Rusų kalbos mokytojas Sergejus Kozlovas sako, kad su savo mokiniais jau kalbėjosi apie situaciją Ukrainoje ir apie tai, jog kalba nėra režimas. Kaune gyvenančios Natalija ir Olesia pritaria, kad šiomis temomis reikia kalbėtis ne tik su suaugusiais, tačiau ir su vaikais, rašoma pranešime spaudai.
Kilo klausimas, kaip kalbėti su vaikais
„Nežeminkime Lietuvos rusų“, – tokią žinutę imta transliuoti viešoje erdvėje netrukus po to, kai Rusija užpuolė Ukrainą.
Kauno Herojaus mokykloje, Varpo gimnazijoje ir Juozo Urbšio progimnazijoje rusų kalbą dėstantis S.Kozlovas sako, kad viena pirmųjų jį užklupusių minčių buvo labai paprasta: kas bus?
„Žinoma, prasidėjus karui mintys buvo kaip ir visų – kad tai, kas vyksta, siaubinga. Pirmąjį savaitgalį viską apmąsčiau. Visų pirma – kaip reikės kalbėtis su vaikais? Tačiau pats esu politikos mokslų doktorantas, tad situaciją suprantu, suvokiu, kas yra geopolitika ir panašiai.
Tiek su auklėtiniais, tiek su vyresniais vaikais pasikalbėjome apie karą Ukrainoje. Sunkesnis pokalbis buvo su vyresniųjų klasių moksleiviais. Jie apskritai nelabai suprato, kas tai per karas, kodėl jis vyksta. Vaikai buvo matę ir vaizdus iš Ukrainos, kai, nešini žaislais, po bombardavimo eina vaikai. Ant jų veidų – suodžių žymės. Šie vaizdai išgąsdino, kelios mergaitės per pamoką apsiverkė. Paaiškinau, kas vyksta“, – teigia S.Kozlovas.
Ne visi rusai palaiko Putiną
S.Kozlovas vaikams pasakojo apie tai, kad pažįsta Rusijoje gyvenančių žmonių, kurie toli gražu nepalaiko režimo, yra nuo jo nukentėję.
„Yra žmonių, kurie savo socialiniuose tinkluose pasisakė prieš režimą, o po to buvo apgadinti jų automobiliai, žmonės gavo grasinančių žinučių. Vaikams aiškinau, kad ne visi rusai palaiko Putiną.
Žinau, jog yra žmonių, kurie bėga iš šios šalies, tačiau čia vyksta išties baisūs dalykai – vyrų neišleidžia, o muitininkai reikalauja parodyti telefoną, socialinius tinklus, ar nėra, pavyzdžiui, simbolių su Ukrainos vėliava. Jie tikrina žmonių socialinių tinklų turinį. Apie tai taip pat kalbėjomės su vaikais“, – sako pašnekovas.
Mokytojas teigia pastebėjęs vaikų brandą ir jų supratingumą. S.Kozlovas taip pat tikina, kad rusų kalba su Putino režimu neturi nieko bendra:
„Jau seniau esu sakęs – Putinas ne amžinas, bet kalba – amžina.“
Svarstė apie persikvalifikavimą
Tačiau minčių kauniečiui kilo ne tik dėl to, kaip reikės kalbėtis su vaikais, bet ir dėl to, kokia bus jo paties situacija:
„Galvojau, kaip reikės gyventi su mano dėstoma kalba? Per savaitgalį svarsčiau, kad reikia persikvalifikuoti, tačiau skubotų sprendimų nutariau nepriimti ir stebėti, kaip situacija rutuliosis toliau. Labai smagu, jog Vilniaus meras, kiti vieši asmenys pasisakė dėl Lietuvos rusakalbių. Mes esame tokie patys Lietuvos piliečiai.“
Kaip ir visiems, pirmasis jausmas, sužinojus apie karą, buvo baimė.
„Per savaitgalį tarsi visas gyvenimas prieš akis praskriejo. Svarsčiau ir apie tai, ar aš teisingai pasirinkau profesiją ir galbūt man reikėjo dėstyti kitą dalyką. Pavyzdžiui, anglų kalbą.
