Apie vaiko translytiškumą neįtarė
Prisimindama savo pirmagimio sūnaus Liamo vaikystę, Mėja sako, kad šis visada buvo smalsus, protingas ir socialus. Anot mamos, atžalai niekada nekilo problemų su adaptacija naujose vietose, kai anksčiau teko nemažai kraustytis ir keisti mokyklas – vaikas puikiai su visais rasdavo bendrų sąlyčio taškų.
„Dėl aukšto intelekto ir spartesnės raidos jis lengviau bendrą kalbą rasdavo su vyresniais vaikais ir suaugusiaisiais. Tiesa, gana sunkiai priimdavo nesėkmes, sunkumus. Liamas psichologiškai jautrus, tačiau su paauglyste tampa vis atsparesnis, tvirtesnis“, – pasakoja M.Nutautaitė.
Mėja pabrėžia, kad Liamą visada augino kaip asmenybę, o ne konkrečios lyties atstovą, todėl šeimoje jam nebuvo primygtinai skiepijama tam tikra apranga, žaidimai ar charakterio savybės. Vis dėlto mama pamena, kad nuo pat mažens iš vaiko jautėsi didelis pasipriešinimas moteriškai atributikai.
„Buvo boikotuojami sijonai, suknelės ir kiti moteriški dalykai. Taip pat labai nemėgo rožinės spalvos. Tačiau aš pati vaikystėje buvau visiškai nemergaitiška – treningai, žaidimai mašinytėmis ir bazių statymas buvo tai, kas man patiko labiausiai. Mano moteriškoji pusė išsiskleidė jau sulaukus pilnametystės.
Todėl savo vaikui leidau tiesiog būti savimi. Tiesa, kartais tam tikromis progomis liepdavau apsirengti suknelę ar kitokį drabužį“, – sako M.Nutautaitė.
Vaikui augant, Mėjai net nekilo minčių apie galimą atžalos translytiškumą – mama buvo įsitikinusi, kad visi matyti ženklai buvo tiesiog Liamo savęs ieškojimas. Todėl, kai vieną dieną vaikas išreiškė norą pasikalbėti, Mėja, išgirdusi, ką sūnus pasakė, nustebo.
„Kai mano vaikas prieš beveik dvejus metus apie tai prabilo, sirgo stipria depresija. Tuo metu jam buvo 12 metų. Jau kurį laiką dėjome daug pastangų, kad depresija atsitrauktų. Vaikui pasakius, jog nori su manimi pasikalbėti, mačiau iš jo tono, akių ir kūno kalbos, kad dėl kažko nerimauja, o tai, ką nori papasakoti, bus labai svarbu.
Tuo laiku bet koks vaiko bandymas atsiverti man buvo kaip didžiausias stebuklas, tačiau tokios pokalbio temos nesitikėjau. Nors mačiau, jog vaikui šis atsiskleidimas atnešė palengvėjimą“, – prisimena M.Nutautaitė.
Jautė baimę ir nežinomybę
Kaip sako Mėja, išgirdus vaiko žodžius, jos viduje siautė uraganas, tačiau išoriškai mama ištransliavo tokią emociją, kokią tokioje situacijoje būtų norėjusi išvysti pati.
„Pasakiau Liamui, kad bet kokiu atveju jį labai myliu ir man svarbiausia, jog jis būtų laimingas, – pasakoja M.Nutautaitė. – Tai yra itin sudėtinga. Jokiems tėvams nėra lengva išgirsti, kad jų vaikas savo kūne nesijaučia gerai, nėra laimingas toks, koks yra dabar.
Pirmiausia mane aplankė daugybė klausimų: kas dabar bus? Gal tai laikina? Kaip elgtis? Ką sakyti? Iš pradžių vyliausi, kad tai praeis. Tik po kurio laiko supratau, jog taip norėjau, nes man būtų paprasčiau. Kartu apėmė baimė, nežinomybė, neužtikrintumas.“
Mėja neslepia, kad tuo metu sunkiausia jai buvo susitvarkyti pačiai su savimi – nieko neprimesti vaikui ir leisti jam susivokti. Galiausiai supratusi, jog vaikas iš tiesų taip jaučiasi, kaip sako, mamai buvo sudėtinga prie to priprasti.
