Ne kartą, klausydamasi jų, pagavau save galvojant, kad būtent tokios senatvės (ir vėl – tas žodis) norėčiau. Tokio laiko, kai gali sau leisti gyventi neskubant ir kai dar spėji į visus traukinius. Dar – pajusti tokį tikrą gyvenimo džiaugsmą.
Visas šias tris moteris pokalbiui pasikviečiau netrukus po to, kai Kaune buvo pristatyta iniciatyva „Grožis amžiaus neturi“.
Ateitis – ir praeityje
Motinos dienos proga Kaune pristatyta paroda kalba ne tik nuotraukomis, taip pradedamas projektas, kuriuo siekiama mažinti atskirtį tarp amžiaus grupių. „Sakoma, kad mūsų ateitis yra vaikai. Aš manau, kad ateitis yra ne tik vaikai, bet ir mūsų praeitis, jos suvokimas“, – sako iniciatyvos sumanytoja kaunietė kirpėja Ieva Malukienė.
Prie Ievos idėjos prisidėjo fotografė Kristina Meilutė, vizažistės Monika Areima ir Eglė Bžeskaitė, tekstų autorė Rasa Siudikienė.
Moterys dar gyvena fotosesijos įspūdžiais. „Kai po fotosesijos su makiažu ėjau namo, tai ėjau kampais. Galvoju – susitiksiu kokius kaimynus, tai ką pagalvos? Antra jaunystė? Ir šukuosena tokia išpūsta buvo, lūpos – ryškiai raudonos“, – juokėsi Danutė.
Kai telefonu su visomis trimis moterimis tarėmės dėl susitikimo laiko, man nuoširdžiai pasirodė, kad jos visos kažkuo panašios. Tačiau didžiausias jų panašumas – šios moterys koketuoja su savo amžiumi.
Pensija – sulig įmonės bankrotu
„Mes galim kalbėti eilės tvarka“, – sako Ksavera, besirūpindama, kad aš nesumaišyčiau jų vardų.
Ponia Ksavera kilusi iš Šiaulių. Daug metų dirbo profsąjungos pirmininke gelžbetonio konstrukcijų gamykloje, vėliau – taip pat Šiauliuose kadrų skyriaus vadove naftos bazėje. 1990 metais persikraustė į Kauną ir darbą tęsė „Inkaro“ gamykloje, o kartu su garsiosios gamyklos bankrotu atėjo ir pensija.
Buvo ir emigrantė
Ponia Danutė dirbo daug darbų. Ilgiausiai – eksperimentiniame konstravimo biure, kuris buvo įsikūręs prie tuometinės radijo gamyklos.
Tačiau kai įmonė bankrutavo, darbo paieškos buvo sunkios. „O jūs pažiūrėkite to meto skelbimus. Tada buvo gražu. 35 metų tu buvai jau niekam nereikalinga“, – sako Danutė.
Moteriai teko dirbti įvarius pavienius darbus, o kai prasidėjus krizei sumažėjo atlyginimas, nutarė emigruoti į Didžiąją Britaniją: „Pagalvojau apie savo mielą būsimą pensiją ir išvažiavau. Tada man buvo, berods, 57 metai. Lietuvoje stažą pensijai jau turėjau.“
Nemokėdama anglų kalbos pradėjo dirbti valytoja. Tiesa, ten gyveno ir Danutės draugė, todėl padėjo. O paskui?
„Susikalbi mimika, rankomis, tik nenaudok kojų – ir susikalbėsi visur. Jei tau reikia susikalbėt – tai ką tu padarysi? Reikia. Tau to darbo reikia. Ir stengiesi“, – prisiminė.
Į Lietuvą Danutė sugrįžo maždaug po trejų metų.
Susikūrė sau darbo vietą
Pirmieji Zitos darbai buvo konstruktorių biuruose – ji dirbo braižytoja. Vėliau Zita įstojo į universitetą, baigė rusų kalbos studijas.