Paskui pagalvojau, kad reikia nusiraminti, o rytas už vakarą protingesnis. Tačiau žinios, ateinančios iš Ukrainos, neramina ir toliau. Man ypatingai baisu, kai matau subombarduotas mokyklas ir jei, neduok Dieve, jose buvo vaikų. Arba apie tai, kad karas kažkada pasibaigs, o vaikai negalės grįžti į mokyklas, nes jų tiesiog neliko“, – kalba S.Kozlovas.
Per savaitgalį tarsi visas gyvenimas prieš akis praskriejo.
Pašnekovas nelinksmai juokauja: sunku būti rusu lietuviškiausiame mieste – Kaune. Kaunietis sako, kad lietuvių kalba yra ir jo mintyse:
„Mano mintys sukasi lietuvių kalba, aš galvoju lietuviškai, bendrauju taip pat lietuviškai. Tik mane „išduoda“ vardas ir pavardė.“
Kaunietis akcentuoja, kad Lietuvos rusai nėra susiję su Putino režimu, didžioji dalis jam nepritaria. Tačiau tuo pat metu svarbu suprasti ir kitką – kad Rusijoje veikia labai galinga propagandos mašina:
„Dar nuo Sovietų Sąjungos, kai viskas buvo draudžiama. Ir geležinė uždanga dabar nusileido skaitmeniniu būdu.“
Rusų kalba neatsiejama nuo kultūros
Rusų kalba, sako pašnekovas, nėra atsiejama ir nuo kultūros: muzikos, teatro, literatūros.
„Rusų literatūra, visų pirma, yra klasika. Vaikams aiškinu, kad buvo, o ir dabar yra poetų, rašytojų, kurie ištremti. Žinomus savo kūrinius jie yra parašę tremtyje. Tai žmonės, nukentėję nuo sovietų, rusų valdžios.
Tremtyje buvo Aleksandras Solženycinas, o Borisas Pasternakas Sovietų Sąjungoje sulaukė pasmerkimo. Abu jie apdovanoti Nobelio literatūros premija.
Taip, karas yra baisu, bet ir prieš savo žmones rusų valdžia keldavo ranką, jų negailėdavo. Jiems nesvarbu, kas tu – rusas, lietuvis, ukrainietis, ar baltarusis. Jokio skirtumo“, – sako S.Kozlovas.
Pirmosiomis dienomis, kai prasidėjo karas, nemažai rusų kultūros lauko žmonių išsakė savo nuomonę apie tai, kas vyksta:
„Tačiau tie, kurie kalbėjo, buvo priversti emigruoti. Dėl savo išsakytos nuomonės jie ne tik sulaukė skambučių, bet ir vizitų savo namuose. Ne šiaip sau šie žmonės bėgo iš Rusijos.“
Lietuvoje gyvenantys rusai – ne priešai
Natalija – taip pat kaunietė. Ji yra rusų ir ukrainiečių kilmės, Lietuvoje gyvena 8 metus ir yra dviejų vaikų mama. Natalijos vyras – lietuvis, tad ir jos vaikų pavardė yra lietuviška.
„Jie puikiai kalba lietuviškai ir mokykloje neturi jokių problemų. O mūsų šeima nerimauja, jaučiame baimę dėl karo Ukrainoje. Kaip ir visi. Mano mama yra ukrainietė, giminaičiai iš Ukrainos, yra dabar kovojančių už savo šalį. Žinoma, kad apie tai kalbamės su vaikais, bandome jiems paaiškinti. Tuo pačiu – ir suvaldyti savo emocijas“, – kalba Natalija.
Mūsų šeima nerimauja, jaučiame baimę dėl karo Ukrainoje. Kaip ir visi.
Moters nuomone, Lietuvoje yra svarbu kalbėti, kad čia gyvenantys rusai nėra priešai. O išgirdus gatvėje kalbant rusiškai – į tai reaguoti adekvačiai.
