„Niekada nenorėjau būti teisėja, o tik ikiteisminio tyrimo tyrėja. Teisėjo darbas man atrodė toks stagnatiškas. Dar atrodė, kad teisme numirčiau iš nuobodumo. Ir visai atsitiktinai atėjau čia dirbti padėjėja, pamačiau, koks tai darbas. Man labai patiko. Supratau, kad nėra nuobodu.
Teisme toks veiksmas, kaip ligoninės priimamajame. Kasdien vis naujienos, vis kas nors nutinka. Labai dinamiškas, įdomus, įvairiapusis darbas“, – sakė Vilniaus apylinkės teismo teisėja I.Štuopienė.
Teisme I.Štuopienė dirba 12 metų. Trejus metus ji nagrinėjo civilines bylas, o dabar jau septynerius metus nagrinėja baudžiamąsias ir administracines.
– Inga, mūsų pokalbis prasidėjo nuo Tomo ir Lino. Prieš kelias savaites rašiau apie juos, ir jie dalijosi ne tik savo istorijomis, bet ir savo nuomone apie bausmių griežtumą, apskritai apie bausmių vykdymo sistemą.
– Man paliko įspūdį Tomo ir Lino mintys. Jie visai skirtingai mato mūsų darbą. Juk tau pačiam atrodo, kad nusprendei, įvykdei teisingumą ir viską teisingai padarei. Bet jie visai kitaip mato. Nežinau, kodėl. Gal yra kažkoks socialinio neteisingumo jausmas? Dauguma jų ten patenka visai jauni. Visuomenė juos uždaro, sakydama, kad taip atims iš jų galimybę daryti nusikaltimus, nubaus ir pataisys.
O ten jie susiduria su tais pačiais nusikaltimais, narkotikais ir žiauraus išgyvenimo mokykla. Dažnai jau ten būdami užsidirba kitus teistumus, nesaugiai vartodami narkotikus suserga nepagydomomis ligomis – hepatitu, ŽIV ar kitomis.
Pavyzdžiui, telefoninių sukčiavimų atvejai. Iš bylų medžiagos matyti, kad kai kurie kaliniai taip, kaip mes kiekvieną dieną keliamės ir einam į darbą, jie keliasi ir kasdien ieško potencialių aukų, joms skambina, bando. Kažkas pavyksta, o kažkas ne.
Ką galvoja toks žmogus, kuris jau turi 20 metų laisvės atėmimo, uždirbtų kalėjime? Dar turi begalę vykstančių procesų, tačiau vis tiek daro tą patį? Tai kažkoks protestas prieš visuomenę, sakantis, kad „nieko jūs man nepadarysit“, tačiau tuo pačiu metu tai – ir agresija prieš save.
– Tomas pasakojo apie tai, jog kartu su juo įkalinimo įstaigoje buvo vaikinas, pavogęs tik dujų balioną ir už tai gavęs 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Jūs sakote, kad taip nebūna?
– Nebūna. Labai dažna situacija, kad žmogus per gyvenimą keletą kartų teistas, jo klausi, kada pastarąjį kartą, o jis negali prisiminti. Nors aš matau, kad maždaug prieš metus. Tada klausi, už ką ir kokia bausmė. Neprisimena, negali įvardinti. Taigi, žmonės patys neprisimena, už ką ir kodėl juos teisė.
Bet aš esu tikra, kad vien už balioną 3 metų ir 6 mėnesių niekas neskiria. Tai galėjo būti paskutinis nuosprendis, o prieš tai turėjo būti kokie dar 4–5 nuosprendžiai su bausmėmis, kurias žmonės vadina probacijomis. Tai – baudos, viešieji darbai, laisvės apribojimai, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimai.
Žmonės patys neprisimena, už ką ir kodėl juos teisė.
