Vairuoti pradėjo vaikystėje
„Vairuoti pradėjau, kaip ir dauguma vaikų, sėdėdama tėčiui ant kelių. Tuomet man buvo gal 4 metai. Nuo 7-erių privačioje teritorijoje važinėdavau su keturračiu. Ten turėjau galimybę išmėginti ir įdomesnį važiavimą, nes teritorijoje buvo įrengtos specialios rampos.
Nuo 14–15 metų pradėjau važinėti su motoroleriu. Pamenu, jog visus kišenpinigius skirdavau kuro įsigijimui, kad tik galėčiau daugiau pasėdėti už vairo.
Kai išsilaikiau AM kategorijos teises, tėtis nusprendė mane nudžiuginti ir padovanojo mažą automobiliuką „Aixam“. Norint jį vairuoti mieste, užteko AM kategorijos teisių, tad „Aixam“ – pirmasis mano automobilis.
Na, o sulaukus 18-os, išsilaikiau B kategorijos teises ir visus turėtus pinigus išleidau kito, ne tokio mažo, „normalaus“ automobilio įsigijimui.
Galiu pasakyti, kad mane visada domino viskas, kas yra susiję su transporto priemonėmis – jei kuri sugesdavo, man rūpėdavo ne tik pasižiūrėti, kaip ji yra taisoma, bet ir pačiai pridėti ranką prie jos taisymo“, – paklausta, kada jos gyvenime atsirado vairavimas, pasakojo G.Lelešiūtė.
Dirbti pradėjo dar besimokydama
Būdama 12-oje klasėje jonavietė nusprendė pabandyti pomėgį susieti su galimybe užsidirbti. Ir nors iš pradžių jei sekėsi ne taip gerai, kaip norėtųsi, galiausiai ji pasiekė savo tikslą.
„Pravažiuodavau nemažai kilometrų. Tai savaime reikalavo ir finansinių resursų. Dėl to pagalvojau, kodėl nepabandžius užsidirbi iš veiklos, kuri man teikia malonumą?
Dar mokydamasi mokykloje nusprendžiau atsidaryti individualią veiklą ir dirbti su savo automobiliu – teikti pavežėjos paslaugas. Keliuose skelbimuose paskelbiau, kad galiu nuvežti į oro uostą, atgal, kitą miestą ir visur kitur, kur nori klientas, tačiau sulaukiau tik nedidelio kiekio iškvietimų.
Išaiškinus, kad taksi automobilį noriu vairuoti pati, darbdavė labai nustebo.
Tada pradėjau galvoti, kaip galėčiau užsitikrinti didesnį iškvietimų skaičių ir sužinojau apie Jonavoje veikiančią pavežėjų įmonę, kurioje galima dirbti su savo automobiliu.
Nors darbas joje turėjo privalumą – lankstų grafiką, kuris leido man dirbti po pamokų, ilgai nedirbau ir čia – iškvietimų buvo daugiau, bet nepakankamai.
Kai baigiau vidurinę, žinojau, kad noriu įsidarbinti į „normalią“ taksi įmonę. Taip ir padariau“, – kalbėjo G.Lelešiūtė.
Reikėjo įtikinti
Kaip reagavo taksi įmonės vadovybė, kai sužinojo, kad jos darbuotojų gretas nori papildyti jaunutė mergina?
„Paskambinus dėl darbo darbdavė pagalvojo, kad darbo ieškau draugui ar kažkam kitam, bet tikrai ne sau. Išaiškinus, kad taksi automobilį noriu vairuoti pati, darbdavė labai nustebo.
Visas įsidarbinimo procesas užtruko gal porą savaičių, o jei nebūčiau rodžiusi tiek iniciatyvos ir didelio noro dirbti, net nežinau, ar man būtų pavykę įsidarbinti.
Tam, kad įtikinčiau, jog tikrai noriu ir galiu vairuoti taksi, turėjau gerokai pasistengti“, – pripažino jonavietė.
