„Žmogus visada ieško aiškumo. Visais laikais. Visuose pasaulio kampeliuose. Technologijos nieko nepakeitė – aiškumą reikia atrasti pačiam“, – sako T.Kriščiūnas, pandemijos laikotarpiu parašęs knygą apie aiškumo paieškas, į kurią sudėjo savo kelionių, susitikimų su įdomiais žmonėmis, kultūrines ir religines patirtis bei įžvalgas, kur ir kaip to aiškumo ieškoti. Dėl šios priežasties vyras kurį laiką gyveno su šv. Benedikto regulos vienuoliais Prancūzijoje ir graikų ortodoksų vienuoliais Kipre.
Su Tomu kalbėjomės prieš pusantrų metų, kai pasirodė jo pirmoji knyga „500 dienų su Saudo Arabijos princu“, kurioje verslininkas suguldė savo istoriją, kaip nukritus iki dugno teko keltis ir tiestis po patirtų smūgių, klijuojant paskutines likusias realybės duženas, pasakojo apie gyvenimą ir darbą Saudo Arabijos ir Bahreino Karalystėse, kur tapo asmeniniu princo Salmano al Suderi patikėtiniu plėtojant archyvavimo verslą.
Kodėl ėmėsi antrosios knygos? Kas paskatino ieškoti aiškumo? Kas žmogui padeda jį atrasti ir kas trukdo jam ateiti? Kokių patirčių ir įžvalgų parsivežė iš vienuolių? Koks skirtumas tarp dykumų princų ir vienuolių aiškumo paieškos klausimu? Apie visa tai – 15min GYVENIMO pokalbyje su Tomu.
– Tomai, papasakokite trumpai, kur ir kuo dabar gyvenate?
– Dar dirbant Saudo Arabijoje sunkiai susirgo mano tėtis. Nors turėjau idealias darbo sąlygas: puikų atlyginimą, savarankiškai planuojamą darbotvarkę, dirbau įmonės ir pardavimų vadovo darbą, kurį suprantu ir išmanau, nusprendžiau visa tai iškeisti į galimybę kuo ilgiau pabūti su beišeinančiu tėvu, taip pat ir savo šeima. Kad ir koks fantastiškas darbas būtų, yra dalykų, kurie už jį vertingesni. Ieškojau aiškumo, kaip pasielgti, ir priėmiau vertybinį sprendimą.
Dabar labai tuo džiaugiuosi, nes kiek daugiau nei po metų tėtis išėjo... Tėvų išėjimas, kad ir kokio amžiaus jie būtų, yra didžiulis sukrėtimas. Tėvai niekada nebūna per seni. Iš kitos pusės – tai paskutinė tėvo dovana, suvokiant ir savo paties gyvenimo trumpumą bei ribotą laiką Žemėje.
Vieninteliai, kurie negrįžta, – tai mirtis ir laikas. Juos ir reikia labiausiai branginti.
O man, vėl likusiam be darbo, tai tapo proga pradėti pardavimų mokymų ir konsultacijų verslą. Padedu lietuviškoms įmonėms atrasti Artimuosius Rytus, o Lietuvoje dirbu su pardavimo ir vadovų komandomis, kad įmonės pasiektų dar geresnių rezultatų.
Šiuo metu esu Kipre. Susirinkau šeimyną, pakviečiau mamą ir išvažiavome. Tai pandemijos privalumas – nuotolinis darbas ir galimybė daugiau laiko pabūti kartu ten, kur visas dienas šviečia saulė. Be to, Kipras – pusiaukelėje tarp Artimųjų Rytų ir Lietuvos – mano darbo reikalams pati geriausia geografinė vieta.
– Prieš porą savaičių dienos šviesą išvydo antroji jūsų knyga, kurią pavadinote „Duok mums aiškumo“. Sakyčiau, ypač šios pandemijos kontekste, tai vienas geidžiamiausių dalykų. Kas jus paskatino jo ieškoti?
– Po savo pirmos knygos sulaukiau daugybės žinučių ir atsiliepimų. Vieniems mano istorija pasirodė panaši į jų pačių, kitiems – buvo įkvėpimas nenuleisti rankų ir įveikti savo kliūtis. Dar kitiems – pasirinkimų apmąstymai ateičiai. Ypač nustebino, o kažkuria prasme ir pradžiugino, žinutės iš vyrų. Tų tyliųjų vyrų, tėvų, kurie niekam nesiskundžia, nerašo, viešai neprašo pagalbos, bet trumpai ir lakoniškai padėkoja už tikrą liudijimą, kuris jiems leidžia pakilti.
