Bet ji nieko nebepapasakos. Talitha Pol Getty (1940–1971) mirė trisdešimties metų. Mirties priežastis buvo heroino perdozavimas, anuomet – gana įprastas atvejis. Tais pačiais metais narkotikai nuvarė į kapus daug jos amžininkų: Jimą Morrisoną, Jimi Hendrixą, Janis Joplin, Edie Sedgwick, taip pat – Talithos meilužį Jeaną de Breteuilį...
Kas ji buvo? Jei trumpai – labai turtingo vyro žmona. Eklektikos ir boho chic stilių pradininkė. Dar – Yves’o Saint Laurent’o mūza: pats maestro ne kartą sakė, kad Talitha pakeitė jo požiūrį į madą. Ji turėjo tiek pinigų, kad galėjo eiti iš vieno salono į kitą ir supirkinėti visas haute couture sukneles, bet to nedarė. Ji nemėgo dizainerių diktato. Vilkėjo taip, kad pastarieji tik skėsčiodavo rankomis, bet turėdavo pripažinti, kad Talitha atrodė fantastiškai.
Iki šiol dešimtimis skaičiuojamos kolekcijos, kurias įkvėpė Talitha. Nors ji buvo ne laikotarpio etalonas, o greičiau autsaiderė: tokio dekadentiško aukštosios mados ir turgaus mikso modai nesuprato, o hipiai baidėsi.
Išskirtinis stiliaus jausmas ir buvo vienintelis jos nuopelnas, nes šiaip jau ponia Getty nieko prasmingo neveikė. Matyt, tokia buvo jos karma: rafinuotą madą suplakti su bohemiška, prabangą – su laisve. Ir tai paskleidė ratilus. Iki šiol dešimtimis skaičiuojamos kolekcijos, kurias įkvėpė Talitha. Ją nuolat prisimena Marcas Jacobsas, Driesas van Notenas, Antonio Marras, Phoebe Philo ir kiti. Jų dėka Talitha tapo septintojo dešimtmečio simboliu. Vis dėlto ji buvo ne laikotarpio etalonas, o greičiau autsaiderė: tokio dekadentiško aukštosios mados ir turgaus mikso modai nesuprato, o hipiai baidėsi.
Dabar atrodo, kad Talithos likimą nulėmė jos turtingas vyras. Būtų beprasmiška spėlioti, kodėl mergina nepasirinko kito, juk jos orbitoje sukosi daug garsių, talentingų, įtakingų. Tarkim, lordas Antony Lambtonas, buvęs konservatorių ministras ir moterų numylėtinis, taip norėjo Talithą užkariauti, kad visai prarado saiko jausmą – užvertė ją dovanomis ir reguliariai, kas dvi valandas, siuntinėdavo milžiniškas gėlių puokštes. Ir, kas žino, gal ji, tapusi respektabilia ponia Lambton, būtų gyvenusi ilgai ir laimingai. Tik Talithos pasirinkimas buvo kitas: ji blykstelėjo kaip trumpas, bet labai ryškus žaibas.
Fantomai
Ji buvo velniškai graži, nors ir nepanaši į pripažintas meto gražuoles. Abu tėvai buvo olandai, bet Talitha gimė Indonezijoje ir kažkodėl būtent šiuo faktu mėgta motyvuoti jos migdolines akis ir aukštus skruostikaulius, ypatingą „antilopės graciją“. Nors su Rytais buvo labiau susiję kiti dalykai, irgi virtę Talithos charizmos dalimi: jos geidulingumas, kuriame nebuvo nieko viliokiško, jos natūralumas, trapumas, pažeidžiamumas, panašumas į mažą mergaitę.
Talitha turėjo savo fantomų. Karo metais jos šeima buvo išdraskyta: ji su mama pateko į japonų internuotųjų stovyklą, tėvas – į kažkurią kitą. Po karo ponas Polas nebenorėjo grįžti pas savo moteris. Talitha vėl ėmė gyventi su juo tik 1948 m., kai mirė mama. Willemas Polas buvo vedęs antrą kartą, tad mergaitę augino jo naujoji žmona Poppet, anaiptol nepanaši į pasakų pamotę. Poppet tėvas buvo garsus tapytojas ir mergišius Augustus Johnas, mama Dorothy McNeil – XX a. pradžios stiliaus ikona. Pridėjus tai, kad Talithos tėvas irgi buvo tapytojas ir didelis lovelasas, galima įsivaizduoti, kokioje aplinkoje ji brendo: Polai ir jų draugai, ilgam apsistodavę šeimos name Pietų Prancūzijoje, buvo bohemiški, kūrybingi, laisvų pažiūrų žmonės.