Nemalonių incidentų nepatyrė
Ko gero, niekas neprieštaraus, kad taksistų darbas nėra pats saugiausias. Ne vienas jų patvirtintų, kad pasitaiko ir neblaivių, agresyvių keleivių arba tokių, kurie bando pabėgti nesusimokėję.
Ir nors G.Lelešiūtei iki šiol pavyko išvengti nemalonių incidentų, ji neslepia, kad pirmosiomis darbo dienomis galvoje kirbėjo visokios mintys.
„Pačiai ne kartą teko girdėti, kad taksistų darbas sunkus, nes tai yra darbas su žmonėmis. Dėl to pradžioje gal kiek baiminausi, kažkokių nemalonių reakcijų ar klientų elgesio. Nepaisant to, vėliau pamačiau, kad žmonės su moterimi už vairo elgiasi gal net maloniau bei draugiškiau, nei su vyrais taksistais.
Neabejoju, kad kai pradėjau dirbti, mano šeima taip pat šiek tiek baiminosi, jog man gali kažkas nutikti. Tačiau visi darbai yra savaip pavojingi. Manau, reikia negalvoti apie blogiausią ir dirbti darbą, kuris tau patinka.
Faktas, kad naktimis ir savaitgaliais neblaivių keleivių skaičius padidėja, bet tokių, kurie elgtųsi agresyviai, man dar nepasitaikė. Pastebėjau ir tai, kad neblaivūs asmenys dažniau palieka arbatpinigių.
Žinoma, visada būtina turėti savigynos priemonių. Pavyzdžiui, dujų balionėlį.
Visiems labai įdomu, kaip moteris gali dirbti tokį rizikingą darbą.
Kalbant apie pirmąsias mano darbo dienas, galiu pasakyti, kad jos buvo kitokios... Tada nemokėjau atmintinai adresų, vis reikėdavo žiūrėti į navigaciją arba klausinėti keleivių, kur tiksliau važiuoti. Dabar nebeliko ir šių nesklandumų – per kelias savaites įsiminė visi maršrutai“, – kalbėjo mergina.
Dauguma nustemba
Paklausta, kaip reaguoja keleiviai, pirmą kart įlipę į jos vairuojamą taksi automobilį, G.Lelešiūtė prisimena ir kuriozišką situaciją.
„Galima sakyti, kad 90 procentų visų keleivių, kurie pirmą kart važiavo su manimi taksi automobiliu, nustebo. Visiems labai įdomu, kaip moteris gali dirbti tokį rizikingą darbą.
Pasitaiko ir linksmų nutikimų. Vienas įdomesnių, kai vaikinas, kuris šventė gimtadienį, atlydėjo iki mano taksi draugą, o pamatęs moterį už vairo, pats sugalvojo išvažiuot iš savo šventės pasivažinėt iki Kauno ir atgal.
Kalbant apie keleivių reakcijas, tiesa sakant, neretai iš jų girdžiu, kad daug maloniau važiuoti, kai už vairo sėdi moteris“, – kalbėjo jonavietė.
Svarbiausia – įgūdžiai ir atsakomybė
Nors, ko gero, vis dar yra žmonių, kurie mano, kad toks darbas – tik vyrams, pati G.Lelešiūtė su tokia nuomone nesutinka.
„Ne viename kitame mieste seniai galima matyti taksi automobilius vairuojančias merginas. Aš manau, kad išvis nereikėtų skirstyti darbų į moteriškus ar vyriškus.
Bet jei jau kalbame apie moteris už vairo, manau, kad daugumą jų yra daug atsakingesnės už kai kuriuos vyrus“, – kalbėjo mergina, pridurdama, kad svarbiausia, jog asmuo, norintis dirbti taksistu, pasitikėtų savo vairavimo įgūdžiais bei jaustųsi atsakingas už kitų žmonių gyvybes.
