Laidoje „Pradėk iš naujo“ Paulius pasakojo ne tik apie planus sporto treniruotes perkelti į labiau žmonėms prieinamą interneto aplinką, bet ir apie savo asmeninę kelionę į fizinę ir dvasinę sveikatą.
Sportininkas atskleidė, kad mokytis, skaityti bei klausyti (audio) knygas jis pradėjo tik gerokai po mokyklos, tačiau nuo tada jo susidomėjimas tik auga.
„Dažniausiai žmonės po universiteto nustoja mokytis ir gyvena ganėtinai standartinį gyvenimą, o man atvirkščiai – kuo toliau, tuo labiau viskas įdomu, – sakė Paulius. – Darysiu viską, kas nuo manęs priklauso, kad būčiau energingas, tinkamai protaujantis ir galėčiau toliau kurti vertę pasauliui, kas turbūt atneša didžiausią gyvenimo pasitenkinimą.“
Aurimas Mikalauskas: Papasakok apie savo sporto filosofiją. Ar tu praktikuoji jogą? Papasakok apie savo „Harmony“ treniruotes.
Paulius Ratkevičius: Atlieku tam tikrus jogos elementus, tempimus, kvėpavimo pratimus, nors konkrečiai jogos aš nepraktikuoju. Kai kuriuos dalykus taikau savo „Harmony“ treniruotėse, juos perėmiau iš savo mamos praktikos. Bet aš žiūriu į visumą – visos sporto kryptys, sporto šakos daro kūną universalų. Man patinka ir jogos elementai, ir taiči, ir čigongo meditacijos, ir jėgos trikovės pratimai – nuo brutalių dalykų, lavinančių grynai jėgą, iki lavinančių lankstumą, proto aštrumą.
Kuo toliau, tuo vis labiau matau, kad žmogaus universalumas yra kelias į sveikatą. Praktikuodamas vieną sporto šaką, gali tapti profesionalas, bet dažniausiai (ne visada) ta kryptis bus ganėtinai siaura – tą aš pamačiau iš savo gyvenimo, dalyvavimo varžybose…
Va, aš esu susikoncentravęs į vieną sritį, noriu būti čempionas, bet išėjęs už to rato šiek tiek į dešinę ar į kairę, aš jau ten nebesu pajėgus. Aišku, universalumas trukdo, jei sieki kažkurios srities čempiono titulo – negali visur būti geras. Bet mano tikslas būti ir ten, ir ten, tad sporte gal ir nesu vienos krypties profesionalas, bet toks yra kelias sveikatingumo link.
„Harmony“ treniruotėse yra ir labai įdomių, ir paprastų, niekam dar nematytų meditacijų. Žmonės, kurie to nebandę, įsivaizduoja, kad meditacija reiškia sėdėjimą sukryžiuotomis kojomis 3 val., ir tik tada atsipalaiduojama, kad tam reikia ypač didelių įgūdžių. Bet meditacija, sąmoningumo siekimas gali būti labai paprasti pratimai, jie net niekada to nebandžiusiam žmogui gali pasirodyti visai nesudėtingi.
Dažnu atveju užtenka būti čia ir dabar, kad protas atsipalaiduotų. O to ir reikia labiausiai šiuo gyvenimo periodu – nes visi labai siekia sėkmės, lekia, skuba ir neturi laiko sau.
Aš žinau, ką darau, aš sukuriu tai, įdedu savo dėmesio, širdies – duodu tai žmonėms ir tuomet ateina atgalinis ryšys arba kas nors įsigyja mano sporto programas ir pasiekia savo tikslų, nors iki to buvo siekęs 5 kartus ir vis nepavykdavo. Tai yra fantastika, aš tada būnu labai laimingas.
Dažniausiai žmonės po universiteto nustoja mokytis ir gyvena ganėtinai standartinį gyvenimą, o man atvirkščiai – kuo toliau, tuo labiau viskas įdomu.
(…) Manau, kad mano dėkingumo raumuo yra labai tvirtas. Kiek žinau statistiką, (…) 8 iš 10 žmonių savo darbu nesidžiaugia, vadinasi, jie iš 16 val., kurias nemiega, 8 val. skiria tam, ko nemėgsta. Aš šiuo atžvilgiu turiu maksimalią prabangą: tos darbo valandos, kurias dirbu (kartais 6, kartais 10), man yra absoliučiai prasmingos – jaučiu didelį dėkingumą.
