Žinant, kad teisininkų bendruomenės gana uždaros, jų atstovai ne itin mėgsta viešai reikšti savo mintis ar duoti interviu, A.Cininas iškrinta iš to santūraus konteksto. „Man daug kas sako, kad esu novatoriškas, nors puikiai žinau, kad ne visiems patinka tai, ką darau, – šypsosi jis. – Bet nuomonių būna įvairių: vieni nepritaria tokiai mano raiškai, kiti palaiko ir seka.“
Tiesa, pastaruoju metu dėl laiko trūkumo teisėjo įrašų asmeniniame feisbuko puslapyje ar tinklaraštyje sumažėjo, tačiau kilus ažiotažui dėl vienos ar kitos bylos jis būna vienas tų, kurie drįsta paaiškinti teismų motyvus – ypač išteisinamųjų nuosprendžių.
„Jeigu žmogus kaltas, niekam daug klausimų nekyla, bet jeigu išteisinamas, iš anksto gali ruoštis atremti puolimą. Matyt, mūsų tautos mentalitetas vis dar siekia bizantinius laikus. Man labai nepatinka išankstinis žmonių nusistatymas ir kito asmens nekaltumo prezumpcijos nepaisymas. Nepatinka perdėtas pasitikėjimas žiniasklaida ir nekritiškas požiūris į tai, kas vyksta. Nepatinka visuomenės kraugeriškumas, apie kurį ir galima spręsti iš to, kad abejonių nekyla, jeigu kas nors nuteisiamas, bet jeigu išteisinamas, tai „turbūt kyšį davė“.
Visada stengiuosi įsigilinti į bylas, o kaltinamajai pusei – skirti dvigubai didesnį dėmesį, nes ji procese daugiausia turi, ką prarasti.
Ne tik viešojoje erdvėje teisėjai negali sau leisti neapgalvotų žodžių – kiekvienas jų skelbiamas nuosprendis keičia žmonių likimus. A. Cininas sako, kad jo sąžinė dėl to rami: „Visada stengiuosi įsigilinti į bylas, o kaltinamajai pusei – skirti dvigubai didesnį dėmesį, nes ji procese daugiausia turi, ką prarasti. Gal ir nepopuliarus požiūris, bet toks yra mano principas. Ir jeigu nesu įsitikinęs, kad žmogus kaltas, aš jį išteisinu – labai paprasta. Kai man dėl to nekyla abejonių, tada galiu nuteisti. Apskritai norėčiau, kad išteisinamųjų nuosprendžių būtų dar daugiau. Ir mažiau nusikaltimų – galėčiau dažniau prisėsti prie savo tinklaraščio.“
Sykį anoniminis interneto komentatorius, greičiausiai – teisininkas, po vieno A.Cinino įrašo pakomentavo: „Mūsų nuomonė neretai apsunkina gyvenimą mums patiems, todėl geriau ją pasilaikyti sau.“ Audrius tam visiškai pritaria, sakydamas, kad dėl to stengiasi nekomentuoti sričių, kurios jo neliečia, išskyrus teisines. Nors tam irgi reikalinga patirtis: „Teisėjų niekas nemoko rašyti pranešimų spaudai – tik ilgus, klampius, sunkiai suprantamus tekstus su daugybe nelietuviškų žodžių. Jiems tai yra vertybė. O žmonėms patinka tai, kas trumpa ir aišku. Tą klampų ir ilgą tekstą padaryti suprantamą gana sudėtinga, bet visada įmanoma. Nors ir pats nemažai guzų įsistačiau, kol įgijau atitinkamų įgūdžių. Manęs kartais klausia: „Kaip įmanoma bylą, turinčią šimtus tomų, išaiškinti taip, kad kiekvienas suprastų?“ Sakau: „O jūs „Discovery“ matėte? Ten kvantinės fizikos principus per pusę valandos paaiškina!“
Teisėjų etikos kodekse iki šiol egzistuoja daug visokiausių tabu. Tai nėra norminiai aktai, jų gali ir nesilaikyti, tačiau taip rizikuotum pakliūti į etikos komisijos akiratį, gauti drausminę nuobaudą ir susigadinti karjerą. „Mes negalime eiti bet kur, bendrauti su bet kuo, negalime šokti ant stalo, pasirodyti išgėrę, mes netgi su advokatais negalime kalbėtis per daug familiariai. Tai gali sukelti tam tikrų įtarimų – ne vienas teisėjas yra dėl to nukentėjęs, – pasakoja A.Cininas. – Mūsų valgykloje teisėjai privengia pietauti prie vieno stalo su advokatais, kad nebūtų dviprasmybių. Manau, kad tai neteisinga, bet tokia mūsų visuomenė ir jos požiūris. Nors dėl teisėjų bendravimo su prokurorais problemų nekyla.“
Visa laimė, galėtume pridurti, kad kol kas jų nekilo ir dėl teisėjo A.Cinino laisvalaikio – kartais jis dalyvauja populiariame žaidime „Protų kovos“. Turbūt dėl to, kad bičiulių komandoje nėra nė vieno advokato. Bent jau kol kas.
