„SOS vaikų kaimai” – viena iš 24 naujienų portalo 15min projekto „Šiemet buvau geras“ globojamų gerumo organizacijų. „SOS vaikų kaimai” yra paramos fondas, jau 30 metų Lietuvoje padedantis vaikams gyventi saugesnį ir laimingesnį gyvenimą. Fondas padeda padeda 1000 vaikų Lietuvoje.
Istorija, kurią galimai atpažins daugelis lietuvių
Tiesa, pats Marius įsitikinęs, kad jų šeimos istorija niekuo neišskirtinė – vienokios ar kitokios priklausomybės, pasak jo, paliečia dažnus lietuvių namus.
„Mūsų situacija stereotipinė, netgi banali. Labai daug žmonių į tokias situacijas papuola ir tempia su savimi tą akmenį.
Mano žmonos Gražinos sūnus Paulius dar nuo paauglystės, 13-os metų, yra narkomanas bei lošėjas, priklausomas nuo azartinių žaidimų. Vos tik sulaukęs pilnametystės, jis nusprendė mesti numatytas reabilitacijas Lietuvoje ir emigruoti į Airiją.
Bandėme sustabdyti, bet pastangos buvo bergždžios. Tuo pačiu buvome įsitikinę, kad naujoje šalyje vartojimo problemos niekur nedings,“ – nelengvais žodžiais pokalbį pradėjo pašnekovas, vildamasis, kad pasidalijimas savo patirtimi paragins ir kitas šeimas išdrįsti kreiptis pagalbos.
Paulius dar nuo paauglystės, 13-os metų, yra narkomanas bei lošėjas, priklausomas nuo azartinių žaidimų.
Narkotikai pražudė ir santykius, ir gyvenimą
Airijoje Paulius gyveno 11 metų, ten gimė ir jo sūnus Vilius. Tačiau santuoka ilgai netruko – kaip tvirtino Marius, būtent dėl to, kad narkomanas gyvena su savo priklausomybe, o ne su šeima:
„Narkotikai žudo ne tik žmogų, bet ir viską aplinkui. Kai pora ėmė gyventi atskirai, vaikas būdavo tai pas mamą, tai pas tėtį. Nuolat vis nauja gyvenamoji vieta, jokio pastovumo, vis kiti pašaliniai žmonės aplinkui, mokyklos keičiasi, miestai keičiasi ir viskas keičiasi – sunku net suvokti, kaip toks gyvenimas atrodė...“
Paulius vėl stipriai ėmė vartoti, Vilius papuolė į kitą šeimą, pas budinčius globėjus.
Vaiko senelis pasakojo, kad berniukas labai dažnai pradėjo sapnuoti košmarus. Negana to, netrukus jį sukrėtė ir kita trauma – būdamas vos penkerių, turėjo atsisveikinti su mama, kurios gyvybę pasiglemžė vėžys: „Jeigu tas gyvenimas dar iki tol turėjo bent minimalų stuburą, po šio įvykio viskas sugriuvo.
Paulius vėl stipriai ėmė vartoti, Vilius papuolė į kitą šeimą, pas budinčius globėjus. Tuomet mes su Gražina galvojom, kad tai jau kritinis taškas – reikia kažką daryti. Įkalbėjom Paulių atsisakyti Anglijos pilietybės ir grįžti į Lietuvą. Kai jie grįžo, abu atrodė tragiškai. Bet pradėjome vėl kartu gyventi, ir tai buvo dar vienas iššūkis...“
Kreiptis pagalbos buvo gėda
Kaip prisiminė Marius, mažo vaiko augimas tarp trijų suaugusiųjų šiek tiek padėjo sukurti naują rutiną, deja, tik laikinai. Netrukus pasidarė aišku, kad sūnaus vartojimo problema pati savaime niekur nedings:
„Niekada nebuvome iš tų, kurie prašo pagalbos iš didelio vargo, nevilties. Ypač aš asmeniškais dalykais niekad neprašau – juk, atrodo, viską žinom ir tiesiog gyvenam kaip mokam. Problemos kažkaip išsispręsdavo pačios, išskyrus šitą. Ji buvo beviltiška.
