Broliai Motiejus, Mykolas ir Benediktas Bazarai restauruoja fortepijonus, todėl juos gali išnarstyti po kaulelį. Būdami meno daktarais ir atlikėjais, kuriems tenka prisiliesti prie šių instrumentų visomis prasmėmis, broliai gali pasidalinti savo patyrimais. Toks darbas nėra kasdien sutinkama veikla, todėl talpina savyje istorijas, kultūrą, patirtis ir, žinoma, muziką.
Motiejus pasakoja, kad kartu su broliais yra jau antra restauratorių karta, kadangi tėvai Aušra ir Saulius buvo menininkai, pianistai, restauratoriai, įkūrę įmonę „Pianoforte“, tad vaikai viską matė labai iš arti. „Tai buvo labai natūrali mūsų gyvenimo dalis – nuo pameistrystės iki rimtų darbų. Dabar su fortepijonais susiduriame ir kaip atlikėjai, ir kaip technikai – juos matome iš visų pusių“, – sako Motiejus Bazaras.
Mykolas priduria, kad jų tėtis buvęs labai žingeidus technikos žinioms, prie to prisidėjo ir mama. Vaikystėje dažnai matydami fortepijonus, jie paprasčiausiai negalėjo likti nuošalyje. „Mūsų pačių tikrasis įsitraukimas, matyt, įvyko tada, kai netekome tėčio. Manau, mes sėkmingai tęsiame šią veiklą. Taip pat, kartu su keturiomis dešimtimis kolegų iš visos šalies įkūrėme Lietuvos fortepijonų derintojų asociaciją. Ir nors derintojas nebūtinai yra restauratorius, restauravimo žinios leidžia geriau pažinti instrumentą. Džiaugiamės, kad asociacija padėjo suvienyti tiek daug išmanančių žmonių ir nustatyti veiklos standartus“, – sako pašnekovas.
Perdažytas instrumentas – sugadintas instrumentas?
Broliai, pasakodami savo išskirtinio darbo kasdienybę, sako, kad dažnai susiduria su pačiais netikėčiausiais pamąstymais ir pastebėjimais. Kartais žmonės klaidingai mano turintys antikvarinį pianiną. Iš tiesų, šimtamečiam instrumentui iki senolio toli – jis dar tik jaunuolis. „Ko tik netenka išgirsti – kai kurie ypatumai dažnai pateikiami neteisingai arba yra pervertinti“, – sako broliai Bazarai. Todėl pirmiausia uždaviau klausimą, kuris pastaruoju metu sukosi ir socialinėje erdvėje – ar tikrai perdažius pianiną jį sugadinsime?
Iš tiesų, šimtamečiam instrumentui iki senolio toli – jis dar tik jaunuolis.
Mykolas Bazaras sako, kad profesionaliai perdažius pianiną – jo sugadinti neįmanoma. Fortepijono garsas sklinda per garso lentą (deką), kuri nėra struktūrinė korpuso dalis, tad ji nėra dažoma. Patyrę meistrai dažo tik tas dalis, kurios neskleidžia garso, pavyzdžiui, pianino korpusą, kurį perdažius garsas nepasikeis. Jis priduria, kad tokį mitą galėjo paskatinti mėgėjiški bandymai perdažyti kitus styginius instrumentus (smuikus, violončeles ir t. t.), kadangi jų korpusas ir skambesys tampriai susiję.
Benediktas priduria, kad tai gana plačiai paplitęs mitas, ir dažnas, norėdamas atnaujinti pianino išvaizdą pasiklausia, ar tikrai jam nieko neatsitiks. „Iš kitos pusės, gal ir gerai, kad tas mitas paplitęs, nes ta mintis apsaugo žmones nuo savarankiškų bandymų pakeisti instrumento išvaizdą. Bet kuriuo atveju, rekomenduojama, kad tuo užsiimtų profesionalai“, – sako B.Bazaras.
Be to, pianinų korpusams naudojami specialūs dažai, o skambančiai daliai – natūralūs lakai, pavyzdžiui, spirite tirpinta derva, kurią perdirbo Pietų Azijoje gyvenantys vabzdžiai, valgantys spygliuočių sakus. Tokie natūralūs lakai turi atitinkamas elastines savybes, apsaugo nuo žalingo klimato poveikio.