To niekada nepamirštu. Dažnai žmogus prie gero pripranta, priima tai kaip normalų dalyką, vienas po mėnesio, kitas po dvejų metų. Aš prie to nepriprantu ir sau vis primenu, kad būčiau maksimaliai už tai dėkingas, nes daugeliui taip nėra.
A. M.: Pavyzdys, kurį paminėjai, kuomet žmogus dirba darbą, kurio nemėgsta, praleidžia ten 8 val. – bet su kokia emocija jis po to grįžta? Tuomet ir likusios 8 val. nebūtinai yra pilnos gerų emocijų. Aišku, būna visaip, galbūt tavo vertybė yra šeima, tuomet paari, bet pasimėgauti gali grįžęs iš darbo…
P. R.: Per savo karjerą esu sutikęs daug žmonių, daug turtingų žmonių – man ši tema iš esmės įdomi: kiek žmogus yra laimingas? Aš manau, kad turi būti viskas: tu turi norėti atiduoti savo dalį, kažkas iš to turi gauti naudą ir būti dėkingas, ir dar iš to turi gerai gyventi. Kai kuriems galioja tik vienas – gerai uždirbu, bet darbo labai nemėgstu.
Arba labai mėgstu, bet negaliu iš to uždirbti, turiu ieškoti antro… Aš, atrodo, turiu viską – aišku, visada galima žiūrėti, kad kažkur kažkas gyvena geriau, bet tas ratas niekada nesibaigs. Turbūt neuždirbsi daugiau už Jeffą Bezosą – šansai nėra labai dideli ir klausimas, kokią kainą teks sumokėti.
A. M.: Kaip tau pavyksta nesilyginti su kitais? Ypač turint omenyje, kad tavo karjera nuo pat pradžių buvo sportininko – juk ten jus matuoja, jūs tarpusavyje lyginatės. Kaip nesilyginti, kiek pinigų uždirbi, su kokia mašina važiuoji, juk visada rasi, kas važiuoja geresne?
P. R.: Aš nesakau, kad aš nesilyginu. Turbūt lyginimosi klausimas yra tai, kaip tu dėl to jautiesi – ar kai lyginiesi, save nuvertini ir galvoji, kaip tam gerai, o aš čia murkdausi kažkur; ar tu lyginiesi ir galvoji, eik tu sau, kaip gerai, aš irgi noriu. Tai mane motyvuoja. Aš noriu daugiau siekti ne per savanaudišką prizmę, kad ką nors pavogsiu ar niekam nesukursiu vertės. Mane motyvuoja tarptautinę karjerą padarę treneriai. Vadinasi, ir aš galiu dar ką nors sukurti, padėti žmonėms, nuo to bus dar geriau.
Tad nesakyčiau, kad aš nesilyginu, bet tas lyginimasis atneša man tik gėrio. Taip gal įmanoma ir progresuoti, tokie pavyzdžiai įspiria: o, geras! Jis taip daro – gal ir aš padarysiu, kad pasiekčiau daugiau.
A. M.: Pasikalbėkim apie režimą. Tu nemažai apie tai komunikuoji savo instagrame – tu ir Kamtauta Braškė pateikiate tai kaip labai patrauklų dalyką. Pažiūrėjęs pagalvoji: užsikabinau, noriu ir aš. Kas yra režimas?
P. R.: Režimą pavadinčiau miego, mitybos, sporto ir vidinės gerovės visumą. Mano režimas prasideda nuo miego režimo – jei nėra išskirtinio įvykio, kuomet einu į miestą, su draugais, žiūrėti varžybų, aš einu miegoti 22 val. Tai man fantastinis laikas, nors kadaise buvau pelėda, mėgdavau prie kompiuterio pasėdėti iki 2 val. nakties.
Aš, atrodo, turiu viską – aišku, visada galima žiūrėti, kad kažkur kažkas gyvena geriau, bet tas ratas niekada nesibaigs.
Pastebėjau, kad turiu gerokai daugiau energijos, kai keliuosi 6 val. ir nuveikiu didžiąją dalį darbų iki pietų. Nes nuo 7 val. vakaro ką beveikčiau, aš niekada nesu produktyvus – galiu knygą paskaityti, pažiūrėti snukerio varžybas, bet tada nesu produktyvus. Žiūrint logiškai, tas neproduktyvus laikas geriau, kad būtų trumpas, iki 10 val. vakaro.