Taip ir išeina kuriozas, kad paskutinis nuosprendis už balioną ar kanapių suktinę, subendrinus visus kitus nuosprendžius, realiai duoda įspūdingą subendrintą laisvės atėmimo bausmę. Tik žmogus tų iki baliono buvusių nuosprendžių jau neprisimena.
Nes jei teistumas ir būtų tik už balioną, jei įvertintume, kad nusikaltimas padarytas sunkiausiu būdu – įsibraunant į patalpą – jei žmogus teisiamas pirmą kartą, Baudžiamajame kodekse yra bendrosios taisyklės, kurios sudėlioja saugiklius. Teisėjas pirmą kartą už tai neskirtų laisvės atėmimo bausmės.
– Kaip atrodo jums pačiai, kuri skiria bausmes, ar jos griežtos?
– Man neatrodo, kad griežtos. Galbūt už kai kurias veikas: nužudymas, dideli kiekiai narkotikų. Tačiau šiaip nemanau, kad mūsų baudžiamoji politika, bausmių politika yra labai griežta. Ji yra suteikianti pakankamai daug pasirinkimo laisvės.
Kodėl mes tuos skaičius turim (daug atliekančių bausmę įkalinimo įstaigose, pagal nuteistųjų skaičių pirmaujame Europos Sąjungoje – aut.) – sunku pasakyti. Gal tikrai yra labai didelis recidyvas – pakartotinis nusikalstamumas.
Bet atskira kalba apie nepilnamečius. Būna jų gyvenime toks etapas, nežinau, kas atsitinka, bet tada jie būna tarsi nutrūkę nuo grandinės. Metus dvejus būna nevaldomi.
Paskui suauga, surimtėja, tačiau per tuos metus užsidirba kokias penkias bylas. Jei nesėda, tai viskas gerai. Bet jei daro vis sunkesnius nusikaltimus – paauglystėje gali būti nuteisti laisvės atėmimo bausme.
– Tiesą sakant, apie paauglystę dažnai kalbama kaip apie prieštaravimų, protesto ir maišto amžių, kurio retas paauglys išvengia. Tačiau greta to yra ir ta plonytė linija, ar paaugliški protestai netaps nusikaltimais, ar jie nesugriaus ateities?
– Neseniai buvo viena byla, kurioje kaltinamasis buvo septyniolikmetis. Kai susipažįsti su byla, tu visų pirma pradedi ją skaityti. Skaitydamas galvoji, kas tai per žmogus, nes jis visą laiką reaguoja smurtu.
Pradėjau nagrinėti bylą, posėdžių salė – maža. Sugužėjo visi proceso dalyviai, o jų – nemažai, kone pečiais trinasi. Pradėjau apklausą, ir jos metu kažką pasakė nukentėjusysis. Aš net neišgirdau, nes buvau susikoncentravusi į apklausą. Tada paauglys salėje pagrasino trenkti į veidą.
Stabdžiau procesą, prašiau didesnės salės ir kad posėdyje dalyvautų psichologas. Vėliau aš supratau, kad jis labai jautrus ir jis reaguoja ne įžeidžiai, bet jis įsiskaudina. Tada jo atsakas yra agresija. Tai užtušavimas. Pamačiau labai jautrų žmogų. Kai pasakodamas jis nutyla, tu matai, kad yra blogai, kad jis kone verkia. Sako: aš nepasakosiu, aš negaliu pasakot.
Tokiais atvejais tenka skelbti pertrauką, kad žmogus nurimtų. Aš ir jis esame lygiai tokie patys žmonės. Tačiau jis tiesiog negali susitvarkyti su savo emocijomis. Tokiems žmonėms reikia daugiau pagalbos.
Atrodo, išnagrinėji didelę bylą, parašai 100 lapų nuosprendį. Ir lyg galėtum atsipūsti, bet turi susiimti, nes per tą laiką prisikaupė naujų darbų. Tai demotyvuoja, nes tu pavargsti.