Stebuklingos istorijos, besislepiančios fortepijonuose
Kiekvienas fortepijonas – tai istorija to, kuris jį gamino, to, kuris įsigijo, to kuris grojo. Brolių siekis tas istorijas išsaugoti ir užrašyti.
Benediktas: įdomiausia darbe tai, kad niekada nežinai, iš kur pas tave atkeliaus instrumentas – iš daržinės, senelio namų, ar bus atvežtas iš už jūrų marių. Sunku nuspėti, su kuo susidursime rytoj. Patys klientai, kurie į mus kreipiasi, būna įdomūs, meniškos sielos žmonės, nes investuoja į savo pomėgį groti fortepijonu. Seniausias instrumentas, kurį teko prikelti – 1850 m. „Erard“. Tai unikalios konstrukcijos, prancūziškas pianinas, nustebinęs savo inovatyvumu, papildęs ir mūsų žinių bagažą.
Remontuojame ir jaunus, šiuolaikiškus instrumentus, kurie patyrę nusidėvėjimo žymių, pavyzdžiui, institucijose naudojami fortepijonai patiria kur kas didesnį krūvį, labiau dėvisi ir dažniau reikalauja dalių pakeitimo.
Motiejus: kartais pianinas būna palikimas, keliantis sentimentus, ar žymintis kokius nors įdomius įvykius, tarkime, paskutinį Kauno potvynį prieš pastatant hidroakumuliacinę elektrinę. Taip, turime ir skendusių instrumentų. Vienas jų, atrodo, nukentėjo 1946-aisiais metais, o skaudžiausia tai, kad jis buvęs beveik naujas. Jo kapitalinis atstatymas įvyko tik prieš metus. Savo kolekcijoje turime ir pianiną su kulka, kurią jis gavo per Antrąjį pasaulinį karą. Ji įstrigo ir vis dar jame yra – norisi tą atributą kaip nors įprasminti, nes tai yra istorija.
Mykolas: labai įdomu, kad restauruojant tarpukario laikų fortepijonus, matome su kokia meile ir atsidavimu, kokybe tie instrumentai buvo pagaminti, palyginti su naujesniais ar sovietinių laikų pianinais, kurie taip pat – jau istorija. Pianinai, fortepijonai, kuriems jau šimtas metų – jauni ir modernūs, nes jų konstrukcija iš esmės nesikeitė, tik mažos detalės. Bet priėjimas prie tų mažų detalių gali būti specifinis, todėl tenka pasitelkti visas žinias, konsultuotis su kolegomis ir gamintojais iš užsienio, ieškoti specialios literatūros. Kai kurie metodai ar sprendimai randami senųjų meistrų užrašuose.
Jaunas, senas, o gal antikvarinis instrumentas?
Kokio amžiaus sulaukusį instrumentą galima pavadinti jaunu? O koks – „pagyvenęs“, antikvarinis?
Antikvaru būtų galima laikyti gerokai senesnį, bent du šimtus metų siekiantį fortepijoną, kai jis funkcionavo tikrai kitaip.
Motiejus: tenka išgirsti – mūsų instrumentas yra antikvarinis, deja, bet nuo paskutinio XIX-ojo amžiaus ketvirčio konstrukcija nelabai ir keitėsi, ypač mechaninė dalis. Visi XX-ojo amžiaus fortepijonai – tai šiuolaikiniai instrumentai. Antikvaru būtų galima laikyti gerokai senesnį, bent du šimtus metų siekiantį fortepijoną, kai jis funkcionavo tikrai kitaip.
Mykolas: tarkime, dabar dirbame su 1880 metų instrumentu ir vienintelis rebusas, kurį turime įminti – kokį požiūrį turėjo gamintojas taikydamas tam tikras detales. Šis instrumentas vystėsi labai greitai ir buvo numeris vienas scenoje. Todėl tarp gamintojų vyko arši konkurencija, o bandymai ir tobulinimai buvo daromi labai greitai. Pasakysiu taip – fortepijonas XIX-ame amžiuje buvo tas pats, kas elektrinė gitara XX-ojo amžiaus antroje pusėje.