Prasidėjus pandemijai sulaukiau antros bangos klausimų: kaip išgyventi? Kas bus su mano darbu? Su mano verslu? Man, gyvenusiam su tokiais klausimais ir spaudimu beveik 10 metų, pandemija neatrodo tokia baisi. Mokslas sureagavo labai greitai ir vos per metus buvo sukurta vakcina. Drįsčiau teigti, kad net per greitai, nes kažin ar žmogus padarė ateitį pakeisti galinčius ilgalaikius sprendimus. T. y. mažiau naudoti, kurti tvaresnę ekonomiką ir energijos šaltinius.
Matydamas visą tą neaiškumą ir baimę, pradėjau rašyti apie aiškumą. Ir ši pandemija yra žmonijos, žemės gyvenimo dalis, egzistuojanti tūkstantmečius, o gal ir daugiau. Tai suvokdamas, to nepriimi kaip bausmės ar nelaimės, bet tiesiog kaip egzistencijos dalį. Gal net ženklą. Ženklą keisti gyvenimo būdą, nustoti prievartauti žemę, nes žmogus pavirto į patį didžiausią grobuonį. Tai vienintelė gyvoji populiacija Žemėje, kuri savęs nebesavireguliuoja.
Nepaisant to, kas kiekvienam mūsų nutiktų: verslo bankrotas, skyrybos, darbo praradimas, visada yra išeitis ir galima gyventi toliau. Vieninteliai, kurie negrįžta, – tai mirtis ir laikas. Juos ir reikia labiausiai branginti.
– Knygoje dalijatės 40 įžvalgų aiškumo tematika. Kas jums pačiam yra aiškumas?
– Paradoksas, bet visiško aiškumo niekada nėra. Neaiškumas yra aiškumo dalis. Tam ir ieškome aiškumo, nes mums neaišku. Neaišku dėl mūsų pačių sprendimų ar primestų mums visuomenės. Kad turime daryti tai, ko iš mūsų tikimasi ir norima. Nuo pat vaikystės. Ir dar užmetamas kaltės jausmas, jei darai kitaip.
Knygoje daug kalbu apie primestus jausmus, apie netikrą kelią, apie vyrams daromą spaudimą. Mūsų visuomenė turi laiko pakalbėti ir apie feminizmą, ir apie LGBT, ir apie šeimas, bet labai mažai kalbama apie vyrus, tėvus. Nesmerkiu nė vieno pasirinkimo, manau, kad žmogus turi gyventi taip, kaip jam patogu. Ne mums teisti ir ponas Dievas išsiaiškins be mūsų.
Keleri metai, praleisti Artimuosiuose Rytuose, man leido pažvelgti į vyriškumą visiškai kitaip. Pirmiausia – priimti tai kaip didelę dovaną.
Keleri metai, praleisti Artimuosiuose Rytuose, man leido pažvelgti į vyriškumą visiškai kitaip. Pirmiausia – priimti tai kaip didelę dovaną. Niekam nesiteisinti ir nesiaiškinti. Nepriimti spaudimo nei iš vidaus, nei juo labiau iš išorės. Kiekvienas šeimoje nusipelno pagarbos ir turi savo vietą. Ir vaikai, ir sutuoktiniai, ir seneliai. Nereikia ieškoti konflikto.
– Sakote, kad „visiško aiškumo niekada nėra“. Bet nuo ko nors juk reikia pradėti, norint jį atrasti?
– Aiškumas – nesibaigianti kelionė. Pirmiausia reikia atrasti ilgalaikės perspektyvos aiškumą. Kelerių ar net dešimties metų. Tiesa – ir tai taip pat gali keistis. O tada kasdien, kiekviename sprendime ieškoti aiškumo. Mano sutikti išmintingi žmonės taip ir daro. Kuo žmogus daugiau pasiekęs, tuo labiau jis ieško aiškumo. Aš tai vadinu žmogaus GPM: G – gyvenimas, M – mirtis, P – pasirinkimai.
– Leidotės į aiškumo paieškas, ar jums pavyko jį atrasti?
– Ieškau. Tai graži kelionė. Kartais nuklystu, kaip ir visi mirtingieji. Aiškumo paieška grąžina į kelią. Pradėjęs pirmąjį verslą, kaip dabar puikiai suprantu, nežinojau, koks yra galutinis tikslas. Ar tai bus sau pačiam susikurta darbo vieta, ar malonus užsiėmimas. Pandemija dar kartą parodė, kad barai ir restoranai – vienas rizikingiausių verslų. Verslininkas, prieš pradėdamas kiekvieną verslą, turi įvertinti, kokia bus jo pabaiga: ar parduosi, ar pats norėsi nusipirkti daugiau verslų ir plėsti. Kiek laiko bandysi ir kada nutrauksi, jei nepasiseks.
