Išėjęs į pensiją, Stasiukas neapleido „savo“ vaikų: vieną – Vasilijų – apsiėmė globoti (šitam „vaikui“ dabar – 29-eri), kitus lanko su lauktuvėmis, treti patys pas jį į namus užsuka – tai euro, tai duonos ar šokolado kąsnio, tai cigaretės ar tik pasilabinti.
Manęs nenustebina Stasiuko skambutis – jis juk retsykiais vis paskambina tiesiog paklausti, kaip dienos bėga. Šiek tiek nustebina, kad Stasiukas – su prašymu. Jis gi tik duoda ir dalijasi, todėl – kas nutiko?
„Sakyk, Stasiuk“, – sakau. Pauzė. Laukiu. „Žinai, gal keistai čia pasakysiu, bet gal tu gali pakalbinti mano dukrą? Tiksliau, prakalbinti. Jau beveik mėnuo, kaip nė žodžio. Daktaras patarė – gal su svetimu kalbės“, – Stasiukas nutyla.
Tyliu ir aš. Nes dabar nustembu stipriai. Kokia dukra? Kokie daktarai? Kodėl „prakalbinti“?
„Gerai, Stasiuk“, – atsakau ir neužduodu jokio klausimo. Nors pirmą kartą girdžiu, kad Stasiukas turi dukrą. Visa kita – matysim.
***
Sėdime Stasiuko kieme. Pavėsinė apkarusi sunokusiomis mėlynomis vynuogėmis. Paragauju – aitrios. Verandoje rėkauja papūgos. Stoginėje bruzda karveliai: išskrenda-parskrenda. Į kiemą išslenka persenęs taksas. Jo papilvėje kabo didžiulis auglys. „Veterinaras sakė, kad jam neskauda. Todėl ir neužmigdau. Kiek jau čia jam tų dienų belikę, lai pats numiršta,“ – lyg man, lyg sau taria Stasiukas.
Matau, kad Stasiukui skauda – yra kitaip, nei jo šuniui Rudžiui su augliu.
Matau – kaupiasi. Ieško žodžių. Kartais geriausia yra neskubinti. Tiesiog luktelėti. Dar matau, kad Stasiukui skauda – yra kitaip, nei jo šuniui Rudžiui su augliu.
Prieina Stasiuko globotinis Vasia: „Mokytojau, ar padaryti kavos?“ „Tiksliai, visai pamiršau. Padaryk, Vasia, padaryk ir atnešk. Ir... šita... ar Milda buvo nusileidusi?“
„Gerai, mokytojau. O Mildos aš nedaboju – jūsų Milda su manimi nekalba,“ – sumurma ir nueina.
Vardą „Milda“ iš Stasiuko lūpų girdžiu pirmąkart: „Teisingai spėji. Milda yra mano dukra. Tu tik nieko neklausk. Aš pats papasakosiu. Sudėtinga viskas.“
Klausausi ir suprantu, kad viskas tikrai sudėtinga. Mildos Stasiukas nuo nieko neslepia – ji slepiasi pati. Nuo gyvenimo.
***
Mildai – 38-eri. Prieš 20 metų ji, niekada nemaištavusi, paklusni, gera duktė, įstojo į Vilniaus dailės akademiją. Pasirinko studijuoti tekstilės dizainą – nuo pat vaikystės buvo jautri, meniška, kūrybinga, daug ir gražiai piešė. Šeimoje – vienturtė, bet nelepinta, „griežtai laikyta“. Augino tėvas – mama palaidota, kai Milda dar nemokėjo vaikščioti.
Studijos Mildai sekėsi puikiai. Vos pradėjusią mokytis jauną menininkę pasamdė Lentvario kilimų fabrikas. Merginai teko nemenka atsakomybė – kurti kilimus masinei gamybai. Mildą vertino, mokėjo nemažus pinigus. Greitai atsirado autorinių užsakymų: tekstilininkės sukurtais kilimais dengėsi bankų, advokatų kontorų, meną vertinančių ar taip atrodyti norinčių turtingų verslininkų namų grindys.