Tačiau vieną dieną visai netyčia internetu užkliuvau už reklamos: pagalba šeimai. Skaitau aprašymą ir atpažįstu – čia gi mūsų šeima, kaip gerai būtų pagalba! Dar neįsivaizdavau, kas tai bus, žinojau tik vieną – mums praverstų bet koks išsigelbėjimo šiaudas.“
Skaitau aprašymą ir atpažįstu – čia gi mūsų šeima, kaip gerai būtų pagalba!
Nustebino kompetentingos specialistės
Dar tą pačią dieną Marius iškart nuvažiavo tiesiai į SOS vaikų kaimo organizacijos biurą: „Ten mane pasitiko dvi specialistės. Pasirodė labai jaunos, aš nelabai drįsau joms pasakoti savo gyvenimo jovalo, bet įvyko kažkoks stebuklingas pokalbis, kad aš ne tik joms išsakiau viską, bet iškart pajaučiau, kad jos labai gerai orientuojasi visame tame jovale ir turi kompetencijų. Jos reagavo visiškai kitaip nei kiti aplinkiniai žmonės. Po pokalbio man iškart palengvėjo, ypač dėl to, kad jos dirbs su mūsų šeima – vieni kitą iškart pajautėme.“
Marius teigė, kad būtent pasikalbėjus jam pasidarė daug aiškiau, kaip ir kokiais etapais yra teikiama kompleksinių paslaugų šeimai pagalba. „Netrukus mums paskyrė vadybininkę Birutę. Aš jai labai dėkingas, ji taip stipriai sutvarkė mūsų narkomaną, net ir mane pastatė į vietą. Esu nelengvas žmogus pagal savo būdą. Tačiau darbuotoja nelindo ir neaiškino, ką daryti, nepradėjo mūsų gyvenime bei situacijoje šeimininkauti. Viską darė subtiliai, protingai. Pradėjom susitikinėti. Iš pradžių labai dažnai, vos ne kasdien, vėliau – kas savaitę.“
Netrukus sutuoktinių porai buvo pasiūlyta gyventi atskirai nuo priklausomybę turinčio sūnaus.
Pašnekovas dalijosi, kad nors Paulius susitikimų su SOS vaikų kaimo darbuotoja metu stengėsi būti mandagus, tačiau visąlaik buvo apsvaigęs. Ši situacija dar labiau atvėrė akis - netrukus sutuoktinių porai buvo pasiūlyta gyventi atskirai nuo priklausomybę turinčio sūnaus:
„Tik socialinės darbuotojos Birutės dėka supratome, kad mums reikia išnuomoti Pauliui kambarį ir tiesiog negyventi kartu. Tai mums pasirodė genialus sprendimas, kaip mums tokiems, atrodo, protingiems žmonėms tai į galvą niekad neatėjo! O kas ateis į galvą, kai visi vos neišprotėjome nuo to sunkaus gyvenimo ir buvome praradę viltį, kad kažką galim pakeisti.“
-
Skaudžios G.Vitkevičiūtės patirtys. Gyvenimas su priklausomu žmogumi tęsiasi, kol klausimą „kodėl?“ pakeičia „kaip?“
-
25-erių Lina – apie smurtą, prievartą ir priklausomybę nuo narkotikų: „Netgi mano pačios mama nematė, kas vyksta iš tikrųjų“
-
Kunigas – apie ieškančius pagalbos nuo priklausomybės: „Klausia, gal Dvareckas gali pasimelsti? Gali, bet nuo to neprablaivėsi“
Psichologinės pagalbos prireikė visai šeimai
Pasak pašnekovo, sūnaus Pauliaus išsikraustymas ir buvo pats reikšmingiausias pradinis taškas reikšmingų pokyčių link. „Pauliui, žinoma, iškart niekas nepasitaisė, bet vartojimas kaip ir sveikimas yra vieno žmogaus – recipiento – rankose. Mes tiesiog nustojome kontroliuoti situaciją ir ėmėme tausoti savo energiją. Jam be reabilitacijos buvo priskirti ir socialiniai darbuotojai iš SOS vaikų kaimo. O mes pagaliau galėjome užsiimti tik Viliuku, nes jam labai reikėjo pagalbos,“ – pasakojo Marius, pridurdamas, kad vaikas į Lietuvą grįžo visai nemokėdamas lietuvių kalbos, tad reikėjo ne tik išgydyti vaikystės traumas, bet ir išmokyti kalbos.