Motiejus: seniausias mūsų restauruotas 1850 metų pianinas nustebino tuo, kad jo mechaninė konstrukcija buvo labai šiuolaikiška. Tais laikais vieni gamintojai taikė naujoves, kiti labai priešindavosi, tarkime, Bösendorfer, kurie yra ir dabar vieni žinomiausių pasaulyje, patys paskutiniai atsisakė seno tipo mechanizmų, archajiškų konstrukcijų, kai tuo tarpu Steinway&Sons ar kiti gamintojai jau nelabai skyrėsi nuo to, kas gaminama ir kuriama šiandien.
Benediktas: dažnai dėl instrumento archajiškumo gali apgauti jo išvaizda, nes jo išorinis dizainas vystėsi su laikmečiu, architektūra, tad fortepijonai XIX-ojo amžiaus pabaigoje ir XX-ojo amžiaus pradžioje buvo labai puošnūs su tekintomis kojomis ir raižiniais, kokių dabartinėje produkcijoje reta. Manau, išvaizda žmones gali klaidinti ir jiems atrodo, kad tai antikvaras.
Naujas ir restauruotas?
Kiek gali kainuoti naujas instrumentas? O gal verčiau rinktis restauruotą? Broliai sako, kad kiekvienas pasirinkimas labai individualus.
Motiejus: šiandien rinkoje gaminama labai daug pianinų ir kad jie būtų geri bei kokybiški, reikia paties gamintojo požiūrio, suvokimo, kokie jie turėtų būti, kad prilygtų gamintiems anksčiau. Su nauju, gerai pagamintu instrumentu yra labai malonu groti, bet deramai sutvarkius ir restauravus seną, jo negalės atsisakyti joks išprusęs atlikėjas.
Kuo patrauklūs seni instrumentai? Skiriasi gamintojo požiūris, nes XX-ojo amžiaus pradžioje buvo žymiai mažiau galvojama apie gamybos kaštus, žavi atidumas detalėms, išmąstyti sprendimai ne tik grojant, bet ir prižiūrint instrumentą.
Tarkime, gaminant pianiną, viena brangiausių kainos dedamųjų yra paties medžio ruošimas, nes jam tinkamai išdžiovinti ir paruošti reikia nuo 20 iki 40 metų. Dažniausiai viena meistrų karta ruošia medžiagas kitoms, ir tokie instrumentai yra vertingesni. Šiandien vyrauja masinė gamyba, ir matome to pasekmes. Naujas instrumentas tikrai turi tą magišką jausmą ir įspūdį, tačiau dažniausiai neskamba taip, kaip turėtų – naujoje aplinkoje jį visada reikia pritaikyti. Tam reikia kelių metų, kad galėtume kalbėti apie tikrąją jo garso charakteristiką. Čia ypač svarbus derintojo darbas.
Gaminant pianiną, viena brangiausių kainos dedamųjų yra paties medžio ruošimas.
Su senais instrumentais reikia daugiau pastabumo tam tikriems dalykams, daugiau kreipiame dėmesį į tai, kas galėtų būti blogai, ką galima patobulinti. Bet man yra tekę groti su puikiais keliasdešimties metų senumo fortepijonais.
Beje, tas masiškumas mums atvėrė visai kitas kainų ribas. Jeigu kalbėtume apie Tolimųjų Rytų masinę produkciją, vertė labai stipriai krito žemyn, nes naujas pianinas gali kainuoti ir 3 tūkst. eurų. Tačiau mums kyla klausimas – iš ko jis pagamintas? Kartais už tokią sumą nepavyksta nusipirkti dalių restauracijai, jau nekalbant apie patį darbą.
Dažniausiai tai nuo konvejerio paleisti ir eksploatavimui neparuošti instrumentai, kadangi didelę kainos dalį sudaro būtent meistro, kuris jį suruošia naudoti, darbas.
Benediktas: Pianinas turėtų atitikti tam tikrus kokybės standartus, nesvarbu, kurioje šalyje – Europoje, Amerikoje ar Tolimuosiuose Rytuose pagamintas. Tačiau pigūs nauji instrumentai šių standartų neatitinka.
Motiejus: būna, kad senas geros firmos instrumentas kainuoja kaip pigiausias naujas, bet jūs gaunate visai kito lygio daiktą, vertingą savo kokybe, istorija. Tokiu būdu prisidedate ir prie aplinkos taršos mažinimo – prikelti daiktą, kuris tarnautų ilgai, reiškia, kad mes priešinamės nusistovėjusiai vartotojiškai kultūrai. Manau, kad tai turi didelę prasmę.