„Pagalvojau, kad tai gražiausia mergina, kokią esu matęs. Spoksojau į ją kaip kvailys, negalėdamas nuslėpti nuostabos“, – prisiminė žurnalistas Jonathanas Meadesas. „Aš ją mylėjau kaip visi – seni ir jauni. Ji buvo nuostabi kerėtoja, bet nesuprato, kokia yra nepaprasta. Talitha buvo labai vaikiška, tiesa, atrodė kaip suluošintas vaikas“, – papildė atsiminimus verslininkas Christopheris Gibbsas... Kai šeima persikėlė į Londoną ir Talitha užaugo, niekas net nemėgino prieštarauti jos norui studijuoti Karališkojoje dramos meno akademijoje. O kur dar eiti tokiai gražuolei, jei ne ten?
Galimas daiktas, kad jos laukė svaigi kino karjera. Pirmieji Talithos filmai dabar nelabai ką sako, bet juose dirbo žmonės, vėliau tapę kino legendomis: Oliveris Reedas, Davidas Hemmingsas, Maximilianas Schellas. Jos kerams neatsispyrė režisierius Roger Vadimas, jau spėjęs pagyventi su Brigitte Bardot ir Catherine Deneuve, o tuomet dirbęs su Jane Fonda; jai skirtame filme „Barbarela“ Talitha irgi turėjo vaidmenį. Kažkokį menkutį epizodą ji gavo ir „Kleopatroje“ greta Elizabeth Taylor...
Rožių metas
Jos nesistengė užkariauti tik tie, kuriems ji atrodė neįveikiama. Dėl jos pametė galvą net Karališkojo Kovent Gardeno baleto solistas Rudolfas Nurejevas.
Tai buvo laikas, kai lordas Lambtonas siuntė jai rožes ir Talitha buvo apgulta kaip tvirtovė: jos nesistengė užkariauti tik tie, kuriems ji atrodė neįveikiama. Dėl jos pametė galvą net Karališkojo Kovent Gardeno baleto solistas Rudolfas Nurejevas, spėjęs visiems paskelbti, kad žada vesti Talithą, nes jokia kita moteris jo taip stipriai neužveda. Labiausiai ši žinia sukrėtė ilgametį šokėjo partnerį Eriką Bruhną, kuris ne iš nuogirdų žinojo, kad Rudolfas moterimis nesidomi ir net į jų pusę nežiūri.
Nežinia, kaip ši istorija būtų pasibaigusi, jei ne likimo išdaiga. Vienas iš Nurejevo bičiulių, Clausas von Bulowas, jo garbei surengė vakarą. Bet paskutinę sekundę šokėjas atsiprašė, kad negali atvykti, ir paprašė šeimininko pasirūpinti Talitha. Šis pasirūpino: pasodino merginą greta Paulo Getty – garsaus pleibojaus, neseniai išsiskyrusio su žmona ir palikusio keturis vaikus. Jei Paulas būtų buvęs tiesiog eilinis plevėsa, Talitha kitą dieną būtų vargiai jį prisiminusi. Tačiau paaiškėjo, kad stalo kaimynas – naftos magnato įpėdinis. Tad vyrukas rado būdų sudominti jam patikusią moterį. 1966 m. pora susituokė Romos rotušėje. Talitha, tikra Londono modė, vilkėjo trumpą balto aksomo suknutę su gobtuvu ir kailiais ir atrodė kaip Snieguolė be Kalėdų Senelio.