Kalbant apskirtai apie nepilnamečius, jei nepilnametis įvykdo plėšimą, pirma dalis pagal Baudžiamąjį kodeksą yra areštas ir laisvės atėmimas, tačiau jei plėšimas įsibraunant į patalpą – dažnai skiriama su laisvės atėmimu susijusi bausmė. Tada teisėjas jau yra turi laikytis sankcijos – laisvės atėmimas iki 7 metų.
Ir už tam tikrą kūno sužalojimą taip pat būna tik laisvės atėmimas. Tada tu neturi kitokio pasirinkimo, tik laisvės atėmimą, net pirmą kartą skirdamas bausmę nepilnamečiui.
Laisvės atėmimą galima atidėti, o tai reiškia kad po to bet koks nusižengimas jam gresia kelione į pataisos namus.
– O kalbant apie suaugusius?
– O su suaugusiais irgi tas pats, tik dažniausiai dar yra priklausomybė. Įsivelia į priklausomybių ir nusikaltimų ratą. Daro, kol atsisėda. Tada būna pertrauka. Paskui vėl grįžta prie tų pačių įpročių. Jie žino, iš kur gauti pinigų paprastuoju ir greituoju būdu, nes valgyti reikia dabar, nes alkoholio ir narkotikų reikia irgi dabar. Tas būdas yra nueiti pavogti.
Matai, kad jau metus ar pusantrų žmogus gyvena beprotybėje.
Jų situacija irgi nepavydėtina. Kelias iš to užburto rato dažnai yra ne tik kalėjimas, bet ir mirtis. Kai teismai nagrinėjo smulkių vagysčių administracines bylas, tai pagal byloje esantį administracinių pažeidimų registro išrašą galėdavai spėti, ar ilgai dar šitas žmogus gyvens. Toks makabriškas profesinis humoras. Matai, kad jau metus ar pusantrų žmogus gyvena beprotybėje – vagia ir vartoja narkotikus, dar metai ar pusantrų, ir gausime teikimus dėl jo bylų nutraukimo, nes jis mirė.
Tai yra visiškai realios situacijos. Ir tik tada, kai žmogus pats supranta pasiekęs dugną, pradeda ieškoti pagalbos. Kai kurie žmonės dalyvauja reabilitacijos programose, su nepilnamečiais taip pat dirba specialistai. Būna, kad jie daugiau ir nebegrįžta.
– Inga, pasikalbėkime apie jūsų darbo krūvius. Jūs rašėte: dirbdami tokiam konvejeryje štampuojam tuos nuosprendžius lyg bandeles keptume. Tie žmonės, tos istorijos taip susipynę ir tokios vienodos, kad patys pradedam jose neatsirinkti. Tai, mano nuomone, rodo, kad yra ir skubotumo, yra paviršutiniškumo, kur mes jau nesugebam tinkamai įsigilinti, pamatyti žmogaus, jo pajausti, nes paprasčiausiai tam nėra laiko. Abejingumas, dar vieno atvejo ant konvejerio jausmas persiduoda ir jiems, ir kitiems procese dalyvaujantiems asmenims. Toks abejingumas plinta kaip vėžys.
– Taip. Šiuo metu aš esu išėjusi rašyti 12 nuosprendžių. Rašau tuos 12 nuosprendžių vienu metu.
Jeigu viskas aišku, jokio ginčo nėra – nuosprendį galima parašyti per dieną, bet tu turi turėti tą visą laisvą dieną.
Tačiau šie metai man – daugiatomių bylų metai. Pavyzdžiui, byla 20 tomų. Nesakytum, kad labai daug, bet tikrai sudėtinga situacija: informacijos daug, ji įvairi, nebeatrenki, kas kuriame tome. Tad nuosprendį rašiau dvi savaites ir dar savaitgalį. O juk ne šiaip rašai – lygiagrečiai vaikštai į posėdžius, lygiagrečiai skaitai naujas gautas bylas. Organizacinius darbus irgi atlieki.