Tada atsikeliu 6 val., darau meditaciją, jei neturiu laiko, nesijaudinu ir nedarau, nes žinau, kad mano įpročiai šioje srityje gerai išugdyti ir tai padarysiu rytoj, tame nėra jokių problemų. Po meditacijos prasideda standartinė dienos rutina – pusryčiai, darbas, sportas, mityba ir tai tęsiasi visą dieną.
A. M.: Kaip tau nepasidaro nuobodu? Juk režimas dažniausiai asocijuojasi su nuoboduliu.
P. R.: Dėl to, kad man režimas labai stipriai koreliuoja su sveikata – aš suprantu, kad elgiuosi taip, kaip mano sveikatai gerai, ir nepatiriu jokio nuobodulio ar kančios. Turbūt žmonėms, kurie tokio režimo yra bandę mažiau ar bandę kokia nors griežta forma (ima laikytis griežtos dietos ir nevalgo to, ką valgydavo kasdien ir dideliais kiekiais), tai ima asocijuotis su kančia.
Jei keldavaisi 10 val. ryto, o dabar bandai 6 val. ryto, nors vis dar eini miegoti 12 val. – tai tampa kančia. Tai ir bus kančia, kol nepradėsi eiti miegoti anksčiau arba vietoje 10 val. ryto, imsi keltis ne 6 val., bet 8 val.
Kraštutinumai veda į kančią arba nuobodumą.
Kraštutinumai veda į kančią arba nuobodumą. Lygiai tas pats galioja visur – jei žmogus nesportuoja ir iškart dėl didelio entuziazmo vietoj 3, jam rekomenduojamų, ims daryti 6 pratimus (ko jis anksčiau niekada nedarė), turbūt 80 proc. tikimybė, kad po trumpo laiko jis pradės jausti kančią, nes motyvacijai nuslūgus bus persitreniravimas, be to, kiekvieną vakarą veikęs kažką, jis dabar turi eiti į sporto klubą – bus arba nuobodulys, arba kančia.
Su mityba tas pats: jei mityba per griežta – tai tampa kančia. Į tai veda bet koks kraštutinumas. Aš kraštutinumų nedarau visai. Kaip ir visiems, būna, kad man sunkiau atsikelti. Kartais reikia daugiau pamiegoti, kartais išsimiegu nepakankamai, ne visada būnu pailsėjęs 100 proc. bet didžiąją laiko dalį mano režimas mane tenkina ir nesukelia problemų.
Kalbant apie įpročius – dažnas klausimas, kurio sulaukiu: „Kaip maitintis gerai, taip kaip tu? Jei nepastebiu, kad jau sausainis burnoj“. Tai tas pats kaip su telefono ėmimu. Jei turiu vieną įprotį ir nieko nekeičiu, vadinasi, tas mano įprotis ir liks. Su mityba lygiai tas pats. Jei žmogus visą dieną būna smarkiai užsiėmęs ir visą dieną užkandžiauja vietoj normalių pavalgymų, vadinasi, kad išsiugdytų naujus įpročius, jam reikės įdėti „du kastuvus“ sąmoningumo ir atidos savo mitybai.
Nes jei tik jis sąmoningumą ir atidą išjungs, vėl atsiras saldainis. Tas sąmoningumas turi būti įjungtas bent jau porai mėnesių, kad susiformuotų nauji įpročiai, kaip ir kiekvienoj veikloj – ar imsime asmeninius finansus, mitybą, ar sportą.
Jeigu turime įpročius – jie vienokie ar kitokie, blogi arba geri, čia jau spręsti jums – kad juos pakeistumėme, visur reikia įdėti sąmoningumo ir atidos. Ir tam tikrą laiką daryti naujai, kaip esate susiplanavę.
A. M.: Pasikalbėkim apie baimes. Man labai patiko, kaip tu suvedei, kad iš esmės visos baimės veda į mirties baimę. Tai labai svarbi tiesa ir tai šiek tiek padeda mums lengviau mąstyti apie tai, kokias baimes turime.