„Dar ir šiandien sunku persiorientuoti prie kito vardo, įvardžio“, – pripažįsta M.Nutautaitė.
Mėja džiaugiasi, kad šeima ir draugai, išgirdę žinią apie Liamą, sureagavo itin palaikančiai.
„Artimoje aplinkoje smerkiančių ar replikuojančių žmonių neturime“, – sako M.Nutautaitė.
Dar ir šiandien sunku persiorientuoti prie kito vardo, įvardžio.
Vis dėlto nuotaikos prastesnės sprendžiant teisinius reikalus – anot Mėjos, Liamas itin tuo domisi ir liūdi, kad Lietuvoje visos procedūros galimos tik pilnamečiams asmenims.
„Liamui spalį sueis 14 metų, todėl turime nemažai laiko iki pilnametystės – kol kas tuo stipriai dar nesidomiu, nes per ateinančius metus teisinė bazė gali keistis“, – teigia M.Nutautaitė.
Praėjusiais metais šeima pakeitė gyvenamąją vietą, todėl į naują mokyklą Liamas pradėjo eiti jau pakeitęs savo garderobą ir šukuoseną. Mėjos nuomone, kitiems vaikams kur kas lengviau priimti neįprastą naujoką nei kardinalius pažįstamo žmogaus pokyčius.
„Gavome nuostabią auklėtoją – ji kartu yra mokyklos psichologė. Jos dėka mano vaikas puikiai adaptavosi, nekyla jokių problemų dėl to, kaip atrodo. Žinoma, kol kas mokykloje Liamas identifikuojamas kaip mergina – tai jam labai nepatinka. Vis dėlto mūsų rankos surištos“, – pasakoja M.Nutautaitė.
Kitokių reakcijų Mėja sulaukia viešojoje erdvėje – savo feisbuko paskyroje mama pasidalijo šeimos nuotrauka, dėl kurios gavo įvairių klausimų, replikų. Tuomet ji suprato, kad atėjo laikas apie tai prabilti garsiai.
„Įrašas atsirado būtent dėl klausimų, kodėl mano dukra atrodo kaip bernas. Taip pat ar aš kartais neturėjau dukros, o ne sūnaus. Buvo ir nemalonių replikų, kad sugadinau vaiką, tai yra nenormalu“, – vardija M.Nutautaitė.
Vaiką ugdo taip, kad nebūtų jautrus kitų nuomonei
Parašyti viešą įrašą Mėja nusprendė todėl, kad nebereikėtų kiekvienam žmogui aiškinti, kur dingo dukra ir kas su ja negerai. Kaip teigia mama, pagrindinė jo mintis – meilė.
„Įrašas yra apie meilę savo vaikui tokiam, koks yra, ir gebėjimą priimti kitą tokį, koks yra. To mūsų visuomenėje labai trūksta, nes dalis žmonių mano, kad jie gali nuspręsti, kaip kiti turi elgtis, atrodyti ir mylėti“, – sako M.Nutautaitė.
Mėja neslepia jaučianti nerimą dėl to, su kuo gali susidurti jos sūnus – ne paslaptis, kad Lietuvoje LGBT+ žmonėms gyventi kartais būna sudėtinga, nes sulaukia užgauliojimų, nemalonių komentarų ar kreivų žvilgsnių.
„Pasaulyje yra daug įvairių žmonių, kurių dalis – itin žiaurūs. Tačiau viskas, ką galiu padaryti, tai suteikti savo vaikui galybę meilės ir stiprinti jį psichologiškai. Džiaugiuosi, kad man pavyko savo vaiką išugdyti taip, jog nebūtų jautrus aplinkinių nuomonei“, – teigia M.Nutautaitė.