– Kaip manote, kas apskritai žmogui gyvenime padeda atrasti daugiau aiškumo ir kas trukdo jam ateiti?
– Padeda geresni klausimai. Jei žmogus bent kasdien ryte vietoj triukšmo per televizorių ar feisbuko peržiūros skirtų maldai, meditacijai ir klaustų savęs, kas aš esu, kur aš einu, koks mano didysis tikslas, kokia mano gyvenimo misija, kaip aš galiu geriau tarnauti savo šeimai, jis neabejotinai rastų ir geresnius atsakymus. Daugiau aiškumo atneša savo vertybių ir savo misijos žinojimas.
O trukdo galimybių gausa, triukšmas ir ego. Ego, kad aš viską žinau ir man nieko nebereikia – nei mokytis, nei klausyti kitų. Aš ir toliau skaitau, klausau, domiuosi. Kiekvienoje knygoje atrandu bent vieną naudingą sakinį.
Daugiau aiškumo atneša savo vertybių ir savo misijos žinojimas.
Kalbant apie triukšmą ir atsivėrusių galimybių gausą, dažniausiai iniciatyviam žmogui atsidaro daug durų ir reikia spręsti, kurias laikyti atidarytas, o kurias uždaryti. Kad neišbarstytum savęs ir neišklystum iš kelio. Labai daug kas mums nori primesti savo valią ir pasirinkimus. O mums reikia daryti savo ir imti tik tas galimybes, kurios yra tikros, vedančios prie mūsų ilgalaikės misijos.
– Per kiek laiko parašėte knygą ir kokias patirtis į ją sudėjote?
– Užtrukau beveik metus. Pradėjau rašyti praėjusiais metais, kai prasidėjus pandemijai įstrigau Bahreine, baigiau šių metų balandžio gale Kipre.
Rašiau taip, kaip man labiausiai priimtina ir pasirodė, kad tai įdomu mano skaitytojams, taigi knygoje atsidūrė kelionių, susitikimų su įdomiais žmonėmis, kultūrinės ir religinės patirtys bei įžvalgos, kur ir kaip ieškoti aiškumo. Pats to ieškojau gyvendamas su katalikų ir ortodoksų vienuoliais, švęsdamas ramadaną su musulmonais ir bendraudamas su bičiuliais žydais.
– Knygos pavadinimu kreipiatės į Dievą, tiesa? Esate tikintis žmogus?
– Aš kaip radau šį pasaulį, taip jį ir paliksiu. Nei nuo mano, nei nuo bet kurio iš mūsų tikėjimo ar netikėjimo niekas nesikeičia. Man Dievas yra. Tik aš nieko neįtikinėju. Jei kas juo netiki – vis tiek yra jėga, didesnė už žmogui suvokiamą – tegul vadina ją kaip kas nori. Visagalė Visata.
Nelaimė, mano kartos vaikystėje Dievo supratimas buvo sugadintas rūsčiais piešiniais ir Dievo baime. Klausimas tik, kaip Dievas veikia. Dažniausiai žmogus, besirūpindamas savo reikalais, spręsdamas savo problemas, užgultas aplinkos keliamo triukšmo, įsivaizduoja esąs pasaulio dievas.
Įdomiausia buvo pačiam išbandyti principą, kuriuo vadovaudamasis pakilau antram gyvenimui, – „ora et labora“ (liet. „malda ir darbas“) – benediktinų kredo.
Bet kai suvoki, kad Žemei – net 4,6 mlrd. metų, kad pirmoji mikroorganizmų gyvybė atsirado dar tik po 1 mlrd. metų, o žmogus – vienas jauniausių organizmų žemėje su tik 6 tūkst. metų skaičiuojančia civilizacija, sunku patikėti, kad ši galybė atsirado lyg iš niekur nieko. O Dievas ir yra visagalė Visata, milžiniškas energijos srautas, kurio mes niekada iki galo ir nesuvoksime.
Visos didžiosios religijos: induizmas, budizmas, judaizmas, krikščionybė, islamas greičiausiai kalba apie vieną ir tą patį Dievą – Visatos galybę, tik skirtingai išaiškina tikintiesiems. „Duok mums aiškumo“ – retorinis prašymas. Mums jis dažniausiai iškyla susidūrus su sunkumais arba darant pasirinkimus.
– Kai kalbėjomės jums išleidus pirmąją knygą, sakėte, kad, patyrus bankroto sunkumus, dvasiškai atsitiesti padėjo kartą per radiją išgirsta vyrų malda. Ar tas momentas lėmė tolesnius jūsų pasirinkimus ir kaip prie jų prisidėjo?