Su PIN auditorija palaikau glaudų ryšį socialiniuose tinkluose ir kai klausiu, kodėl jūs visgi nekeičiate darbo, viena iš dažniausiai minimų baimių yra tai, kad jie jau bandė keisti, bandė žengti žingsnius, bet jiems nepavyko, jie grįžo atgal ir, sako, dabar man labai baisu pradėti vėl. Gal gali pareflektuoti, kas čia per baimė ir kaip iš jos išsilaisvinti?
P. R.: Galėčiau pritarti nebent iš savo patirties: žmogus pabando vieną dietą, antrą, trečią dietą… Kuo daugiau žmogus dietų išbando, tuo didesnė atkritimo tikimybė su dar kita dieta.
Nes, kaip sakai, jau bandžiau, jau nepavyko, ir labai didelė tikimybė, kad man ir vėl nepavyks. Reiktų panagrinėti giliau. Kalbant iš mano srities, jeigu klaustų žmogus, kuris jau trečiąkart susimauna, ką jam daryti iš mitybos pusės, aš pradėčiau nagrinėti, kodėl jam nepavyko – ir dažniausiai tai susiečiau su per griežtu režimu arba per maža motyvacija keistis. Tokios yra dvi pagrindinės kryptys: arba viena, arba kita.
Žmogus, kuriam nepavyko kažkoks savas verslas arba individuali veikla (kaip sakei, metė samdomą darbą, atsidarė jogos studiją), galbūt padarė per mažai paruošiamųjų darbų? Gal buvo neištirta rinka, kad toje vietoje yra mažai klientų? Gal per mažai skirta reklamai? Gal tai yra techniniai dalykai, kurie nebuvo padaryti? Nes verslas nebūtinai turi sektis gerai vien dėl to, kad žmogus nori pakeisti nemėgstamą darbą.
Kapstant giliau gal atsirastų dar kažko, bet iš pradžių aš kalbėčiau apie techninius dalykus. Jei man pačiam kas nors nepavyksta, kai ką nors naujo bandau įvesti savo versle, tai aš negalvoju, pavyzdžiui, kad žmonės yra kvaili, o mano produktas labai geras. Aš galvoju, kaip tą daiktą galiu pagerinti, kad suteikčiau vertės. Nes kai daiktas bus vertingas, tai ateis žmonės su pinigais ir sakys, duok man jį.
A. M.: Labai geras tavo pasidalinimas. Galvoju, bendrai kalbant apie verslus ir startuolius, iš 10 tik 1 būna sėkmingas. [P. R.: Geriausiu atveju.] Tą irgi gali priimti kaip tiesą ir suprasti, kad ši idėja tiesiog nepavyko, gal kažkokią kitą galima bandyti.
P. R.: Žiūrint iš pozityvios pusės, tai niekas negrūdina ir nesuteikia daugiau vertės negu patirtas skausmas ir nesėkmė. Žmogus niekada nepasimokys iš pozityvių dalykų – negaus patirties, kai jam pasiseka. Kiek pamenu dalykų, kurie man buvo sunkūs, nebūtinai nepavykę, bet sunkūs, tai tuomet aš išsiugdžiau geriausias savybes.
Gal tai banalus patarimas, bet reikia švęsti tokius dalykus, kad jums kažkas „įkalė ragų“, kažkas kažką uždarė.
Tiek sporte, tiek investicijose, tiek darydamas kokį nors verslą, kur man buvo labai sunku, aš labai nemažai sužinojau apie save. Po tų dalykų man atsiverdavo labai daug informacijos apie mane, apie tai, ką aš galiu daryti, ko aš nesugebu, ko aš gal net nenorėčiau daryti – tai, ko prieš tai net nežinodavau.
Jei iš pradžių prieš ką nors darant nekildavo nė vieno klausimo, ar darom, tai po tos patirties, jeigu man sakytų tą patį darom, aš turėčiau 50+N klausimų: o kas darys tą? O kas bus už tai atsakingas? O kas darys tą, jei nutiks tas?
Gal tai banalus patarimas, bet reikia švęsti tokius dalykus, kad jums kažkas „įkalė ragų“, kažkas kažką uždarė. Statistika byloja, kad tie, kurie daug pasiekė, dažniausiai buvo nusileidę iki pačios apačios ir net ne po vieną kartą.
Visą Pauliaus Ratkevičiaus ir Aurimo Mikalausko pokalbį apie sveikatingumą, subalansuotą sėkmingo gyvenimo būdą be kančios ir nuobodulio rasite čia.