„Pirmiausiai prasidėjo psichologiniai užsiėmimai. SOS vaikų kaimas anūkėliui surado angliškai kalbančią psichologę. Tačiau psichologo reikėjo ne tik vaikui, bet ir mano žmonai, o galiausiai ir man. Taip pat ilgai bendravome su Birute, nes reikėjo sutvarkyti visą Viliaus globą: teismai ir kiti svarbūs dalykai, aš apie tuos procesus nieko nežinojau, be to, viskas ėjosi iš lėto, pamažu,“ – prisiminė vyras, išgyvenęs daug sunkumų.
Po narkotikų kančios – pirmąkart pasirodė viltis
Marius teigė, kad nutraukti santykių su sūnumi nesiekė – abu su žmona jautė stiprų prisirišimą, nors, pripažįsta, toks santykis tuo pat metu ir skaudino. „Elgėmės, kaip mums rekomendavo visi specialistai. Gal tai, kad norėjome ir toliau bendrauti su sūnumi, kitiems buvo keista, bet mums svetima nuomonė nerūpėjo. Kaip ten bebūtų, Paulius yra mūsų šeimos narys, kad ir koks, vis tiek mylimas. Tik ta meilė labai sunki, nestandartinė. 3 reabilitacijos buvo nevykusios, ir mums vis svirdavo rankos.“
Tačiau pagaliau daug išgyvenusiai porai nušvito vilties valanda. Pašnekovas dalijosi, kad Paulius šiuo metu gydosi ketvirtoje reabilitacijoje, jau 9 mėnesius nevartoja narkotinių medžiagų, be to, pradėjo dirbti.
„Tai pirmas kartas, kai jis nori būti čia ir dabar, gal dėl vaiko. Dabar jis sveiksta. Kai tai sužinojome, mes visi pagaliau lengviau atsikvėpėme. Pirmą kartą nuo Pauliaus paauglystės nustojome bijoti, kad mums vidurį nakties paskambins iš policijos ar ligoninės,“ – kalbėdamas atsiduso Marius.
Pirmą kartą nuo Pauliaus paauglystės nustojome bijoti, kad mums vidurį nakties paskambins iš policijos ar ligoninės.
Anūko atsitiesimas: nuo juodų piešinių iki sužibėjusių talentų scenoje
SOS vaikų kaimo suteiktos paslaugos padėjo ir mažajam Viliui atsitiesti po nevaikiškos vaikystės. „Vilius pirmuosius septynerius metus gyveno su planšete – nieko nežinojo apie fizinį pasaulį. Kažko prisižiūrėjo: turbūt filmų su mušimais, daužymais, agresijomis... Taip spėjame iš jo pirmųjų piešinių – jie buvo visiškai juodi, be jokių vaizdų.
Kai grįžo iš Airijos, negalėdavo nieko: tiesiog smulkioji motorika nedirbdavo, nepajėgdavo nei "Lego" kaladėlių sudėti, nei šakutės nulaikyti. Pradėjom mokytis kitiems vaikams visiškai elementarių dalykų. Jam net buvo keista, kad jis turi savo daiktus: lovytę, pižamą, žaislus, kambarį. Buvome neapsakomai laimingi kasdien matydami, kaip jis tiesiasi – tai tikras stebuklas“, – pasakojo vaiko senelis.
