Psichologai Lietuvos teismuose pradėjo dirbti tik nuo 2014 metų. Jų pareiga, kaip teigia 47-erių metų I.Božokienė, apsaugoti vaiką teisminiame procese ir surinkti kuo daugiau bylai reikšmingos informacijos. Atsižvelgiant į mažamečio ar paauglio raidą, klausimą psichologė turi suformuluoti taip, kad jis jį suprastų.
Pokalbiai vyksta specializuotame draugišką aplinką primenančiame vaiko apklausos kambaryje, kuriame yra įmontuota garso ir vaizdo aparatūra.
Pokalbiai vyksta specializuotame draugišką aplinką primenančiame vaiko apklausos kambaryje, kuriame yra įmontuota garso ir vaizdo aparatūra. Jos pagalba susisiekiama su sale, kurioje vyksta teisminis procesas.
Apklausos metu vaiko kambaryje pasilieka tik psichologas ir vaikas, kiti proceso dalyviai apklausą stebi iš kitos patalpos. Kol teisme nedalyvavo psichologai ir nebuvo specializuotų vaikų kambarių, mažuosius apklausdavo teisėjai ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Apklausos vykdavo teismo salėje ar policijos komisariatuose, kur vyksta ir dabar, tačiau nedalyvaujant psichologui.
„Manau, kad vaikui buvo sudėtingiau atsiskleisti ir duoti parodymus prieš visus proceso dalyvius. Dabar jis bendrauja tik su vienu žmogumi, tad gali būti atviresnis, nuoširdesnis, patirti mažiau streso. Juk vaikas ir taip jau patyręs vienokius ar kitokius trauminius išgyvenimus. Teisėjams taip pat paprasčiau bendrauti su vaikais, kuomet teisinę kalbą galima išversti į vaikui suprantamą kalbą, apsaugoti apklausiamąjį nuo antrinės viktimizacijos“, – patikino pašnekovė.
Anot I.Božokienės, atliekant apklausą nepakanka būti psichologu, reikia turėti teisinių žinių, susipažinti su Baudžiamojo proceso kodeksu, orientuotis, kaip vyksta procesas.
Padėjėjas – Super Mario
Medicinos, teisės ir teisės psichologijos mokslus baigusi, keturis vaikus auginanti I.Božokienė prieš žengdama į ryškų vaikų apklausoms teisme įrengtą kambarį atlieka „namų darbus“: pasidomi apklausiamojo istorija, priderina net aprangą. Jei tenka bendrauti su mažamečiu – apsivelka drabužį su vaikišku piešiniu, jei su paaugliu – rūbus, atitinkančius paauglišką skonį, plaukus susisuka į kuodą. Kartais tenka keisti ir kalbos manierą, judesius. Svarbu, kad apklausos dalyvis pasijustų saugus, pasitikėtų.
Žaislai į apklausų kambarį, pašnekovės teigimu, atkeliavo iš teismo darbuotojų namų. Jei koks vaikas labai nenori palikti saugios aplinkos, Ina jam leidžia išsinešti kokią mašinytę. Būta atvejų, kai vaikas, padarius pertrauką apklausoje, teisme verkė tol, kol psichologė pasirodė. Užsimezga stiprus kontaktas.
„Apklausų kambaryje gelbsti Super Mario. Tikriausiai mylimiausias vaikų žaislas. Ne tik žaislas, bet ir įrankis pademonstruoti, kur ir kaip su vaiku ar jo artimu žmogumi buvo atliekami neteisėti veiksmai. Tvirkinimo veiksmus mažyliai dažniausiai vaizduoja paėmę barbę ir keną. Jiems taip paprasčiau. Kartais pavaizduoja išgyventą siaubą ant specialiai paruoštų kontūrinių piešinių. Jie suteikia daug reikšmingos informacijos, ypač apklausiant mažamečius“, – paaiškino psichologė.
Viena keturiolikmetė, pasak jos, parodymus davė raštu, nes įstatymas numato parodymų davimą tokiu principu. Tarpusavyje susirašinėta apie valandą.