Užsakymas vijo užsakymą, pinigų vis daugėjo. Milda negyveno vien darbu ir kūryba – jai užteko laiko, noro ir lėšų visoms studentiškoms pramogoms. Tramdyta vaikystėje ir paauglystėje prabilo smalsi ir maištinga Mildos prigimtis.
Milda visa galva nėrė į tai, ką iki šiol laikė draudžiamu blogiu: alkoholį ir atsitiktinį seksą. Daug alkoholio ir daug atsitiktinio sekso.
Studentų vakarėliuose, kurie neretai vykdavo dėstytojų dirbtuvėse, Milda tapo labai laukiama ir pageidaujama viešnia – juk ji galėjo už viską sumokėti. Milda visa galva nėrė į tai, ką iki šiol laikė draudžiamu blogiu: alkoholį ir atsitiktinį seksą. Daug alkoholio ir daug atsitiktinio sekso.
Neilgai trukus Milda nustojo lankytis kilimų fabrike – tiesiog nusiųsdavo eskizus ir nebesidomėjo tolimesniu procesu. Kilimų piešiniai darėsi vis labiau fantasmagoriški – Milda kūrė, apsvaigusi nuo viskio. Tokie darbai pradėjo gąsdinti fabriko vadovybę, ir ši atsisakė vyriausiosios kilimų dizainerės paslaugų.
Milda įširdo – kaip galima ją, tokią talentingą, išskirtinio braižo menininkę, nuvertinti? Žinoma, ji išgyvens iš privačių užsakymų, pasikarkit su savo serijine gamyba. Ir viskiu ėmė užsigėrinėti raminamąsias tabletes.
Po kelių tokio „kokteilio“ vartojimo dienų sudaužė savo pirmąjį mersedesą – tiesiog užmigo prie vairo. Laimei, nesusižalojo pati ir nieko neužmušė. Tik pateko į Greitosios pagalbos ligoninės toksikologinį skyrių, kur jai išvalė organizmą. Tam kartui.
Kadangi pinigų vis dar netrūko, nusipirko antrą mersedesą ir skriejo toliau: bemiegės naktys, garsi muzika, girta poezija, seilėtos „meilės“ ir irstanti sveikata: Milda nebegalėjo sustoti. Reikėjo vis daugiau, vis stipresnių įspūdžių ir pojūčių.
Niekas dabar nepasakys, kada, kur, su kuo ir už kiek Milda pirmą kartą pavartojo narkotikų. Kokių, stiprių ar silpnų – taip pat nežinia. Vėliau psichiatrai spės, kad tai galėjo būti LSD.
„LSD yra itin pavojingas haliucinogeninis narkotikas. Praėjus valandai po pavartojimo vartotojas pradeda „kelionę“, kurioje aplinka atrodo kitokia – spalvos, garsai ir daiktai atrodo neįprastai ir keistai. „Kelionės“ metu matomos vizijos ir girdisi balsai; atrodo, kad laikas slenka lėtai arba greitai. Sunku numatyti, kokia „kelionė“ bus patirta: gera ar bloga. Blogos „kelionės“ metu juntama baimė, atrodo, kad prarandama kontrolė, einama iš proto ar mirštama. Kai kuriems žmonėms tokia „kelionė“ gali sukelti psichinę ligą,“ – skelbia šaltiniai.
Naktiniai košmarai tapo dieniniais, vidiniai demonai nerimo, gydytojai rašė vieną receptą po kito.
Milda pateko tarp tų „kai kurių“ žmonių – jai buvo diagnozuota šizofrenija. Už nugaros liko Vilnius, jo svaigi bohema ir Mildos menas: teko grįžti į tėvo namus. Gyventi savarankiškai nebebuvo jėgų. Naktiniai košmarai tapo dieniniais, vidiniai demonai nerimo, gydytojai rašė vieną receptą po kito. Liga nesitraukė – Mildos „kelionė“ užsitęsė. Pasitraukė gyvenimas su visomis savo vertėmis ir prasmėmis.