Pradžioje ji dirbo darželyje, kurį lankė jos dukra, o vėliau, gimus sūnui, buvo motinystės atostogose. Kadangi sūnus buvo labai ramus, Zitai pristigo veiklos.
„Pradėjau konstruoti drabužius ir juos siūti. Man ši veikla labai patiko, be to, buvau baigusi dailės mokyklą. Modeliavimas, siuvimas mane įklampino. Tuo metu sukūrėme didelį kooperatyvą, kuriame dirbo 33 siuvėjos. Pamenu, buvo vieni metai, kai labai stigo audinių, todėl teko važinėti ir ieškoti. Be to, pardavimai, komercija – tai ne man. Mažinau kooperatyvą, kol jame liko trys siuvėjos. O dabar dirbu viena“, – sako ji.
Zitos klientės jau tapusios jos draugėmis. Moteris siuva stilingus, neeilinius drabužius: „Tai kūrybinis darbas, drabužiai toms, kurios nori atrodyti stilingai. Nesigailiu šia kryptimi pasukusi. Kaip tik labai džiaugiuosi.“
– Ar taip įsivaizdavote laiką, kuriame dabar esate? Koks tas jūsų amžius? – paklausiau visų trijų savo pašnekovių.
Ksavera: Tiesą pasakius, net negalvojau anksčiau apie tai. Galvojau: ramiai gyvensim su šeima. Man buvo didžiulis įspūdis, kai paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Buvo neseniai mirusi mano mama. Verkėm, kad ji to neišgirdo.
Man vis atrodydavo, kad pensija – labai toli. Vis neateina, neateina ir neateis taip greitai.
Danutė: Negalvojau.
– Danute, bet aš, pavyzdžiui, galvoju. Nejau jūs visai ne?
Danutė: Man didžiausias šokas buvo dėl pensijų. Mano pensija turėtų būti didelė. Buvau suskaičiavusi, kad gausiu maksimalią. O šiaip galvojau, kad turėsiu laiko, galėsiu skaityti, keliauti.
Zita: Ir aš negalvojau. Man vis atrodydavo, kad pensija – labai toli. Vis neateina, neateina ir neateis taip greitai.
Danutė: Kitiems gal ateis.
Zita: Taip. Ir staiga žiūriu, kad jau pensija. Iškvietimas. Aišku, irgi nustebino tie Sodros dalykai.
– Dėl to, kad mažos pensijos?
Danutė: Mažos. Aš apsiverkiau, kai sužinojau.
Zita: Turėjau ilgą stažą, 33 metus. Bet kai viską perskaičiavo, institutai buvo Maskvoje, o čia – tik filialai, metų neįskaičiavo. Labai daug metų dingo kažkur. Kaip jau atsitiko – taip atsitiko. Todėl aš sėkmingai dirbu ir toliau. Ir man atrodo, kad dirbti teks labai ilgai.
Danutė: Atsimenu, kaip sužinojau apie paskaičiuotos pensijos dydį. Tada buvau Londone. Išlipau iš autobuso ir apsiblioviau. Dirbau juk visą gyvenimą. Mano pensija 250 eurų.
Ksavera: Pagrindas – nusivylimas dėl mažų pensijų. Galima būtų visur važiuoti, bet už ką važiuosi? Į teatrą, koncertus irgi brangūs bilietai. Retai kada nueinu kur į kiną, kartais dukra nusiveža į koncertą. O į teatrą labai norisi nueiti.
Danutė: Ir kėlimas pensijų neteisingas.
Dirbau juk visą gyvenimą. Mano pensija 250 eurų.
– Koks dabar jūsų laisvalaikis?
Ksavera: Daug skaityti negaliu dėl akių, bet einu į Trečiojo amžiaus universitetą, mokausi anglų kalbą.
– Kaip sekasi?
Ksavera: Sunku įsiminti. Kartojame, mokomės. Tekstą skaitant tau jau suprantu, ne viską, bet suprantu. O ko nesuprantu – tai atspėju.
