Viskas prasidėjo nuo laidos jaunimui
Kaip pasakojo R.Snarskis, jo veikla su sunkesnio elgesio vaikais prasidėjo 1998 m. „Susirinkau vaikus, kurie po mokyklos neturėjo ką veikti, ir įtraukiau juos į televizijos projektą jaunimui. Atėjau praktiškai iš gatvės į televiziją su šios laidos pasiūlymu. Atsimenu, direktorius paklausė, ar tikrai reikia. O aš sakau – reikia. Tuomet jis sako – gerai, bet turėsiu ją kurti du kartus per mėnesį. Ši laida gyvavo apie penkerius metus – su vaikais kalbėdavomės įvairiomis jiems rūpimomis mokyklinėmis temomis.
Kūrėme įvairiausio turinio laidas – prieš narkotikus, bendradarbiavome ir su policija, su Šiaulių vaiko teisių apsaugos tarnyba ir pan. 2001 m. įregistravome vaikų ir jaunimo klubą „Tarp savų“, kurio paskirtis buvo dirbti būtent su gatvės vaikais. Mums pavyko jų nemažai pritraukti. Taip susibūrė visai nebloga grupė, su kuria Šiauliuose organizuodavome įvairius renginius, akcijas“, – taip savo pradžią prisimena pašnekovas.
Šiandien jis jau gali pasidžiaugti, kad iš jo auklėtinių išaugo puikūs socialiniai pedagogai, vadybininkai, vaizdo operatoriai, multimedijos ir kiti specialistai.
Jau 10 metų klubas, iš pradžių padedamas savivaldybės, vėliau – pats, organizuoja pilietinę akciją „Laisvė dviračiui“. Simboliška, kad tokia akcija gimė mieste, kuris kadaise buvo garsus čia gamintais dviračiais. Vidutiniškai akcijoje dalyvaudavo nuo 300 iki 400 dalyvių, o vienais metais jų buvo netgi gerokai per tūkstantį. Tai visada būdavo didžiulė miesto šventė.
Akcijos tikslas buvo atkreipti dėmesį, kad dviratininkams trūksta infrastruktūros, priminti apie dviratininkus vairuotojams, o ir dviratininkus supažindinti, kaip jie turėtų elgtis kelyje. Kasmet akcijos metu jos dalyviams išdalinama apie Šiaulių prekybos centro „Tilžė“ dovanotų 20 dviračių. Laimėjimai traukiami burtų keliu, o dviratį laimėjęs dalyvis gali jį pasilikti tik tuo atveju, jeigu sąžiningai parvažiuoja visą trasą nuo starto iki finišo. Paramą šiai akcijai taip pat yra skyręs ir parduotuvių tinklas „Norfa“.
Rizikinga idėja pasiteisino
Dar viena pasiteisinusi R.Snarskio idėja, prie kurios prisidėjo dar dvi visuomeninės organizacijos, – vaikų ir jaunimo kolektyvų festivalis „Mes kiekvienas didelis kaip lašas“.
„Kiti „durnino“ mane, stebėjosi, kad aš tikiuosi sėkmės miesto centre surengdamas neprofesionalių vaikų pasirodymą, tačiau jau pirmas renginys buvo sėkmingas, žiūrovai susirinko ir visiems labai patiko. Šis renginys išaugo į tarptautinį festivalį – į jį susirenka vaikai, kurie lanko būrelius arba tiesiog patys muzikuoja rūsiuose. Festivalis jiems atvėrė galimybę pasirodyti kitiems.
Vienais metais pasikvietėme Šiaulių specialaus ugdymo centro mokinius. Tai vaikai su negalia ir jiems tai buvo pirmas išėjimas į viešąją erdvę. Ir nuo to karto jie visada dalyvaudavo – būdavo smagu žiūrėti, kaip jie stengiasi, kaip nori kuo geriau pasirodyti. Vieną vaikinuką šokių mokytoja buvo netgi išmokiusi su vežimėliu šokti.
Gatvės vaikus pasirinkti paskatino nuoskauda
„Nuo 2005 m. pradėjau dirbti dienos centrų programoje, kuria į švietimo sistemą siekiama grąžinti iš mokyklos iškritusius vaikus. Gavome šiai veiklai finansavimą ir dabar veikiame kaip dienos centras, t. y. teikiame paslaugas ypatingiems vaikams, kurie turi įvairių rūpesčių. Pas mus jie gali paruošti pamokas, lankyti įvairius būrelius, dalyvauti kitokiose veiklose, pavyzdžiui, vakar turėjome susitikimą su burnos higieniste“, – toliau pasakojo pašnekovas.
Paklaustas, kodėl pasirinko dirbti su sunkesnio elgesio vaikais, R.Snarskis buvo atviras – paskatino nuoskauda dėl dukters, kuri mokykloje, kaip neturtingų tėvų vaikas, buvo nustumta į paribį ir neturėjo galimybės pasireikšti – jos neprileisdavo nei prie vaidinimų, nei prie kitų renginių organizavimo.
„Man skaudu buvo visa tai stebėti. Ir kai pradėjome kurti televizijos laidą, pasisodinau savo dukrą ir pradėjau ją mokyti raiškiai kalbėti, teisingai laikyti mikrofoną ir pan. Kadangi pagal specialybę buvau fotografas-vaizdo operatorius, visa tai išmaniau. Dukrai irgi buvo įdomu. Prisimenu, kad pirmasis mūsų reportažas buvo pirmoji Šiauliuose eglučių deginimo akcija“, – atviravo klubo vadovas.
Dukros užaugo kartu su gatvės vaikais
Klube užaugo abi Snarskių dukros, nors joms ir nebuvo lengva.
„Vieną kartą dukros, parėjusios namo iš klubo, pasiskundė mamai: „Tėtis turbūt mūsų nemyli. Visus kitus klube apkabino, bet mūsų – ne“. Tuomet joms pasakiau, kad jos mane turės visą savo gyvenimą, o tie vaikai dažnai neturi tėvų šilumos: „Todėl jūs turite man padėti juos apkabinti, kad mes būtume viena didelė stipri šeima.“
Daugiau klausimų nekilo ir iš tiesų jos buvo mano pagrindinės pagalbininkės. Šiandien matydamas, kuo jos tapo užaugusios, koks yra jų požiūris į gyvenimą, kokie siekiai, karjera, aš savo dukromis didžiuojuosi. Kartais su žmona pasikalbame – įdomu, kokios jos būtų, jei nebūtų užsigrūdinusios šiame klube.
Kalbėdami apie vaikus, kurie pas mus ateina, mes juos vadiname „mūsų vaikais“. Tuo pasakyta viskas. Iš tiesų čia turi atiduoti savo širdį kiekvienam, nes jiems to kartais labai trūksta. Ir man didžiausias apdovanojimas, kai po dešimt metų atvažiuoja buvęs auklėtinis iš nurašytų vaikų, ir sako norintis mane apkabinti, nes čia jis sužinojo, kaip turėtų gyventi. Supažindina su savo šeima, vaikais. Tuomet jautiesi dvigubai, trigubai ar penkiagubai senelis“, – teigė pašnekovas.
Pasak jo, klubo ir dienos centro, kaip ir visų kitų panašių organizacijų, tikslas – išleisti vaikus į gyvenimą ir paruošti juos dalyvauti darbo rinkoje. „Visų dienos centrų darbuotojai dirba be galo atsakingą darbą, tik jo nelabai kas mato, nes mes „neprestižiniai“, – apgailestavo R.Snarskis.
TAIP PAT SKAITYKITE: