Šiandien Virginijus laimingas, kad išmoko vertinti paprastus gyvenimo džiaugsmus. Jau dešimtmetį gyvena su žmona, kasdien bendrauja su sūnumi, kuris palyginti neseniai jam padovanojo anūką. „Dirbu paprastą darbą, suprantu, kad man nieko daugiau nei turiu nereikia – kiek uždirbu, iš tiek ir išgyvename. Uždirbu tūkstantį – gerai, jei pavyksta daugiau – irgi gerai, galime tada ir kam nors paaukoti“, – kalba broliu Virgiu vadinamas vyras.
Pats kadaise už vagystes ir kitus nusikaltimus tris kartus patekęs į įkalinimo įstaigas, o šiandien su „Veiklių vyrų bendrija“ lankantis įkalintuosius ir besistengiantis jiems padėti.
Ar žmonės keičiasi, Virginijau? „Keičiasi. Man atrodo, kad mane tikrai buvo apsėdęs kažkoks velnias, kažkokia manija. Aš gyvenau tokį „kietą“ gyvenimą ir man atrodė, kad kiti nieko nesupranta“, – atvirai kalba pašnekovas.
Aš gyvenau tokį „kietą“ gyvenimą ir man atrodė, kad kiti nieko nesupranta
Tamsus etapas
Mažeikiuose augęs Virginijus pasakoja, kad vaikystėje buvo tikrai mylimas ir viskuo, ko reikėjo, aprūpintas. Beje, tėvai buvo tikintys žmonės, o skųstis kažkuo nelabai galėjo, tikina vyras. Problemos buvo tikrai ne tėvuose, pabrėžia Virginijus.
Viskas klostėsi labai paprastai – būdamas jaunas norėjo būti labai populiarus, ypač tarp moterų. „Žinot, nori pritapti prie chebros, nori būti kietas, o tai kainuoja. Aš tuo metu kitaip mačiau moteris, atrodė, kad jas sužavėti galiu tik mašinom, pinigais, o iš kur jų imsi? O ir laikai buvo tokie, pavadinsiu, laukiniai vakarai – dešimtasis dešimtmetis. Pavogi vieną kartą, pavogi kitą, jau tampa tau norma. Taip ir gyvenau, vis ieškodamas, kaip ką prasukt, ir buvau visiškas paleistuvis, tiesiog banditas“, – pasakojo Virginijus.
Vyras prisimena, kad pirmą kartą į teisėsaugos rankas pakliuvo būdamas 21-erių. „Pirmą kartą sėdęs gavau lygtinai, vėliau už vagystę buvau pasodintas 3 metams 1998-ais, o paskutinį kartą – 2020-aisiais“, – prisimena vyras.
Virginijus atvirauja, kad kalėjimas situacijos nepataisydavo, vos išėjęs vėl jausdavosi kietas, įveikęs etapą ir netrukus, nors ir mėgindavo keisti gyvenimą, jis grįždavo į tas pačias, nieko gero nežadančias vėžes. Natūralu, pasakoja Virgis, žmona su tuo ilgai nesitaikstė, todėl įvyko skyrybos.
„Labai džiaugiuosi, kad kažkaip tuomet su žmona nusprendėme, kad sūnus lieka gyventi su manimi. Į visišką dugną nenusiritau tik dėl jo, nes turėjau jį prižiūrėti, tai buvo atsakomybė, o sūnus man yra viskas“, – prisimena vyras.
Gyvenimą pakeitė malda
„Mano gyvenimą išgelbėjo Jėzus ir mano sūnus“, – įsitikinęs vyras, šiandien drąsiai kalbantis apie tikėjimo galią. Virgis puikiai prisimena, kaip prieš 12 metų užėjo į Kryžiaus namuose vykusį susirinkimą, kur broliai ir įkalintieji meldėsi.
„Atėjau, pažiūrėjau, galvoju – kokie visi moliai ir lopai. Per daug išsišiepę, per daug laimingi, tiesiog juos visus nuvertinau. Bet nuo to susitikimo iš tiesų prasidėjo kitas mano gyvenimas“, – atviravo pašnekovas. Ilgainiui Virgis pradėjo lankytis dažniau, atrasdavo ramybę, ėmė kitaip žiūrėti į žmones, į pasaulį, o galiausiai ir pats tapo broliu, žmogumi, kuris lanko įkalintuosius.
„Taip, šiandien aš gyvenu visai kitokį gyvenimą. Kad ir kaip sunku patikėti, net man pačiam. Dabar, kai žmogui iškrenta piniginė, aš, buvęs vagis, jį pasiveju ir atiduodu. Aišku, nereikia galvoti, kad viskas tik rožėmis klota.
Juk daugiau kaip 40 savo gyvenimo metų nugyvenau tamsoje, ir skyrybos, ir paleistuvystės, ir vagystės...
Reikia gyventi, reikia valgyti, mokėti sąskaitas, tų problemų yra, bet kai pasimeldi, kitaip visa tai pamatai, tos problemos neišnyksta, tu tik pamatai, kokios jos mažos, ir kur yra tikroji reikšmė“, – įžvalgomis dalinosi pašnekovas.
Suvokti buvo sunku
Virginijus atvirauja, kad kelias į šios dienos gyvenimą irgi nebuvo toks lengvas, kaip gali atrodyti – juk jis turi atmintį, smegenis. Kai imi viską suvokti, ko pridirbai, pasak vyro – labai sunku.