– O visa tai gali lemti paviršutiniškumą?
– Taip, iš esmės tai taip. Tu žinai, kad jei užtruksi su viena byla, susikaups kitos. Tai konvejeris, prie kurio turi sparčiai dirbti.
Kai rašai daugiatomę bylą, turi mažiau posėdžiauti, mažiau kitų darbų. O juk viskas kaupiasi.
Atrodo, išnagrinėji didelę bylą, parašai 100 lapų nuosprendį. Ir lyg galėtum atsipūsti, bet turi susiimti, nes per tą laiką prisikaupė naujų darbų. Tai demotyvuoja, nes tu pavargsti. Žiūri į tą kalną bylų ir galvoji: Dieve, Dieve.
Kai nueini į posėdį, ten negali ilgai užtrukti, viskas turi būti koncentruota ir kuo greičiau. Jau seniai mes kalbame apie procedūrinį teisingumą. Kai žmogus ateina į procesą, jis mato, kaip su juo elgiamasi. Ar jis yra išklausomas, ar gauna pakankamai dėmesio, ar reaguojama į jo prašymus? Ar jis turėjo ne tik galimybę pareikšti prašymus, bet jie buvo ir išnagrinėti?
Jei taip – pats žmogus kitaip suvokia teisingumą. Net jei rezultatas jo netenkina, bet pats procesas garantuoja, kad teisėjas įsigilino į situaciją, viskas buvo gerai ir viskas teisinga. Teisėjai viską padarė, procesas buvo kruopštus.
– Žmogus tą jaučia?
– Esu tikra, kad taip. Ir psichologiniai tyrimai tą rodo. Tačiau procedūriniam teisingumui reikia laiko. Ne tik dėmesio, bet ir pagarbos dalyviui. Paprastą, elementarų jo prašymą tu turi atidžiai išspręsti, o ne formaliai.
– Kiek bylų per metus išnagrinėjate?
– Vienas teisėjas – apie 400 bylų. O nuosprendžių per metus būna apie 60.
– Ar jūsų darbo spartumą lemia kokybiškas ikiteisminis tyrimas? Ir ar jis yra kokybiškas, ką jūs gaunate iš ikiteisminio tyrimo įstaigos?
– Taip, lemia. Ikiteisminiai tyrimai, kuriuos mes gauname iš policijos, vis prastėja. Kiekvieną kartą. Net nežinau, kodėl.
Net tyrimo taktikos pasirinkimas stebina, stebina keisti sprendimai. Bet, manyčiau, jie dirba taip pat konvejeriu.
Pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo veiksmai atliekami naktį. Pasišviečia pareigūnas ir fotografuoja.
– Kodėl naktį?
– Manyčiau, kad kai policijos pareigūnas budi – jis per tą parą sulaksto, turėdamas laiko. Sakykim, fotografuota antrą valandą nakties. Bet nuotraukoje nieko nesimato, o tau svarbu į įvykio vietą pažiūrėti.
Tada žiūri per „Google Maps“ ar panašiai. Naktinė nuotrauka nėra informatyvi, tai formalus veiksmas. Arba dar vienas pavyzdys: pareigūnas apklausti žmogaus atvažiuoja pirmą valandą nakties.
– O „Google Maps“ naudojatės posėdžio metu?
– Taip. Jei ginčas, pavyzdžiui, kur kokie medžiai ar pastatai stovi, tai atsidarai ir pasižiūri. Man kartais atrodo, kad mes iš policijos gauname tarsi ruošinius, ne iki galo surinktus įrodymus. Tą ruošinį turi užbaigti teisėjas.
Bet čia svarbu ir tai, kad iš karto po įvykio surinkti įrodymus galimybių yra daug daugiau. Pavyzdžiui, miesto kamerų ar privačių asmenų kamerų vaizdo įrašai saugomi ribotą laiką, todėl turi skubėti susirinkti tokius dalykus.