Norint užsitarnauti vaiko pasitikėjimą, reikia susidraugauti su juo, būti šiek tiek panašiu į jį, atrasti bendrų sąlyčio taškų, net perimti kalbos manierą. Pvz., viena apklausiama paauglė mėgo rankinį kaip ir Inos dukra, tad kontaktas užsimezgė per šią prizmę.
Pateikiame 15min žurnalistės pokalbį su Kauno apylinkės teismo psichologe I.Božokiene.
– Kokia Jūsų nuomonė apie vaiko teisių apsaugos sistemos reformą, pradėtą kurti 2017 metų vasarį, po to, kai Kėdainiuose šeimoje buvo nužudytas ketverių metų berniukas Matas? Pagal projektą, 2018 metais centralizuojama vaiko teisių apsaugos sistema, Seimas uždraudė bet kokį smurtą prieš mažamečius, vaikų iki šešerių metų nebegalima palikti vienų.
– Kad būtų įgyvendinta ši reforma, reikalingas institucijų bendradarbiavimas, ginant vaiko interesus. Taip pat turėtų būti išklausomas vaikas, jei jis geba suvokti ir suprasti, kas vyksta jo artimoje aplinkoje.
Mano nuomone, vaiko paėmimas iš šeimos – drastiškas sprendimas. Suprantu, kad čia labai plona riba, kaip atskirti, kada prieš vaiką smurtaujama ir reikia gelbėti jį, o kada reikia vaiką išvežti iš galimai smurtinės aplinkos.
Kai vaikas ateina į apklausą po paėmimo iš šeimos, paaiškėja, kad didesnė traumuojanti patirtis jam ta, kad buvo atskirtas nuo mamos ar tėčio.
Prieš paimant vaiką iš šeimos, kurioje galimai pastebėtos smurto apraiškos, reiktų išsiaiškinti visas aplinkybes. Nes kai vaikas ateina į apklausą po paėmimo iš šeimos, paaiškėja, kad didesnė traumuojanti patirtis jam ta, kad buvo atskirtas nuo mamos ar tėčio. Vaikas apklausos metu nieko nepasako, tik verkia ir kartoja, kad nori namo. Ir tas smurto atvejis prieš jį lieka kažkur toli toli.
– Ar vaikas visuomet suvokia tai, kad prieš jį buvo smurtaujama? Ar suvokia, kad tėvų veiksmai yra neteisėti? Jis linkęs teisinti gimdytojus, nes bijo juos prarasti?
– Tai priklauso nuo konkretaus atvejo. Vaikai ateina iš įvairių šeimų. Sakome, štai šita tai yra normali šeima. O ką mes laikome normalia šeima? Kartais tėvai būna išsilavinę, visuomenės akyse – puikūs žmonės, teisingai auklėjantys savo vaikus, tačiau šeimoje vyrauja pastovus psichologinis ir fizinis smurtas.
Paprastai vaikai linkę ginti tėvus, teisinti, prisiimti sau kaltę ir atsakomybę, kad jie kalti, kad tėvai turėjo pakelti ranką prieš juos. Taip pat klausia: „Ar manęs nepaims iš šeimos, jei tau papasakosiu?“ Tuomet aiškinu, kad „suaugę žmonės negali skriausti vaikų, kad mes susitikome tam, kad apsaugotume tave, kad suaugę žmonės su vaikais turi elgtis pagarbiai, kaip ir vaikai su suaugusiais“. Kartais susidarau nuomonę: jei vaikas buvo nuolat skriaudžiamas, tai jis tai priima kaip normą, nes kitaip ir būti negali.
– Už ką vaikai dažniausiai yra mušami artimųjų? Kokios priežastys Jus nustebino?
– Pavyzdžiui, nuo vaikų rakinamas šaldytuvas, kad negalėtų pasiimti valgio. Vaikai išlaužė duris, norėjo pasiimti maisto ir už tai buvo baudžiami. Neprižiūrėjo sesės ar brolio, neparėjo laiku namo, nesutvarkė kažko... Tėvų pasakymas „esi mano vaikas ir privalai vykdyti viską, ką tik paliepsiu“ yra neteisingas. Suaugę neturi taip su vaikais elgtis, jie nėra jų nuosavybė.