Restauravimo užkulisiai
Restauracija – ilgai trunkantis kruopštus darbas, kurio laiką apibrėžti sunku. Broliai juokauja, kad ribų restauracijos trukmei nėra. Dar įdomiau tai, kokios medžiagos yra naudojamos.
Benediktas: Tas procesas yra ištęstas ir daugelį nustebiname pasakę apie laiką, reikalingą restauracijai. Jis dažnai perkopia ir mūsų pažadėtą, ypač, jeigu užsiimame visa apimančia restauracija, paliečiančia ir išorinę instrumento pusę, korpusą, ir akustinę, mechaninę, nes visko vienu metu padaryti negalima.
Kai kuriems medžio darbams laukiame tinkamo klimato, tad vienus pianinus galima prikelti ir per pusmetį, metus, kiti dirbtuvėse užsibūna ir ilgiau.
Pavyzdžiui, rezonansinei plokštei įprastai naudojama eglės mediena. Būna eksperimentų, kai mediena keičiama alternatyviomis medžiagomis, bet eglė – tradicinis pasirinkimas. Ji turi būti auginama ypatingai, kad gautų ribotą saulės kiekį, būtų tankesnės rievės, todėl tinkamos medienos stygius yra labai jaučiamas.
Motiejus: Buko, klevo, skroblo, liepos mediena pasitelkiama kitoms pianinų dalims. Galima skelbimuose pamatyti, kad instrumentas ąžuolinis, tačiau ąžuolo mediena yra netinkama, joje yra rūgščių, tad metalas sąveikaudamas su ja – rūdija. O štai korpusas gali būti iš pačių įvairiausių medžių, naudojamas ir medienos pluoštas, ir sintetinės medžiagos, tokios kaip anglies, stiklo pluoštas.
Dar dažnai galime išgirsti apie dramblio kaulo klaviatūrą – daugelis įsivaizduoja, kad tai – prabangos elementas. Tiesiog dar prieš 50 metų nebuvo tokių medžiagų, kurios atitiktų kaulinės klaviatūros privalumus: kaulas turi tas mikroporas, kurios specifiškai geriau sukimba, sugeria prakaitą, suteikia gerą pojūtį grojant. Tai natūrali medžiaga, tačiau šiandien turime puikius pakaitalus ir jokie, net brangiausių instrumentų klavišai, nebedengiami dramblio kaulo danga. Užtat juokinga, kai susiduriame su bandymais nulaupyti klaviatūrą. Juolab, kad nulupto dramblio kaulo niekur nepanaudosi, jo priežiūra labai specifinė, tokiais atvejais tenka pasitelkti visus savo resursus ir technologijas, kad atkurtume sugadintą klaviatūrą.
Kaip rūpintis instrumentu
Nors rūpinimasis nėra toks sudėtingas, tačiau nemažai pianinų nukenčia ne todėl, kad jais intensyviai grojama, bet todėl, kad... negrojama.
Motiejus: prižiūrėdami instrumentą turėtumėte žinoti du dalykus. Pirma, jį reikia derinti ne rečiau kaip kartą per metus, palaikyti derėjimo aukštį, techninę būklę, pataisyti iškart prireikus; antra, svarbus tinkamas klimato sąlygų palaikymas. Tada pianinai jaučiasi „patogiai“ ir tos priežiūros reikia nedaug. Svarbu šildymo sezono metu palaikyti atitinkamą drėgmės kiekį patalpoje, vengti skersvėjų, tiesioginių saulės spindulių, nelaikyti instrumento arti šildymo šaltinių. Dažnai užtenka tinkamoje vietoje padėti indą su vandeniu.
Benediktas: mūsų klimatas kelia nemažai iššūkių, nes įdrėkinti orą yra labai sunku. Rekomenduojamas 40–60 proc. santykinis drėgmės lygis, o kai lauke -20°C, drėgmės pritrūksta ir instrumentas iškart reaguoja. Šaltuoju sezonu nusiskundimų tikrai pagausėja.
Tačiau didžiausius gedimus fortepijonas patiria tada, kai, pavyzdžiui, mokinys, pabaigęs muzikos mokslus, pamiršta savo instrumentą ir jis stovi negrojamas. Galvojama, kad jeigu nesinaudoji, derinti nėra būtina. Tačiau neprižiūrint įsiveisia kandys, kenkėjai ir net pelės, tad tokiais atvejais restauracija telieka vienintele išeitimi.