Danutė: Keliauju su „Nemuno vingių“ organizacija, Trečiojo amžiaus universitetas, Kaune yra įvairių ekskursijų. Pasižiūri internete – ir eini. Kai dukrai ko reikia, pasižiūriu į savo užrašų knygutę, ir žiūriu, kada negaliu. Knygas mėgstu skaityti, filmus žiūrėti, koncertai kur įmanoma. Į baseiną, jogą. Jei yra galimybės – kodėl ne?
Zita: Aš užaugau teatre. Mano mama, močiutė dirbo teatre su drabužiais. Aš augau užkulisiuose.
Ir dabar einame. Aišku, turime galimybes. Mano vyras uždirba neblogai, jis – už mane jaunesnis. Dar pensijos negauna. Keliauju su anūku. Jau kokius penkerius metus kasmet kur nors važiuojame. Ir Turkijoje, Berlyne, Legolende, Bulgarijoje buvome, dabar į Graikiją ruošiamės. Jam 14 metų. Labai smagu. Jis paauglys, mes – draugai.
Tėvai užsiėmę, dirba. Prie savo siuvimo veiklos aš dar turiu vaiką – anūką. Pamokas ruošiame kartu. Mokomės kartu su anūku anglų kalbą. Mano diena – nuo ryto iki pat vakaro užima.
Buvo sunkus metas, neturėjau darbo kurį laiką, auginau dukrą. Ne vyrai galvoj buvo.
– Ar iš tiesų grožis neturi amžiaus?
Ksavera: Ką aš žinau? Jei moteris nesirūpina savo išvaizda, tai ir grožis išnyksta. Senų žmonių yra senas grožis. R.Požerskis vis paveiksluodavo senus žmones. Esu daug jo parodų mačiusi.
– Ksavera, jūs gyvenate viena?
– Trisdešimt metų esu našlė.
– Nejau nebuvote per tą laiką įsimylėjusi?
– Aš vis galvodavau, kad niekada, niekada nenorėsiu gyventi viena. O dabar viena gyvenu. Bandymų gal ir buvo. Bet neatitiko minčių. Žinot, vyrai... Tie, kurie geri, šeimos vyrai.
– Danute, o jūs?
– Aš viena gyvenu. Viena beveik ir dukrą užauginau – nuo dviejų metų. Esu našlė. Buvo sunkus metas, neturėjau darbo kurį laiką, auginau dukrą. Ne vyrai galvoj buvo. Reikėjo užsidirbti, butą išlaikyti.
– O dabar? Dukra užauginta, gyvenate sau.
– Jau yra įpročiai nusistovėję. Bet kuriuo atveju reiktų derintis (prie kito žmogaus). Tai aš galvoju: o kurioje vietoje man derintis? Ir ar man verta? Ar apsimoka? Turi ne tik patikti. Daugiau. Tik taip susitikti – gerai.
– Kartais kalbama, kad Lietuvoje yra atskirtis tarp jauno ir vyresnio amžiaus žmonių. Ar iš tiesų?
Ksavera: Aišku, kad yra. Ir labai didelė.
– Kur ji juntama?
Zita: Galbūt darbuose, jei moteris 60 metų dar galėtų pilnai dirbti. Kai buvau Italijoje, man buvo gražu matyti, kai bare padavėjomis dirba vyresnės moterys ir vyresni vyrai. Žili plaukai, pasitempę, linksmi, jaunatviški. Gražu žiūrėti. Šito pas mus nėra. Jaučiasi žmogaus nurašymas.
Danutė: Ir aš pastebėjau, kad Londone dirba vyresnio amžiaus žmonės.
– Kai po projekto „Grožis amžiaus neturi“ kalbinau idėjos autorę Ievą, ji stebėjosi, kodėl Lietuvoje vyresnio amžiaus žmonės paprastai reklamuoja tik vaistus. Imsiu ir paklausiu stereotipiškai. Dažnai einant į vaistinę?
