„Tu esi lengvai pamišęs“, – ne kartą sakiau kauniečiui, sporto bendruomenės „Šešios trim“ įkūrėjui ir treneriui Mindaugui Šatkui.
Dažnai jis mūvi skirtingomis kojinėmis. Sporto erdves atrado ten, kur jų nėra – dramos teatre, oro uoste ar geležinkelio stotyje.
Paskui save veda šimtus žmonių, tarp kurių – ir pirmą kartą atėjusieji sportuoti.
„Kai socialiniame tinkle parašiau liūdnesnį postą, buvo keistų reakcijų. Sako: ir tau būna blogų dienų?“ – šypteli po treniruotės pakalbėti prisėdęs M.Šatkus.
– Mindaugai, sportuoji kiekvieną dieną, jau maždaug metus veikia ir tavo vadinamasis „sporto loftas“. Bėgi maratonus, dalyvauji triatlono varžybose. Pradėkim nuo to, ką tau tai duoda?
– Laimės duoda. Patinka žmonės, kurie juda. Tai, turbūt, ta užklasinė veikla yra dėl žmonių. Pats kasdien sportuoju. Atradau „CrossFit“ treniruotes, triatloną. Vedu funkcines treniruotes kitiems.
Turime savo sporto namus, kur dabar vyksta aštuonios funkcinės treniruotės per savaitę, dar yra crosfitas. Kuriant šį sporto loftą mano tikslas buvo paprastas – kad žmonės ateitų sportuoti. Kad čia būtų viena vieta, kur vyksta skirtingi sporto užsiėmimai.
– O kiek apskritai gyvuoja „Šešios trim“? Ir kodėl toks pavadinimas?
– Oficialiai – apie dvejus metus. Neoficialiai daugiau. „Šešios trim“ todėl, kad man kompiuteryje nusibodo perjunginėti klaviatūrą ir rašyti 6.30. Pavadinimas yra pirmųjų mūsų treniruočių laikas, nes veikla prasidėjo nuo rytinio sporto, prieš darbą.
Esu kaip ir dauguma žmonių. Dirbu normalų darbą nuo 8 iki 17 valandos, esu kokybės vadovas vienoje gamybos įmonėje. Turiu supratingą vadovą, kuris žino apie visas mano užklasines veiklas ir kuris joms neprieštarauja. Jaučiuosi dėkingas jam už tai.
Seniau buvau normalus bičas. Buvo mano gyvenime ir baliai, ir festivaliai.
– Oficialiai – dveji metai, neoficialiai – kiek daugiau. Į sporto pasaulį nenukritai iš dangaus, negimei su trenerio marškinėliais.
– Pirmą kartą sportavau – bėgau – kai dirbau dar kitame darbe. Mano kolega suorganizavo bėgimą nuo Dariaus ir Girėno stadiono iki Zoologijos sodo. Dalyvavome trise. Aišku, aš atbėgau paskutinis. Bet tada dar nebuvo minties, kad sportuosiu. Tada, po bėgimo, nuėjome išgerti alaus.
Seniau buvau normalus bičas. Buvo mano gyvenime ir baliai, ir festivaliai. Kartą, po gero baliaus šeštadienį pabudęs sekmadienio rytą, nutariau, kad man reikia bėgti. Tai buvo prieš ketverius metus, vasario mėnesį. Ir išbėgau.
Pirmus savo tris kilometrus bėgau pusvalandį. Grįžęs ėmiau ieškoti informacijos internete: apie sportininkus, apie bėgimo batus. Net jų neturėjau. Bėgau su paprastais batais, net ne su sportbačiais. Ir pats galvojau: ką aš čia darau?
Tačiau tada išsikėliau sau tikslą: nubėgti 10 kilometrų ir tilpti į valandą gegužės mėnesį Trakuose vykstančiame pusmaratonyje. Atbėgau per 57 minutes.
Buvo daug laimės. Toliau viskas vyko natūraliai. Mečiau rūkyti, gerti. Nes juk būdavo taip: prieš apšilimą parūkai, tada prabėgi, grįžti namo ir vėl parūkai.
Visų pirma baigėsi cigaretės, paskui alkoholis.
– Savaime, tiesiog pasikeitus gyvenimo būdui, keitėsi ir įpročiai?
– Buvo kartą, kai po galingo savaitgalio negalėjau nuvažiuoti į darbą. Atsikėliau pirmadienį, išėjau iš namų, atsisėdau į mašiną ir supratau, kad negaliu vairuoti. Jei važiuosiu – atsitrenksiu į ką nors. Buvau pasiekęs tokį lygį.
Pamenu, tada buvau „Žalgirio“ rungtynėse arenoje, po to buvo gimtadienis, o po gimtadienio – išvyka į „Siemens“ areną.