Prieš tai jie draugavo dvejus metus, ir per tą laiką Talitha spėjo patekti į pasaulio mados elitą, „Tatler“ ją net išrinko 1965 m. mergina. Regis, vienintelis žmogus planetoje, atsispyręs jos žavesiui, buvo jaunikio tėvas Johnas Paulas Getty, kuris 1966 m. pateko į Guinnesso rekordų knygą kaip turtingiausias pasaulio žmogus. Vestuvėse jis nedalyvavo ir net atviruko neatsiuntė. Dėl to veikiausiai buvo kalta ne naujoji marti ir net ne skyrybos su senąja (pats tėtušis gyveno su penkta žmona), o tai, kad sūnus nepateisino lūkesčių. Paulas, studijavęs muziką, literatūrą, kitus menus, visiškai nesidomėjo šeimos verslu. Tėvas jį buvo privertęs atstovauti savo kompanijos interesams Romoje, bet pamatęs, kokius pinigus toks atstovas praranda, skubiai jį atleido iš pareigų. Net žadėjo netikėlį sūnų išbraukti iš testamento, bet vis nerasdavo laiko. Todėl Paulas Jaunesnysis tiesiog mėgavosi gyvenimu amžinajame mieste: jo aistra buvo greitos mašinos, moterys, seksas, narkotikai. Talitha įsitraukė į nuotykį – šis juos pavertė garsiausia amžiaus pora, bet ir sunaikino…
Arabiškos naktys
Medaus mėnesį jie praleido Maroke. Porelė tiesiog nusprendė, kad ten galės gerai pasiautėti: šalis buvo egzotiška, o jos papročiai – liberalūs. Jau pačią pirmą dieną Marakeše abu pamatė savo svajonių namą – XVII a. Palais du Zahir. Rūmus Paulas kaipmat nupirko ir pavedė restauruoti architektui Billui Willisui. Kai po metų čia apsilankė estetas Yves’as Saint Laurent’as, jis taip susižavėjo Getty namais ir visa „Maroko Venecija“, kad nusipirko namuką ir sau. Tačiau nei nauji Saint Laurent’o apartamentai, nei mečetės formos ledai, kuriais jis vaišindavo svečius, netapo tokia legenda kaip Getty rūmai.
Talitha garsėjo grožiu, bet dar labiau tuo, kad visada turėjo paties geriausio opijaus.
Juose viskas buvo glamūriška ir beprotiška, pradedant architekto darbu (Willisas mėgo kokainą maišyti su LSD, tad ir jo vizijos buvo atitinkamos), baigiant vakarėliais ant rūmų stogo (į juos garsenybės nepatingėdavo suvažiuoti iš Niujorko, Paryžiaus, Londono). Vaizdas čia buvo kvapą gniaužiantis: tolumoje – snieguoti kalnai, arčiau – egzotiški sodai su klykiančiais paukščiais ir skaidriame vandenyje nardančiomis žuvimis. Tačiau retas svečias įstengdavo tą vaizdą įvertinti. „Vakar Paulas ir Talitha Getty surengė Naujųjų metų sutikimą savo pilaitėje. Ira, Joe ir aš pas juos nuvykome, kad pasimatytume su bitlais. Jie ten buvo – Johnas Lennonas ir Paulas McCartney gulėjo ant grindų. Atsikelti nepajėgė, o ir kalbėjo sunkiai. Niekada nebuvau matęs tokios minios neadekvačių žmonių.“ (Johnas Hopkinsas, „The Tangier Diaries, 1962–1979“). Alkoholis ir narkotikai buvo neišvengiami Getty vakarėlių komponentai. Anuomet vartoti A klasės kvaišalus (kokainą, heroiną, LSD) buvo ne tik geras tonas, bet ir rafinuotumo požymis. Talitha garsėjo grožiu, bet dar labiau tuo, kad visada turėjo paties geriausio opijaus.
Jei kas nors dar nebuvo girdėjęs apie Getty rūmus ir jų šeimininkus, 1969 m. išgirdo. Amerikiečių „Vogue“ redaktorė Diana Vreeland, senokai stebėjusi Talithą, nutarė, kad laikas ją įamžinti: vis dėlto niekas kitas nevilkėjo taip drastiškai, kaip ji. Šalia to meto stiliaus ikonos Twiggy (trumpi sijonukai, baltos kojinaitės) Talitha atrodė kaip ateivė iš kosmoso, nieko nežinanti apie Žemės madą. Ji (sakydavusi, kad Maroke viskas atrodo gražu) derindavo haute couture drabužius su vietos turguje pirktais dygsniuotais chalatais, iš Balio atvežtomis skraistėmis, palestiniečių vestuvinėmis suknelėmis, vaikščiodavo apsikarsčiusi žiedais, basa ar su „gladiatorių“ sandalais. Patricko Lichfieldo fotografijoje, kuri tapo bohemiško stiliaus ikona, Talitha atrodo nuostabiai ir Maroke ta egzotika nieko nestebino, tačiau Romoje jos ansambliai atrodė kaip haliucinacija. Visgi konservatyvūs Romos piliečiai buvo netoli tiesos: nežinia, ar žavioji ponia Getty būtų taip eksperimentavusi, jeigu ne narkotikai.