Marius pasidžiaugė, kad po reabilitacijų vaikas ne tik pradėjo piešti nuotaikingomis spalvomis, bet ir atrado norą muzikuoti ir vis dažniau išreiškia norą pasirodyti ant scenos. „Praeitas metais per Šv. Kalėdas kartu su Gražina nuėjome į pirmąjį anūko koncertą. Buvo neįtikėtina, kad tai tas pats vaikas – štai čia, ant scenos! Beje, mokykloje, jeigu reikia kažką paskaityti raiškiai, mokytoja pirmiausiai prašo Viliaus – to, kuris lietuviškai dar prieš kelerius metus visai nekalbėjo“, – šypsodamasis kalbėjo šeimų stiprinimo programos dalyvis.
Jam net buvo keista, kad jis turi savo daiktus: lovytę, pižamą, žaislus, kambarį.
Darbuotoja šeimos istorijoje mato kiekvieno laimėjimus
SOS vaikų kaimo socialinė darbuotoja Rasa, padėjusi Mariaus šeimai įveikti sunkumus, taip pat pasidalijo savo įspūdžiais apie nueitą kelią: „Ši šeima jau gyvena savarankiškai ir tiesiog žino, kad prireikus visada gali kreiptis.
Kaip darbuotoja matau sėkmę iš visų pusių. Pauliaus atveju tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi, kad jis jau subrendo kaip asmenybė ir sugeba kovoti – tai jo kelyje yra didžiulis pasiekimas. Mažasis Vilius šiuo metu lanko vaikų psichoterapeuto konsultacijas ir jau girdėjau, kad svajoja tapti komiksų kūrėju – jam taip patinka piešti! Tiek ryšys su seneliu, tiek galimybė bendrauti, užimtumas, būreliai, rutina, specialistai – viskas vaikui yra sėkmė. O Mariui ir Gražinai – tikra sėkmė, kad sugebėjo susidėlioti savo gyvenimą ir net tapo anūko globėjais.“
Sutuoktiniams pavyko išsivaduoti iš baimių ir nerimo
Užbaigdamas pokalbį Marius pasidžiaugė, kad drauge su žmona tapo ne tik globėjais, bet gavo kur kas didesnę dovaną – atgimusią meilę ir harmoniją šeimoje.
„Mums pagaliau pavyko sukurti normalią šeimą. Iki tol mums niekaip nepavykdavo įterpti Pauliaus, kad išeitų šeima. Tačiau pasirodė Vilius, ir kartu su profesionalia specialistų pagalba mums pavyko. Ir toje šeimoje gyvename visi keturi, trys kartos, išmokę vienas kitam padėti.
O Viliukas ypač rūpinasi močiute – turi nevaikišką atsakomybės jausmą. Jis taip aiškiai moka reikšti užuojautą ir paguosti, galbūt dėl to, kad ir pats, dar visai mažas, išgyveno daug sunkumų“, – apie globotinį šiltai atsiliepia Marius.
„SOS vaikų kaimai” – viena iš 24 naujienų portalo 15min projekto „Šiemet buvau geras“ globojamų gerumo organizacijų. „SOS vaikų kaimai” yra paramos fondas, jau 30 metų Lietuvoje padedantis vaikams gyventi saugesnį ir laimingesnį gyvenimą. Fondas padeda padeda 1000 vaikų Lietuvoje.
Vilniaus SOS vaikų kaimas primena, kad nuo 2017 m. rudens vykdomas „Kompleksinių paslaugų šeimai teikimas Vilniaus mieste“ projektas, kurio tikslas – suteikti individualią, įvairiapusišką pagalbą krizę išgyvenančioms šeimos.
Pagalba teikiama sostinėje gyvenančioms šeimoms, kasdien susiduriančiomis su įvairiais iššūkiais ir sunkumais – besilaukiančioms moterims, tėvams, auginantiems vaikus su negalia, šeimoms, slaugančioms artimuosius namuose, asmenims, turintiems problemų dėl narkotinių, kitokių psichotropinių medžiagų vartojimo ar azartinių lošimų, šeimoms, susiduriantiems su vaikų auginimo / auklėjimo sunkumais ir kt. Paslaugos kompensuojamos Europos Sąjungos fondų, todėl dalyviams yra visiškai nemokamos.
Daugiau – https://sos-vaikukaimai.lt/veiklos/padedame-seimai/.
