Internetas, vadovėliai, spektakliai
Paklausus, kokius autorių teisių pažeidimus Lietuvoje regi dažniausiai, T.Dirgėlai pirmiausia į galvą šovė nelegaliai platinamos elektroninės knygos.
„Neretai jos yra nelegalios jau savaime, kai iš vienur ar kitur yra gaunamas knygos pdf formatas“, – paminėjo T.Dirgėla.
Kaip jis pastebi, šitaip literatūros kūriniai nelegaliai platinami net feisbuko grupėse, jose dalijamasi ir nuorodomis į nelegalias svetaines. Dalį grupių užblokavus, deja, per trumpą laiką atsiranda naujos.
Pro rašytojo akis nepraslysta ir spektakliai vaikams, sukurti pagal žinomas ar tuo metu populiarias knygas.
Jam yra užkliuvę būtent pagal užsienio autorių, kuriuos informacija pasiekia ne taip greitai arba nepasiekia visai, knygas sukurti spektakliai. T.Dirgėla porąkart net rašė po vieno teatro soc. tinklų įrašu apie būsimą spektaklį, uždavė klausimą apie autorines teises, tačiau jo komentarai buvo ištrinti ir vietoje atsakymo jis sulaukė užblokavimo.
Tačiau tai – dar ne viskas. Pasirodo, kai kada literatūros kūrinių ištraukos ne visai legaliai nugula ir į vadovėlius. Su tuo T.Dirgėlai teko susidurti ir pačiam.
„Pavyzdžiui, mano ne vienos ir ne trijų knygų ištraukos nuo rugsėjo atsidūrė vadovėliuose, o paruošti sutartį dėl jų naudojimo ir honoraro buvo prisiminta tik po poros mano laiškų ir skambučių“, – pasakojo rašytojas.
Mano ne vienos ir ne trijų knygų ištraukos nuo rugsėjo atsidūrė vadovėliuose
Jis atkreipė dėmesį ir į kūrinių ilgesnių ištraukų fotografavimą ar spausdinimą net ir mokymo tikslais.
„Juk tai lygiai toks pat nelegalus knygos, kad ir ištraukos, platinimo būdas“, – pareiškė pašnekovas.
Pakirto kojas
Be visų išvardytų pažeidimų T.Dirgėla prisimena ir dar vieną įvykį, pakirtusį kojas.
Štai kartą mažasis skaitytojas priėjo po renginio ir pareiškė: Tomai Dirgėla, skaičiau jūsų naujausią Domo ir Tomo knygą, labai gera, patiko ir mano draugams.
„Bet pala, pala, sakau, ta knyga vis dar spaustuvėje ir pasirodys tik po savaitės“, – prisiminė rašytojas iš vėžių išmušusią situaciją.
Pasirodo, to vaiko mama dirba spaustuvėje ir ji savo sūnui persiuntė dar neišleistą knygą pdf formatu.
„Tokiais atvejais atrodo, kad apie autorių teises paskaitų reikia net tiems, kurie patys tiesiogiai dirba su knygomis. Žiauriai liūdna, ne kitaip“, – reziumavo istoriją kūrėjas.
Pasirodo, to vaiko mama dirba spaustuvėje ir ji savo sūnui persiuntė dar neišleistą knygą pdf formatu.
„Reikia vadinti tikraisiais jų vardais“
Ir visgi kodėl turime tų autorių teisių pažeidimų?
„Nes juk jei vagystė nėra fizinė, jei tavęs niekas nemato vagiančio, ji jau nebe vagystė! Nes juk autoriai kaip tik turėtų džiaugtis, kad jų knygas kažkas skaito! Mes statome spektaklį pagal Davido Walliamso knygą, nes juk jam tik nauda, Lietuvoje jo knygų skaitytojų tik padaugės! Esu skaitęs komentarų, kad rašytojai net turėtų būti dėkingi, kad jų knygos platinamos…
Iš vienos pusės norisi pasidžiaugti, kad tokio bukumo žmonės apskritai skaito, o iš kitos pusės turiu visai įdomių pasiūlymų: kodėl nenuėjus ir knygos neišsinešus tiesiog iš prekybos centro ar knygyno? Juk aš, kaip rašytojas, tik džiaugsiuosi, kad mano knygos skaitomos, neabejoju, apsidžiaugtų ir leidyklos, su kuriomis dirbu.