Sakoma, kad turtai nėmaž nepagadino Talithos, ji, anot Diane von Furstenberg, taip ir liko „šviesi mergaitė, šokanti po žvaigždėmis“. Tačiau hedonistinis Getty poros gyvenimas, jos svaigios „arabiškos naktys“ atrodė kaip anomalija to meto kontekste. Vyko Vietnamo karas, pasaulyje buvo galybė problemų, o gražiausia to pasaulio dalis – aktoriai, muzikantai, dizaineriai – bėgo į Marakešą, nes ten buvo lengva gauti narkotikų ir pigiai kainavo meilės paslaugos. Getty rūmai iš pat pradžių buvo praminti Malonumų rūmais ir tą vardą pateisino su kaupu. „Įtraukiantis, fantastiškas, džiaugsmingas gyvenimas, jausmingas ir lepus... Ponia Getty klaidžioja po turgų ir neša namo delikatesus. Ji parsiveda šokėjų, akrobatų, kalbėtojų su dvasiomis ir magų. Diena prasideda iškyla prie krioklio Atlaso kalnuose, o baigiasi vakariene namuose – jie prisipildo europiečių ir jaunų marokiečių. Dega žvakės, kvepia rožės ir mėtų arbata, kieme šoka berniukai tarnai, dūdelėmis groja gyvačių kerėtojai...“ Tai – citata iš „Vogue“. Matyt, tą dieną, kai namuose viešėjo žurnalo komanda, šeimininkai labai pasistengė, kad svečiai išsaugotų sąmonę.
Getty pora gyveno tai Marakeše, tai Romoje. Pastarojoje Paulas irgi nusipirko XVII a. namą (Palazzo Muti Bussi) su stogo terasa: čia irgi pasidarbavo nepakeičiamasis Willisas, o Talitha žiūrėjo, kad vaizdas primintų Maroką. Vakarėliai taip pat buvo panašūs, tik gal trūko gyvačių kerėtojų su magais ir susirinkdavo daugiau liaudies: prie Yves’o Saint Laurent’o ir Pierre’o Berge, Ossie Clarko, Valentino, Micko Jaggerio, rolingstonų, bitlų (kurie buvo dažni svečiai Marakeše) prisidėdavo sėslesnių garsenybių.
Aišku, jų gyvenimas nebuvo vien nesibaigiantys vakarėliai. Kartais pora išsiruošdavo į Balio salą ieškoti Talithos šaknų ar surengdavo „dvasinių kelionių“ kitur į Rytus. Bet taip būdavo retai, o ir keliaudavo Getty ne kaip vargšai piligrimai. Kai pritrūkdavo adrenalino, jiedu jachta plaukdavo į Viduržemio jūrą medžioti ryklių. Ar parsiveždavo laimikio, niekas nežino, bet fotografijose Talitha atrodė labai šauniai su naro kostiumu ir prisegtu prie kojos peiliu. Po pasaulį Getty irgi keliaudavo. Antai von Furstenberg prisimena, kaip ant jos namų stogo Niujorke kiaurą naktį visi žiūrėjo į žvaigždes, o Paulas deklamavo eiles. Kažkas kitas pasakojo, kaip Paryžiuje Nurejevas, norėdamas padaryti Talithai įspūdį, naktį šoko Vandomo aikštėje...
Vienas gramas
Viešpats žino, kaip jiems 1968 m. gimė sveikas vaikas. Net jam duotas vardas Tara Gabrielius Galaxy Gramophone’as rodo, kad Getty, krikštydami sūnų, buvo linksmesni, nei dera tėvams. Kaip jis augo, irgi neaišku. Žmonės matydavo Talithą, vaikštinėjančią po Romą su kūdikiu, diržais pririštu prie nugaros: tas vaizdas buvo toks neįprastas ir piktinantis, kad mieste sklandė kalbų apie pabaisą mamytę. Talitha po gimdymo dažnai duodavo peno gandams. Ji ėmė rengtis ypač ekstravagantiškai: pamėgo vaiskias medžiagas ir pamiršdavo po jomis ką nors pasivilkti. Kavinėje nusimesdavo audinių kailinius ir paaiškėdavo, kad po jais – tik tinklas. Galiausiai ji, „visa permatoma“, buvo nufotografuota prancūzų žurnalui „Vogue“.