Manau, kad socialiniai vaidmenys šeimoje turi būti atskirti. Kaip vaikai turi teises ir pareigas, taip ir tėvai turi teises ir pareigas. Neturiu tikslo vaikus nuteikti prieš tėvus, norisi tik paaiškinti, kad jie negali būti skriaudžiami, kad turi teisę pasipriešinti prieš fizinį ar psichologinį smurtą.
– Tai tėvų vertimą gerai mokytis, ruošti pamokas taip pat galime laikyti savotišku psichologiniu smurtu?
– Kiekvienoje šeimoje vaikui turi būti nustatytos ribos. Jis turi ruošti pamokas, mokytis, turėti sau patinkančią veiklą. Bet kai vaikas ateina į apklausą iš „normalios“ šeimos ir sėdėdamas pasakoja tik apie pareigas, kontrolę, žeminimą, tai kur vaiko gyvenimas ir kur jo interesai? Jam 12 metų, o jis sako, kad be kontrolės jau negali gyventi, nes nemoka. Tai gali būti didžiausia trauma. Vienas fizinis smurto epizodas, pvz., patempė už plaukų, kartais negali prilygti tokiam nuolatiniam psichologiniam smurtui.
Turėjau atvejį. Nustatytas tik vienas fizinio smurto epizodas. Tikrai esu prieš smurtą, neteisinu, reikėjo kitaip spręsti situaciją, bet kai skaičiau to įvykio aplinkybes... Šypseną kėlė tai, ką pridirbo vaikas. Mama viena augino mažametį, sutuoktinis buvo miręs prieš keletą metų. Tai galima laikyti traumine patirtimi, todėl berniukas, dėl tos priežasties galėjo maištauti. Mama vieną kartą jam sudavė už atitinkamą elgesį. Po to pati paskambino į mokyklą ir prisipažino sudavusi vaikui. Pasielgė, manau, nuoširdžiai.
Atvažiavo socialinė darbuotoja, policija. Berniukas buvo paimtas iš šeimos ir atskirtas nuo mamos, su kuria buvo stiprus prieraišumas Paimtas jis buvo dviem savaitėm. Kai atėjo į apklausą, paklausiau: „Ką tu tokio padarei?“. Atsakė: „Aš labai blogai padariau.“ Nedetalizavo.
Vaikui buvo gėda, jis jautė įtampą, stresą. Teigė kasdien verkiantis, kai nemiega. Jis buvo pamiršęs, kas atsitiko. Svarbiausia jam buvo, ar galės grįžti pas mamą. Jai buvo skirta kardomoji priemonė, nesiartinti ir neieškoti kontakto. Reikėjo pamatyti, kokia po visko buvo vaiko reakcija, kai pamatė mamą. Puolė bučiuoti jai rankas, drebėjo.
Reikėjo pamatyti, kokia po visko buvo vaiko reakcija, kai pamatė mamą. Puolė bučiuoti jai rankas, drebėjo. Labai skausminga.
Labai skausminga. Vienintelį kartą per visą savo praktiką neišlaikiau ir aš. Jautru. Paėmimas iš šeimos vaikui padarė didesnę traumą nei patirtas smurtas. Prižadėjo niekuomet nieko nedaryti, klausyti, kad niekada netektų daugiau atsiskirti nuo mamos.
Negaliu prieštarauti reformoms, tačiau kai asmeniškai susiduri su tokiais atvejais... Reikia gal labiau gilintis į situaciją? Su vaiku privalo pabendrauti specialistas. Viskas gerai, mes operatyviai gelbėjam vaiką iš smurtinės aplinkos, bet jei tai – vienkartinis smurto atvejis?
– Sakoma, kad vaikai nesugeba meluoti. Kaip dažniausiai jie elgiasi po patirto smurto? Linkę išsakyti tiesą ar labiau slepia tai, kad prieš juos smurtauta?
