko ir Naugarduko bazilijonų vienuolynus, reorganizavo bazilijonų ordiną ir įkūrė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną – Švč. Trejybės kongregaciją su centru Vilniuje. Šis Bazilijonų ordinas buvo vienintelis LDK teritorijoje vienuolių ordinas. Iš čia reformuota unitų vienuolija išplito po dabartinės Baltarusijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir Ukrainos teritoriją. Išsilavinę unitų vienuoliai dėstė Vilniaus jėzuitų akademijoje ir Vilniaus universitete.
Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas tapo administraciniu ir dvasiniu Bazilijonų vienuolyno centru visoje Graikų apeigų katalikų bažnyčioje su gausia biblioteka ir spaustuve, tapusia labai svarbia visos Lietuvos, Abiejų Tautų Respublikos, o kartu ir Ukrainos kultūros istorijos dalimi. Būtent per bazilijonus ir Švč. Trejybės bažnyčią mes atrandame Graikų apeigų katalikų tradiciją, kuri gimė iš autentiškos LDK stačiatikiškos tradicijos.
– Šv. Juozapato kelias driekėsi ne tik per dabartinės Lietuvos, bet ir Ukrainos bei Baltarusijos istoriją. Kuo šis šventasis reikšmingas ne tik mums, bet ir kitiems?
– Kertinis civilizacinės reikšmės įvykis Ukrainai, kuriame galima įžvelgti ir šiandienos konflikto ištakas, buvo 1596 m. Brastos bažnytinė unija, kuri keliems šimtmečiams išplėšė LDK krikščionis / stačiatikius iš krikščionių ortodoksų-islamo civilizacijos ir prijungė prie Vakarų krikščioniškosios civilizacijos. LDK rusėniškos, tuo pačiu stačiatikiškos, o vėliau graikiškai katalikiškos visuomenės vaidmuo ir moderniosios Ukrainos bei jos visuomenės formavimosi ypatumai LDK erdvėje šiandien yra aktualūs, kai svarstome Ukrainos tapatybės klausimus.
Šv. Juozapatas svarbus ukrainiečiams ir tuo, kad, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. Graikų apeigų katalikų (unitų) bažnyčia Lietuvoje įgavo legalų statusą – pripažinta viena iš devynių tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų. 1992 m. Lietuvos valdžia grąžino vietiniams Graikų apeigų katalikams Švč. Trejybės bažnyčios ir bazilijonų vienuolyno kompleksą, kuris tapo Lietuvos ukrainiečių diasporos centru ir reikšminga vieta, kuri prisideda prie lietuvių ir ukrainiečių intelektualinių bei dvasinių santykių stiprinimo.
Šiandien Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios parapijiečiai yra ukrainiečiai, o visi vienuolyno broliai kilę iš Ukrainos, tad pamaldos vyksta ukrainiečių kalba.
– Kodėl mums svarbu prisiminti Šv. Juozapato kankinystės metines?
– Šiuo atveju svarbus yra ir lietuvių civilizacinės savivokos išplėtimas, gvildenant Kijevo metropolijos vietą ir vaidmenį LDK istorijoje ir įvedant Vilniaus Rytų krikščionybės tradiciją į šiuolaikinę kultūrinę atmintį.
Jjis tarsi vaikščiojo ugnikalnio kraterio kraštu, nes jam teko nuolat susidurti su priešiškai nusiteikusia nesuvienytųjų visuomenės dalimi.
Istorinė atmintis apie Šv. Juozapatą yra pagrindinis mūsų, lietuvių ir ukrainiečių tautų, jungiamasis ryšys. Istorija turi tarnauti kasdieniam žmonių gyvenimui, tad, minėdami Šv. Juozapato Kuncevičiaus kankinystės 400-ąsiais metines, mes per įvairius kultūrinius renginius sugrąžiname šią asmenybę į mūsų istorinę atmintį.
– Kuo ir kodėl Šv. Juozapatas aktualus dabartinių įvykių – Rusijos karo Ukrainoje – kontekste?
– Atminties kultūros konceptas yra istorijos reprezentavimo metodologija. Dėl to visų pirma keliamas klausimas, o kodėl atsimename vieną ar kitą istorijos fenomeną? Šiandien esame priversti peržiūrėti tradicinius istorinius siužetus per visuomeninių aktualijų prizmę, t. y. per karo, šiuolaikinių tapatybių formavimo, bendražmogiškų ir europinių vertybių paieškų skalę.
Šv. J.Kuncevičiaus istorija yra ypatinga ir stebuklinga pati savaime. Savo gyvenimą pašventęs Bažnytinės unijos įgyvendinimo idėjai, jis tarsi vaikščiojo ugnikalnio kraterio kraštu, nes jam teko nuolat susidurti su priešiškai nusiteikusia nesuvienytųjų – ortodoksų (stačiatikių) – visuomenės dalimi, vėliau tapusia pavaldžia Maskvos patriarchatui.
J.Kuncevičiaus nukankinimas laikytinas kaip pasikėsinimas į Katalikų bažnyčią. Net ir po mirties jo palaikai buvo slepiami – tai buvo pastovus bėgimas nuo carinės Rusijos ir jos kariuomenės persekiojimo.
– Papasakokite, kokie yra šio šventojo atminties ženklai?
– Šv. Juozapato relikvijų istorija yra išskirtinė, tam tikra prasme atspindėjusi tiek pačios unitų Bažnyčios, tiek ir šventojo gyvenimą. Juozapato palaikai buvo gerbiami ir slepiami nuo maskvėnų susidorojimo, kol pagaliau buvo perkelti į Vatikaną. Tad šiandien reikia kalbėti būtent apie tas vietas kaip Šv. Juozapato atminimo pėdsakus.