Senis Getty pagrasino Paului, kad jei ir toliau bus teršiamas šeimos vardas, jis atims palikimą, tad protingas sprendimas būtų mesti Talithą. Sūnus tėvą suprato savaip: susirado kitą moterį, žmonai nė žodžiu neužsiminęs apie skyrybas. Šioji su sūnumi pabėgo į Londoną. O čia apie ją ėmė suktis minios vyrų. Garsiausias iš jos meilužių buvo Jeanas de Breteuilis, gal net puikesnis už Paulą: nežinia kelioliktos kartos aristokratas, iš tėvų paveldėjęs nesuskaičiuojamus turtus ir grafo titulą. Tačiau Paulas bent jau skaitydavo eiles, o jaunikaičio de Breteuilio akiratis buvo siauras – jį domino tik moterys ir kvaišalai. Viena jo akis buvo geltona, kita – žalia, bet 22 metų jaunikaitis garsėjo ne tuo ir net ne titulu: Jeanas visus aprūpindavo narkotikais. Sakoma, kad tada Talitha jų beveik nebevartojo („gal tik kokį gramą per dieną – be regimo poveikio“), todėl nuolat apkvaitęs grafas ją neilgai domino. Moteris susiruošė atgal į Romą taikytis su vyru. De Breteuilis – į Paryžių; ten pardavė mirtiną dozę narkotikų Jimui Morrisonui, o po mėnesio ir pats nuo jų mirė.
Atrodo, susitaikyti ponams Getty pavyko. Naktį Talitha ir Paulas praleido kartu, tik ryte jis pabudo, ji – ne. Greitoji nuvežė moterį į ligoninę, kur ji, tris dienas neatgavusi sąmonės, mirė. Iš pradžių buvo manoma, kad Talithą nužudė jos pamėgtas mišinys – alkoholis su barbitūratais, vėliau padaryta kita išvada: heroino perdozavimas. Kas įvyko išties, žinojo tik Paulas, bet jis niekada ir su niekuo nekalbėjo apie tą naktį. Atsisveikinta su Talitha buvo kukliai. Nedaug kas iš tų, kurie leisdavo dienas Marakeše, rado laiko atvažiuoti į Amsterdamą, kur ji buvo palaidota greta mamos. Laidotuvėse dalyvavo tik artimiausi žmonės ir lordas Lambtonas, atkakęs su trimis tuometinėmis savo meilužėmis. Willemas Polas stojiškai laikėsi prie dukters karsto, bet po poros dienų jį ištiko širdies smūgis; vyras liko gyvas, tik nebeatsigavo.
Post scriptum
Paulo būklė irgi buvo baisi. Jis ne tik ėjo iš proto dėl Talithos mirties, bet ir bijojo būti apkaltintas jos nužudymu, juolab kad Romoje narkotikai buvo draudžiami. Todėl iškart po laidotuvių pabėgo į Londoną. Sūnų jis atidavė pirmajai žmonai (jau auginančiai keturis jo vaikus Gail Harris, buvusiai vandens polo čempionei), o pats ėmė gyventi kaip atsiskyrėlis. Užsirakino namie, beveik nieko nevalgė, daug gėrė, vartojo heroiną. Po poros metų įvyko dar viena tragedija: buvo pagrobtas jo ir Gail sūnus – už jį pareikalauta 17 mln. JAV dolerių išpirkos. Paulas tokių pinigų neturėjo, o šykštus jo tėvas sutiko padėti tik kai pagrobėjai atsiuntė nupjautą vaiko ausį (tiesa, senis pinigų ne davė, o paskolino ir dar su palūkanomis). Išpirktas berniukas, irgi Paulas, po keleto metų perdozavo narkotikų; nemirė, bet apako ir buvo paralyžiuotas. Panašių istorijų apie Getty šeimos prakeiksmą būtų galima papasakoti dar daugiau.
Bet Talithos vyras, 1976 m. paveldėjęs tėvo milijardus ir pasigydęs geroje klinikoje, prakeiksmų grandinės nepratęsė: staiga tapo filantropu, šelpiančiu vargšus, rėmė muziejus ir bažnyčias. 1994 m. Paulas savo jachtą pavadino „My Talitha G“: savo didžiosios meilės jis nepamiršo iki mirties, o mirė sulaukęs 70 metų.
Talithos sūnus savo vaiką pavadino Orlando Willemu Polu pagal mamos mergautinę pavardę. Tara Gramophone’as Getty tapo bene laimingiausia blogą šlovę pelniusios giminės atžala. Jis baigė kažkokį žemės ūkio koledžą, vedė paprastą mergaitę, dirbusią jo tėvo jachtoje, o dabar, regis, saugo Getty gamtos rezervatus Pietų Afrikoje. Gal ir papasakotų apie legenda tapusią mamą, „nuostabią ir prakeiktą“ (anot Saint Laurent’o), bet kas jo tose džiunglėse ieškos?