Arba – kodėl neužsukus į kokią bandelių kepyklėlę ir neišsinešus viso krepšio štrudeliukų? Manau, kepėjai tik džiaugtųsi, juk žmonės valgys jų kepinius!“ – ironizavo situaciją T.Dirgėla.
Nepaisant to, jo akimis, autorių teisių pažeidimų Lietuvoje su laiku tikrai mažėja. Ir vis tik, jo manymu, iki galo to sustabdyti neįmanoma, nes technologinės galimybės kol kas yra ne bandančiųjų apginti autorių teises pusėje. Tad šalia teisinių veiksmų, pasak rašytojo, būtina ir toliau edukuoti visuomenę apie autorių teisių pažeidimus bei pažeidėjus, nebijoti viską rėžti tiesiai šviesiai.
Kodėl neužsukus į kokią bandelių kepyklėlę ir neišsinešus viso krepšio štrudeliukų?
„Pirmiausia, dalykus reikia vadinti tikraisiais jų vardais – tie žmonės yra eiliniai vagys ir tiek, tiesiog vietoje dešros iš parduotuvės, kompiuterio iš svetimų namų ar priekinio žibinto nuo poršo, jie vagia internete. Jie lygiai tokie patys vagys, kaip tiesiog išsinešantieji knygą iš knygyno po striuke ar džemperiu, – palygino T.Dirgėla. – Kad ir kaip liūdna, jog tokių žmonių yra, reikia bandyti šviesti ir aiškinti šiuos, tarsi savaime suprantamus, dalykus. Nelegaliai parsisiuntęs knygą ar ją kažkur patalpinęs – autoriui ne padedi, o tik kenki.“
Daug vilčių į jaunąją kartą
Tačiau T.Dirgėla į ateitį žvelgia su viltimi ir tiki, kas viskas pasisuks geresne linkme, ypač dėl jaunosios kartos.
Jis teigia pažįstantis nemažai jaunimo, paauglių ir studentų, kurie, net ir turėdami didesnių prioritetų, kur išleisti pinigus, už savo sutaupytas ar sunkiai uždirbtas lėšas perka elektronines knygas. Jiems susimokėti už jas yra tiesiog savaime suprantama.
„Tuo labiau, kad turime ir lietuviškų, ir angliškų programėlių su mėnesinėmis prenumeratomis, kurios, palyginus, tikrai nėra brangios, turint galvoje, kad galima skaityti ar klausyti šimtus ar net tūkstančius knygų. Ir legaliai“, – pabrėžė pašnekovas.
Siunčia žinutę knygų vagišiams
Pažeidimų skaičiui sumažėjus ir visiems ėmus skaityti legaliai rašytojai tai tikrai pajustų finansiškai.
Kūrėjas pasvarstė, jog turbūt ne visi žino, kad rašytojai kasmet gauna keturženkles ar penkiaženkles sumas vien už tai, kiek kartų per metus jų knygos paimamos bibliotekose. Taigi su kiekvienu nelegaliu kūrinio parsisiuntimu, o ne nuėjimu iki artimiausios bibliotekos, rašytojų uždarbis mažėja. Kartu mažėja ir rašytojų bei leidyklų gaunamos pajamos už parduotas knygas.
Su kiekvienu nelegaliu kūrinio parsisiuntimu, o ne nuėjimu iki artimiausios bibliotekos, rašytojų uždarbis mažėja.
Visgi T.Dirgėla sakė, kad finansinis klausimas yra tik antraeilis aspektas.
„Pirmiausia, apskritai būtų daug smagiau gyventi sąmoningoje visuomenėje, kurioje žmonės gerbia vieni kitus“, – pabrėžė populiarus vaikų rašytojas.
Prieš atsisveikinant jis perdavė žinutę ir knygų vagims: „Jeigu jau ruošiatės pavogti mano knygą, geriau parašykite man – paskolinsiu paskaityti ar net padovanosiu su autografu, jei pažadėsite daugiau taip nesielgti nei su mano, nei su kitų autorių darbais.“
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