Po visko žiūrėjau įrašus savo telefone, nes buvo įdomu, ką veikiau. Pamačiau, kad grįžtant iš Vilniaus atsispaudimus dariau ant sniego.
Po to savaitgalio viskas pasikeitė.
– Žmonės po tokių permainų pasakoja ir tai, kad tada pasikeičia ne tik gyvenimo būdas, bet ir draugai.
– Aplinka visiškai pasikeitė. Tada ir žmonės pradėjo keistis. Greta manęs atsirado tokie patys, kurie sportuoja, kurie nevartoja alkoholio arba vartoja minimaliai, kurie galvoja apie sąmoningumą, judesį, tai –kitokio mąstymo žmonės. Atrodo, tarsi pradėjau traukti prie savęs būtent tokius. Jų daugėjo.
– Stebint tave socialiniuose tinkluose atrodo, kad esi linksmas ir pričiuožęs.
– Taip.
– Ir tau nereikia jokių papildomų dirgiklių?
– Ne, nieko. Adrenalino. Triatlonas, pavyzdžiui. Arba „Ironman“ varžybos, kuriose esu dalyvavęs. Jos vyko Taline. Tai – visų pirma 3,8 kilometrų plaukimas Baltijos jūroje, kai vandens temperatūra buvo 15 laipsnių. Tada 180 kilometrai dviračiu ir 42 kilometrai bėgimas.
– Atrodo, kad kažkur turi būti žmogaus galimybių ribos.
– Tai yra labai smagu, aš ten variau tūsint. Mano viena draugė pasakė: aš nesuprantu, kam žmonės taip save kankina?
Bet aš ten buvau tam, kad gerai praleisčiau laiką. Jei tu viską darysi save prievartaudamas, nieko nebus. Įveiksi, bet neturėsi malonumo. O žmogaus galimybių ribų nėra. Viskas yra mūsų galvose.
Buvo lūžis, blogoji dalis. Buvau ką tik po skyrybų, ir prasidėjo nauji santykiai
– Apie ką galvoji, kai bėgi?
– Ką matau, apie tą ir galvoju. Anksčiau, kai bėgau nuo savęs, kai bėgau nuo problemų – galvodavau apie tai. Vyko skyrybos ir griuvo gyvenimas.
Buvau tik pradėjęs aktyviai sportuoti. Grįždavau į namus, šokdavau į kedus ir bėgdavau. Dėl to, kad pasigamintų endorfino. Aš laimės ieškojau bėgime.
Būdavo labai sunkių dienų, kai eidavau į „Akropolį“ tam, kad pasėdėčiau kur nors ant suoliuko ir nebūčiau namuose.
Tada galvodavau, koks aš esu, ką gyvenime blogai padariau, kad sugrioviau gyvenimą. Tarsi ieškai, ką apkaltinti. Ir apkaltini žmogų, kuris yra arčiausiai tavęs. Tai esi tu pats.
Buvo ir minčių apie savižudybę. Iki skambučio į „Pagalbos liniją“.
– Kaip ryžaisi paskambinti į „Pagalbos liniją“ ir pasakyti, kad tau – blogai?
– Buvo lūžis, blogoji dalis. Buvau ką tik po skyrybų, ir prasidėjo nauji santykiai. Galvojau, kad viskas bus gerai. Bet jie, nauji santykiai, pasibaigė.
Suvokiau, kad taip negerai: nuo vienų santykių pulti prie kitų yra ne kas kita, o tik vaistai. Bet tai nėra tikra, tu tik susikuri iliuziją.
Ir ji, iliuzija, baigėsi. Be to, tada ligos patale buvo ir mama. Problemos darbe. Viskas – ne taip. Tai buvo laikas prieš Kalėdas. Aplinkui – šventiškai nusiteikę žmones, kurie perka dovanas. O man – visiška duobė. Rankoje – butelis vyno.
Pamenu, kad sėdžiu prie vairo automobilyje, ašaros byra ir galvoju, kad jau viskas. Nieko nebenoriu. Noriu žudytis.
Tada pagalvojau, kad gal ne, ir ėmiau ieškoti psichologinės pagalbos numerio. Paskambinau. Atsiliepė moteris. Tyliu. Ir pyktis, ir gniužulas gerklėje. Kažkaip pradėjau kalbėti. Sakau jai: noriu nusižudyti.
Tik paskui suvokiau, kad skambindamas tikėjausi, jog mane paguos, kad kalbės gražiais žodžiais.
Labai svarbu, kad būtų su kuo kalbėtis. Su kuo dalintis visais „galiu“ ir „negaliu“.
Bet tas pokalbis buvo vienas iš šūdiniausių, nes nebuvo jokių švelnių žodžių. Buvo sukalti klausimai: kas yra, kodėl? Tada man sako: papasakok, kaip tu nusižudysi, ką tu darysi? O aš – ir vėl į ašaras.