– Yra kontroliniai klausimai, kūno kalba, kuri daug ką pasako. 80 proc. tikrosios būsenos atskleidžia būtent kūno kalba. Būna, paklausi, vaikas padaro pauzę. Didžiulis nerimastingumas. Priklauso nuo to, kada viskas įvyko. Informatyviausia apklausa – iškart po įvykio. Detalių gali ir neatsiminti, bet esminius veiksmus įvardys. O kada praeina šiek tiek laiko... Šeima linkusi susitaikyti. Tikrai jaučiasi, kada vaikai būna jau „apdirbti“, kada padarytas jiems poveikis.
Iškart po įvykio, kaip buvo vienu atveju, paauglė tikino mačiusi, kaip patėvis mušė brolį, įvardijo, kad šis rėkė, buvo mėlynas, rodė į pilvą. O kai atėjo jau pas mane pakartotinai į apklausą, kalbėjo kitaip. Tuomet jau patėvis geras, nieko nebuvo, galbūt žaidė. 1 valandą nakties. Neva tai kitomis akimis į viską pasižiūrėjo. Tėvas – vienintelis šeimos išlaikytojas, bijoma prarasti finansinį pagrindą. Taip ant smurtą išgyvenusių vaikų dar užkraunama ir kaltė: jei tu taip pasakysi, bus taip ir anaip.
Įsivaizduokit tą mažą žmogų, kuris dar nesuvokia pasaulio, o jau užkraunama jam ir gėda, ir kaltė. Ir viskas dėl suaugusiųjų veiksmų. Šiuo atveju mažylis parodymus davė ne verbaliniu būdu, kalbos raida nebuvo pilnai išsivysčiusi, bet parodymai atitiko tai, ką pasakojo sesuo ir mama ankstesnėse apklausose. Gomurine kalba jis net sugebėjo pasakyti, kad patėvis trenkė jam keptuve.
Tikrai jaučiasi, kada vaikai būna jau „apdirbti“, kada padarytas jiems poveikis.
– Koks buvo šiurpiausias smurto prieš vaikus atvejis, su kuriuo Jums teko susidurti?
– Vaikas ir smurtas – nesuderinami dalykai. Dar yra seksualinė prievarta. Buvo trylikametė, kuri laukėsi, o tikino, kad santykių neturėjo. Pamenu ir atvejį, kai mažametė mergaitė buvo paimta iš šeimos, laikinai patalpinta į globos namus, o ten ją, berods, trejus metus žagino kitas globotinis paauglys. Pasiūlė saldainį ir liepė žaisti suaugusiųjų žaidimus. Dar tik gyvenimo pradžia, o jau tokios skaudžios patirtys. Mergaitė turėjo būti perkelta į saugią aplinką, o toje „saugioje“ aplinkoje patyrė išnaudojimą.
Nepuolu smerkti ir paauglio. Arba su juo kažkas netinkamai elgėsi, arba gyveno tokioje socialinėje aplinkoje, kurioje matė tokius dalykus. Taip vaikai kompensuoja savo traumas.
Kaip atsirenkamos seksualinės prievartos aukos? Renkamasi prieinamiausią objektą. Taip pat sukrėtė tas atvejis, kurį jau pasakojau, kai vaikas buvo atskirtas nuo mamos dėl vieno smurtinio epizodo. Sukrėtė jų susitikimo akimirka.
– Seksualinę prievartą dažniau patiria mergaitės?
– Būna ir berniukų. Turėjau apklausų kambaryje ir paauglius iš izoliatoriaus. Ir įtariamasis, ir nukentėjusysis laiką leido nepilnamečių įkalinimo įstaigoje. Abu buvo su antrankiais. Jau ir tarp nepilnamečių pasireiškia subkultūra.
– Būta praktikoje tokių atvejų, kai neradote kelių į apklausiamo vaiko vidų?
– Kartą neprakalbinau vieno keturmečio. Net neatsisuko. Buvo įsikabinęs į globėją. Jis ieškojo saugumo, šliejosi prie to, kas suteikė švelnumo. Daugiau mažiau visi vaikai kalba. Beje, niekada negalima užduoti klausimo „kodėl?“. Įsijungia gynybinė reakcija. Rekomenduočiau klausti „kas nutiko?“, „dėl ko?“. Tai suteikia vaikui laisvę rinktis, o ne skatina gynybą.