Zita: Kol kas ne. Tik papildai.
Ksavera: Aš tai trečdalį pensijos išleidžiu ant vaistų. Ne visada, bet būna. Radikulitas susuko, vos šuniuką išvedžiau.
Naujųjų metų proga nuo vaikų gavau dovanų išmaniąją apyrankę. Skaičiuoju žingsnius. Anksčiau nueidavau po 10 tūkstančių žingsnių. Dabar jau mažiau, gydytojas patarė sumažinti iki 6. Bet tiek eidavau žiemą. Dabar po 8–9 tūkstančių žingsnių per dieną.
– Kokią šalį norėtumėte aplankyti?
Ksavera: Norėčiau nuvažiuoti į Romą. Esu keliavusi tik su ekskursijomis, tarybiniais laikais. Kodėl į Romą? Nes man patinka architektūra, ten gražūs pastatai. Ir į Paryžių, į Kroatiją. Yra ką pamatyti visur.
Danutė: Aš tai norėčiau į Antarktidą.
– Ar tikrai grožis amžiaus neturi?
Danutė: Kai grįžau iš Londono, Lietuvoje šiek tiek prižiūrėjau vaikus. Kartu su šeima teko važiuoti į komandiruotę Paryžiuje. Ir galiu pasakyti, kad kam kam, o Lietuvoje vyrams reikia pasitempti. Ir ne tik vyresniems, bet ir jauniems.
Zita: Vyrai kažkaip užsisėdi. Vyras sako: aš mėgstu klasiką. Bet klasika jų kalba reiškia 20 metų nekeisti drabužių ir šukuosenos. Aišku, yra ir gerų pavyzdžių. Tačiau kalbant apie mūsų amžiaus vyrus, norėtųsi, kad jie būtų jaunatviškesni. Apie moteris gal to nepasakysi.
Vyras sako: aš mėgstu klasiką. Bet klasika jų kalba reiškia 20 metų nekeisti drabužių ir šukuosenos.
Danutė: Jie (vyrai) tarsi savaime jaučiasi vertybe.
Zita: Taip. Ir ne tik išvaizda, bet ir pomėgiu pagulėti prie televizoriaus. Sportuoti juos reikia tempti.
O grožis amžiaus tikrai neturi. Bet kiekviena moteris turi norėti būti graži. 36 metus aš puošiu moteris ir žinau: jei ji ateina savimi ar gyvenimu nepatenkinta, tu jos nepapuoši. Jai viskas bus blogai. O būna moteris, kuri atėjusi švyti, net neužsivilkusi drabužio.
Aš gyvenime turiu pavyzdžių. Tai mano močiutė, kuri dirbo iki 80 metų. Žinoma, darbas teatre įpareigojo pasitempti, bet aš niekada nemačiau jos be šukuosenos, be aukštakulnių.
Aš labai noriu, kad moterys būtų gražios. Vyresnio amžiaus moterims gal trūksta drąsos išreikšti save. Prieš akis man stovi vaizdas, kurį mačiau Vokietijoje. Moteris – per 70 metų, žila žilutėlė, nusikirpusi pagal paskutinę madą, suknelė jūreiviška, vienas petys nuogas, matosi graži tatuiruotė. Ji jauna savo vidumi.
Mano sūnus dirba Norvegijoje. Kai jam nusiunčiau nuotraukas iš projekto fotosesijos, jis parašė, kad aš kasdien turiu taip atrodyti. Juk visame pasaulyje žmonės savęs nestabdo. Pas mus trūksta tokio išsilaisvinimo.
Danutė: Gal Lietuvoje trūksta požiūrio kitokio į vyresnio amžiaus žmones?
Zita: Bet tada ir jaunimas žiūrėtų kitaip. O jei tu pats sėdėsi susigūžęs? Galvosi, viskas, man daug metų. Jau pabaiga. O juk tai netiesa!