Norint atlaikyti nemalonumus, Mėjos nuomone, svarbiausia suprasti, kad pyktis, kurį žmonės nukreipia, yra ne dėl tavęs – taip jie transliuoja juodą tamsą, kurios prikaupė savyje.
„Laimingi žmonės neturi laiko skaudinti ir žeminti kitų. Mes negalime kontroliuoti kitų asmenų veiksmų, bet galime prižvelgti, kaip į tai reaguojame. Šiuos dalykus savo vaikui diegiu nuo pat mažens. Jau dabar matau to rezultatus – gana didelį atsparumą aplinkinių bandomai daryti neigiamai įtakai, skaudinimui“, – pasakoja M.Nutautaitė.
Šiandien, kai jau praėjo pora metų nuo Liamo atsivėrimo, Mėja jaučiasi kur kas ramesnė. Per šį laikotarpį į daug klausimų jai rasti atsakymus padėjo vaikų psichiatrė.
„Taip pat susidėliojau savyje, kas mane neramina ir ką dėl to galiu padaryti. Dabar esu rami dėl savo vaiko – liko tik nerimas dėl jį supančio pasaulio“, – neslepia M.Nutautaitė.
Laimingi žmonės neturi laiko skaudinti ir žeminti kitų.
Vis dėlto ne visi tėvai, išgirdę tokias žinias iš savo vaikų, reaguoja taip supratingai – galima išgirsti istorijų, kaip jie nusigręžia nuo atžalų, jų nepalaiko. Mėjos nuomone, taip nutinka tada, kai tėvai nesupranta ir bijo.
„Kai baimė tam, ko nesupranti, yra didesnė už meilę savo vaikui, tuomet kyla noras atstumti, nusigręžti ar net išsižadėti. Teko tokių istorijų girdėti – skauda už kiekvieną tai patyrusį vaiką. Išgyventi atšiauriame pasaulyje, kai tavęs nepalaiko tie, kurie turėtų besąlygiškai mylėti, tampa beveik neįmanoma.
Blogiausia, kad tokie tėvai dažnai nenori girdėti, į kokį pragarą įstumia savo vaikus. Gal todėl šioje žmonių grupėje yra tiek daug depresijos ir savižudybės atvejų“, – svarsto M.Nutautaitė.
Mėja mano, kad bet kokiu atveju svarbu su savo vaiku išlaikyti artumą ir palaikymą – nėra taip, jog translyčiams vaikams to reikėtų daugiau nei kitiems.
„Visiems vaikams to reikia vienodai. Tik taip jie užaugs laimingi, saugūs, žmogiški ir galės tai dovanoti pasauliui savais būdais, – įsitikinusi M.Nutautaitė. – Žinau, kad baisu. Tačiau jūsų vaikui nėra didesnio gėrio nei jūsų meilė. Tik tai yra svarbu ir tik tai viską išsprendžia.“
Mėja turi, ką pasakyti, ir blogo linkintiems žmonėms, kurie dažnai reiškiasi komentaruose ar gatvėse palydi replikomis – moteris primena auksinę taisyklę nesakyti ir nedaryti kitam to, ko nenorėtų sulaukti pats.
„Jei pyksti dėl to, koks yra kitas, nors jis tau nekenkia, vadinasi, nesupranti. Jeigu nesupranti, domėkis. Kai suprasi, neliks baimės. Galų gale – ne tavo reikalas, kaip atrodo ir ką myli kiti, – kalba M.Nutautaitė. – Situacija šiuo atžvilgiu Lietuvoje po truputį keičiasi, tik galbūt ne taip greitai, kaip mums norėtųsi.
Bet kokiu atveju, net maži pokyčiai yra judėjimas į priekį. Tikiuosi, kad nesustosime ir pamažu pasaulis taps draugiškesnė ir darnesnė vieta.“