Nebuvo jokios paguodos, bet man uždavė paprastus gyvenimiškus klausimus. Ir patarė: eik, apgalvok, susidėliok savo planą, pagalvok, kaip tu tai padarysi, kokios bus pasekmės. Jei bus blogai, paskambink dar kartą.
Nenorėjau skambinti nei antrą kartą, nei žudytis. Žinoma, po to buvo ir pakilimų, ir nuosmukių. Bet atsirado bendraminčių, su kuriais kartu ėjom. Vieni kitiems tapom ramsčiais.
Labai svarbu, kad būtų su kuo kalbėtis. Su kuo dalintis visais „galiu“ ir „negaliu“.
Yra keli draugai, su kuriais daugiausiai bendraujame internete, ir vieni kitiems padedame. Kai kurie jų eina ta pačia vaga, kiti – turi kitokių gyvenimo mestų iššūkių.
Viena iš jų, mergina, trejus metus žadėjo ateiti į mano treniruotę. Ir dabar atėjo. Tai – jos kelionė per mintis, per blogus dalykus, per bėgimą nuo jų, per sporto pradžią, per sportinių kelnių nusipirkimą, tai – kelionė per pirmąjį atsispaudimą.
– Mindaugai, o tau dabar, kai tai praėjo, nesunku prisiminti ir kalbėti?
– Ne. Nes galbūt tai kažką privers susimąstyti. Visi mes esame žmonės. Daug esu sutikęs tokių, kurie išeina į gatvę, ir viskas atrodo labai gerai. Sako tokiam žmonės: tai taip sekasi, tu toks fainas. Bet tai yra tik jo scena.
Girdėjau, kaip viena aktorė kalbėjo apie laimę. Ji sakė, kad laimė yra tada, kai tu nesijauti vienišas. Ir man būdavo akimirkų, kai esu apsuptas žmonių, bet jaučiuosi vienišas.
Čia yra pati blogiausia tavo sėkmės dalis.
– Kada tu atrodai sėkmingas, bet iš tiesų taip nėra?
– Yra žmonių, kurie tai slepia, kurie vaidina sėkmingus gyvenimus.
– Socialinėse erdvėse yra gražus gyvenimas. Visi nori gražiai atrodyti.
Kai parašiau neįprastą postą, ir žmonės suprato, kad man nėra gera diena, kilo sujudimas. Ir tau būna blogai? Taip, man būna blogai, būna dienų, kad nieko nenoriu daryti, būna, kad darau „per negaliu“.
Bet dabar aš tikrai gyvenu gerai. Žiauriai gerai. Yra žmogus, žmonės šalia, į kuriuos galiu atsiremti. Kitam esu tuo, į kurį gali atsiremti jie. Tai vertybė. Dabar mano gyvenimas užsipildė.
– Labai svarbu turėti užpildytą gyvenimą.
– Labai svarbu. Ir jaustis gerai svarbu. Aš galiu sportuoti, vesti treniruotes. Žmogus sako: aš per tave turiu pirkti naujus drabužius. Poros susidraugauja čia, vienas kitą atranda. Labai gerai.
Dar labai noriu iki rinkimų surengti treniruotę prezidentūroje. Norim sportuoti ir laive. Tai laisvė.
Kai žmonės sako, kad susigraudina, kai „išbėgama“ Tautiška giesmė, tai motyvuoja. Kai gauni iš prezidentės vėliavą – tai irgi motyvuoja.
– O žmogui svarbu būti įvertintam?
– Ne kiekvienam. Yra žmonės, kuriems užtenka išpildyti savo socialinį poreikį. Gauti atlyginimą, turėti teliką su kabeline, savaitgalį nusipirkti alaus. Kitam svarbu nueiti į renginį, spektaklį, parodą, krepšinį. Ir dar yra tokių, kuriems pirmoje vietoje yra ne pinigai, o įvertinimas.
Man ir „Žalgiris“ yra laimė.
– O kas svarbu tau? Kas tau yra įvertinimas?
– Man svarbu, kad tu apie mane rašai. Man tai – įvertinimas ir mane tai motyvuoja. Nes ši mano kalba galbūt motyvuos kitą, kuris skaitys.
Man svarbu sportas. Gerai jaustis. Svarbu, kad neskaudėtų nugaros. Galimybė keliauti. Svarbu slidinėjimas, kalnai. Dukra, su kuria kartu sportuojame.
Dar – naujas vietas pamatyti. Laukiu vasaros ir svajoju, kaip su dukra ir draugais važiuosime po Lietuvą, kaip ieškosime naujų dalykų.
Laimė, kai tu gali savaitgalį sau leisti miegoti, ilsėtis, matyti. Kai tu gali save realizuoti, savo mintis išpildyti.
Man ir „Žalgiris“ yra laimė.
Dar svarbu nebijoti keisti plano. Nebijoti suklysti ir pripažinti klaidą.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