Motiejus: mitas, kad nenaudojamas instrumentas nesidėvi. Jeigu juo ir negrojama, vis tiek reikėtų reguliariai prižiūrėti. Kol kas skrupulingos priežiūros kultūros mūsų šalyje vis dar trūksta, palyginti su Vakarų Europos valstybėmis, kur derintojai kviečiami ir kas tris mėnesius.
Mykolas: mes pasakojame ir šviečiame apie fortepijono istoriją, priežiūrą, tačiau tai tik viena iš edukacijos dalių. Turėdami gerą fortepijoną žmonės turėtų būti suinteresuoti prižiūrėti ir rūpintis, nes tai XX-ojo amžiaus mechanikos stebuklas. Tokį daiktą norisi išlaikyti, o receptai, kaip tai padaryti, tikrai paprasti.
Patarimai, įsigyjant kokybišką pianiną
Pianiną ar fortepijoną išsirinkti lygiai taip pat nelengva, kaip ir automobilį, kad ir kaip grubiai skambėtų šios paralelės. Tad nuo ko pradėti?
Motiejus: patarčiau pirkti instrumentą su ekspertu, nedaryti to savarankiškai, ypač, kai ieškoma naudoto instrumento. Reikėtų žmogaus, kuris galėtų pastebėti defektus, įprastus ir specifinius trūkumus.
Reikėtų pasakyti, kad būtent sovietiniai instrumentai labai iškreipė rinką ir supratimą apie tai, koks turėtų būti pianinas. Jų pagaminimo kokybė yra labai žema. Galime sugriauti dar vieną mitą – yra sakoma, kad išmokęs groti prastu instrumentu, mokėsi groti ir geru. Iš tikrųjų, yra tam tikra specifika.
Jeigu instrumentas prastai pagamintas, nesureguliuotas, formuojasi blogi skambinimo įgūdžiai ir supratimas bei dar rimtesni dalykai – galima pakenkti sveikatai, pirštams, sausgyslėms, raumenims. Čia nėra skonio, mados ar prabangos reikalas – tai būtinybė ir visi parametrai išlaužti ne iš piršto, instrumentas turi būti fiziškai patogus groti.
Reikėtų pasakyti, kad būtent sovietiniai instrumentai labai iškreipė rinką ir supratimą apie tai, koks turėtų būti pianinas.
Mykolas: supraskite ir mūsų kaip atlikėjų patyrimą – esame groję pačiais įvairiausiais instrumentais ir galime pasakyti, kad bet kuri klaviatūra yra geriau negu jokios. Net patys geriausi pianistai groja su įvairiausiais instrumentais, tačiau negalime palaikyti šios pozicijos. Tokie dalykai turi keistis, nes nesusiformuoja poreikis geram instrumentui, grojimui, taip nesulauksime šios kultūros žydėjimo.
Benediktas: prieš šimtą metų, tarpukariu, pianinų gamyba tiesiog klestėjo ir nors ne visi gamintojai savo vardą išpopuliarino visame pasaulyje, gerų buvo tikrai daug. Vien Vokietijoje jų buvo daugiau kaip pusantro tūkstančio. Negirdėtų pavadinimų mažesnių gamintojų instrumentai būna verti dėmesio, restauracijos, naudojimo ir išsaugojimo.
Skaitmeniniai pianinai – už ar prieš?
Į akustinių instrumentų pasaulį skverbiasi technologijos, galinčios imituoti tikrą garsą, skaitmeniniai pianinai. Ką apie tai mano broliai?
Motiejus: skaitmeninį pianiną vertinčiau palankiai, kaip papildomą priemonę, šalia akustinio instrumento. Yra tikrai daug gerų bruožų, nes jis gali skambėti ne tik kaip fortepijonas, gali sužadinti kūrybiškumą, be to, tai patogu, kai ne visi nori girdėti, kaip praktikuojiesi – tereikia užsidėti ausines ir groti. Jie tikrai labai tobulėja – nuo tembro iki pačios klaviatūros bei galimybių atitikti akustinio instrumento standartą.