– Kiek dažniausiai trunka apklausa, kol vaikas atsiskleidžia?
– Jei vaikas mažas, jo dėmesys išsenka po 20–30 minučių. Toliau kalbėtis yra nebeproduktyvu. Dažniausiai aplinkybėms išsiaiškinti teturiu vieną apklausą. Vaikai mėgsta projekcijas: tai vyko su kitais vaikais, tik ne su manimi. Tačiau jie neturi psichologinio stuburo, kad neišsiduotų. Paklausi kontrolinio klausimo ir paaiškėja, kad taip buvo elgiamasi su juo, o ne su kitais vaikais.
– Turite savų metodų, kaip prieiti prie traumuoto vaiko?
– Pasiruošimas apklausai – didžiulis darbas. Itin svarbus pirmas kontaktas, pirmas priėjimas. Mes per pakankamai trumpą laiką turime užsitarnauti vaiko pasitikėjimą. Turime pajungti ne tik teorijas bei metodikas, bet ir visus žmogiškuosius išteklius.
Prieš apklausas stengiuosi susirinkti kuo daugiau informacijos apie vaiką, įvykį. Jei apklausti teks, pvz., penkerių metų mergytę, pasiruošiu kažką žaismingo. Apsirengiu liemenę su kokia sege. Jas žavi papuošalai. Žinau vaiko vardą, o jam labai svarbu, kad jį jau pažįstu. Atėjus atsitupiu, paduodu ranką. Ateinu su pasitikėjimu, atvira širdimi.
Niekuomet negalima prie vaiko eiti piktiems, suirzusiems, nes jie geri psichologai. Kaip tarp suaugusiųjų sąveikauja energijos – su vienais norime ilgiau pabendrauti, su kitais – tik pasisveikinti, taip ir vaikas labai jaučia tave.
Jei apklausti teks, pvz., penkerių metų mergytę, pasiruošiu kažką žaismingo. Apsirengiu liemenę su kokia sege. Jas žavi papuošalai.
Tuomet sakau: „Einam, parodysim mamytei, kur mes abu pažaisim.“ Nusivedu į vaikų kambarį teisme. Pradedame žaisti. Užmezgame kontaktą. Pasakau, kad čia kalbuosi su vaikais apie gerus ir blogus dalykus, kad vaikai jame viską pasipasakoja. Su vienu vaiku apklausą teko vesti, pvz., žaidžiant balionais.
Kiek pažaidžiam, pasakau, kad dabar užduosiu keletą klausimų ir vėl galėsim žaisti. Pagiriu, kokie gražūs plaukai. Atsako: „Ir tavo gražūs.“ Apsikeičiame komplimentais. Taip užsitarnaujamas pasitikėjimas. Jei reikia, atsisėdu ant žemės.
Apie įvykį iš pradžių nieko nekalbame. Reikia priartėti, nusižeminti ir sušildyti kontaktą. Tėvai kartais stebisi, kad už durų vaikas visas drebėjo, o vaikų kambaryje jau juokiasi.
– Kiek laiko praleidus kambaryje jau imate užduoti bylai reikšmingus klausimus?
– Priklauso nuo vaiko. Pranešu, kad mano misija yra apsaugoti, padėti. Nesu tam, kad ištardyčiau. Žinoma, perspėju, kad yra kamera, kad pokalbis įrašomas, bet tai pasakau subtiliai.
Visuomet paklausiu, ar patinka su manimi kalbėti. Pasiteirauju, ko labiausiai bijo. Pasako, kad bijo, jog išgirs, pasmerks, atims iš tėvų. Įsivaizduokite, kokia dilema vyksta vaiko viduje: sumušė, o dabar dar reikia bijoti, kad paims iš šeimos, jei ką pasakys. Sudėtinga ir psichologų pozicija. Turi ir vaiką nuraminti, paguosti, ir teisininkui kuo daugiau informacijos surinkti.
– Yra tokių smurtą patyrusių vaikų, kurie nenori sugrįžti į savo šeimą?
– Yra. Pasakė, kad geriau globos namuose, bet kur, tik ne šeimoje. Gal tris tokius atvejus turėjau. Jeigu vaikas gyvena smurto kupinoje aplinkoje, jis adaptuojasi. Neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip. Kad ir smurtauja tėvai, jis nori pas juos grįžti.