– Visu 100 proc. taip. Jau išleidęs knygą, kai istorija nuo bankroto iki vėl visaverčio gyvenimo gan plačiai apskriejo Lietuvą, susitikau su tais vyrais. Veikliųjų žmonių bendrijos Vilniaus pirmininkas Linas Poniškaitis, išgirdęs mano paties liudijimą per Marijos radiją, pakvietė į susitikimą. Gyvai pamačiau tuos randuotus ir pakilusius vyrus, kurių istorijos ir liudijimai man padėjo nepasirinkti kilpos ar alkoholio.
Ir dabar, kai liudiju, kiekvieną kartą turiu perlipti per save. Taip norėtųsi, kaip dabar madinga, šaukti, kad niekada nepasiduok, man uždarė duris, lipau per langus, kad pats įveikiau visus sunkumus, viską padariau ir susitvarkiau pats. Aš, aš, aš. Ne, taip nebuvo. Visko pradžia buvo malda ir tų vyrų liudijimai per radiją. Tai ir liudiju, nes tokia teisybė.
Gyvai pamačiau tuos randuotus ir pakilusius vyrus, kurių istorijos ir liudijimai man padėjo nepasirinkti kilpos ar alkoholio.
Žmogui dažniausiai poveikį ir padaro ne pamokymai, ką daryti, bet tikros istorijos. Priimu, kaip didžiulę malonę ir privilegiją, kai sulaukiu atsiliepimo, kad kažkam ir mano istorija padėjo susilaikyti nuo kvailo lemtingo pasirinkimo.
– Jūsų asmeninis tikėjimas ir pasirinktas kelias naujai knygai – pagyventi su vienuoliais, susisieja. Kodėl pasirinkote būtent šv. Benedikto regulos vienuolius?
– Tai seniausia katalikiška vienuolynų tradicija. Graikų ortodoksų vienuolynai ir vienuoliai atsiskyrėliai hermitai atsirado dar anksčiau. Bet įdomiausia buvo pačiam išbandyti principą, kuriuo vadovaudamasis pakilau antram gyvenimui, – „ora et labora“ (liet. „malda ir darbas“) – benediktinų kredo. Tai man tapo pačiu geriausiu vaistu – procesu. Ir, žinoma, fantastiškos giesmės.
– Kiek laiko praleidote vienuolyne? Kaip atrodė jūsų dienos ten?
– Per pirmąjį vizitą pasiryžau tik kelioms dienoms – neįsivaizdavau, ar nebus nuobodu. Be to, nemėgstu davatkiškumo. Bet buvo fantastiškas laikas.
Vienuoliai – labai draugiški ir santūrūs, niekas nieko niekam nenurodinėja. Tavo paties reikalas – ar vienuolyne nori gyventi Benedikto regulos ritmu su aštuonių kanoninių valandų ir maldos laikais, ar tiesiog leisti laiką savo celėje, tyrinėti apylinkes.
Aš pasirinkau visą regulos ritmą. Dieną pradėdavome 4 val. ryto ir baigdavome 21 val., tada skaitymas, savišvieta savo celėse. Tarpuose tarp kanoninių valandų būdavo laiko Albervilio apylinkėms patyrinėti, pabendrauti su vienuoliais ar kitais retrito svečiais. Po gerų metų sugrįžau čia dar kartą – jau kelioms savaitėms.
– Po Prancūzijos viešėjote ir pas graikų ortodoksų vienuolius Kipre. Papasakokite šiek tiek apie vienuolius: kaip jie gyvena, kokia jų dienotvarkė ir kokius skirtumus gyvenimo būdo, bendravimo su pasauliečiais, maisto, buities atžvilgiu pastebėjote tarp katalikų ir graikų ortodoksų vienuolių?
– Prancūzijos vienuoliai gyvena Benedikto regulos ritmu ir dar turi daugybę buities reikalų. Tačiau yra pasaulietiškesni – jei nori, gali pasimėgauti taure vyno, paskambinti telefonu. Graikų ortodoksų vienuoliai gyvena asketiškesnį gyvenimą.
Pirmas akivaizdus skirtumas pietaujant ir vakarieniaujant su vienuoliais – Prancūzijoje net ir vienuolyne ant stalo visada yra baltojo ir raudonojo vyno, Kipre, nors vienuolynas įsikūręs prie pat vyno kelio, – tik vanduo. Prancūzijoje visa vienuolyno virtuvė paremta sūrių kultūra, o Kipre – alyvuogių aliejus, aliejus, aliejus. Pasninko dienų Kipro vienuoliai turi dvigubai ar net trigubai daugiau nei prancūzai.