Natalija pasakoja, kad su savo vaikais ji kalba ir rusiškai, nes yra įsitikusi, kad vaikai turi žinoti savo šaknis.
„Buvo atvejų, kai kaimynai klausė: kodėl mes kalbamės rusiškai, jei gyvename Lietuvoje? Bet mes kalbamės ir lietuviškai. Vaikai turi senelį, kuris kalba rusiškai – man svarbu, kad jie šią kalbą žinotų, bendrautų. Savo kalbos nenoriu pamiršti. Mes nekalti dėl to, kas dabar vyksta“, – sako Natalija.
Moteris teigia, jog Lietuvoje tik daugės karo pabėgėlių, atvažiuos žmonės, kurie kalbės rusiškai. Tarp jų – ir vaikai:
„Kiekvienam neįteiksime vėliavos, kad būtų galima pažinti, kuris yra ukrainietis, o kuris rusas. Baisu, jog dėl to gali būti agresijos ir pykčio. Manau, kad vienas iš dalykų, ką mes galime padaryti gero – palaikyti vieni kitus.“
Nenori pamiršti savo šaknų
„Netapatinkime režimo su tauta“, – sako Kaune gyvenanti Olesia. Moters vyras – lietuvis, jų šeimoje auga du vaikai. Lietuva yra jos namai – Olesia čia gimusi.
„Mano pirmoji kalba – rusų, tai viena iš mano gimtųjų kalbų. Kaune esu baigusi rusų mokyklą. Taip pat yra lietuvių kalba, ja kalbame šeimoje. Dėl rusų kalbos Lietuvoje pykčio iš aplinkinių esu patyrusi. Tiesa, ne dabar, o kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Tada man tėvai labai puikiai paaiškino, kas yra ir kodėl.
Jie sakė, kad žmonių pyktis išsilieja dėl skausmo, baimės, nes kai kurie su kalba tapatina visą savo patirtą blogi. Bet šalia visada buvo lietuvių draugų, mokytojų ir dėstytojų, kurie palaikė, padėjo išmokti lietuvių kalbą. Dabar ji yra mano šeimos ir mano vaikų kalba“, – sako Olesia.
Olesios vaikai turi lietuviškus vardus, pavardės – taip pat lietuviškos, todėl jiems priešiškumo ar nepagarbaus elgesio dabar pajusti netenka. Tačiau pašnekovė taip pat akcentuoja nenorinti pamiršti savo istorijos, giminės šaknų.
„Mes šeimoje kalbamės apie tai. Šnekamės apie jų šaknis, nes tai yra labai svarbu. Kalbame ir apie tiesą, kokią mes ją matome: kas vyksta, kas yra agresorius. Yra dalis rusų, kurie išgyvena su visu pasauliu, kurie nebijo, stengiasi dėl to kovoti. Bet vyksta tai, kas vyksta. Kalbame apie Ukrainos žmones ir kaip ši tauta kovoja už savo šalies laisvę. Remiame žmones Ukrainoje ir karo pabėgėlius.
Reikia atskirti kalbą nuo režimo. Mano manymu, tai yra labai svarbu – kalbėtis, rodyti geruosius pavyzdžius, drąsių žmonių pavyzdžius, jų pastangas. Manau, kad vaikai realybę suvokia per pavyzdžius ir tai, ką jie mato, atsineša iš namų. Jei tėvai dėl baimės ar kitų priežasčių yra pilni agresijos – jie tą perduoda ir savo vaikams, o vaikai atsineša į klases“, – kalba Olesia.
Vis tik nepaisant to, jog yra gimusi Lietuvoje, jos vaikai kalba lietuviškai ir lanko lietuvių mokyklas, šios temos, sako Olesia, yra itin jautrios:
„Aš su tuo susiduriu ir pati šiuo metu. Net kalbantis su žmonėmis, kurie yra išsilavinę ir suprantantys situaciją, prasiveržia panieka. Ji yra. Atvirai kalbuosi su visais, kurie manęs apie tai klausia. Negaliu pasakyti, kad tai – diskriminacija. Bet kad šios temos yra labai jautrios – tikrai.“