Šv. Juozapato relikvijų istorija yra išskirtinė, tam tikra prasme atspindėjusi tiek pačios unitų Bažnyčios, tiek ir šventojo gyvenimą.
Iš pradžių jo palaikai buvo palaidoti Polocko Šv. Sofijos katedroje. LDK pakanclerio Kazimiero Leonaičio Sapiegos pastangomis buvo pagamintas sidabrinis sarkofagas, kuris šios katedros arkivyskupo koplyčioje išbuvo iki 1653 metų. Artėjant priešo – maskvėnų – kariuomenei, Polocko arkivyskupas Gabrielius Kolenda kelerius metus su palaimintojo sarkofagu ir relikvijomis slapstėsi įvairiose Baltarusijos, Lenkijos ir Lietuvos vietovėse.
1657 m. Juozapato palaikai buvo pervežti į Supraslio vienuolyną, kur išbuvo apie dešimt metų. Tuomet bažnytinei valdžiai pavyko Juozapato relikvijas keletui mėnesių grąžinti į Vilnių. Tikintieji miestuose iškilmingai pasitikdavo palaimintojo relikvijas, o Vilniuje ir Žirovicuoce buvo surengtos ypatingos iškilmės.
Šv. Juozapato palaikai vėl buvo atsidūrę Polocke, o iš ten išvežti 1705 m., kai maskvėnai užėmė Vitebską ir ėmė niokoti viską, kas buvo susiję su Unitų bažnyčia ir Juozapatu. Caras Petras I netgi siekė J.Kuncevičiaus palaikus sudeginti.
Bazilijonams prijautęs LDK kancleris Karolis Stanislovas Radvila padėjo Juozapato palaikus pervežti į dabartinį Lenkijos Biała Podlaska miestą. Relikvijos buvo slepiamos Radvilų pilies mūruose, Bazilijonų vienuolyne ir tik 1765 metais išstatytos viešai pagerbti.
1867 metais popiežiui Pijui IX paskelbus Juozapatą šventuoju, jo palaikų ypač prisibijojo carinė valdžia, kuri matė šiose relikvijose nepalaužiamą ukrainiečių ir baltarusių unitų dvasią. Chelmo vyskupijos Bazilijonų bažnyčia, kurioje buvo Šv. Juozapato palaikai, tapo Graikų apeigų katalikų gyvenimo centru.
Šią paskutinę unitų dvasinę tvirtovę vėl pasiekė carizmo represijos. Prasidėjus 1863 metų sukilimui, patriotiškai nusiteikę lenkai, siekdami sutelkti ukrainiečius ir baltarusius, skelbė religijos laisvę ir garbino Šv. Juozapatą, skelbdami jį savo globėju. 1864 m. caro valdžia išvijo Bazilijonų vienuolius iš Chelmo, Zamostės, Liublino ir Bialos vienuolynų, o bažnyčias, kartu ir rūpinimąsi Šv. Juozapato palaikais, perėmė Chelmo vyskupija.
1873 m. carinė administracija manipuliacijomis privertė Šv. Juozapato palaikus perkelti į bažnyčios rūsį, užpilti žemėmis ir rūsį užmūryti.
1915 m. Pirmojo pasaulinio karo frontui nustūmus Rusijos kariuomenę, Šv. Juozapato palaikai buvo surasti ir atpažinti. Leista palaikus pervežti į saugesnę vietą.
1916 m. liepos 12 d. palaikai buvo išstatyti visuotiniam pagerbimui ir netrukus geležinkeliu išvežti į Austriją, Vieną. Ten Šv. Barboros cerkvėje palaikus apžiūrėjo dvi komisijos, vienoje jų dalyvavo iš Rusijos nelaisvės paleistas vyskupas Andrejus Šeptickis. Cerkvėje Šv. Juozapato palaikai iš pradžių buvo už centrinio altoriaus, vėliau perkelti į atskirą koplyčią. Galimybę pagerbti Šv. Juozapatą turėjo daugybė ukrainiečių, kurie bėgo į Vakarus per Vieną.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Austrijos sostinė buvo bombarduojama, ir palaikams vėl iškilo pavojus. Šventojo relikvijos buvo perkeltos į Vienos Šv. Roko Romos katalikų bažnyčią, kuri netrukus atsidūrė sovietų kontroliuojamoje teritorijoje. Šventojo relikvijos ir vėl buvo perkeltos – šįsyk į Šv. Stepono katedros kriptą, kur išbuvo iki 1949 m.
Popiežiui Pijui XII paprašius Šv. Juozapato relikvijas pervežti į Romą, jos buvo perskraidintos specialiu amerikiečių kariniu lėktuvu ir saugomos vienoje iš Vatikano koplyčių.
1963 m. popiežius Jonas XXIII sutiko pastatyti Šv. Juozapato palaikus pagerbimui. Tuomet į Vatikaną jau buvo atvykęs iš Sibiro lagerių grįžęs Lvivo vyskupas Josifas Slipyjus, kuris ir paprašė Šv. Juozapato relikvijas perkelti į Šv. Petro baziliką. 1963 m. lapkričio 25 d. Šv. Juozapato palaikai iškilmingai perkelti į Vatikano Šv. Petro bazilikos Šv. Bazilijaus altorių, kur krištoliniame karste garbinami iki šiol.