Milda jau 13-ti metai gyvena tėvo namo mansardoje. Nepakelia saulės šviesos – dienomis dažniausiai miega. Naktį degina žvakes ir vis piešia, piešia eskizus, kurie niekada nebetaps kilimais. Piešia ir plėšo. Daug, labai daug rūko ir geria daug kavos, beveik nevalgo.
Mildai net pas gydytojus lankytis nebereikia – Stasiukas pats vienas nuvažiuoja pas psichiatrą, kuris tiesiog pratęsia receptus. Namo kieme stovi tas antrasis Mildos mersedesas. Nuleistomis padangomis, aprūdijusiu kėbulu ir atviru vairuotojo pusės langu – Mildai visada patiko lėkti su vėju.
***
„Aš prie visko pripratau, su viskuo susitaikiau, nieko nekaltinu. Aš gal net viską suprantu. Man tik baisu, kad netyčia namų nepadegtų. Ne tai, kad stogo virš galvos neliks – pati gali sudegti. Nors... jau sudegė ji. Sudegė mano vaikas“, – Stasiukas nusvarina galvą ant vos vos virpančių rankų.
Jeigu jūs esate eilinė tėvo atvežta psichoterapeutė, tuomet su jumis nekalbėsiu. Draugė? Keista.
Pamanau – viskas, išpasakojo. Tada išgirstu dalykišką toną: „Man labai neramu, kad pastaruoju metu Milda visai nebekalba. Nė žodžio – tyli, kaip kapo duobė. Anksčiau dar nors „ačiū“ pasakydavo, kai kavos ir cigarečių pakelį atnešdavau. Mūsų psichiatras sako, kad gal su svetimu žmogumi reikia pabendrauti. Aš pamėginsiu ją pakviesti, jei nemiega. Be to, ir vaistams laikas – aš tabletes paduodu pats, nepalieku visų, bijau, kad nesumąstytų ko blogo.“
***
Tarp durų sušmėžuoja liauna, aukšta figūra. Mergina, vilkinti ilgą, batikos technika margintą rūbą (pati sukūrė?), atsišlieja į staktą. Klausiamai žiūri į tėvą: iš žvilgsnio aišku, kad jai visai nesinori eiti artyn ir sveikintis. Šypsausi ir mosteliu ranka. Atgal – lyg skaudus šypsnis, lyg išdidi grimasa. Kažkas tarpinio.
„Jeigu jūs esate eilinė tėvo atvežta psichoterapeutė, tuomet su jumis nekalbėsiu. Draugė? Keista. Keistas tas mano tėvas“, – Milda dingsta, tačiau po minutės vėl pasirodo. Tylomis prieina ir padeda ant stalo storą albumą.
„Čia yra tai, kas buvo, jei jau tu draugė. Viskas, kas buvo iš tikrųjų. Daugiau nieko nesakysiu. Nei tau, nei niekam“, – grakščiu pirštu beda į albumą. Apsisuka ir nueina. Kokia vis dėlto nuostabiai graži jos suknelė!
Stasiukas nuleidžia žvilgsnį į prie kojų prigludusį šunį. „Į akį kažkas papuolė,“ – sako, nykščiu ir smiliumi trindamas tarpuakį. Ar tik tu nemeluoji, Stasiuk?
„Ale teisybę sakė tas daktaras – kad Milda kalbės su svetimu,“ – burbteli.
***
Atsiverčiu į prabangų, žvilgantį juodą aksomą įvilktą albumą. Jame veriasi visos spalvų varsos: čia yra Mildos sukurtų kilimų nuotraukos. Jose, lyg gyvi, žvėrys ir paukščiai, gėlės ir medžiai, kubai ir rutuliai, trapecijos ir atskiros linijos. Pasakau garsiai: „Kaip gyvi jie, tie tavo, Stasiuk, Mildos kilimai.“
„Kaip ir mano vaikas – lyg gyvas, o iš tiesų – lyg ir nebe. Tik kas bus, kai manęs nebebus?..“ – Stasiukas gano akimis išskrendančius-parskrendančius karvelius.
Atsakymo nežinau. Belieka apsimesti, kad man taip pat kažkas papuolė į akį.
Herojų vardai pakeisti, tikrieji vardai redakcijai žinomi.