Dirbu teisme apie metus. Pernai iš viso turėjau apie 130 apklausų. Šiemet iki liepos mėnesio apklausiau 112 vaikų.
Dirbu teisme apie metus. Pernai iš viso turėjau apie 130 apklausų. Šiemet iki liepos mėnesio apklausiau 112 vaikų.
– Ką dažniausiai vaikas, paauglys jaučia smurtautojui, prievartautojui?
– Persipynę jausmai. Juk būna, kad iš pradžių rodomas didžiulis dėmesys. Pvz., paauglei patėvis perka įvairias dovanas, jaustas net malonumas, o mes norime tam užkirsti kelią. Nepilnametė net nesuvokia, kokia žala jai padaryta, kad šeimoje tokių ryšių neturi būti. Iš pradžių gal nebuvo prievartos jokios, tik daug dovanų. Kai paauglė pradeda ieškoti savo identiteto, ateina krizinis laikas. Tuomet pradeda suprasti to santykio žalą.
Užaugusios prievartą vaikystėje ar paauglystėje patyrusios mergaitės linkusios keisti partnerius, taip ieškodamos saugumo. Kai paklausai prostitučių išpažinčių – dažna jų tvirkinta vaikystėje. Kitos, atvirkščiai, užsidaro. Žaizda palieka pėdsakus kiekviename gyvenimo aspekte. Jos jaučiasi nešvarios.
Daugelis vaikų jaučia kaltę dėl to, kas įvyko, mano, kad kažką padarė blogai, jeigu su juo taip elgiasi.
– Smurtas augina smurtautojus?
– Vienareikšmiškai. Kai vaikas auga smurtaujančioje šeimoje, jis užaugęs tampa arba potencialia smurto auka, arba smurtautoju. Teko praktiką atlikti kalėjime. 95 proc. kalinčiųjų yra nukentėję nuo seksualinės prievartos, fizinio ar psichologinio smurto. Daug psichopatų išauga iš tų, kurie vaikystėje patyrė kokią traumą. Kodėl? Nes nejautė empatijos, nebuvo išugdytas meilės, pasitikėjimo ryšys.
Kai paklausai prostitučių išpažinčių – dažna jų tvirkinta vaikystėje.
Kartą vaikų kambaryje apklausiau penkiametį. Paėmė žaislą boružėlę ir sako: „Noriu nulupti akis ir numesti jas.“ Mašinytes vieną į kitą daužė. Arba nupiešia koks vaikas peršautą strėle katę, bėga kraujas.
Vaikystėje sukauptas bagažas mus lydi visą gyvenimą. Laikui bėgant norisi nusimesti tas nereikalingas naštas, bet tai padaryti yra labai sudėtinga. Vaikystės traumos, išgyvenimai, sunkumai – mūsų gyvenimo veidrodis. Vaikystėje patirtos traumos asocijuojasi su motyvu iš Biblijos, kai Mozei Dievas perdavė akmeninėje plokštėje įrašytus 10 įsakymų. Tos žaizdos – kaip tos raidės, įspaustos į plokštę. Norint jas nušlifuoti, reikia labai daug dirbti su savimi.
– Skyrybų atveju taip pat diskutuojama: ar didesnę traumą vaikams palieka tai, kad tėvai išsiskiria, ar kad bando gyventi, bet nesugyvena, ir tai vaikas mato bei jaučia. „Liksiu šeimoje dėl vaikų“, – kaip sako, pvz., moterys, patyrusios sutuoktinio smurtą.
– Likti dėl vaikų smurtautojo pašonėje – neteisingas poelgis. Vaikai, kaip minėjau, – maži psichologai, jų neapgausi. Kai tarp vyro ir moters nėra sutarimo, suderinamumo, emocinio ryšio, vaikas jaučia. Jo širdis skyla į dvi dalis.
Pirmiausiai norisi pakonsultuoti tėvus. Dažnai skyrybų atveju vaikai tampa priemone, įrankiu ambicijoms, poreikiams tenkinti. Kaip reikia nemylėti savo vaiko, kad vystytum audringas skyrybas? Vaikui tai – didžiausia trauma.