Aš juk bylą gaunu po pusės metų, po metų – tokių dalykų nebeturiu galimybės gauti. Pasitaikydavo atvejų, kada ir mums teko prašyti įrašų – telekomunikacijų bendrovių, Bendrojo pagalbos centro.
– Jūs kalbėdama palietėte labai įdomią temą – liudijimą teisme. Prieš daug metų man tą teko daryti ir pačiai, tačiau labai puikiai pamenu emociją: kaip tu gali atsiminti detales įvykio, kuris buvo beveik prieš metus? Juk neprisimeni.
– Tai normalu. Apskritai, liudijimas yra visiškai subjektyvus dalykas, ir žmonės apie tą patį įvykį gali kalbėti visiškai skirtingai. Ir jie nė vienas nemeluos. Vienas dalykas yra tai, ką matei, į ką atkreipei dėmesį stebėdamas įvykį, kaip tu supratai. Po to – atgaminimas, kas tau išlieka atmintyje.
Mes visi tą pačią situaciją vertiname kitaip. Ir atsimename kitaip. Pamenu, kai kartą nagrinėjau administracinę bylą dėl eismo įvykio. Situacija paprasta. Vairuotojas važiavo atbuline eiga, atsitrenkė į kitą automobilį ir pabėgo.
Apklausėme du liudytojus, kurie tuo metu išėjo iš parduotuvės ir įvykį matė. Abu jie liudijo atskirai, t. y. negirdėjo vienas kito liudijimo.
Mes klausiame: ar matėte vairuotoją, ar tai buvo vyras ar moteris? Vienas liudytojas sako: nemačiau, nes jau tamsu buvo. To paties klausiame kito. Jis sako: ne, nes saulė į akis labai švietė.
Taip ir būna. Bet jie nė vienas nemeluoja – jie tiesiog taip atsimena.
– Įvairių keistų liudijimų būna ir daugiau?
– Ir ne tik liudijimų. Puikiai prisimenu neseną situaciją iš posėdžio. Žmogus buvo teisiamas už vagystę iš prekybos centro, todėl reikėjo atidžiai peržiūrėti parduotuvės vaizdo įrašus. O jie be garso.
Visi labai įdėmiai žiūrėjome į ekraną, salėje buvo visiška tyla - ir staiga pasigirdo knarkimas. Atsisukusi pamačiau miegantį kaltinamąjį. Paprašiau konvojaus pareigūnų, kad pažadintų. Norėjosi, kad jis dalyvautų posėdyje.
Visko būna. Teismo procesas yra gyvenimas. Kas vyksta gyvenime – tas vyksta ir teisme.
Kartais stengiesi išlaikyti rimtumą, kad nesijuoktum, nes būna ir tokių situacijų. O būna, kai sėdi pakišęs ranką po stalu ir sau žnaibai į koją – kad neverktum.
– Kalbant apie vagystes iš prekybos centro prisiminiau savo kolegos Vytenio kiek seniau rašytą tekstą apie tai, kaip vyras parduotuvėje pavogė keptuves. Tuo metu joms buvo akcija, tačiau teismo proceso metu jam buvo išaiškinta, kad vagystės atveju akcija negalioja, nes nuolaida keptuvėms – tik pateikus kortelę. Išties nuskambėjo juokingai, tačiau tai lėmė, kad žmogui buvo iškelta baudžiamoji, o ne administracinė byla. Mat pavogtų keptuvių vertė viršijo 157 eurus.
– Tokiose bylose yra teismų praktika. Tarp mūsų kolegų irgi buvo tokia diskusija: jei prekei yra akcija, kaip skaičiuoti žalą? Tad teismų praktika tokia: vagystei akcija netaikoma.
– Net ir tokiomis temomis diskutuojate?
– Taip. Nes tai gali lemti, ar baudžiamoji, ar administracinė atsakomybė. Tai svarbu.