Mestos milžiniškos pajėgos technologijos tobulinimui, tačiau turintys realistiškas savybes skaitmeniniai pianinai yra labai brangūs, kai tuo tarpu už panašią kainą galima įsigyti tikrai neprastą akustinį instrumentą. Patys rimčiausi elektroniniai instrumentai naudoja netgi tą patį fortepijono mechanizmą, tačiau vis dar nėra sukurto pakaitalo, kuris idealiai atkartotų tą pojūtį.
Pojūčiai grojant elektriniu instrumentu yra savotiški dėl kelių faktorių: retas iš jų turi pilnavertį klavišinį mechanizmą, o garsas sklinda iš garsiakalbių, todėl vėliau prisėdus prie fortepijono atsiveria visai kitos raiškos galimybės. Gal ateityje elektroniniai gaminiai dar patobulės, bet žmogus vis dar vertina gyvą garsą.
Mykolas: skaitmeniniai instrumentai yra nepamainomi kituose muzikiniuose žanruose. O mokantis groti, skaitmeniniai pianinai yra pagalbinė priemonė, nes nėra autentiška, nors ir priartėjama prie artimiausio fizinio modelio: kai jame nėra plaktukų, kurie užgauna stygas, garsas sukuriamas sensorių ir mikroschemų pagalba. Visgi, neišmoksi skraidyti lėktuvu, laidydamas aitvarus.
Visgi, neišmoksi skraidyti lėktuvu, laidydamas aitvarus.
Benediktas: tenka susidurti su elektroninių pianinų priežiūra. Defektai, kurie įvyksta, nelengvai pataisomi. Palyginti su pianinais, sunkiau rasti dalių, nes kiekvienam gamintojui jos individualios, nestandartizuotos. Kartais tenka keisti visą instrumentą – apmaudu, bet tai nėra lengvai aptarnaujami instrumentai.
Beje, praktikuotis tyliau galite ir su akustiniais instrumentais – išrasta silent sistema, kuri užblokuoja mechanizmo plaktukus nuo kontakto su styga, neišgaunamas garsas, o po klavišais įdiegti sensoriai įrašo informaciją ir per procesorių, specialų kompiuterį sugeneruojamas toks pats garsas, kaip akustinio fortepijono. Tokiu būdu jūs turite realaus grojimo pojūtį ir netrukdote kaimynams. Kitas įdomus dalykas, kai net nemokantys groti, gali džiaugtis fortepijono skambesiu – tai technologija, vadinama savaiminio grojimo sistema, kuri įdiegta instrumente atrodo itin efektingai, kadangi klavišai juda patys, o skambanti muzika yra atliekama labai kokybiškai.
Kolekcija, kurioje dešimtys istorijų
Lietuviškas pianinas. Ar teko girdėti apie tokį? Šiuo metu brolių dirbtuvėse – du.
Motiejus: mūsų kolekcija vis plečiasi ir joje šiuo metu yra daugiau kaip 100 instrumentų. Mus domina ne tik įvairūs gamintojai, bet ir unikalios konstrukcijos, techniniai sprendimai. Kai kuriuos egzempliorius pasiliekame sau. Mūsų instrumentai įvairaus amžiaus, kiekvienas su savo unikalia istorija.
Mykolas: vieni instrumentai pagaminti tarpukario metu, kiti įdomūs savo konstrukcija, unikalia derinimo sistema, treti patyrę negandas – skendę, peršauti. Mums įdomi ir kilmė – kas jais grojo, kokie žymūs žmonės, pedagogai, menininkai prie jų lietėsi ir išugdė ištisas kartas. Instrumentai, kurie pagaminti Lietuvoje, taip pat labai aktuali tema - mūsų dirbtuvėse yra vieninteliai du Lietuvoje pagaminti pianinai „Birutė“, iš kurių vieną restauruojame Biržų muziejui „Sėla“. Yra netikėtų formų, dydžių, netgi miniatiūrinis pianinas – turintis tik penkias oktavas.
Benediktas: kai kurie turi išskirtinumų, pavyzdžiui, keturis pedalus, išsiskiria dizaino elementais ar neįprastai atsidarančiais dangčiais. Kai žmonės apsilanko mūsų dirbtuvėse ir pasakojame fortepijonų istorijas, galvojame, kad būtų puiku jas užrašyti, įtraukti prisiminimus ir kaupti informaciją kartu su instrumentu. Juk kuo toliau, tuo tai bus įdomiau.