10 metų karjeros rinkodaros srityje siekusi Asta su laiku suprato, kad tokia veikla skirta ne jai. Ieškodama prasmingo darbo, moteris išėjo į niekur vildamasi rasti tai, kuo užsiimti tikrai patiktų.
„Tuo metu buvau labai patikėjusi moteriškumo idėja – nuoširdžiai tikėjau, kad visos mano bėdos kilo dėl to, jog esu nemoteriška. Dėl to ėmiau gilintis į moteriškumo kūrimą pagal taisykles ir normas, – prisimena A.Ivaškevičiūtė. – Galų gale spjoviau į stereotipus ir nusprendžiau be suvaržymų realizuoti save taip, kaip noriu, o ne taip, kaip „reikia“.
Jau penktus metus vedu mokymus internetu, asmenines konsultacijas, rašau knygas. Be to, sportuoju, piešiu, auginu gėles, dainuoju, šoku ir veikiu tai, kas mane džiugina.“
Vienkiemyje 6 metus gyvenanti Asta džiaugiasi pagaliau atradusi save, mėgaujasi supančia ramybe, laukais, miškais, vėju ir, žinoma, savo auginamais gyvūnais. O jų čia ne vienas – moteris rūpinasi šunimi, trimis katinais, kartu namie gyvenančiais višta ir gaidžiu bei kitame namuke lauke įkurdintomis dar trimis vištomis, gaidžiu ir dviem žąsinais.
– Papasakokite, koks yra jūsų ryšys su gyvūnais? Nuo pat mažens namie sukdavosi augintiniai ar jų draugystę atradote tik suaugusi?
– Gamta man nuo vaikystės buvo labai svarbi. Kai buvau maža, gyvenau Karoliniškėse Vilniuje, kur su tėvais dažnai leisdavomės į žygius. Tuomet persikraustėme į Justiniškes, šalia mano mokyklos ganėsi karvės, kiek toliau buvo miškai, laukai. Ten prabėgo mano vaikystė.
Dabar gyvenu vienkiemyje dėl tos pačios priežasties – poilsiui nuo kasdienio darbo su žmonėmis ir jų problemomis man reikia erdvės, dangaus, po langais besiganančių stirnų, tolumoje kriuksinčių šernų, briedžių. Visko, ko nėra mieste. Nesu priešiškai nusiteikusi prieš miestą – mėgstu ten atvažiuoti. Anksčiau gyvenau mieste ir į gamtą vykdavau laisvalaikiu, o šiuo metu yra atvirkščiai.
Nelabai prisimenu laiko, kai neturėčiau gyvūnų – nuo vaikystės kas nors šalia augdavo. Dabartiniai mano augintiniai jau solidaus amžiaus: trims katinams yra 10–15 metų, šuniui – apie 10, vištoms, gaidžiams ir žąsinams – apie 6.
– Kokios yra augintinių istorijos? Kaip jie atsidūrė jūsų namuose?
– Mano vyriausias katinas – didžiausia socialinių tinklų žvaigždė – Sirijus su manimi apsigyveno dar mieste. Kartą laukiau lifto 9 aukšte ir išgirdau labai keistą garsą – tarsi girgždesį, sklindantį nuo laiptų, vedančių ant stogo. Kai pasižiūrėjau į tą pusę, pamačiau oranžinį kamuoliuką, spoksantį pro turėklus į mane ir kniaukiantį. Tai ir pasiėmiau jį.