Skyrybų atveju piešiame su vaikais projekcinį piešinį. Nupiešiu širdį ir paprašau pažymėti, kiek vietos širdelėje užima tėtis ir mama. Nors ta mama, pvz., kurį laiką vaiką įtikinėjo, kad tėtis blogas, vaikas širdį piešinuke padalina perpus. Tai yra tikras jausmas. Penkerių metų vaikas, jei tėvai skiriasi, visą kaltę prisiima sau. Jei kažkas vyksta tėvų gyvenime – aš esu dėl to kaltas.
Buvo, kad konsultavau pirmiausia tėvą, nes jis per teismą reikalavo pasimatymų su vaiku. Klausiau, ar bus laimingas per prievartą paėmęs vaiką. Tik patenkins savo poreikį, o kur vaiko interesas? Žmogus toks individas – pirmiausiai myli save. Pirma aš, o po to visi kiti.
Kai moteris gyvena su smurtautoju, kai užstoja jį, neprisiima sau atsakomybės, visad primenu: pirmiausia esate mama, pirmiausia turite mylėti savo vaiką. Yra bylų, kai atsiranda poreikis pakeisti vaiko gyvenamąją vietą, nes kita šalis pareikalavo mokėti išlaikymą, kurio lig šiol nemokėjo.
Kalėjime teko praktiką atlikti. 95 proc. yra nukentėję nuo seksualinės prievartos, fizinio ar psichologinio smurto.
– Pati auginate keturis vaikus. Jauniausiam – 4,5 metų, vyriausiam – 25-eri. Kaip jus pačią, kaip mamą, paveikia apklausiamų vaikų išgyvenimai?
– Norėjau stoti į doktorantūrą, įstojau į pampersus (nusijuokia) – susilaukiau jauniausios atžalos. Esu baigusi medicinos mokslus, tačiau supratau, kad mano misija yra gydyti ne kūną, o sielą. Tad baigiau teologijos kursą. Visos mano įgytos specialybės – pagalba žmogui.
Grįžti po kokio sunkaus atvejo į kabinetą ir norisi įkvėpti giliai kelis kartus. Vaikas – šventas dalykas, o tu kone kasdien girdi baisias istorijas, kaip į jo mažą pasaulėlį įkraunamos suaugusiųjų nuodėmės. Jis jau sužalotas. Vis dėlto, stengiuosi į viską žvelgti filosofiškai: vadinasi to vaiko toks kelias, galiu padėti tik tą akimirką jam.
Po apklausos apmąstau, ar padariau viską, kas priklausė nuo manęs. Jaučiu, kad atlieku tam tikrą misiją. Ateidama prie traumuoto vaiko, išklausydama jį, atiduodu dalelę meilės. Didžiausia padėka ir grįžtamasis ryšys, kai paauglys tris kartus grįžta nuo durų ir apkabina mane. Arba mažas vaikas nenori išeiti iš vaikų kambario.
– Ar visuomet geriau išsipasakoti, paleisti vidinius demonus?
– Geriau. Gal tą akimirką yra labai skausminga, juk užgula gėdos, kaltės jausmas, tačiau vėliau palengvėja. Po apklausos aš pakalbu su vaiku, pateikiu kokias gaires, mini rekomendacijas. Žmogus priima tavo nuoširdumą. Sausos tiesos ir teorijos neišgydo žmogaus. Mums nedaug reikia, kad sveiktume. Tik dėmesio, gero žodžio. Ar pasikalbu su apklaustų vaikų tėvais? Kartais pasakau, kad jų vaikui reikia daugiau meilės, dėmesio, šilumos.
– Ar sulaukiate grįžtamojo ryšio? Ar pasidomite, kaip baigėsi vieno ar kito apklausto vaiko istorija?
– Netenka. Netgi asmeninei konsultacijai apklausų dalyvių negaliu priimti 6 mėnesius po apklausos. Tokios taisyklės. Tiesa, kartą vienas tėvas paskambino po pusės metų. Padėkojo.