„Kai tik pradėjau melstis, tuo pat metu buvau ir labai puolęs į alkoholį. Bet iš to siaubo, ko esu pridaręs. Aš galiu atsiprašyti, galiu atgailauti, bet kiek dalykų nepakeisiu! Juk daugiau kaip 40 savo gyvenimo metų nugyvenau tamsoje, ir skyrybos, ir paleistuvystės, ir vagystės...“, – apie pripažinimo sunkumą kalbėjo Virgis.
Nors tas susitikimas su savimi, anot pašnekovo, labai sunkus, galiausiai imi suvokti, kad turi labai daug už ką padėkoti, kad dažnai žmonės juda visiškai ne ta kryptimi: „Turiu žmoną, kuri kuo toliau, tuo geresnė. Sūnų, anūką. Netgi dvigubai turiu, nes turiu ne tik valgyt, bet ir kur gyventi, apsirengti, automobilį. Visiškai paprastą. Šiandien man tikrai nereikia mašinos už 20 tūkst.“
Prabilęs apie tai, ko labiausiai gyvenime gailisi arba ką padarytų atsukęs laiką atgal, Virgis neslepia, kad vienintelis dalykas, ko trokštų – už viską atsiprašyti mamos, kurios jau nebėra.
Žmona – didžiausia laimė
Virginijus šiandien gyvena visai kitokį gyvenimą, antrąją santuoką labai brangina, nes dabar jau visiškai kitaip žiūrį į žmones, į moteris.
„Anksčiau aš matydavau tik išorę, šiandien man svarbiausia tai, koks žmogus viduje. Mano žmona tikras gėrio įsikūnijimas, aš ją labai myliu, branginu, ji labai manimi rūpinasi. Aš nesu lengviausio charakterio žmogus, bet man pasisekė“, – tikino vyras.
Paklaustas, kaip susipažino su dabartine žmona, Virgis nusijuokia – susitiko soliariume, jam ji iškart labai patiko. „Pasakiau jai – paskambink, laukiau skambučio, nepaskambino. Grįžau dar kartą – sakau, kodėl nepaskambinai, o ji sako – turėtų vyrai pirmi paskambinti. Aš kažkaip ją sutikęs pajutau, kad noriu būti su ja“, – atviravo pašnekovas.
Mano žmona tikras gėrio įsikūnijimas, aš labai myliu, branginu, ji labai manimi rūpinasi.
Buvęs gyvenimas, tikina Virginijus, jo jau senokai nesiveja. Niekas jam neskambina, niekas nieko nebesiūlo, atrodo, kad tas gyvenimas „atšoko“ nuo jo.
„Kad ir kaip tuo sunku patikėti, aš net pats kartais pamirštu, kad buvau teistas, kad sėdėjau. Aišku, primena vieni ar kiti dalykai, bet kasdienoje jau esu visai kitas žmogus.
Lygiai tokio pat pokyčio linkiu ir kitiems žmonėms, būtent su tokia žinia, tiesiog siekiu pasidalinti Dievu, malda, žinia ir einame pas nuteistuosius. Aš einu net paliudyti to žmogaus pokyčio savimi, bet aš nesakau, kad aš, nieko aš čia nepadariau, mano gyvenimą pakeitė malda“, – įsitikinęs pašnekovas.
Pasiteiravus, ar sunku kalbėti su įkalintaisiais, ar sunku juos atverti pokalbiui, Virginijus sako, kad dažniausiai ne, vis dėlto, tie, kurie prisijungia prie brolių susitikimų, jau ateina kažko ieškodami arba aiškiai, arba labai giliai širdyje.
Žiūrėdamas į juos kartais mato ir būtąjį save – tą norą aiškinti, norą, kad visi, net ir Dievas, gyventų pagal jį.
Aišku, šypsosi Virginijus, žiūrėdamas į juos kartais mato ir būtąjį save – tą norą aiškinti, norą, kad visi, net ir Dievas, gyventų pagal jį, bet vėliau tu supranti, kad tie norai nieko verti. Ir tas neva prabangus gyvenimas, kurio siekei, pasak pašnekovo, iš tiesų apgaulė: „Aš dabar jaučiuosi tikrai turtingas, ramus ir laimingas, man daugiau nieko, nei aš turiu šiandien, nereikia.“
Šventė kiekvieną dieną
Artėjant gražiausioms metų šventėms Virgis atvirauja, kad džiaugiasi, jei žmonėms tai suteikia džiaugsmo, laimės, bet pats šių dienų nesureikšmina. „Šventė man dabar yra kiekvieną dieną. Anksčiau tos šventės buvo labai siejamos su užstale, o dabar man tai – ramybė. Aišku, nueinu į bažnyčią, pasimeldžiu.
Stengiuosi gyventi šiandien, vertinti, ką turiu aplink, daryti, ką galiu geriausio, o šventės man – kaip įprasta diena. Man regis, praėjusiais metais, naujuosius metus su žmona sutikome su pižamomis. Pavakarieniavome, pro langą pasižiūrėjome fejerverkus ir nuėjome miegoti“, – juokiasi pašnekovas.
Pašnekovas spėja, kad greičiausiai panašiu būdu šventes sutiks ir šiemet: „Kartais paaiškinti, kas įvyko su mano gyvenimu, aš ir pats negaliu. Tai tikrai yra stebuklas, už jį aš kasdien dėkoju ir dėkosiu.“