Graikų ortodoksų vienuolyne pamaldos dvigubai ar net trigubai ilgesnės. Sekmadieninės šv. Mišios trunka net aštuonias valandas.
Taip pat čia aiškiau išreikšta hierarchija ir pagarba. Su prancūzų vyresniuoju visi svečiai paprastai pasikalbėdavome, padiskutuodavome. Ortodoksų vienuolių vyriausiajam tiek po pamaldų, tiek po vakarienės ir vienuoliai, ir svečiai dėkoja, žemai lenkiasi ir bučiuoja ranką. Katalikų vienuolyne Prancūzijoje to nėra – baigiasi pamaldos, vakarienė, paprastai padėkojame, nusirenkame indus ir išsiskirstome po savo celes.
Pamačiau, kad yra kitoks gyvenimas. Kad žmonės nebūtinai turi lėkti, bėgti, nervuotis, verstis per galvą ir kasdien patirti stresą.
Tačiau abu vienuolynai labai modernūs, puikiai suremontuoti, įrengti kondicionieriai, virtuvės įrengtos pagal visus geriausių restoranų reikalavimus.
Pakankamai skiriasi ir pasauliečiai: Kipre labai daug pasakojimų, legendų, tikėjimo stebuklingais išgijimais, vienuolių daromais stebuklais, Prancūzijoje žmonės daugiau dėmesio skiria savo vidiniam pasauliui ir asmeniniam pokalbiui su Kūrėju. Prancūzijoje tarp pamaldų gali vaikščioti ir grožėti apylinkėmis, Kipre – lieki vienuolyno teritorijoje.
– Kokių įžvalgų davė pas vienuolius praleistas laikas? Koks pokytis įvyko jūsų paties viduje?
– Pirmiausia pamačiau, kad yra kitoks gyvenimas. Kad žmonės nebūtinai turi lėkti, bėgti, nervuotis, verstis per galvą ir kasdien patirti stresą.
Kad malda ar maldos giesmėmis nauda turi milžinišką galią, kad dauguma ligų prasideda sutrikus emocijų ir kūno pusiausvyrai. Tik mes patys išvijome maldą iš mūsų gyvenimų. Man labiau patinka malda ne tik įprastomis maldomis, bet meditacija. Kiekvieną rytą apmąstau būsimą dieną, o vakare dėkoju už dar vieną dieną. Carpe diem – švęsk kiekvieną dieną, nes patys matote, kas vyksta aplink.
Dabar Kipre žmonėms pradėjau rengti aiškumo stovyklas – noriu, kad kuo daugiau žmonių gyventų „užturbintus“ gyvenimus.
– Sakėte, kad aiškumo paieškos kankina tiek dykumų princus, tiek gyvenimo skaudžių gūsių neišvengusius. Esate sutikęs labai daug skirtingų žmonių, ir vis dėlto – ar pajutote skirtumą tarp tų dykumų princų ir kalnuose gyvenančių vienuolių to paties aiškumo klausimu? Kokį atsakymą iš to gavote sau?
– Labai geras klausimas. Tiesą pasakius, nesusimąsčiau, bet, geriau pagalvojus, tarp vienuolių ir Saudo Arabijos dykumų princų aiškumo paieškos skirtumų beveik nėra. Saudo arabams klausimas, ar egzistuoja Dievas, ar juo tiki – nekyla. Greičiausiai kaip ir vienuoliams. Ir vieni, ir kiti nuolatos kalbasi su Dievu, meldžiasi, klausia aiškumo ir savo kelio.
Saudo arabams klausimas, ar egzistuoja Dievas, ar juo tiki – nekyla. Greičiausiai kaip ir vienuoliams.
Labiau matau skirtumą tarp lietuviškų, vakarietiškų ir musulmoniškų verslininkų. Ypač tai juokinga palyginus, kai kurie plyšauja apie europietiškąsias krikščioniškas vertybes – parodykit, ponai, kaip patys jų laikotės, kiek kartų per dieną meldžiatės, dalyvaujate apeigose, laikotės pasninko ir panašiai. Saudo Arabijoje meldžiasi visi. Ir kartu. Prezidentai ir vargšai.
Mes, vakariečiai, linkę visą šlovę, pastangas, pasiekimus prisiimti sau. Sąmoningesni ir susivokiantys vadovai ar verslininkai – savo komandoms. Musulmonai pirmiausia už savo sėkmę dėkoja Dievui, savo šeimai, savo tėvams, šaliai. Kur yra daugiau prasmės ir logikos – nuspręskite patys.