– Teisėja, sugrįžkime prie bausmių. Visi mes esame girdėję Jurbarko atvejį, kada buvo stipriai sumušta mergina, tačiau kaltinamasis realios laisvės atėmimo bausmės išvengė. Ši istorija tapo tarsi iliustracija kalbant apie teismų darbą, apie bausmių adekvatumą. Visuomenė tokiu sprendimu itin piktinosi.
– Man neetiška šio konkretaus atvejo komentuoti. Galiu tik pasakyti, kad visuomenės reakcija į tokius įvykius yra tipiška. Kaip ir į nusikaltusį asmenį.
Mes labai greitai pasmerkiame, įvertiname. Nežinau, kodėl. Įsigilinti ir suprasti reikia daugiau pastangų, daugiau žinojimo, gyvenimiškos išminties. O pasmerkti ir pareikalauti atsakomybės yra labai greita ir labai efektyvu.
Populiari nuomonė, kad jei žmogus nusikalto, jis turi gauti, ko nusipelnė. Tegul kenčia, taip tokiems ir reikia.
Tačiau reikia kalbėti ir apie tai, kad bausmių vykdymo sistemoje reikia pokyčių. Ten – amžinas, įšalęs sovietmetis.
To keisti nėra noro ir politikams, nes tai ilgas procesas ir reikia žinoti, ką daryti. Be to, rezultato greito nebus. Per vieną kadenciją nepadarysi, o po kadencijos tu turi rodyti rezultatą – kad už tave balsuotų. Tad niekas nenori gaiši laiko. Ir visuomenė nepalaiko tokių pokyčių, jie palaiko kitą poziciją – bausti, o kuo griežčiau, tai tuo geriau.
– Bet ar tai nėra suprantama visuomenės reakcija? Ne tik Jurbarko atvejis, pavyzdžių yra ir daugiau. Tarkim, Ievos Strazdauskaitės istorija. Juk sunku suvokti, kaip ir sunku nesmerkti.
– Visur yra žmogiška reakcija, tai normalu. Tokiais atvejais visuomenė reaguos emocijomis, bet turi būti kažkas, kas pasakytų, kad mes turime remtis žinojimu. Negali būti visuomenės teismo.
Mums sunkiau dėl to, kad neturime ilgalaikių tradicijų, kurios lemtų pasitikėjimą teismais. Mūsų ir valstybė dar jauna, todėl to ir nėra. Šalyse, kur yra tokios tradicijos, pasitikėjimas teismu yra daug didesnis. Todėl ir panašių įtampų ten mažiau.
– Visuomenė apskritai greita nuteisti. Kai buvo pirmasis karantinas, „Laisvės TV“ organizavo akciją „Laikykitės, medikai“, o už žmonių suaukotas lėšas buvo perkamos medikams būtinos priemonės. Nutiko taip, kad viena jauna medikė už žmonių paaukotus pinigus pirktas kaukes norėjo parduoti, nereagavo ir į „Laisvės TV“ atstovų siunčiamas žinutes. Tada žurnalistas Andrius Tapinas šią istoriją paviešino, atskleisdamas jos tapatybę. Pasipylė aibė smerkiančių, pačių blogiausių dalykų linkinčių komentarų.
– Prisimenu tą atvejį. Pati irgi tąsyk dalinausi viena iš žinučių, smerkiančių tokį viešumą.
Kalbat apie žmonių reakcijas, tai taip pat buvo reagavimas emocijomis. Jai tąsyk užkūrė linčo teismą. Visuomenė – prieš vieną žmogų. Bet ar jis gali ištverti? Ar tai teisinga?
Mes kiekvienas galime suklysti. Tačiau tokioje priešinamoje visuomenėje gyventi yra nesaugu. Nes tu žinai, kad pats irgi gali parkristi. Ir supranti, kaip tada tave taršys.